28-asis „Kaunas Jazz“: platesnė geografija ir espreso puodelis geriausiam

Paskutinį balandžio savaitgalį Kauno gatves ir renginių sales užpildė džiazo muzika ir šurmuliuojantys klausytojai, šiaip žioplinėtojai ir gausus būrys fotografų, fiksuojančių jau dvidešimt aštunto festivalio įvykius. Tačiau šiųmetis „Kaunas Jazz“, palyginti su ankstesniais, dar prasiplėtė laike ir erdvėje – juk festivalio organizatoriai niekada nestokojo fantazijos renginiams ieškodami naujų vietų.

Šių metų atradimas – prieš metus rekonstruota Kauno autobusų stotis, kurios keleivių salėje buvo pastatyta laikina scena. Čia balandžio 19 d. neoficialią festivalio pradžią paskelbė Kotryna Juodzevičiūtė ir jos grupė: Karolis Šarkus (saksofonas), Artūras Daunys (klavišiniai), Ernestas Germanovičius (bosas) ir Jonas Filmanavičius (mušamieji). Jauniausios kartos atlikėjų pristatytos džiazo standartų programos autobusų stoties keleiviai (ir ne tik jie) mielai klausėsi, gyvai reagavo, žmonių veidai švytėjo. Ar Kauno autobusų stotis (o gal ir Geležinkelio?) taps dar viena tradicine festivalio erdve, parodys ateitis. Bent man ši idėja atrodo patraukli – atvykai į Kauną autobusu ar traukiniu ir „miesto vartuose“ tave pasitinka džiazas.

Dar viena nauja koncertų erdvė – studija „Volfas Engelman“ prie žymiosios alaus daryklos Kaunakiemio gatvėje. Čia balandžio 21-ąją po daugelio metu susitiko seni scenos bičiuliai – Nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas ir Lietuvos bliuzo gitaros patriarchas Vladimiras Kaplanas.

Šiemet festivalis vėl pasiekė Panevėžį, Palangą, Jurbarką, Raudondvarį, Elektrėnus. Panevėžyje, Palangoje ir Raudondvaryje pasirodė britų smooth džiazo ambasadoriumi tituluojamas pianistas Oli Silkas su grupe, o Jurbarke ir Elektrėnuose – vienas įdomiausių džiazo muzikantų, perkusininkas ir vokalistas Zoharas Fresco su savo trio iš Izraelio.

Balandžio 22 d. festivalio pradžios iškilmėse Kauno rotušėje koncertavo „V4 quartet“, kuriame groja visų keturių Višegrado politinio aljanso šalių (Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, nuo to kildinamas ir kvarteto pavadinimas) atstovai Tamásas Zsári (saksofonas), Tomášas Liška (kontrabosas), Marianas Sevcikas (mušamieji), Kuba Stankiewiczius (fortepijonas). Kiekvienas jų – ryški asmenybė džiazo pasaulyje, kartu – įdomus ir kūrybingas kolektyvas. Jis, suburtas Vengrijos Bálinto Balassi kultūros instituto iniciatyva pristatant Vengrijos pirmininkavimą Europos Tarybai, nuo pernykščio debiuto Briuselyje jau sulaukė didelio pasisekimo. Kvarteto viešnagė „Kaunas Jazz“ festivalyje praminga kaip įkvepiantis Višegrado šalių pavyzdys saugant savo regioninį savitumą, tad džiazas išties vienija kaimynus ir įkvepia bendrystei. Panašų pavyzdį šiemet stebėjome ir parodoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ Paryžiuje, kur grojo „Baltic Jazz Trio“ – Dainius Pulauskas, Māris Briežkalns ir Toivo Untas.

Šiųmetis „Kaunas Jazz“ išsiskyrė aukščiausios kokybės ir tikrai pirmo ryškumo žvaigždžių pasirodymais. Balandžio 24 d. Vilniaus kongresų rūmuose koncertavo vienas iš tokių išskirtinių svečių – amerikietis gitaristas ir vokalistas Raulis Midonas, nors tiksliau jį būtų apibūdinti kaip žmogų-orkestrą. Kūdikystėje likimas jį nuskriaudė (neišnešiotas kūdikis inkubatoriuje apako), tačiau Dievulis ar gamta jam dovanojo unikalaus tembro balsą, nepaprastą muzikalumą ir multiinstrumentininko talentą. Vilniaus džiazo gurmanams atlikėjas jau pažįstamas, prieš ketverius metus jis koncertavo klube „Tamsta“. Šių metų sausį naujausias R. Midono albumas „Bad Ass and Blind“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, jį po Vilniaus koncerto publika tiesiog graibstė. Koncerte kaip tik ir išgirdome daug dainų iš naujausio albumo. Kartu su atlikėju pasirodė jo puikūs scenos partneriai bosistas Romeiras Mendezas ir būgnininkas Gotzas Kujackas. R. Midono stilių būtų sudėtinga įsprausti į aiškesnius rėmus, kiekvienoje dainoje apčiuopiami vis kiti įkvėpimo šaltiniai ir stiliai – R&B, soulas, fusion, flamenkas, Lotynų Amerikos ritmai. Visais atvejais jo gitaros technika stulbinanti, vokalas – šiltas, emocingas ir labai paveikus, o jei nematytume jo scenoje, manytume, kad groja trimitininkas minkštu fliugelhorno tembru (taip tobulai balsu dainininkas imituoja šį instrumentą).

