Visada su muzika širdyje

2018 Nr. 3–4 (482–483), Ignas Gudelevičius

Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetei muzikos mokyklai – 70

Nuo 1948 metų vasario 17 dienos, kai buvo įsteigta Vilniaus septynmetė muzikos mokykla, prabėgo jau septynios dešimtys metų. Maža žvaigždutė per tą laiką išaugo į plačioje muzikos padangėje ryškiai žėrinčią žvaigždę.

Šiandien Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla – didžiausia pagal moksleivių skaičių muzikos mokykla Lietuvoje, kiekvienais metais čia išugdomas gausus menui atsidavusių žmonių būrys. Vieni jų eina profesionalų keliu, kiti, pasirinkę įvairias veiklos sritis, tampa ištikimais muzikos meno mylėtojais. Visi šiltai prisimena mokyklą, dažnas laiko ją savo antraisiais namais. „Čia išaugę žmonės – tikrasis Lietuvos elitas, mūsų visuomenės pasididžiavimas. Garbė mokyklai, padovanojusiai Lietuvai tokią svarią, iš kartos į kartą einančią dovaną!“ – yra rašęs šviesaus atminimo dirigentas prof. Saulius Sondeckis.

Šių metų kovo 26 d. mokinių, pedagogų ir svečių pilnutėlėje B. Dvariono mokyklos salėje vyko iškilmingas jubiliejui skirtas koncertas. Renginį filmavo Lietuvos televizija, todėl šventės akimirkas bus galima išvysti LRT „Kultūros“ kanale. Koncertą nuotaikingai vedė Janina Pranaitytė.

Renginio pradžioje nuskambėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas mokyklos bendruomenei. „Čia mokėsi ir mokė ryškūs ir talentingi muzikai, šiandien sėkmingai koncertuojantys Lietuvos ir pasaulio scenose. Kūrybiška ir atvira mokyklos atmosfera leido ieškoti, kurti, eksperimentuoti siekiant ne tik profesionalumo, bet ir muzikos pažinimo džiaugsmo. Čia jį atrado tūkstančiai Lietuvos vaikų. Mokyklai suteiktas garbingas kompozitoriaus, dirigento ir pedagogo Balio Dvariono vardas įpareigoja siekti meistriškumo – sėkmingi mokyklos auklėtinių pasirodymai tarptautiniuose konkursuose yra visos Lietuvos laimėjimai. Laureatams skambantys plojimai visada skamba ir Lietuvai“, – rašoma Prezidentės sveikinime.

Scenoje pasirodė mokyklos kolektyvai: choras „Viva voce“ (vadovai Virginija Katinienė, Raimondas Katinas), Fleitų orkestras (vadovas Marius Pupkovas), Liaudies instrumentų orkestras (vadovai Nerijus Martinaitis, Rūta Jonynienė, Žilvinas Rukas), Akordeonų orkestras (vadovas Raimondas Jakutis), Moksleivių simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas) bei Vilniaus universiteto kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Paulius Bernardas Koncė).

Koncertavo ir solistai: Agnė Stančikaitė (vokalas), trečios klasės moksleivis Robertas Gerasimenko (fortepijonas, mokyt. Jelena Augaitienė), šeštos klasės moksleivė Antuaneta Barbora Jusevičiūtė (smuikas, mokyt. Irina Kirzner), abiturientas Simas Šakenis (fortepijonas, mokyt. Tatjana Radovič), diriguojant Modestui Jankūnui, Malgorzata Patricija Minkel (vokalas, mokyt. Raimonda Tallat-Kelpšaitė).

Muzikinė vakaro programa buvo lyg įvairiaspalvė puokštė. Skambėjo Giulio Caccini, Giedriaus Kuprevičiaus, Leroyˊaus Andersono, Giedriaus Svilainio, Juozo Naujalio, Balio Dvariono ir Eduardo Balsio, mokykloje dėstančios kompozitorės Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, amžinybėn iškeliavusių prof. Juliaus Andrejevo, Miko Vaitkevičiaus kūryba.

Sveikindamas Balio Dvariono muzikos mokyklos bendruomenę Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas sakė, kad septyniasdešimtmetį pasitikusioje mokykloje mokoma meilės muzikai – jungiančiai, vienijančiai, turtinančiai. Kancleris Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės vardu įteikė padėkos raštus mokyklos vadovams ir pedagogams.

Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė pabrėžė, kad mokykla, išugdžiusi ne vieną menui jautrią kartą, šiandien drąsiai gali didžiuotis savo pasiekimais ir būti mūsų visų pasididžiavimu: „Kiekvieną savaitę šios muzikos mokyklos duris praveria daugiau nei du tūkstančiai smalsių muziką mylinčių mokinių, pasitinka juos beveik du šimtai penkiasdešimt mokytojų, iš kurių penkiasdešimt yra šios mokyklos absolventai. Įspūdinga!“ E. Tamošiūnaitė Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus vardu padėkojo mokyklos bendruomenei už Lietuvos kultūros vertybių puoselėjimą, šalies vardo garsinimą ir meilės muzikai ugdymą.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorė doc. dr. Judita Žukienė, sveikindama mokyklos bendruomenę, sakė: „Tai yra nuostabus kultūros ir meno reiškinys, suburiantis neįtikėtiniems dalykams. <...> Čia susitinka dideli žmonės. Taip susiklosto nuolatinis ratas: duris praveria pirmokas, rytoj jis jau absolventas, poryt – akademijos absolventas, užporyt – mokyklos mokytojas. Jam tapus mokytoju, duris praveria kitas studentas, tik vakar buvęs „simfukas“... Taip Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija jau daugybę metų kartu.“ J. Žukienė mokyklos mokiniams ir pedagogams perdavė ir šilčiausius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus prof. Zbignevo Ibelhaupto sveikinimus.

Muzikologas, buvęs mokyklos direktoriaus pavaduotojas prof. Juozas Antanavičius sveikinime rašė, kad didžiuojasi dirbęs šioje mokykloje. Jis palinkėjo accelerando tempu žengti į aštuoniasdešimtmečio jubiliejų.

 

Pakalbinau Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos direktorę LAIMUTĘ UŽKURAITIENĘ. Ilgametei mokyklos vadovei 2010 m., 2015 m. buvo suteikta aukščiausia vadybos kvalifikacinė kategorija. Laimutė Užkuraitienė aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, taip pat medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.

– Džiugios šventės fone prašyčiau prisiminti, kaip prieš septyniasdešimt metų įkurta muzikos mokykla keitėsi ir augo.

– Esu dėkinga Dievui už laiką, praleistą tarp šios mokyklos sienų. Baigusi studijas čia pradėjau dirbti mokytoja, vėliau tapau direktore, taigi mokyklos gyvenimą iš arti pažįstu daugelį metų.
Mokyklos istorijos pradžia – Skapo gatvelėje buvusiuose Vilniaus didikų Korsakų rūmuose. Šiose patalpose pokario metais veiklą pradėjo kelios muzikos mokymo įstaigos. Pasak šviesaus atminimo pirmojo mokyklos direktoriaus, kompozitoriaus ir choro dirigento Konrado Kavecko, kartais sunku būdavo atskirti, kokia kurios mokyklos paskirtis. 1948 m. aukštesnioji ir vaikų muzikos mokyklos (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla. – Red. past.) išsikėlė į rūmus Didžiojoje gatvėje, po metų Vilniaus konservatorija ir Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla. – Red. past.) – į patalpas prie Lukiškių aikštės. Taigi oficialiai 1948 m. vasario 17 d. buvo įsteigta Vilniaus septynmetė muzikos mokykla. Tuo metu joje veikė fortepijono, styginių, pučiamųjų instrumentų, teorinis ir bendrojo fortepijono skyriai.
1971 m. rudenį, vadovaujant direktoriui Vytautui Kabeliui, mokykla atvėrė duris naujuose rūmuose (T. Kosciuškos g. 13). Dirbo aštuoniasdešimt pedagogų, mokėsi keli šimtai moksleivių. Bėgant laikui bendruomenė smarkiai išsiplėtė – šiuo metu kolektyvą sudaro du šimtai penkiasdešimt pedagogų ir daugiau nei du tūkstančiai moksleivių!
Mokykloje koncertuodavo meniniai kolektyvai, žymūs šalies atlikėjai. 1972 m. balandžio mėnesį apsilankęs kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas prof. B. Dvarionas paskambino vaikų repertuaro kūrinių fortepijonui. Deja, tai buvo vienintelis ir paskutinis menininko koncertas naujoje salėje. Profesoriui baigus žemiškąją kelionę, 1973 m. mokykla pavadinta jo vardu.

– Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla – didžiausia tokio profilio įstaiga Lietuvoje. Kokios aplinkybės lėmė, kad 1983 m. jai buvo suteiktas dešimtmetės muzikos mokyklos statusas?

