Nepamirštami susitikimai su Maestro...

Net šešis dešimtmečius atmintyje neblėsta 1957 metais iš tarptautinio konkurso parvežtas Virgilijaus Noreikos, tada dar Lietuvos valstybinės konservatorijos studento, laimėtas aukso medalis ir jo švytintis jaunatviškas veidas. Dainininko sėkme džiaugėmės visi, taip pat ir profesorius Kipras Petrauskas, kuris, pamenu, savo studentui pranašavo didžiulę kūrybinę ateitį. V. Noreika su konkurse jam akompanavusiu tautinių muzikos instrumentų ansambliu „Sutartinė“, vadovaujamu Prano Tamošaičio, nesiskyrė daugelį metų, taip gaivindamas lietuviškumą, tautiškumą, ko ypač laukė anuometinė lietuviškoji visuomenė. Po tokių koncertų per Lietuvos televiziją, kurioje tuomet darbavausi, sulaukdavome daugybės laiškų – klausytojai ir žiūrovai didžiavosi V. Noreikos talentu, jo švelniu balso tembru, taip artimu lietuviškai dvasiai. O ir tolimiausiuose užsienio kraštuose po suplanuotos koncertinės programos solistas dažniausiai dar padainuodavo lietuviškų melodijų, kurios sužavėdavo kitataučius. Ne kartą ir Latvijos, Ukrainos, Bulgarijos operos teatrų scenose Alfredo, Almavivos, Hercogo partijas yra dainavęs lietuviškai.
Pamenu 1959 metais V. Noreikos sukurtą Skudutį B. Dvariono operoje „Dalia“ – 24-erių metų solistui teko suvaidinti pagyvenusį žmogų. Tais pačiais metais jis dainavo Naglį V. Klovos operoje „Vaiva“, vėliau buvo Andrius, Jurgelis, Tadas, Julius, Danyla, Rūtenis, Kastytis, Skačkauskas, Herkus Mantas kompozitorių V. Klovos, B. Dvariono, V. Laurušo, K. V. Banaičio, G. Kuprevičiaus operose. Gyvenimo pabaigoje V. Noreika koncertines programas neretai papuošdavo kaip tik Skudučio balade, kurią atliekant jau nebereikėdavo grimuotis...
Vienu metu, gal prieš porą dešimtmečių, pajutome lyg ir sumažėjusį dėmesį V. Noreikos muzikinei veiklai. Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė, suprasdama, kad jo menas tikrai reikalingas Lietuvos žmonėms, ėmė kviesti Maestro į fondo rengiamus koncertus. Net žiemos sąlygomis jis, žmonos Loretos lydimas, neatsisakydavo vykti į gana tolimas Lietuvos vietoves, į blokados metu beveik nešildomas sales. Tuščių vietų ten nelikdavo.
„Mano kūrybinis bendravimas su V. Noreika truko apie du dešimtmečius, – prisimena Muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė, – nes ne tik didžiosiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių scenose, bet ir daugelyje rajonų kultūros centrų, kariniuose daliniuose Maestro būdavo laukiamas, klausytojų su didele pagarba sutinkamas ir su nepaprasta meile už dovanotą šventę išlydimas. Neaplenkdavome mokyklų, senjorų, neįgaliųjų pensionų. O ten, kaip sakydavo jų vadovai, po koncertų kelioms savaitėms įsivyraudavo ypatinga, šventiška nuotaika. Į koncertus, kuriuose dainuodavo Virgilijus Noreika, – tęsia Liucija Stulgienė, – važiuodavau su didžiuliu malonumu, nes matydavau, kaip jis mokėjo užburti skirtingo amžiaus klausytojus, kaip jo atliekami kad ir sudėtingiausi kūriniai paklusdavo švelniam balsui, kaip raiškiai jis perteikdavo lietuvišką tekstą. Kiekvieną kartą, vykdama į tokius koncertus, žinodavau, kad ir aš pati patirsiu naujų emocijų girdėdama vis kitokias operų arijų ar populiariųjų A. Raudonikio „Švelnumo“, A. Bražinsko „Ugnelės“ interpretacijas. Po V. Noreikos koncerto Gruzdžių bažnyčioje solidaus amžiaus klebonas dėkodamas taikliai pasakė, kad jis pasijutęs kaip prie dangaus vartų.“
Stebėjausi, kad profesoriui V. Noreikai tik 2010 metais buvo paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Gal kad nevarstė įvairių institucijų valdininkų durų, nesilankstė jiems. Tačiau tūkstančius kartų lenkėsi Lietuvos žmonėms, kurie labai vertino jo meną. Trumpai darbuodamasis Venesueloje, Estijoje, kur pelnė Estijos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro vardą, galėjo ten ir įsitvirtinti. Bet jo širdis jautė ryšį su Lietuva, jos žmonėmis, jos jaunąja karta, su kuria mokėjo bendrauti. Sujaudino Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendruomenė, palydėti Maestro į paskutinę kelionę sustojusi prie mokyklos Kosciuškos gatvėje. Beje, jo autoritetingo žodžio visada reikėjo ir „Dainų dainelės“ konkurso rengėjams bei dalyviams.
