Reformacijos metų giesmių rinkinys

2017-ųjų – Reformacijos metų – pabaigoje pasirodė Lauros Matuzaitės-Kairienės sudarytas rinkinys „Tvirčiausia apsaugos pilis. Gražiausios evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų giesmės mišriam chorui“. Rinkinio pavadinimui pasirinkta Martyno Liuterio giesmės „Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Viešpats Dievas“ pradžia. XVI a. sukurta giesmė iškilmingai skamba ir XXI a., ji yra tapusi liuteronų ir reformatų himnu.

Kaip rinkinio pratarmėje rašo sudarytoja, čia skelbiamos dažniausiai parapijose giedamos giesmės – choralai, kurių tekstus bei melodijas sukūrė pats M. Liuteris, Paulius Gerhardtas, Joachimas Neanderis ir jų amžininkai. Natų rinkinio pabaigoje pateikiamos giesmių metrikos ir šiek tiek duomenų apie giesmių harmonizuočių autorius, tekstų vertėjus, melodijų ištakas. Pridėtos ir dvi kompaktinės plokštelės, kurias įrašė choras „Vilnius“ (dirigentas Artūras Dambrauskas).

Reikia pridurti, kad choras „Vilnius“ ne tik įrašė gražiausius choralus įrašų studijoje, bet ir visus 2017 metus bendradarbiavo su Laura Matuzaite-Kairiene, kartu parengė Reformacijos metams skirtą koncertinę programą ir ją atliko daugelyje Lietuvos miestų. Šioje programoje skambėjo ne tik XVI–XVII a. giesmės, bet ir reformacijos pradininko M. Liuterio mintys iš jo knygos „Užstalės pokalbiai“ (knyga išleista ir lietuvių kalba). Ištraukas skaitė aktorius Vytautas Rumšas (vyresnysis), siekdamas įtikinti klausytojus, kad Renesanso epochoje parašyti žodžiai ir šiandien atrodo ne mažiau išmintingi.

Reformacijos laikotarpiu kilo didelė naujų giesmių kūrybos banga – sakoma, kad liuteronai besimeldžiančią bažnyčią pavertė giedančia bažnyčia. Rinkiniui rašytame sveikinimo žodyje tą priminė vyskupas Mindaugas Sabutis: „Liuteronams giesmė – tai skelbimas, pasakojimas, kiekviena jų aiškiai perduoda Dievo Žodį ir Evangelijos mintį. Būtent giesmė tiek pamaldose, tiek šeimos ir asmeniniame gyvenime sujungia tikinčiuosius su skelbiama žinia apie Kristų, padaro ją aktualią kasdienybėje. Giesmė palaiko liuteronų tikėjimą ir perduoda jį iš kartos į kartą. Didžiąją dalį liuteronų giedamų giesmių galima pavadinti eiliuotais pamokslais.“

Lietuvių kultūrinėje atmintyje Reformacijos laikotarpis visų pirma siejamas su pirmąja spausdinta knyga lietuvių kalba – Martyno Mažvydo 1547 m. Karaliaučiuje išleistu katekizmu. Jį galime laikyti ir pirmuoju giesmynu, nes jame buvo įdėta 11 giesmių su gaidomis. Kiek vėliau (1566 ir 1570 m.) pasirodė Mažvydo parengtos dviejų dalių „Giesmės krikščioniškos“. Deja, Mažvydo ir kitų lietuvių raštijos pradininkų – Kulviečio, Rapolionio, Vilento – išverstos giesmės dabartiniams parapijiečiams mažai žinomos, gyvojoje tradicijoje jas pakeitė vėlyvesnės. Kaip ir visi krikščionys, taip ir evangelikai, sudarydami ir leisdami giesmynus, juos gerokai atnaujindavo. Dėl nuolatinio repertuaro atnaujinimo Renesanso epochos giesmės dabar geriau žinomos tik senosios muzikos bei literatūros tyrinėtojams.

Kiekvienoje gyvojoje tradicijoje yra senasis, nykstantis sluoksnis, kurį tenka gaivinti, pastaraisiais šimtmečiais susiformavęs sluoksnis, gyvuojantis tarsi savaime, ir naujasis sluoksnis, dėl kurio neretai ginčijamasi. Vieniems kunigams ir tikintiesiems jis patinka, kitiems atrodo „netradicinis“. Giesmių ir Biblijos vertėjo Jono Bretkūno parengtas giesmynas (1589) tęsė Liuterio ir Mažvydo tradiciją, o Danielius Kleinas vadovavosi šūkiu „Giedokime Viešpačiui naują giesmę“, jis sudarė giesmyną „Naujos giesmių knygos“ (1666). Noras pritaikyti repertuarą savo gyvenamajam laikui atsispindėjo ir Berento giesmyno pavadinime „Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos“ (1732).

