„POST FUTURUM“: dr. Basanavičius stipresnis už dr. Faustą...

Sulaukę valstybės atkūrimo 100-mečio, sulaukėme ir jį įprasminančios nacionalinės operos. Neabejoju, kad teatro gerbėjai su nekantrumu ir gal net intriga laukė Gintaro Sodeikos operos „Post futurum“ premjeros kovo 2 ir 3 dienomis, juolab kad prie šio pastatymo darbavosi net keturi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai – libreto autorius Sigitas Parulskis, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius ir dirigentas Robertas Šervenikas. Ypač pirmųjų trijų vardai tarsi žadėjo, kad sulauksime žanro tradicijoms nepaklūstančių kūrybinių sprendimų.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras dar prieš dvejus metus Gintarui Sodeikai pasiūlė sukurti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą šiuolaikinę operą. G. Sodeika, S. Parulskis ir O. Koršunovas jau turėjo bendro darbo patirtį – 1997-aisiais drauge statė dramos spektaklį „P.S. BYLA O.K.“ Oskaro Koršunovo teatre. Pasak Sigito Parulskio, rašydamas operos libretą jis orientavosi į O. Koršunovo stilistiką (toks buvo ir užsakovo Gintauto Kėvišo pageidavimas) ir siekė išvengti iškilmingoms progoms būdingo plakatiškumo ir deklaratyvumo.

Operos režisierius Oskaras Koršunovas, apie premjerinį pastatymą kalbėdamas LRT laidoje „Kultūros savaitė“, sakė, kad spektaklyje atsirandantis humoras atpalaiduoja ir leidžia žiūrovui į šią progą ir istoriją pažvelgti ne taip ortodoksiškai.

S. Parulskis siužeto pagrindui panaudojo biblinę Jobo dramą, kur pagrindiniai veikėjai yra Dievas ir Šėtonas. Svarbus šaltinis buvo Jono Basanavičiaus ir jo žmonos laiškai bei dienoraščiai. Pristatydamas operos idėją, kompozitorius G. Sodeika pripažino, kad klausytojai operos muzikoje ras labai įvairių žanrų elementų (nuo hiphopo iki džiazo), ir jam visai nerūpi, kaip kūrinį vertins muzikos kritikai fundamentalistai, jam svarbiau komunikacija su žiūrovu.

Taigi, siužeto ašis – opera operoje, Dievo ir Šėtono sumanymas statyti operą apie Lietuvos istoriją, virstantis lažybomis dėl jos raidos. Siužetas išties netradicinis, filosofiškai ironiškas. Nuo pirmų operos prologo akimirkų ryškų įspūdį daro scenografija ir ypač vaizdo projekcijos (autorius – Rimas Sakalauskas), nors ir neišvengiama savotiškų videosamplų su skraidančiais erdvėlaiviais iš „Žvaigždžių karų“ ar kitų Holivudo produktų. Na, ir pagaliau judančios scenos plokštumos bei apšvietimo efektai eiliniam žiūrovui leidžia geriau suvokti, už ką buvęs LNOBT vadovas paklojo 20 mln. eurų valstybės lėšų teatro scenos rekonstrukcijai.

Bet palikime jau istorines bei kitas detales nuošalyje ir pakalbėkime apie esmę. Kompozitorius Gintaras Sodeika apie naująjį veikalą yra sakęs, kad „...pats žanras mėgins mus įrėminti, o mūsų uždavinys ir ambicija yra, nesulaužant to rėmo, išrasti kažką, kas leistų žiūrovams pamatyti mus už jo ribų.“

Po pirmosios premjeros mane labiausiai jaudino klausimas, ar operos kūrėjai išties turėjo rimtų intencijų, ar labiau kalbėjo su tam tikra užkoduota ironija, kuri galėjo slėptis tarp patriotinių didaktinių šūkių ir istorinių tekstų, gana akivaizdžių siužetinių klišių iš klasikos repertuaro, kaip antai Šėtonas, gundantis dr. Joną Basanavičių ir žadantis jam sugrąžinti jaunystę („Pranyks kupra ir šlapinsies kaip žirgas“), jo mirusią mylimą žmoną Gabrielę Elenorą, kad tik šis atsisakytų minties apie nepriklausomą valstybę (idant Šėtonas laimėtų lažybas prieš Dievą), – ganėtinai aiški aliuzija į W. Goetheˊs daktaro Fausto personažą.

Tiesa, dr. Basanavičius savo tikėjimu pasirodė esąs tvirtesnis už dr. Faustą... Pagaliau Šėtono (Mindaugas Jankauskas) personažas savo plastika priminė Gedimino Girdvainio Pinčiuką legendinėje Arūno Žebriūno „Velnio nuotakoje“. Siužeto eigoje pasirodo ir Vytautas Didysis (Žygimantas Galinis), skelbiantis apie valstybę nuo jūros iki jūros, tik nelabai aišku, kuo Vytautas nusikalto istorijai, kad operoje su visa margaspalve latekso kostiumėliais apsitempusių prostitučių palyda nutempiamas į pragarą? Gal tai reikėtų suprasti kaip O. Koršunovo minėtą atpalaiduojantį humorą? Tad galime kalbėti ir apie savotišką siužetinį koliažą. Tokią mintį sustiprina ir keliskart nuskambėjusi transformuota Č. Sasnausko dainos „Kur bėga Šešupė“ melodija (suprantama – jau ne su Maironio, bet su Parulskio tekstu). Dar vienas pastebimas operos bruožas – ilgoki cituojami dokumentiniai tekstai (Vasario 16-osios aktas, 1917 m. gruodžio 11-osios aktas, gal ir paties Jono Basanavičiaus laiškai ir dienoraščiai). Vis dėlto manau, kad šie tekstai siužetą perkrovė. Jame gana detaliai atspindimos Lietuvos Tarybos santykių su kaizerine Vokietija peripetijos, nors Vilhelmo fon Uracho (1917 m. monarchistų šalininkų nominuoto Lietuvos karaliumi Mindaugu II) linija siužete ryškiau neatsispindėjo. Apie šią istorijos detalę Šėtonas tik užsimena Vytautui Didžiajam.