Jausdamas ypatingą pagarbą didžiam Lietuvos Dainiui, ėmiausi sisteminti duomenis apie jo darbus, visas kūrybinės veiklos sritis. Vien tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje sukurta beveik pusšimtis vaidmenų, dainuota Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre V. Noreika atliko jam skirtą Herkaus Manto partiją G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Žinojome, kad solistas dažnai dainuodavo žymių pasaulio operos teatrų scenose, tačiau kai visa tai sugulė į bendrą sąrašą, pasirodė: dainuoti 238 spektakliai 49-iuose teatruose! Vokalinės išminties iš profesoriaus V. Noreikos sėmėsi apie 50 dainininkų, kurių ne vienas dabar garsėja pasaulyje. Dar gerokai anksčiau puikią operos solisto karjerą jis išpranašavo Vaidui Vyšniauskui.
Nuo 1997 iki 2017 metų teko fiksuoti Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuotus V. Noreikos koncertus Lietuvoje – bažnyčiose, kultūros centruose, aikštėse. Jų būta per 200! Vesdamas daugelį šių koncertų jausdavau ypatingą solisto susikaupimą kiekvienam pasirodymui. Būdavo apgalvojama kūrinių tvarka, atsižvelgiama į tos dienos nuotaiką, aplinką, balso būklę. Mėgdavo reaguoti ir į publikos dėmesį, jos nusiteikimą, prabildamas savo žodžiu, kartais į programą įtraukdavo ir naują kūrinį, nes jo koncertmeisteriai Povilas Jaraminas, Lina Giedraitytė ar Aleksandras Vizbaras tam būdavo pasiruošę. Savo repertuare profesorius turėjo apie 80 lietuvių liaudies dainų išdailų (K. Griauzdės, P. Olekos, V. Klovos, P. Tamošaičio ir kt.), per 70 lietuvių kompozitorių (A. Kačanausko, R. Žigaičio, L. Povilaičio) romansų, per 20 lietuvių autorių (J. Karnavičiaus, M. Petrausko, V. Klovos, B. Dvariono) operų arijų, per 40 mūsų kompozitorių (A. Raudonikio, B. Gorbulskio, M. Vaitkevičiaus) populiariosios muzikos kūrinių. O kur dar rusų, Vakarų Europos kompozitorių kamerinė muzika, įvairių tautų liaudies dainos, sakraliniai kūriniai... Taigi, be didesnio pasirengimo V. Noreika galėjo atlikti bet kurį iš beveik 700 kūrinių. Tiek jų, nugludintų iki tobulumo, „tilpo“ jo atmintyje ir prireikus galėjo būti pateikti klausytojams, ir ne viena kalba.
Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamuose Virgilijaus Noreikos koncertuose didžiosiose Lietuvos koncertų salėse, atokiausiose mūsų šalies bažnyčiose ir kultūros centruose, festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ scenose matydavau nepaprastą klausytojų akių spindesį. Tokią atgaivą Lietuvos žmonėms, atrodo, galėdavo dovanoti tik jis – nuostabusis mūsų tenoras, prilygęs pasaulinio atlikimo meno elitui. Neabejodamas sakau, kad jo balsas ir interpretacija – mūsų nacionalinis turtas, Dievo dovana Lietuvai. Dauguma Lietuvos žmonių jo išėjimą Amžinybėn išgyveno kaip didžią netektį.