Virgilijaus Noreikos vokalinės kultūros paveldas

2018 Nr. 3–4 (482–483), Tamara Vainauskienė

Amžino poilsio išlydėjome Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą profesorių Virgilijų Kęstutį Noreiką. Baigėsi šešis dešimtmečius trukęs lietuvių vokalinio meno raidos laikotarpis, kurį pagrįstai galime vadinti Virgilijaus Noreikos epocha. Legendinio dainininko Kipro Petrausko mokinys, dar gyvas būdamas, pats tapo legenda. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusiame profesoriaus 80-mečio minėjime buvome šio menininko stebuklingos galios liudininkais – savo dainavimu lietuviškasis Orfėjas įrodė, kad visagalį Laiką galima sustabdyti, o gal ir grąžinti atgal. Scenoje regėjome žilagalvį garbaus amžiaus žmogų, bet skambėjo jaunas balsas: gražus, spalvingas, preciziškas, gryno tembro. Nebuvo girdėti jokių priegarsių ar vibracijų, kurios išduotų solisto amžių. Gal tik jėgos buvo mažiau nei minint 75-metį – anuomet Maestro demonstravo tokius galingus lia ir si bemol, kad atrodė, jog tuoj pradės skimbčioti sietynų krištolas... Solisto menas, vokalo kultūra tapo aukščiausio profesinio meistriškumo ženklu. Virgilijus Noreika buvo didis šios srities autoritetas, pavyzdys ir kolegoms, ir profesionalumo siekiančiam jaunimui.

Per ilgą, labai intensyvų ir produktyvų gyvenimą Virgilijus Noreika paliko neišdildomų savo veikos pėdsakų. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, šios iškilios asmenybės reikšmę Lietuvos kultūrai galima vertinti keliais požiūriais. Pirmiausia Virgilijus Noreika – unikalus dainininkas. Dainavo prestižinėse pasaulio operos scenose, tarptautiniuose kultūros centruose ir ten pelnė pripažinimą. Savo puikiu meistriškai valdomu balsu, išskirtine kūrinių interpretacija garsino gimtąjį kraštą. Lietuvoje V. Noreika puoselėjo ir skleidė akademinio dainavimo meną, rodė populiariosios muzikos atlikimo pavyzdį, skiepijo meilę liaudies dainai, ugdė klausytojų estetinį skonį. Repertuarą sudarydavo atsižvelgdamas į auditoriją. Siekė, kad kūrinių tekstai būtų gilios prasmės ir kiekvienam suprantami, todėl kitų tautų kompozitorių arijas, romansus, dainas dažniausiai atlikdavo gimtąja kalba. Ir savo mokiniams kartodavo: „Lietuvoje reikia dainuoti lietuviškai.“

Virgilijus Noreika – tautos dainius, mylimas, gerbiamas ir šlovinamas tėvynėje. Įvertintas bene visais įmanomais aukščiausiais valstybiniais apdovanojimais, pripažinimo ir pagarbos ženklais.

1957 m. Lenskio vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ V. Noreika debiutavo operos teatre. Dvidešimt vienų metų IV kurso konservatorijos studentas buvo jauniausias Lenskis lietuvių teatro istorijoje. Gana greitai, 1964 m. lapkritį, šiuo vaidmeniu įžengė į Maskvos didžiojo teatro sceną. Beje, tai buvo 1535-asis „Eugenijaus Onegino“ spektaklis garsiajame teatre.[1]

Pripažinimas atėjo labai anksti. 1960 m. 25 metų solistui paskirta tuometinės Lietuvos TSR valstybinė premija, 1964 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto garbės vardas, o 1970 m. jis tapo TSRS liaudies artistu, bene jauniausiu (tik trisdešimt penkerių) tokį titulą pelniusiu operos dainininku.

