Lietuviškai latviška dovana Kovo 11-ajai versus „Post futurum“

Šeštadienį, kovo 11-osios išvakarėse, Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko, ko gero, vienas prasmingiausių koncertų, koks galėtų būti minint svarbias Lietuvos valstybės sukaktis.
Nors šis koncertas oficialiai nebuvo dedikuotas nei Vasario 16-osios šimtmečiui, nei Kovo 11-ajai, tačiau neabejoju, kad koncerto klausytojai Nacionalinėje filharmonijoje tą vakarą patyrė kur kas didesnį dvasinį ir estetinį pasitenkinimą, nei tą patį vakarą pasirinkusieji trečiąjį premjerinį G. Sodeikos operos „Post Futurum“ spektaklį.

Tam, kad pasidžiaugtum laisve ir tinkamai pagerbtum savo valstybės istoriją, užtenka ir vieno aukšto lygio koncerto. Statyti prabangų, efektingos vizualizacijos spektaklį, kuriame veikiau išsityčiojama iš mūsų valstybės istorijos, – ar tokia turėtų būti LNOBT misija, juolab minint atkurtos valstybės 100-metį? Klausimas adresuotas ne tiek naujajam LNOBT vadovui Jonui Sakalauskui (kuris, kaip žinome,  perėmė buvusio vadovo sudarytus kelerių metų teatro veiklos planus, įskaitant ir minimą G. Sodeikos operą), kiek operos kūrėjams – kompozitoriui, libreto autoriui ir režisieriui (pastarieji du – Nacionalinės premijos laureatai). Klausimas (ir abejonė) būtų ne tik apie jų pilietinę savimonę, bet ir apskritai apie profesinę sąžinę.
Klausimas, ar Vasario 16-osios tema apskritai turėtų būti pavaldi operos autorių dadaistiniams triukams su libreto tekstu („pasirašom prašom...“, „Ele, mano kanarėle...“, „Pranyks kupra ir šlapinsies kaip žirgas“), mizanscenomis, pagaliau absurdiškais pseudoistoriniais ekskursais (Vytautas Didysis nutempiamas į pragarą papūgiškai margo kekšių būrio).Deklaruotasis koršunoviškas humoras? Galbūt. Į šiuos klausimus geriausiai atsakys LNOBT žiūrovai (čia jau neturės įtakos po sceną lakstantis ožys, spektaklio pabaigoje inicijuojantis aplodismentus), kurie kitąkart gal mieliau rinksis perpus pigiau kainuojantį bilietą į simfoninį koncertą kitoje gatvės pusėje ar Filharmonijoje. Ir tuomet „Post futurum“ tiesiog nuguls į repertuaro archyvinį stalčių?
„Mes grumiamės su tekančiu laiku, o laikas teka ir žaidžia su vaiku“, – dainavo choras operoje, tarsi primindamas, kad teatras ir opera taip pat yra savitas žaidimas, kurio nugalėtoją vis viena paskelbia publika...
Tačiau grįžkime prie mielesnių ir paprastesnių dalykų Filharmonijoje kovo 10-ąją.
Jaunasis latvių talentas pianistas Kārlis Bukovskis publiką pavergė nepaprastu muzikalumu, menine intuicija ir tiesiog stulbinama technika. P. Čaikovskio Pirmasis fortepijoninis koncertas b-moll puošia daugelio pasaulio pianistų repertuarą ir yra pagrįstai įrašytas į fortepijoninės literatūros aukso fondą ne tik dėl techninio sudėtingumo. Pirmas dalykas, kurį fiksavo klausa ir kurį pastebėjo koncerto klausytojai, – nepaprastai gilus, spalvingas ir galingas K. Bukovskio tušė, paprastai būdingas didelę patirtį turintiems pianistams. Tačiau tai – tik vienas iš K. Bukovskio bruožų. Apskritai jaunasis pianistas puikiai girdi visą orkestro partitūrą. Labai paveikūs Koncerto lyriniai epizodai išryškino K. Bukovskio „laiko valdytojo“ talentą. Bisui labai efektingai nuskambėjo N. Paganini ir F. Liszto „Campanella“. Kārlis Bukovskis nuo 2011 metų mokosi E. Dārziņšˊo muzikos mokykloje, studijuoja ne tik fortepijoną, bet ir kompoziciją pas įžymų latvių kompozitorių Imantsˊą Zemzarį. Manau, kad kompozicijos studijos K. Bukovskiui kaip pianistui suteikia platesnį interpretacinį akiratį ir tokių opusų, kaip P. Čaikovskio Pirmasis koncertas, gilesnį suvokimą.
