Maestro pamokos

2018 m. balandžio 28 d.

Gyvenime turėjau daug svajonių ir įdėjau daug pastangų, kad judėčiau jų link. Kai kurios svajonės atrodydavo sunkiai pasiekiamos. Dabar drąsiai galiu sakyti – bijok svajoti, nes svajonės kartais virsta realybe. Geriau pagalvok, kas bus, jei svajonės išsipildys, ką tada darysi.

Iš vaikystės prisimenu legendinį maestro Virgilijaus Noreikos įrašą „Švelnumas“. Per patefoną jo klausydavosi mama. Tuo metu niekas nebūtų pasakęs, kad mano keliai taip stipriai susipins su maestro V. Noreikos keliais.
Dainuoti man patiko visada, tačiau tik sulaukęs 20 metų supratau, kad savo gyvenimą norėčiau sieti su klasikiniu dainavimu. Iš dalies sprendimą tapti dainininku lėmė ir tokia, sakyčiau, keista mintis: maniau, dainininkai turi pakankamai laiko, tad studijuodamas vokalą dar galėsiu užsiimti vadyba ir kompozicija, ką tuo metu aktyviai dariau. Pirmą savo viešąją įstaigą įkūriau 11 klasėje, vos tik sukako 18 metų; tuo metu J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje mokiausi choro dirigavimo. Visai nedaug trūko, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būčiau studijavęs kompoziciją – 2003 m. stojau į dvi specialybes, į abi įstojau, tačiau dokumentuose pirmąja buvau nurodęs operinio dainavimo programą.
LMTA patekau į V. Noreikos dainavimo klasę, tačiau tada su juo nesusitikau, nes semestro pradžioje buvau pervestas į maestro mokinio Audriaus Rubežiaus klasę. Vieną savaitę A. Rubežiui išvykus mokiausi pas V. Noreiką. 2005 metais man, antro kurso studentui, nusišypsojo laimė – atsirado vieta prof. V. Noreikos klasėje. Pas maestro mokiausi 5 metus, įgijau bakalauro ir magistro diplomus, kartu su juo koncertuodavau.
V. Noreika buvo ne vien mokytojas, bet ir globėjas. Jo tėviškas rūpestis ir pasitikėjimas ypač trečiame, ketvirtame kursuose man, jaunam dainininkui, davė sparnus. Buvau labai iniciatyvus studentas, jis manęs nestabdydavo, leisdavo rinktis repertuarą, domėjosi mano veikla. Kartą mano viešai pasakyta mintis jam nepatiko ir laikinai šiltas bendravimas buvo atvėsęs, tačiau tai truko gal tik keletą mėnesių. Mane žavėjo, kad toks žinomas menininkas nuoširdžiai domisi, džiaugiasi ir didžiuojasi savo mokiniais, jų dideliais ir mažais laimėjimais. Noreika buvo labai linksmas žmogus, ypač nuotaikingos būdavo kelionės į koncertus ir iš jų, juokdavomės visą kelią.
Jis akcentuodavo jautrumą žmogui. Jam labai svarbi buvo publika. Scenoje mokėjo suderinti nuoširdumą ir aristokratiškumą, stengdavosi išlaikyti aukštą klasikinio dainavimo lygį, tačiau kartu norėdavo būti suprastas paprastų žmonių. Labai daug dėmesio skirdavo tekstui: „Dainos žodžius ir jų prasmę turi suprasti visi, klausytojas drauge su atlikėju turi išgyventi jausmus.“ Arijas prašydavo mokytis dviem kalbomis, pabrėždamas, kad lietuviškai dainuoti privalu.
V. Noreikos balso tembras ir atlikimo maniera visada darė ir daro labai didelį įspūdį bei įtaką mano dainavimui. Jis – mano mėgstamiausias lietuvių klasikos atlikėjas.
Vadovo ir pedagoginėje veikloje jis matė didelę prasmę bei misiją, tačiau jo stichija buvo scena, kiekvieną kartą joje įrodydavo, kad scena yra didysis pašaukimas ir visas gyvenimas.
Stebėdavau, kaip maestro V. Noreika derina įvairias savo talento puses: operos solistas ir estradinės muzikos dainininkas, operos studijos vadovas, LMTA Dainavimo katedros vedėjas, pedagogas. Man teko diskutuoti apie jo rengtas dainininkų mokymo programas, klausytis jo minčių apie vadovavimo teatrui etapą. Tuo metu sąmoningai to neanalizuodavau, bet dabar, praėjus nemažai laiko, suprantu, kiek daug iš jo esu gavęs.
V. Noreika daug pasakodavo apie savo karjerą ir jos vingius, apie Italijos laikotarpį, vaikystę, mokslus, Kiprą Petrauską, mokinius, savo asmeninį gyvenimą, darbą Estijoje, Venesueloje. Tie pasakojimai nebūdavo chronologiški, todėl negalėjau susidaryti nuoseklaus vaizdo. Viskas susidėjo į visumą, kai perskaičiau prof. V. Gerulaičio knygą apie V. Noreiką.
Mano gyvenime kūrybinės ir vadovavimo veiklos pulsuoja, įvairiais etapais tarsi konkuruodamos tarpusavyje. Vienu metu svarbiau buvo vadyba, buvo dainavimo ir kompozicinės kūrybos laikas. Viską bandydavau derinti, neapleisti nė vienos srities. Šiandien neabejotinas prioritetas – vadovavimas teatrui, bet be kūrybos ir dainavimo, kad ir ne tiek intensyvaus kaip ankščiau, aš savęs nematau. Man svarbu universalumas, nemėgstu vienos srities ir vienos veiklos.
Šiuo metu išgyvenu didelį konfliktą su savimi, nes nerandu laiko dainavimui, o ypač kūrybai. Kūryba be galo svarbi kiekvienam žmogui – tai yra laisvė, specifinė būsena, kurios nebuvimas sunkina net ir vadovo darbą.