Nuo lyriškojo Lenskio ir spalvingojo grafo Almavivos, kurį V. Noreika atliko diplominiame spektaklyje (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), solisto repertuaras kasmet gausėjo. Iš pradžių vyravo lyriniai vaidmenys, tokie kaip Romeo (Ch. Gounod „Romeo ir Džuljeta“), Vladimiras Igorevičius (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Hofmanas (J. Offenbacho „Hofmano pasakos“), de Grijė (J. Massenet „Manon“), W. A. Mozarto, D. F. E. Aubero, J. Offenbacho komiškųjų operų personažai. Taip pat Alfredas ir Hercogas (G. Verdi „Traviata“ ir „Rigoletas“) – vienos populiariausių ir ilgiausiai solisto dainuotų partijų. Po stažuotės 1965–1966 m. Milano teatre „La Scala“, kur V. Noreika vokalinę techniką tobulino pas garsų italų pedagogą Gennaro Barrą, repertuarą papildė Rudolfas – pirma V. Noreikos pučiniškojo stiliaus partija (operoje „Bohema“). Ją atliko 1965 m. birželį, grįžęs atostogų iš Italijos. Edgarą (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“), Pinkertoną, Kavaradosį (G. Puccini „Madam Baterflai“ ir „Toska“), Gabrielį (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), kaip ir Rudolfą, V. Noreika parengė Italijoje, vadovaujamas italų operos žinovo dirigento Enrico Piazzos. Jis V. Noreikai padėjo italų kalba parengti ir ištobulinti anksčiau dainuotą Hercogo partiją. Edgaras, Pinkertonas (šiuo vaidmeniu solistas debiutavo „La Scala“ teatre), Kavaradosis, Hercogas tapo vienais įstabiausių V. Noreikos vaidmenų, kurie tarptautiniu lygiu reprezentavo jo vokalinį meną.

Netrukus solistas parengė ir atliko Nemoriną (G. Donizetti „Meilės eliksyras“), Džonsoną (G. Puccini „Mergina iš Vakarų“) – tai buvo ketvirtas ir paskutinis pučiniškojo stiliaus vaidmuo V. Noreikos repertuare, taip pat kelias nuostabias prancūzų lyrinių operų partijas: Fausto (Ch. Gounod „Faustas“), Chosė (G. Bizet „Karmen“), Verterio (J. Massenet „Verteris“). 1983 m. pasiryžo vokaliniam iššūkiui – sudainavo Otelą, G. Verdi sukurtą herojinio tenoro partiją. Paskutinį savo itališkojo repertuaro vaidmenį – Konradą Valenrodą (A. Ponchielli „Lietuviai“) – V.Noreika atliko 1991 m. bendrame Vilniaus ir Čikagos lietuvių operos teatro pastatyme.

V. Noreika pasižymėjo rusų operinės muzikos išmanymu ir jos puikia interpretacija. Be minėtų Lenskio ir Vladimiro Igorevičiaus, solisto repertuare atsirado Princas, S. Prokofjevo operos „Meilė trims apelsinams“ personažas. Tai vienas ryškiausių V. Noreikos pirmojo kūrybos laikotarpio vaidmenų. Jis tapo tam tikru vokalinio ir aktorinio meno eksperimentu, pareikalavo derinti lyriką ir groteską, kitokių vokalinės išraiškos priemonių, niuansų įvairovės, meistriškos vaidybos. Įdomus buvo Mocartas N. Rimskio-Korsakovo operoje „Mocartas ir Saljeris“. 1974 m. V. Noreika kartu su bosu J. Nesterenka atliko koncertinę šios operos versiją švedų publikai (Stokholmo filharmonijos simfoniniam orkestrui dirigavo G. Roždestvenskis) ir sulaukė didelės sėkmės[2]. Minėtini Indų svečias, N. Rimskio-Korsakovo operos „Sadko“ personažas, Volodia Gavrilovas R. Ščedrino operoje „Ne vien tik meilė“ ir Bajanas iš M.Glinkos „Ruslano ir Liudmilos“. Beje, Bajaną V. Noreika dainavo Milano teatre „La Scala“ 1973 m. rudenį per Maskvos didžiojo teatro gastroles.

