„Korsaras“ – nuo legendų iki šiandienos

2018 Nr. 3–4 (482–483), Audronė Žiūraitytė

Balandžio 27 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko legendinio romantinio baleto „Korsaras“ premjera. Jį pastatė choreografas Manuelis Legris, dirigentas Valerijus Ovsianikovas, scenografė ir kostiumų dailininkė Luisa Spinatelli, šviesų dailininkė Marion Hewlett.

Pirmą kartą 1856 m. Paryžiuje pastatytas „Korsaras“ labiausiai visus pakerėjo dekoracijomis ir scenos efektais – jie laikomi geriausiais per visą teatro istoriją, spektaklio scenovaizdis liko įamžintas ne vieno dailininko drobėje. Rusijos Didžiojo teatro „Korsaro“ versija, Lietuvoje parodyta 2009 m., buvo sukurta už pusantro milijono JAV dolerių ir tituluojama brangiausiu visų laikų baleto pastatymu. Vilnius su šiuo baletu susipažino dar XIX a. pabaigoje, kai į miesto teatro koncertines programas būdavo įtraukiami „Korsaro“ fragmentai (Pas de deux ir Pas de trois), pastatyti teatro baletmeisterio Lange. 1964 m. J. Basanavičiaus gatvėje įsikūrusiame Lietuvos operos ir baleto teatre „Korsarą“ gana originaliai interpretavo pirmasis lietuvių choreografas Bronius Kelbauskas.

Baleto pasaulyje „Korsaro“ sąvoka asocijuojasi su daugybe reiškinių – prancūzų ir rusų kultūrų sąveika, įvairių kompozitorių muzikos deriniu, tam tikrais dramaturgijos pokyčiais. Vertėtų prisiminti pirminį šaltinį – Georgeˊo Byrono poemą „Korsaras“, kurios transformacijos vis dėlto išlaikė pagrindinę – romantinės, baletui itin tinkamos istorijos – idėją. Mariusas Petipa net keturis kartus atnaujino savo pirmąjį Peterburgo pastatymą (1863), o Adolpheˊo Adamo muzika buvo pildoma kitų kompozitorių kūriniais. Taigi „Korsaro“ variantiškumas buvo užprogramuotos iš pat pradžių. Įvairių šio veikalo XIX–XXI a. redakcijų panorama driekiasi nuo garsiojo Peterburgo Marijos teatro iki JAV baleto scenų. Vis dėlto, nepaisant interpretacijų įvairovės, visų jų fundamentas yra istorinis. Tai – Josepho Mazilier, Julesˊio Perrot ir Mariuso Petipa choreografija. Beje, prašmatnioji Didžiojo teatro „Korsaro“ versija choreogra­fų Aleksejaus Ratmanskio ir Jurijaus Burlakos pastatyta pagal M. Petipa užrašus ir išlikusias šio prancūzų kilmės meistro klasikinės choreografijos interpretacijas (plačiau žr. H. Šabasevičius „Didžiojo teatro „Korsaras“, Krantai, 2009, Nr. 3).

Mitai apie „Korsaro“ išskirtinį puošnumą gyvi ir paveikūs, todėl Vilniuje pakilus scenos uždangai galėjome ir nusivilti: vyravo ne toks ryškus, kaip galbūt tikėjomės, vaizdas. LNOBT „Korsaras“ lyg apvalytas nuo apnašų, butaforinių efektų, savo estetiniu sprendimu labiau susijęs su dabartimi. Scenovaizdyje vyrauja santūri spalvinė gama, prieš akis iškyla originalių scenografijos (impresionistiškai orientalistinės) ir klasiką subtiliai įvairinančių choreografijos piešinių pasaulis.

Choreografas Manuelis Legris, pats iki 2009 m. šokęs Paryžiaus operos baleto trupėje ir jos vadovo Rudolfo Nurejevo išskirtas danseur étoile (šokėjo žvaigždės) statusu, atsisveikinęs su trupe sėkmingai darbavosi įvairiose meninės veiklos srityse, šiuo metu yra Vienos valstybinio baleto (Staatsballett) direktorius. „Korsaras“ – jo pirmas didelės apimties choreografinis veikalas, 2016 m. pastatytas Vienos valstybinėje operoje. M. Legri spektaklyje skamba jo paties parinkta A. Adamo, Léo Delibesˊo, Peterio Oldenburgo ir kitų kompozitorių muzika. Bendraujant su baleto kritiku ir libretistu Jeanu-Froançois Vazelleˊiu kai kurių veikėjų (pvz., vergo eunucho) atsisakyta, kitų partijos, įprasminančios skirtingas meilės istorijas, labiau išplėtotos (Zulmėjos ir Birbanto, Medoros ir Konrado, Gulnaros ir Lankadamo). Klasikinis didysis Pas de deux – tarsi nuoroda į choreografinius šaltinius, be jo „Korsaras“ neįsivaizduojamas!