Gyvenimas bėga taip, kad nespėju atsikvėpti. Mokausi stabtelti, pabūti su savimi, su savo mintimis, pasidžiaugti diena. Turiu viską, bet dėl to nesu laimingesnis.

Sėkmė turi savo kainą – atsakomybę, pareigas, uždavinius. Už svajones sumokame labai brangiai. Jaučiuosi ir pakylėtas, ir kartu nerimauju. Nenoriu nuvilti nei savęs, nei kultūrinės bendruomenės.
Užmiegu ir pabundu su tomis pačiomis mintimis – teatras, idėjos, atsakymai į neatsakytus klausimus, būsimus ir gal niekada neįvyksiančius interviu. Kartais mintys malonios, kartais įkyrios. Kiekvieną dieną lydi atsakomybė už savo idealus ir vertybes, atsakomybė visai meno bendruomenei ir Lietuvai. Nežinau, ar tai yra malonumas, – tai tiesiog gyvenimas, teatro vadovo kasdienybė, kuri ir pakelia, ir išsekina.
Manau, būtų įdomu paanalizuoti save su rimtais psichoanalitikais, gal net užvesti diskusiją apie savo ir kitų vadovų motyvacijas, kodėl jie siekia valdžios. Nuo poetikos ligi pragmatizmo nusidriektų labirintai.
Kiekvienas darbas – socialinis įrankis kovoje už poziciją visuomenėje realizuojant įvairius savo ego įnorius. Visus mus valdo tie patys norai (jų kombinacijos): valdžia, statusas, dėmesys, garbė, dvasinė ir materialinė gerovė. Aš ne išimtis. Manau, visa kita yra tik romantinė iliuzija, kurią sociumas mums primeta. Tačiau ta romantinė iliuzija apie idealizmą ir gėrį nėra tuščia. Idėja veikti progreso ir gėrio vardan mane žavi. Esu įsitikinęs, kad apakinti gražios idėjos pakylame virš savo ego ir neretai sprendimai atspindi naudos visuomenei, o ne naudos sau šviesą.
Ateityje, kai viskas nurims, pažvelgsiu į savo ir savo giminės gyvenimus, pažvelgsiu retrospektyviai, tačiau dabar tai neįmanoma. Dabar viskas yra teatras.
Kai vadovavau Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, maestro V. Noreika man daug kartų yra sakęs: „Neužmiršk žmonių. Teatras yra viskas – ir valytojas, ir dainininkas, teatras prasideda nuo budėtojo.“ Visada pabrėždavo, kad labiausiai reikia pasiruošti pokalbiams su orkestru, būtent orkestro muzikantai yra aukščiausio lygio intelektualai ir muzikai. Orkestras – teatro plaučiai.

Maestro V. Noreika mane palaimino, jei taip galima pasakyti. Džiaugėsi mano veikla ir mano laimėjimais. Tai nėra mistika ar pagražinimas, tai tiesiog man labai svarbu. Jam visada jausiu atsakomybę vadovaudamas jo kurtam teatrui.

Maestro V. Noreika tarnavo teatrui, operos ir baleto menui, man imponavo jo polėkis. Aš matau daug mūsų abiejų panašumų. Aš tarnausiu menininkams, kurie kuria ir kurs Lietuvos operos ir baleto kultūrą.
Nesu revoliucijų meistras. Evoliucija, o ne revoliucija yra mano moto. Tačiau kiekvienoje revoliucijoje yra dalelė evoliucijos, o ši neišvengiama be nedidelių revoliucijų. Noriu, kad teatras žydėtų. Noriu, kad jis eitų dar toliau. Mano misija – išlaikant gerąsias tradicijas ir kolektyvą rasti galimybių tobulėti. Esu įsitikinęs, kad teatras pasirengęs tapti regiono lyderiu. Klausimas tik, kiek greitai tai pavyks padaryti ir kiek jėgų man kainuos.
Turiu planą penkeriems metams. Jį vis peržiūriu. Ir jis juda ta kryptimi, kurią ir brėžiau. Esu įsitikinęs, kad mums pasiseks. Nes kitaip būti negali.