Virgilijaus Noreikos repertuare svarbūs lietuvių kompozitorių operų vaidmenys. Pirmiausia simbolinis B. Dvariono operos „Dalia“ Skudučio personažas, lydėjęs V. Noreiką nuo pirmojo (1959) iki paskutinio atlikimo 2004 m. – tuomet solistas atsisveikino su operos scena. Skudučio baladę V. Noreika dažnai dainuodavo savo koncertuose. Saviti V. Klovos operų herojai Naglis, Andrius, Poetas, „Pilėnų“ Rūtenis (antroje operos redakcijoje – Danyla), pajūrio žvejas Kastytis (V. K. Banaičio „Jūratė ir Kastytis“) ir prūsų didvyris Herkus Mantas, G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ personažas.

Labai aktyvi ir įvairi buvo Virgilijaus Noreikos koncertinė veikla. Nepaprastai gausus solisto repertuaras apėmė įvairių epochų, stilių ir žanrų vokalinę muziką. Koncertuose skambėdavo operų arijos, tarp jų ir tos, kurių V. Noreika nebūdavo dainavęs teatro scenoje, pavyzdžiui, Federiko rauda (F. Cilea opera „Arlietė“), Lionelio romansas (F. von Flotowo „Marta“), Jonteko arija (S. Moniuszkos „Halka“), Enco romansas (A. Ponchielli „Džokonda“), populiarios arijos iš G. Puccini operų „Manon Lesko“ ir „Turandot“. Repertuarą praturtino vokaliniai ciklai: F. Schuberto „Žiemos kelionė“, R. Schumanno „Poeto meilė“, R. Griego „Norvegija“, V. Laurušo „Bangos“, V. Klovos „Ganyklų dainos“. Jis imdavosi monumentalių vokalinių-instrumentinių kūrinių tenoro partijų – W. A. Mozarto „Requiem“, L. van Beethoveno IX simfonijoje, G. Verdi „Requiem“, A. Arutiuniano kantatose. Su didele meile atlikdavo lietuvių liaudies dainas.

V. Noreika buvo apdovanotas išskirtiniu muzikalumu. Jo kūrinių interpretacijos būdavo nepaprastai nuoširdžios ir kartu labai apgalvotos. Savo mokiniams visą laiką kartodavo: „Reikia dainuoti širdimi.“ Ir pridurdavo: „Dainuoja ne balsas, bet dainininko protas.“ Atradęs unikalią balso, širdies ir proto sąjungą, V. Noreika mums paliko nepakartojamus, neblėstančius vokalinių kūrinių interpretacijos pavyzdžius.

Kita mūsų kultūrai reikšminga V. Noreikos veiklos sritis susijusi su Operos ir baleto teatro direktoriaus ir meno vadovo pareigomis, kurias jis ėjo 1975–1990 metais. Vadovauti tokiam kolektyvui – didelis iššūkis. V. Noreikos ataskaitose Meno tarybai aiškėja veiklos apimtys – vadovas buvo atsakingas ir už meninę, ir už gamybinę-ūkinę teatro veiklą. Kontroliavo viską: nuo dekoracijų sandėliavimo, gamybinių dirbtuvių darbo (čia būdavo vykdomi ne tik teatro, bet ir Kultūros ministerijos užsakymai) iki teatro repertuaro politikos, gastrolių organizavimo, ryšių su užsienio teatrais. Nuo vadovo gebėjimo įsigilinti į konkrečią problemą ir rasti optimalų sprendimą priklausė kūrybinio kolektyvo prestižas. Teatro veiklos įvertinimas liudija, kad V. Noreika buvo sumanus lyderis.