XXI amžiuje chrestomatinio, nuo baleto kultūros praeities neatsiejamo klasikinio baleto pastatymas – iššūkis jo kūrėjams ir atlikėjams. Įtampą tarp praeities ir dabarties interpretacijų mažina didžiulis M. Legris, dar palyginti neseniai šokusio XX a. choreografijos korifėjų pastatymuose, autoritetas. Jo choreografinių sumanymų, savaip apibendrinančių įvairiapusę šokėjo patirtį, įtaigai, matyt, neįmanoma atsispirti. Juo labiau kad jie skoningi, pasižymi pagarba praeities kūrėjams ir šiuolaikiniams baletomanams. Trupei belieka sumanymus įgyvendinti, nors kartelė jai iškelta labai aukštai. Antrinant M. Legris, šokis – tai siela, grožis, elegancija, taip pat jėga, bet nedemonstratyvi, o vidinė (net religinės dimensijos), susieta su visuma. Pridurtume – šokis reikalauja ir fizinės ištvermės, ir tam tikros energetikos, o tai mūsų baleto artistai ne visada demonstravo.

Sunkiausia buvo Genadijui Žukovskiui, nes jis liko vienintelis Konradas, kai šį vaidmenį rengę ir pirmuose spektakliuose pakaitomis turėję šokti Ignas Armalis ir Anglijos nacionalinio baleto solistas Isaacas Hernándezas patyrė traumas. G. Žukovskio šokiui stigo energijos, azarto, kartais jėgos pastebimai apleisdavo. Išplėtojus meilės linijas iškilo ne viena primabalerina, o kelios, pakaitomis pirmomis dienomis šokusios Medoros ir Gulnaros vaidmenis. Abi – ir Kristina Gudžiūnaitė, ir Olesia Šaitanova – techniškai pajėgios choreografo sumanymus įgyvendinti ir sukurti skirtingus charakterius. O. Šaitanova, šokdama Gulnarą, skleidė elegantiškai efektingą energetiką, sustiprinusią jos kuriamo vaidmens įtaigą. K. Gudžiūnaitė – Medora buvo žemiškai gyva, paprasta, lyg nepastebimi liko ir balerinos atliekami sudėtingi techniniai viražai. Natūralumu K. Gudžiūnaitė taip pat buvo savaip patraukli, tačiau romantinės meilės ekstazę (ir šokyje su partneriu) kartais buvo sunku pajusti.

Charakteriniu amplua gana efektingai pasirodė Karolina Matačinaitė (Zulmėja), Mantas Daraškevičius (Birbantas). Atradimu laikyčiau Joną Laucių (Lankadamas), potencialų primarijų. Įsimintinos trys odaliskos – labiau patyrusi Haruka Ohno, iš dalies ir Gohar Mkrtchyan, jaunatviškai azartiška ir skrupulingai techniška pirmą kartą LNOBT scenoje solavusi Julija Stankevičiūtė. Beje, 2015 m. Prancūzijoje, Grase, vykusiame tarptautiniame konkurse „Le Jeune Ballet Méditerranéen“ J. Stankevičiūtė, tada dar Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė, vyriausiųjų grupėje pelnė aukso medalį, jos konkursinėje programoje buvo ir Medoros variacija.

Šokiui akompanavo skirtingų kompozitorių muzika, kurią į visumą sujungė pianistas Igoris Zapravdinas, o partitūrą interpretavo dirigentas Valerijus Ovsianikovas. Išretintas baleto muzikinis audinys gerai girdimas – LNOBT orkestro muzikantai nemažai griežia ir kaip solistai bei kamerinių, įvairios sudėties ansamblių dalyviai. Būta gražių epizodų, bet pasitaikė ir netikslumų, skambesys ne visada malonino ausį. Precizika čia būtina kaip ir klasikiniame šokyje. Dirigento sąveika su orkestru ir baleto artistais trijų veiksmų balete yra gana nelengva, bet apskritai Valerijui Ovsianikovui pasiekti darną pavyko.

Tikroji naujo pastatymo vertė atsiskleidžia kitų interpretacijų kontekste. Šiuo aspektu mūsų žiūrovas lyg įmetamas į nežinomus vandenis, nes jam „Korsaras“ sugrąžintas po 54 metų. Dabartinį variantą tarsi reikia prisijaukinti, pasitelkti įvairias, o ne tik į pastatymo efektus ir prabangą bei juos lydinčius mitus orientuotas menines patirtis. Be to, juk pagrindinis šio veikalo turinys – klasikinis šokis! Visi daugiau ar mažiau efektingi „Korsaro“ pastatymų variantai susiję su siekiu pritaikyti juos baleto žvaigždėms, primabalerinoms. Taigi neišvengiamai – ir su trupės pajėgumu, kad į repertuarą būtų galima įtraukti legendinį spektaklį. „Korsaru“ visa LNOBT trupė (ir kordebaletas) gali be išlygų didžiuotis. Visi stengėsi būti nerūpestingi, sudaryti apgaulingo lengvumo įspūdį, nors natūralumo ir azarto kartais pritrūkdavo. Aukšto lygio technikos ir nemanieringos vaidybos sąveika – nuolatinė šiandien interpretuojamo „Korsaro“ siekiamybė. Tačiau praeities sąlyginumai neišvengiami, kad ir naivios pantomimos ar peilių mosavimo pavidalais. Be to, finale taip pat pamatome banguojančią, audringą jūrą, į krantą išmetančią meilei ištikimuosius. Taigi „Korsarų“ pastatymų procesas nuošalėje nepaliko Vilniaus, dar kartą savaip atgaivindamas amžiną romantinio meno grožį.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!