– Pirmuosius pedagogo žingsnius šioje mokykloje žengęs šviesaus atminimo maestro Saulius Sondeckis 1976 m. Berlyno Herberto von Karajano jaunimo orkestrų konkurse laimėjo pirmąją vietą ir jam atsivėrė daugiau galimybių apsilankyti įvairiose užsienio aukštosiose mokyklose. Pamatęs, kad beveik kiekvienas universitetas turi savo orkestrą, S. Sondeckis tuomečiam direktoriui V. Kabeliui pasiūlė mokymo programą išplėsti iki dešimties metų, kad vaikai galėtų gauti pakankamai profesionalų išsilavinimą.
Direktorius pritarė. Tačiau tai dar ne viskas – įvairioms instancijoms teko nemažai įrodinėti, kol mokyklai buvo leista eksperimento tvarka pagal naująją programą dirbti penkerius metus. Pagaliau 1983 m. jai buvo suteiktas dešimtmetės muzikos mokyklos statusas.
Taip atsivėrė galimybės moksleiviams, baigusiems dešimt klasių ir turintiems brandos atestatą, studijuoti muzikos mokslus aukštosiose mokyklose be tarpinės grandies (pavyzdžiui, konservatorijos). Džiaugiamės absolventais, garsinančiais mokyklos vardą Lietuvos bei užsienio institucijose – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Juilliardo menų mokykloje ar Vienos konservatorijoje. Taigi, mūsų mokykloje žinios perteikiamos labai profesionaliai, dėl to mokinys, pasirinkęs muziko kelią, būna gerai pasiruošęs. Malonu ir tai, kad nemažai mūsų mokyklos absolventų, pasirinkę ne muzikos studijas, tęsia profesionalų muzikavimą Vilniaus universiteto kameriniame orkestre, kurį įkūrė mokytojas Paulius Bernardas Koncė.

– Prieš jubiliejinį koncertą kalbėdamasis su mokytojais ir mokiniais dažniausiai išgirsdavau: „Dvariono mokykla – antrieji namai.“ Kas, Jūsų nuomone, mokyklai suteikia jaukumo?

– Išskirčiau puikią psichologinę mūsų mokyklos atmosferą. Čia profesionalūs mokytojai individualiose ir grupinėse pamokose, kolektyvų repeticijose dirba taip, kad mokiniai nejaustų įtampos ir muzikos mokytųsi su meile. Didieji kolektyvai, važinėjantys į tarptautinius konkursus, repetuoja kur kas daugiau nei priklauso – mokiniai juk galėtų ir neiti į repeticijas, tačiau bendrumo jausmas bei motyvacija lydi ir juos, ir mokytojus.
Šeimyninę atmosferą mokykloje kuria ir jaunųjų atlikėjų festivalis „Sąskambiai“, kuriame mokiniai jungiasi į ansamblius (pavyzdžiui, pianistai muzikuoja drauge su smuikininkais ar pūtikais ir pan.). Šis konkursas metams bėgant tapo tarptautiniu.

– Mokyklos sėkmė priklauso ne tik nuo mokinių, pedagogų, bet ir entuziastingų vadovų. Įdomu išgirsti, kokių principų laikotės darbe?

– Mokykloje dirbu nemažai metų, man vadovaujant į ją atėjo didesnė mokytojų dalis. Pagrindinis dalykas, į kurį kreipiame dėmesį, – žmogaus muzikos akademijose įgytos profesinės žinios. Ne mažiau svarbu ir pagarba mokiniui bei suvokimas, kad pedagogo darbo nevertėtų tiesiogiai sieti su materialiniu atlygiu. Jei paaiškėja, kad pretendentas ieško uždarbio arba kad pedagogika jam – tarpinė stotelė link kito darbo, tuomet patariu rinktis kitokią veiklą. Malonu, kad norinčiųjų dirbti mokykloje netrūksta, tad turime galimybę pasirinkti tinkamiausius šiai profesijai žmones.
Labai džiaugiuosi dideliu mokyklos kolektyvu. Jo nariai – optimistai, kryptingai žiūrintys į ateitį ir nesiblaškantys tarp įvairių prioritetų.

– Mokinių vis daugėja – ar tai liudija, kad daugelis šeimų muzikos mokymąsi laiko prioritetine veikla?

– Išties kiekvienais metais norinčiųjų pažinti muzikos pasaulį vis daugiau. Pavyzdžiui, pirmaisiais nepriklausomybės metais stojamieji egzaminai vykdavo vieną dieną – pradėdavome devintą ryto ir baigdavome apie penktą vakaro. Dabar egzaminai trunka tris dienas.
Pastaraisiais metais priimame apie tris šimtus moksleivių, tiek pat absolventų ir išleidžiame. Atrodytų, skaičiai dideli, bet kartais skauda širdį, kad negalime priimti mokytis visų norinčiųjų.
Malonu matyti vis daugiau absolventų, atvedančių čia savo atžalėles, sutikti net anūkus su seneliais, kurie kadaise mokėsi šioje mokykloje. Ateityje svarstome galimybę vaikus mokyti nuo trejų metų, priimti ir suaugusiuosius, norinčius muzikuoti. Įsivyrauja supratimas, kad muzika – dalis žmogaus gyvenimo.

– Dėkoju už pašnekesį.

 

Elektroninė muzikos įrašų, žurnalų ir koncertų parduotuvė