Didelis dėmesys buvo skiriamas teatro repertuarui. Archyvų dokumentuose užfiksuoti išankstiniai pastatymų planai liudija, kokiais kriterijais remiantis jie būdavo sudaromi, kaip koreguojami susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Pavyzdžiui, į 1979 m. pastatymų planą buvo įtraukti du nauji, tais metais sukurti lietuvių kompozitorių kūriniai – V. Ganelino baletas „Baltaragio malūnas” ir E. Balsio opera „Indrė ir Ansas” (vėliau pavadinta „Kelionė į Tilžę“; operos premjera įvyko 1980 metais)[3].

Kompozitoriai būdavo skatinami kurti teatrui, bendradarbiauta rengiant jų kūrinių pastatymus. Rūpintasi Operos ir baleto teatro propagavimu spaudoje, radijo ir televizijos priemonėmis. Siekiant skleisti ir populiarinti teatro meną, būdavo organizuojamos dienos atskiriems Lietuvos rajonams, įvairioms visuomenės grupėms (darbininkams, žemdirbiams, studentams) ir t. t.

Svarbus veiklos baras – operos ir baleto trupių ir solistų gastrolės, teatro ryšiai su užsieniu. Buvo užmegzti kontaktai su Lodzės didžiuoju teatru, veiksmingai bendradarbiauta su Rygos, Talino, Erfurto, Veimaro ir kitais teatrais. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, užmegzti glaudūs ryšiai su Čikagos lietuvių opera.

V. Noreika rūpinosi artistų profesiniu tobulinimu. Siekė, kad teatrui būtų skirti aktorinio meistriškumo, vokalo, sceninio judesio ir kitų specialybių dėstytojų etatai[4]. Teatro solistams, orkestro muzikantams būdavo suteikiama galimybė rengti koncertus teatro mažojoje salėje. Joje buvo rodomi ir kamerinio pobūdžio spektakliai – publikos ypač pamėgti G. Pergolesi „Tarnaitė ponia“, J. S. Bacho „Kavos kantata“, D. Cimarosos „Kapelmeisteris“, W. Waltono „Meška“.

Teatras rūpinosi būsimųjų kadrų rengimu. Nuolat rėmė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kasmet padėdavo rengti choreografijos skyriaus mokinių koncertus teatro scenoje, suteikdavo galimybę mokiniams įgyti praktinių įgūdžių dalyvaujant spektakliuose. Bendradarbiavo su Valstybine konservatorija, pavyzdžiui, 1979 m. bendromis jėgomis buvo parengtas konservatorijos operos studijos diplomantų spektaklis Ch. Gounod opera „Faustas“[5]. Rūpintasi artistų gerove, jų darbo ir buities sąlygomis, poilsiu. Visus tuos uždavinius vadovybė sėkmingai sprendė, kartu stiprėjo kolektyvo kūrybinės galios, kilo teatro meninis lygis ir jo autoritetas.

Dar viena Lietuvos kultūrai svarbi V. Noreikos veiklos sritis – vokalo pedagogika. 1976 m. tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Dainavimo katedros vedėjas prof. Zenonas Paulauskas pakvietė solistą dėstyti dainavimą. Daugiau kaip 40 metų V. Noreika rengė dainininkus, 2006–2012 m. pats vadovavo Dainavimo katedrai. 2003–2008 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas ir pedagogas, 2009–2012 m. – LNOBT operos solistų pedagogas ir konsultantas. Nuo 2010 m. V. Noreika dėstė dar ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje.

