Orkestro muzikos koncertas „Dviem“
Gegužės 5 d. koncertų sezoną bebaigiantis Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras klausytojams pateikė puikią dovaną – Filharmonijos salėje griežė su 2015 m. Kopenhagoje vykusio tarptautinio Nikolajaus Malko dirigentų konkurso laureatu taivaniečiu Tung-Chieh Chuangu. Vilniuje jį matėme 2017 m. pavasarį, ir šį kartą džiaugėmės puikiai parengta nauja programa. Koncerte skambėjo čekų muzikos korifėjų romantikų Bedřicho Smetanos, Antoníno Dvořáko ir retai Lietuvoje girdimo Bohuslavo Martinů kūriniai (J. Domarkas yra dirigavęs pastarojo Ketvirtąją simfoniją).
B. Martinů Koncertą dviem fortepijonams, H. 292, atliko puikūs Lietuvos pianistai. Indrė Baikštytė koncertų scenose vis dažniau pasirodo su įdomiomis aktualios muzikos programomis. Žavėjo nepriekaištinga jos technika, žėruojantys pasažai buvo prisodrinti emocionalaus turinio. Jie spinduliavo, raibuliavo, dingdavo atodūsiuose, nutolstančiuose šešėliuose. Tai liudijo pianistės garso kultūrą, gebėjimą valdyti tembrų niuansus. „Tirštoje“ fortepijono faktūroje plastiškos frazės kvėpavo, buvo tikslingai artikuliuojamos. Jokių beprasmių gamučių viražų! Girdėjome puikų duetą su Gintaru Januševičiumi, kuriam tokatiška kūrinio faktūra atrodė tarsi entuziastingo žaidimo erdvė. Malonu matyti pianistą, ne vargstantį prie instrumento, bet tarsi improvizuojantį ritminiais piešiniais, spalviniais niuansais, ypač antrojoje Koncerto dalyje. Orkestras buvo puikus partneris, papildęs „tirštų“ fortepijono partijų partitūrą.
B. Smetanos operos „Parduotoji nuotaka“ uvertiūra buvo pagrota tiksliai intonuojant, preciziškai artikuliuojant, skambėjo tarsi virtuozinė bravūra.
Dirigento Tung-Chieh Chuango meistrystė, muzikalumas ir savitos interpretacijos siekis atsiskleidė A. Dvořáko Aštuntojoje simfonijoje (1890), įprasminančioje panteistinį mąstymą, žmogaus kelią į savęs pažinimą.
Simfonijos partitūra alsuoja čekų tautinės muzikos melodijomis ir ritmais. Klasikinei simfonijos formai kompozitorius suteikė savitų niuansų – išgrynino melodiką, kuri įvairiais tembrais liejasi visose orkestro grupėse ir ilgam lieka klausytojo atmintyje. Dirigentas dėmesingai pateikė visų dalių ekspozicijas, klausytojui nurodančias kiekvienos dalies turinio kodą. Pavyzdžiui, violončelių grupė raiškiai (ir tiksliai intonuodama) atliko elegišką sol minoro pirmosios dalies temą, atkartojamą medinių ir varinių pučiamųjų. Nesuvelti, skaidriai pateikiami dvigubi, net trigubi orkestro faktūros planai. Šį kartą žavėjo styginiai: kompaktišku garsu, ekspresija (logiški agigato, crescendo), buvo juntamas vidinis muzikantų poreikis įsijungti į prasmingus grupių dialogus. Puikus klarnetų duetas, vienas iš kito muzikinę medžiagą perimančio anglų rago, klarneto, fleitos susiklausymas. Dirigentas sugebėjo įkvėpti visą orkestrą.
Antroji dalis – kontrastingų nuotaikų kaleidoskopas. Adagio – savotiškas Nachtmusik fragmentas, pagrįstas vaikų dainų melodika, žaidimo ritmika (kompozitorius prisiminė neseniai pasaulį palikusius tris savo vaikus). Lopšinės, sūpavimo fragmentas – iš švelnios lyrikos pereinama į savotišką reikalavimą. Dvořáko orkestruotė šioje dalyje ypač ryški. Skambėjo skaidrus pizzicato, vėliau atkartojamas pučiamųjų staccato žaismas. Jo fone – graži kantilena. Trimito solo dainingas, muzikalus, nerėkiančios fanfaros. Gražus klarnetų duetas, iš jo bosai muzikaliai perima jungiamąją dalį – kelias į tragišką, ekspresyvų minorą.
Trečioji dalis prasidėjo ne saldžiu ar tingiu, bet melancholišku, sakyčiau, nostalgišku valsu. Dirigentas pabrėžė esminį šios dalies kontrastą, tragizmą: dvasingą allegretto grazioso melodiją pertraukia krintanti chromatinė antroji tema.
Garsus trimitas skelbia paskutinę simfonijos dalį. Iki šiol prisimenama dirigento Rafaelio Kubeliko repeticijoje pasakyta pastaba: „Gerbiamieji, Bohemijoje trimitai niekada nekviečia į mūšį – jie visada ragina šokti!“ Orios fanfaros įvedė į intriguojančios chromatinės kodos muzikos sūkurį. Variacijos, barokinės muzikos atgarsiai, skoningas timpanų įmantrumas, aistringas molto vivace – visa buvo tikslu, logiška ir emociškai pateisinta.
Girdėjome puikius ansamblius, lygų orkestrą. Nebuvo, kaip dažnai pasitaiko, nei obojaus, nei trombonų, nei trimitų siekio pirmauti. O trimito daininga piano frazė buvo ypač puiki. Taip bręstančio trisdešimtmečio dirigento laukia puiki ateitis.
