Pirmoji Dainų šventė

2018 Nr. 3–4 (482–483), Aleksandras Šidlauskas

Dainų šventės šimtmečiui artėjant

Žmonės įvairiais būdais įprasmina savo laisvalaikį – kas drožinėja, mezga, audžia, kas buriasi į liaudiškos muzikos kapelas, folkloro ansamblius ar literatų bendrijas. Dera prisiminti XIX a. pabaigoje paplitusius lietuviškuosius vakarus, kurie gūdžios carizmo priespaudos ir tautos rusifikavimo metais žmonėms teikė dvasinę atgaivą ir bendravimo džiaugsmą. Tuose vakaruose būdavo vaidinama ir deklamuojama, šokama ir dainuojama, grojama ir kitaip linksminamasi. Šalimais veikdavo knygynėlis, būdavo galima pasivaišinti kaimo skanėstais, pasigrožėti meistrelio iš klevo išdrožtomis klumpėmis. Vis didesnio dėmesio sulaukdavo nedideli chorai ir vokaliniai ansambliai, dainuojantys dvibalses liaudies dainas. Visose bažnyčiose giedodavo kuklūs chorai, vadovaujami savamokslių ar šiek tiek muzikoje prakutusių vargonininkų. Jie po dviejų trijų dešimtmečių su savo chorais atvyks į pirmąją Dainų šventę.

Iš spaudos buvo žinoma, kad Estijoje 1869 m. įvyko pirmoji dainų šventė, po ketverių metų, 1873-iaisias, į pirmąją iškilmę susirinko ir latvių chorai. Abiejose kaimyninėse šalyse kultūrinė ir šviečiamoji mintis buvo laisvesnė, vokiškasis protestantizmas toleravo latvių ir estų kalbas, etnines tradicijas ir chorinį dainavimą. Lietuvoje spaudos draudimo metais apie tokias susiburtuves galima buvo tiktai pasvajoti.

Pirmosios kultūros draugijos ėmė kurtis Mažojoje Lietuvoje, čia plėtojosi chorų kultūra. Į viešumą išeina didysis to krašto humanistas Vydūnas, jo pastangomis chorai suskamba visais akipločiais. Matyt, prisimintos XIX a. viduryje Šveicarijoje ir Vokietijoje įvykusios dainų šventės. Deja, toji dainavimo sėkla vokiečiuose neprigijo, ilgainiui visiškai suvyto. O Mažojoje Lietuvoje viešai galvota ir svarstyta apie masinius chorų sambūrius. 1906 m. pradėtas leisti laikraštis „Vilniaus žinios“ prakalbo, kad ir Lietuvoje atėjo metas surengti pirmąją tautos dainų šventę. Tačiau carizmo pančiai dar nebuvo sudaužyti, o Pirmasis pasaulinis karas privertė šią svajonę nukelti į būsimus geresnius laikus.

Vokiečių lingvistas šviesuolis Augustas Šleicheris, visą gyvenimą domėjęsis lietuvių kultūra, prabilo: „Lietuvių tautos dainos savo nepaprastai gražiomis melodijomis yra ne mažesnės kultūros reiškėjos.“ Netrukus atsilieps ir Česlovas Sasnauskas: „Giesmė malšina vargo pajautimą, nuramina mūsų sielą, gaivina ir kelia aukštyn. Giesmė jungia Žemę su Dangumi.“ „Aušra“ ir „Varpas“, Vinco Kudirkos ir Jono Basanavičiaus darbai, tautinės idėjos buvo rimtas akstinas imtis platesnės kultūrinės ir kūrybinės veiklos, stiprino tautos išsivadavimo iš carizmo jungo idėjas. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino Didysis Vilniaus Seimas ir spaudos draudimo panaikinimas. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo tik laiko klausimas, kada įvyks tas laukiamas didysis dainų renginys.

1924 m. išleistame leidinyje informuojama, kad 1923 m. gruodžio 22 d. Kaune, Švietimo ministerijos rūmuose, įvyko pirmasis pasitarimas „Dainų dienos ar šventės ruošimo klausimu“[1]. J. Žilevičius pranešė, kad jis „pusiau privatiniu būdu“ suregistravo chorus, kurie norėtų ir galėtų dalyvauti šventėje. Daugiau nei 100 chorų pritarė sumanymui, tad, jo nuomone, jau 1924 metais galėtų būti surengta pirmoji Lietuvoje dainų šventė. Leidinį redagavo ir pratarmės žodį „Pirmosios Dainos Dienos ruošimas“ parašė Antanas Bružas, Šaulių sąjungos atstovas, čia buvo paskelbta būsimos šventės programa ir straipsnių rinkinys. Taip prasidėjo didysis kelias į Lietuvos dainų šventes.