V. Noreikos dainavimo mokyklos ištakos siekia net 17 a. vidurio Neapolio mokyklą – čia gimė bel canto menas. Tarp V. Noreikos vokalinių protėvių iš Kipro Petrausko pusės yra vienas paskutinių bel canto epochos meistrų Camille Everardi, taip pat tėvas ir sūnus Garcíos – įžymios 19 a. dainininkų ir pedagogų šeimos atstovai, fenomenalus tenoras Giovanni Ansani, puikūs 18 a. italų vokalo meistrai Giuseppe Aprile, Nicola Porpora, Leonardo de Leo. Per kitą mokytoją, Gennaro Barrą, vokalinės giminystės ryšiai V. Noreiką siejo su vienu iškiliausiu 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios italų tenoru Fernando De Lucia, legendiniu 19 a. tenoru Andrea Nozzari, o per jį susijungia su K. Petrausko paveldo linija ir jos atstovais – G. Aprile, L. de Leo ir kitais 18 a. Neapolio mokyklos korifėjais. Tarp tolimų protėvių yra Girolamo Crescentini, kuris priklausė garsiajai Bolonijos mokyklai. Šimtmečiais kaupta didžiųjų vokalo meistrų patirtis per kartų kartas pasiekė mūsų Kiprą Petrauską, italą Gennaro Barrą ir kaip brangus paveldas atiteko Virgilijui Noreikai. Tuo turtingu palikimu jis dosniai dalijosi su savo mokiniais ir kolegomis.

V. Noreikos klasę baigė 43 dainininkai: bakalaurai, magistrai, meno licenciatai. Tarp pirmųjų absolventų – ilgamečiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai Bronius Tamašauskas, Česlovas Nausėda, Arvydas Markauskas, Zenonas Žemaitis (1953–2000), Arūnas Malikėnas, Viačeslavas Tarasovas (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas), Juozas Koreiva, Algirdas Janutas, garsiausiose pasaulio operos scenose dainavęs tenoras Sergejus Larinas (1956–2008), kuris, būdamas studentas, svajojo pakartoti savo profesoriaus kelią. Viduriniajai V. Noreikos mokinių kartai atstovauja Liudas Norvaišas, Ignas Misiūra, Mindaugas Žemaitis, Dainius Puišys, Vaidas Vyšniauskas (Kristianas Benediktas), tęsiantis lietuviškąją Otelo tradiciją, Audrius Rubežius, Kęstutis Alčauskis, Laimonas Pautienius, Edgaras Montvidas, Gediminas Tiškevičius-Varna, Mindaugas Zimkus – jų balsus gerai žino akademinio dainavimo meno gerbėjai. Jauniausieji, į profesinę sceną Virgilijaus Noreikos palydėti pastarąjį dešimtmetį, – Rafailas Karpis, Eugenijus Chrebtovas, Vilma Mončytė, Karolina Glinskaitė, Povilas Padleckis, Maksimas Pogrebniakas, Jonas Sakalauskas, dabartinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius. Simboliška, kad teatro vairas atsidūrė Virgilijaus Noreikos mokinio rankose.

Dar du būsimieji meno magistrai, tenorai, netrukus laikys baigiamąjį specialybės egzaminą. Deja, jų Mokytojo didžiojoje akademijos salėje nebus. Žinia apie Virgilijaus Noreikos mirtį skaudžiai palietė visus, pažinusius šį unikalų menininką, paskatino apmąstyti ir suprasti netektį. Visi esame pavaldūs laikui, bet yra dalykų, kurie priklauso nuo mūsų valios. Stebėdami, kaip pasaulyje vystosi akademinis dainavimo menas, matome ir tas tendencijas, kurios nedžiugina. Būkime atidūs, nepraraskime garbingų lietuvių vokalo mokyklos tradicijų. Branginkime vertybes, kurias Virgilijus Noreika perėmė iš didžiųjų mokytojų, praturtino sava patirtimi ir paliko mums. Su pagarba priimkime Virgilijaus Noreikos vokalinės kultūros palikimą.

 

 

[1] Tiesa, 1964 m. lapkričio 6 d. Nr. 261(6614).

[2] V. Noreika dainavo VFR ir Švedijoje. Tiesa, 1974 m. gruodžio 14 d. Nr.290 (9689).

[3] Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA), f. 97, ap. 1, b. 340, l. 97.

[4] Ten pat, l. 102.

[5] Ten pat, l.103.

 

 

 

 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!