Prasmingą atradimą patyrėme violončelininko ir kompozitoriaus Arvydo Malcio dėka – jis atgaivino XX a. lietuvių kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus (1891–1985) Simfoniją Nr. 1 f-moll. Šio kūrinio istorija – kone antikinis mitas apie feniksą. Simfonija laikoma pirmuoju šio žanro lietuvišku kūriniu, jį kompozitorius sukūrė 1919 metais dar būdamas Sankt Peterburge (per pačią didžiąją suirutę po bolševikinės revoliucijos). Tarpukariu kompozitorius grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. J. Žilevičius svariai prisidėjo steigiant Valstybės operą Kaune, rengė simfoninės ir kamerinės muzikos koncertus, pirmąją Dainų šventę, mokytojavo.
Yra žinoma, kad 1922–1923 metais Kaune J. Žilevičiaus organizuotuose koncertuose keletą kartų skambėjo ir jo Simfonija f-moll. Ją atliko iš vietinių muzikantų sudarytas orkestras, dirigavo Izaokas Vildmanas-Zaidmanas. 1929-aisiais J. Žilevičius išvyko į JAV, ketindamas grįžti į Lietuvą, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas kompozitoriaus gyvenimo kelią pakreipė kita linkme. Simfonijos partitūra nežinomu būdu prieš karą atsidūrė Šiauliuose, kuriuos 1944 metais griuvėsiais pavertė sovietų karinė aviacija. Autorinė partitūra žuvo karo liepsnose, tačiau muzikologė Danutė Petrauskaitė, 1991 metais dirbusi Čikagoje, J. Žilevičiaus ir Juozo Kreivėno lietuviškos muzikos archyve rado juodraštinį simfonijos pirmosios dalies fragmentą, kurio pagrindu Arvydas Malcys ir atkūrė koncerte nuskambėjusią visą 1-ąją dalį.
Nors simfonijos muzikinėje medžiagoje nerasime folkloro citatų, tačiau jos kalba alsuoja lietuviškos muzikos melosu, harmonija sklandi ir aiški, sekanti vėlyvojo romantizmo tradicija. Visa tai byloja apie subtilų autoriaus muzikinį skonį ir labai solidų, stilistiškai pagrįstą Arvydo Malcio darbą. Rastojo simfonijos fragmento trukmė – tik 7 minutės, A. Malcys, panaudodamas autorinę medžiagą, kūrinį išplėtojo iki 15 minučių.
Antroje koncerto dalyje orkestras pateikė norvegišką ir dar vieną latvišką akcentą – klausėmės labai spalvingos E. Griego siuitos dramai „Peras Giuntas“ interpretacijos ir populiariojo Emīlio Dārziņšˊo Melancholiško valso.
Prie Nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto šįsyk stovėjo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas, pasižymintis išskirtiniu muzikalumu ir jau solidžia patirtimi tiek simfoninėje, tiek operinėje senoje. Ši šventinė programa yra dar vienas gražus puslapis dirigento kūrybinėje biografijoje.
Apskritai, nors koncerto programa nepretendavo į kokį nors išskirtinį konceptualumą, jis sukūrė šventišką atmosferą, kokia ir turėjo būti Kovo 11-osios išvakarėse.