„Dainos Dienai laikas buvo numatyta rugpjūčio 23 ir 24 dienomis Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos metu, kada suplaukia į laikiną sostinę iš visos Lietuvos ir užsienio daug svečių“, – rašė A. Bružas. Švietimo ministerija pažadėjo skirti lėšų, Muzikos komisija, kurią sudarė kompozitoriai Juozas Naujalis, Aleksandras Kačanauskas ir Juozas Žilevičius, rūpinosi chorų pasiruošimu. „Žodyje Lietuvos dainininkams“ nuoširdžiai kreipiamasi: „Nuo Jūsų, chorų vedėjai ir dainininkai, uolaus darbo ir tinkamo pasirengimo veik išimtinai priklausys pirmosios Dainos Dienos pasisekimas.“

Stasys Šimkus ir Julius Štarka, liepos mėnesį lankydami chorus, tikrino jų pasiruošimą, teikė patarimų. Aplankius chorus paaiškėjo, kad šventėje ketina dalyvauti daugiau kaip 3000 dainininkų. Minėto leidinio straipsnyje „Lietuvos chorai“ Juozas Naujalis supažindina su chorinio dainavimo pradmenimis. Prof. Mykolas Biržiška pasakoja dainų rinkimo istoriją, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas rašo, kad „daina yra ramintoja“. Kunigas Teodoras Brazys platokame straipsnyje „Lietuvių liaudies dainos reikšmė muzikos kultūros žvilgsniu“ primena gražiausias tautos dainavimo tradicijas. Kunigas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta, garsus tautosakos rinkėjas ir puoselėtojas, straipsnyje „Kam dainas rinkti?“ pasakoja, jog reikia suskubti surinkti šį neįkainojamą dvasios turtą. Aleksandras Kačanauskas prisimena, kaip vystėsi chorinis giedojimas, teigia, kad Lietuva – dainų šalis. Muzikas Justinas Strimaitis straipsnyje „Kanklės – dainų palydovės“ apžvelgia kanklių istoriją. Leidinys iliustruotas Dainų dienos rengėjų nuotraukomis. Čia rasime žymių meno žmonių minčių apie dainą, o poeto Petro Vaičiūno eilėraštis „Gauskit, dainos“ skamba tarsi himnas: „Skriskit, skaisčios mūsų dainos, / Tieskit šventos laisvės kelią...“

Dainų dienoje dalyvavo 86 chorai. Buvo išspausdinti 76 chorų dalyvių sąrašai, dešimt chorų dainininkų pavardžių neatsiuntė, bet ir jiems – Dusetų, Eržvilko, Gižų bažnytiniams, Kulių šaulių, Gaurių, Kurklių pavasarininkų, Naumiesčio, Prienų ateitininkų, Panevėžio ir Šiaulių mokytojų seminarijų chorams – buvo leista dalyvauti. Šventėje dainavo net penki Kauno chorai, Šiauliai delegavo keturis chorus, po tris kolektyvus atvyko iš Kybartų, Ukmergės, Panevėžio, Rokiškiui, Skuodui, Tauragei ir Žagarei atstovavo po du chorus. Net tokiuose mažuose miesteliuose kaip Antašava, Ylakiai, Kavarskas, Klovainiai, Mosėdis, Pakalniškiai, Rudamina, Seda, Šiaulėnai, Šėta, Vilkija buvo susibūrę mėgėjų chorai.

Daugiausia buvo atrinkta bažnytinių chorų – net 25. Tai neturėtų stebinti, nes kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje giedodavo choras, mokėjęs ne tik sakralinį, bet ir pasaulietinį repertuarą. Dešimt chorų parengė pavasarininkai, devynis – gimnazijos ir kitos mokyklos, tiek pat įvairios kultūros ir švietimo draugijos, į vieną chorą Kaune buvo susibūrę studentai.

Gausiausias buvo Marijampolės ateitininkų mišrus choras – net 148 dainininkai. Šiaulių valstybinės gimnazijos chore dainavo 87, Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos – 76, Biržų chore – 72, Kauno „Gabijos“ draugijos chore – 69 dainininkai. Kai kurie chorų vadovai šventei parengė po 2 kolektyvus. Tarp chorų dirigentų buvo žymus kompozitorius Juozas Karosas, jis į Kauną atvežė Rygos jaunimo draugijos „Šviesa“ chorą (43 dainininkai), bei Mykolas Karka, garsus muzikas iš Panevėžio, parengęs miesto valstybinės gimnazijos chorą (111 dainininkų). Net 29 vargonininkai dirbo su bažnytiniais chorais, mokyklų kolektyvams vadovavo 9 muzikos mokytojai. Seinų ateitininkų dainininkams vadovavo kunigas Jonas Starkus, Kybartų „Žiburio“ komercinės mokyklos mokinių chorui – kunigas Stanislovas Čepulis. Įdomu, kad Radviliškio bažnytiniam chorui vadovavo vyr. leitenantas Antanas Koscevičius.