Pasak tyrinėtojos Ingos Liugienės, „naujos“ ar „kitos“ giesmės XIX a. giesmynuose būdavo pietizmo sąjūdžiui prijaučiančių kūrėjų giesmės. XVIII a. pabaigoje Vokietijoje kilo dar viena krikščioniško tikėjimo modernizavimo ir stiprinimo banga – pietizmas, kuris pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Tad 1817 m. išleistas Mertikaičio giesmynas buvo papildytas pluoštu į lietuvių kalbą išverstos pietistų kūrybos. Šį Romantizmo epochos sąjūdį galima gretinti su Motiejaus Valančiaus pradėtu katalikišku doros, blaivybės, švietimo ir tautinio atgimimo sąjūdžiu. Reformatiškas sąjūdis taip pat pasižymėjo didesniu pamaldumu, linksmybių atsisakymu, gyvenimu pagal pašaukimą, santykio su Dievu apmąstymu. Tikėtina, kad tuomet Mažvydo laikų giesmės tapo archajiškomis, vietoj jų įsigalėjo „gražesnės“, „pakilesnės“, „romantiškesnės“. Bažnytinių giesmių tekstai buvo toliau verčiami ar taisomi XX a., lietuviškais žodžiais keičiant svetimybes, gludinant eilėdarą, tobulinant ritmą ir rimą. Panašiai kaip tekstai kito ir giesmių melodijos, kiekvienos epochos kompozitoriai jas kitaip harmonizuodavo, paplisdavo ir liaudiški melodijų variantai.

Kaip jubiliejinių metų giesmyne atspindėti šią daugelį šimtmečių vykusią tradicijos kaitą? Rinkinio sudarytojai tai buvo nelengvas uždavinys. Žinoma, giesmių istoriją galima trumpai nušviesti komentaruose (juos parengė Laura Matuzaitė-Kairienė, Lina Budzinauskienė ir Birutė Gudelienė), tačiau kurias harmonizacijas atrinkti ir sudėti į profesionaliems ir parapijų chorams skirtą rinkinį? Ar jiems pasiūlyti retesnes, ar geriau žinomas? Sudarytoja šį galvosūkį išsprendė kai kada pateikdama kelias tos pačios giesmės versijas, pavyzdžiui, galima susipažinti, o kompaktinėje plokštelėje ir išgirsti, kaip Reformacijos himnas skamba harmonizuotas J. S. Bacho ir Gustavo Gunsenheimerio (XX a. kompozitoriaus). O giesmės „Mielausias Jėzau, kuo tu nusidėjai?“ pateikti net keturi pavyzdžiai: Hasslerio, Crügerio, Bacho ir Mendelssohno-Bartholdy. Įdomu, kad atlikėjai negieda tos pačios giesmės keturis kartus, tik vieną, tačiau harmonija ir stilius keičiasi kas kelis posmus. Giesmė skamba tarsi keturių kompozitorių sukurtos stilistinės variacijos.

Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama giesmių tekstų kaitai. Besidomintieji žino, kad Mažvydo išversta „Šventa dvasia mūsump ateik“, šiandien verčiama „Šventa Dvasia pas mus ateik“, jo paskelbta „Dieve Tėve Danguj esis“ šiandien eiliuojama „O mūsų Tėve Danguje“ ir t. t. Aptariamame 500 Reformacijos metų aprėpiančiame rinkinyje pirmą kartą tiek dėmesio skirta giesmių melodijų kaitai. Šis muzikės sudarytas rinkinys ir prie jo pridėtos kompaktinės plokštelės tikrai turėtų sudominti chorų vadovus ir muzikologus. Plokšteles, kuriose įrašytas pagirtinas „Vilniaus“ choro giedojimas, galima įsigyti ir atskirai, ne kaip natų sąsiuvinio priedą (pirmoje plokštelėje skamba bažnytinius metus lydinčios giesmės, antroje – laidotuvių, atsisveikinimo su artimaisiais giesmės).

Minint Seimo paskelbtus Reformacijos metus, vyko daug renginių, skirtų evangelikų bendruomenėms stiprinti, taip pat ir plačiajai visuomenei sudominti. Reformacijos idėjos skleistos ir mokslo, ir meno kalba. Vienas iš renginių – evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų Giesmių šventė (pirmąkart surengta 1935 m.), kasmet vykstanti vis kitoje bažnyčioje. Šią nepriklausomoje Lietuvoje atgaivintą šventę rengia Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga, kurios pirmininkė yra Laura Matuzaitė-Kairienė. 2017 m. parapijiniai chorai buvo susirinkę Šilutėje, o šiemet šventė vyks Vilkyškiuose. Tikėtina, kad recenzuojamas rinkinys, šiais metais jau pristatytas ir džiaugsmingai sutiktas keliose bažnyčiose, bus naudingas chorų vadovams, giesmės iš jo suskambės pamaldose, šventėse, kituose renginiuose, turtins evangeliško giedojimo tradiciją.

Verta paminėti, kad jubiliejiniais metais atsirado ir visai šiuolaikiškų tradicinių choralų interpretacijų. Lietuvos kompozitorių sąjunga surengė naujų kūrinių konkursą Reformacijos 500-osioms metinėms pažymėti, jam buvo pateikti 7 pagal evangeliškų giesmių melodijas parašyti kūriniai. Vertinimo komisija geriausiais pripažino Giedriaus Svilainio, Jono Tamulionio ir Laimio Vilkončiaus kūrinius.