Šalia oficiozinio dokumentinio siužeto yra emociškai jaudinančių epizodų, pavyzdžiui, lyrinis J. Basanavičiaus ir jo žmonos Gabrielės Eleonoros (pasirodančios vėlės pavidalu) meilės duetas pirmame operos veiksme. Apskritai J. Basanavičiaus personažas bei su juo susijusi siužetinė linija man pasirodė paveiki, sustiprinusi žiūrovo ir viso veikalo emocinį santykį. Vis dėlto bendras emocinio prado ir informacinės-dokumentinės siužeto linijos balansas yra „dokumentikos“ naudai. Dar vienas, nors ir neryškus, bet svarbus operos personažas – dr. J. Basanavičiaus tarnaitė Jadvyga (Inesa Linaburgytė, Eugenija Klivickaitė), kurios samprotavimai, kas turi ir gali valdyti Lietuvą („ruselis ar vokietis“), primena tiek su 1918 metų, tiek su 1990-ųjų Lietuvos istorija susijusį klausimą, ar Lietuvos nepriklausomybė buvo elito projektas, ar sąmoningos politinės tautos išsipildęs lūkestis. Nežinau, ar šį klausimą sau uždavė veikalo kūrėjai, tačiau aiškų atsakymą rasti ir dabar nebūtų lengva.

Kitas kylantis klausimas – ar šiandien vis dar aktuali nacionalinės operos samprata ir kas, kokie kriterijai dabartinėje Lietuvoje turėtų apibrėžti tos sampratos turinį. Kompozitorius Gintaras Sodeika kalbėjo, kad „Dedikacija Lietuvos valstybės šimtmečiui tarsi iškelia „Post futurum“ į nacionalinės operos kategoriją. Būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad visiškai apie tai negalvojau. Tačiau kartu netrukdžiau sau į nacionalinio veikalo, skirto valstybės šimtmečiui, pompastiką pažiūrėti kitaip. Vis dėlto nuolatos reikia rasti, kuo pasidžiaugti. Verkšlenimui neturėtų likti vietos šioje šalyje.“ Gal tai iš dalies ir yra atsakymas?

Dar grįžtant prie operos personažų, bene ryškiausiai į akis krinta Šėtonas, jį kūrė minėtas Mindaugas Jankauskas ir Rafailas Karpis. Turbūt lemiamas veiksnys – šio personažo siužetinė linija ir abiejų artistų sceninė plastika, reikiamu momentu Šėtonas įsikūnija į bet ką, net ir į Vokietijos kaizerį. J. Basanavičiaus personažas (Eugenijus Chrebtovas, Dainius Stumbras) labiau statiškas (ir tai – natūralu), bet turintis ryškų emocinį pagrindą ir išliekantis emocine viso siužeto ašimi, o pats Dievas (Liudas Norvaišas, Egidijus Dauskurdis) baltu kostiumu ir baltais sportbačiais – keistas, šiek tiek komiškas. Yra ir nedainuojantis personažas – paparacas, kurį Dievas neapsikentęs paverčia ožiu, tačiau, nepaisant įspūdingos mimanso aktoriaus Tomo Dapšausko plastikos, šio personažo dramaturginė funkcija bent man kol kas lieka visiška paslaptis. Ar čia vėl tas atpalaiduojantis humoras?

Kostiumus kūrė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, choreografė – Vesta Grabštaitė. Jų visų sprendimai man pasirodė logiški ir kontekstiški.

G. Sodeikos veikalas verčia apmastyti ir amžiną klausimą – kas svarbiausia šiuolaikinėje operoje? Gal vis dėlto muzika?

Šiuo atveju dėl muzikinės medžiagos man abejonių nekyla, viskas savo vietoje. Jos pagrindą sudaro intonacinis minimalizmas, repetityvinės technikos, yra žanrinių elementų ir koliažo, kompozitorius taikliai sudėliojo orkestro spalvas. Apskritai orkestras įtikinamai palaiko draminę įtampa (tikrai puikus ir nuoseklus dirigento Roberto Šerveniko indėlis!), sukurdamas tarsi nuolatinio trilerio veiksmo iliuziją. Vokalinės partijos ganėtinai sudėtingos ir „nepatogios“ solistams, tad pagarba jiems!

Vis dėlto minėta dokumentinės informacijos perkrova šiek tiek užgožė ir trukdė įsigilinti į operos muzikinį audinį. Tad ir nepageidauto plakatiškumo autoriams vargu bau pavyko išvengti. Bet ar buvo įmanoma ir ar to būtinai reikėjo siekti?

Šiaip ar taip, turime iškiliai valstybės datai dedikuotą nacionalinį veikalą. Ar jis taps teatro repertuariniu spektakliu, ir ar ilgam, parodys netolima ateitis (ne ta, kuri post futurum). Norisi, kad taip būtų, juk ir dieviškasis Vasario 16-osios planas tapo realybe, net ir „neįmanomos misijos“ sąlygomis, ir Šėtonas lažybas prapylė....