1924 m. rugpjūčio 23 d. Dainų diena buvo pradėta Lietuvos himnu (pritarė dūdų orkestras), dirigavo J. Naujalis. Bendras jungtinis choras padainavo tris liaudies dainas: „Močiute mano“, „Oi žiba žiburėlis“ ir „Ant kalno karklai siūbavo“ (dirigavo J. Naujalis). Tas pats jungtinis choras, diriguojamas S. Šimkaus, atliko jo harmonizuotas liaudies dainas „Ant tėvelio dvaro“, „Per girią girelę“, „Važiavau dieną“ ir „Bijūnėlis žalias“, T. Brazio harmonizuotas „Tykiai, tykiai“, „Ir išaugo ąžuolėlis“, J. Bendoriaus harmonizuotą „Trijų seselių“.

Panevėžio miesto jungtinis choras, kuriam dirigavo M. Karka ir V. Paulauskas, sudainavo penkias originalias J. Žilevičiaus, M. Karkos, J. Naujalio, S. Šimkaus ir M. Paulausko dainas. „Pavasario“ jaunimo sąjungos jungtinis choras, diriguojamas Apolinaro Likerausko, atliko tris A. Kačanausko ir J. Naujalio dainas. Dainų dienos pabaigoje vėl dainuotos liaudies dainos: „Už jūrelių, už marelių“, „Motuš, motuše“, „Pasėjau linelius“, „O tu ieva, ievuže“, „Tris dienas, tris naktis“, „Arielka tu pilkoji“ (harmonizavo J. Bendorius, M. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, A. Kačanauskas ir J. Štarka). Iš viso pirmą šventės dieną buvo sudainuotos 24 dainos.

Antrąją Dainų dieną pradėjo jungtinis klaipėdiečių choras, diriguojamas Antano Vaičiūno. Po klaipėdiečių pasirodė Šaulių sąjungos jungtinis choras, batutą rankose laikė populiarusis S. Šimkus. Paskui dainavo Ateitininkų sąjungos jungtinis choras, diriguojamas Kosto Gurevičiaus. Šie chorai padainavo septynias harmonizuotas lietuvių liaudies dainas ir po vieną kitą originalią Vydūno, Č. Sasnausko, S. Šimkaus dainą. Šventės pabaigą vainikavo bendras jungtinis choras, sudainavęs devynias išvakarėse jau girdėtas lietuvių liaudies dainas. Ant dirigento pakylos vėl buvo J. Naujalis, J. Štarka ir S. Šimkus.

Reikia pabrėžti nemenkus pirmosios Lietuvos dainų šventės rengėjų organizacinius sugebėjimus. Dainininkams buvo pastatyta nauja medinė estrada su priešais ją iškastais vandens telkiniais dėl geresnės akustikos. Žiūrovams buvo paruošta 6 000 sėdimų vietų po 2–8 litus. Stovintieji klausytojai mokėjo po vieną litą.

Šventės dienos rytą, 7 val., įvyko generalinė repeticija. Į koncertą choristai iš Karo muziejaus sodelio ėjo su savo vėliavomis, juos lydėjo pučiamųjų orkestras. Šventę atidarė Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, jis įteikė tris auksinius ženklelius pagrindiniams dirigentams Juozui Naujaliui, Stasiui Šimkui ir Juliui Štarkai. Kiti dirigentai buvo papuošti sidabro, paauksuotais ar pasidabruotais ženkleliais. Šventę stebėjo tautos patriarchas Jonas Basanavičius, diplomatinis korpusas, vyriausybės nariai, kiti svečiai. Verti dėmesio Teodoro Brazio žodžiai: „Mūsų „dainų šventė“ nėra tik mums pageidaujama pramogėle, bet muzikos kultūroje labai svarbus veiksnys. Ji teikia ne tik plačiai visuomenei poetinio pasigerėjimo, estetikams nemaža dar nepažįstamų grožės lyčių, bet ir sausas teoretikas atras čia nemaža, gal būt, dar nežinomų dalykų, kurie jį nustebins.“

 

 

[1] Citatų kalba ir rašyba netaisyta.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!