Po R. Midono koncerto Vilniuje festivalis jau persikėlė į tradicines Kauno scenas, gatves ir aikštes.

Varpų džiazo koncertas „didįjį penktadienį“ – tiesiog šventa tradicija. Ir vėl į Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštą kopė Giedrius Kuprevičius – kompozitorius, varpininkas, profesorius ir tiesiog ryškiausias Kauno visuomenininkas, vienas iš „Kaunas Jazz“ ir apskritai Kauno kultūros ir visuomeninio lauko ikonų (kito žodžio nerandu, teatleidžia man Maestro). Ten, kur prisiliečia G. Kuprevičius, meninė kokybė ir kūrybiškumas garantuoti. Šįsyk Maestro valdomas Kauno karilionas aidėjo nuo populiarių džiazo standartų ir Brodvėjaus miuziklų melodijų: G. Gershwino ir C. Porterio dainų, S. Joplino regtaimo „Entertainer“, spiričiuelio „When the Saints Go Marching“. Tik su kolegomis svarstėme, ar kauniečiai pabūgo žvarbaus penktadienio oro, ar visi emigravo...

Vakare pagrindinė festivalio scena Vytauto Didžiojo universitete sutraukė gausią publiką, ir tam buvo bent kelios svarios priežastys. Petras Vyšniauskas, viename iš pirmųjų festivalio koncertų jau grojęs su Vladimiru Kaplanu, penktadienio vakarą daugiau nei po 20 metų scenoje susitiko su savo senais partneriais – prancūzų kvarteto „Mezcal Jazz Unit“ muzikantais: Christopheˊu Azema (saksofonas), Jeanu-Marie Fredericu (gitara), Emmanueliu de Gouvello (bosas), Danieliu Solia (mušamieji). Su kvartetu Petras Vyšniauskas „Kaunas Jazz“ scenoje grojo dar 1995-aisiais, klausytojams prancūzai taip pat gerai pažįstami, nes festivalyje jie pirmąkart pasirodė 1994 m., tada dar ir 2002 m. Nuo susikūrimo 1986-aisiais kvartetas apkeliavo turbūt jau visa Žemės rutulį. Šiemet Kauno festivalyje su garbinga veteranų kompanija muzikavo ir Petro Vyšniausko sūnus trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. Po ilgesnės pertraukos išgirdęs Dominyką, turiu pastebėti, kad jis subrendo, jo grojime atsirado daugiau spalvų ir gilesnių emocijų, tad veteranų draugijoje atrodė solidžiai ir kartu gaiviai. O veteranai – viską galintys, viską žinantys, viską atliekantys tiksliai ir ryškiai, tačiau tam tikros rutinos atspalvį vis dėlto pajutau...

Jei būtų reikėję kurį nors šiųmečio festivalio koncertą ir atlikėją apdovanoti Grand Prix, neabejotinai jis būtų tekęs amerikiečiui pianistui, kompozitoriui ir prodiuseriui Bobui Jamesui. Na, bet jis, panašu, apsidžiaugė Jono Jučo įteiktu suvenyriniu espreso puodeliu – mat yra aistringas kolekcionierius.

Pagal visus parametrus 78-erių Bobas Jamesas su savo fantastišku trio (Michaelis Palazzolo – kontrabosas, Patrickas Williamsas – mušamieji) yra ta superžvaigždė ir gyva legenda, dėl kurios jokiais būdais negalima buvo praleisti antrojo penktadienio koncerto. Šis galbūt laikinas trio išskirtinis tuo, kad jame groja trys muzikantų kartos, tačiau jų susiklausymas stulbinamas. Praėjusiais metais legendinę Bobo Jameso įkurtą grupę „Fourplay“ sukrėtė gitaristo Chucko Loebo mirtis, todėl šiemet grupė nekoncertavo, tačiau B. Jamesas dar nemano, kad tai jos biografijos pabaiga.

B. Jamesas kaip pianistas pasižymi elegantiška maniera, jo valdomas instrumentas (net ir senutėlis VDU salės rojalis „Estonia“) skamba tauriai ir spalvingai, orkestriškai – galbūt todėl, kad ankstyvoje jaunystėje muzikantas grojo ir kitais instrumentais. Jo klasikinė precizika ir subtilus tušė likę tokie patys nuo tada, kai B. Jamesas įrašė vienuolika baroko grando Domenico Scarlatti sonatų albumui „The Scarlatti Dialogues“. Nepaprastai puikūs ir įdomus kiti du trio muzikantai – jauniausios kartos kontrabosininkas virtuozas Michaelis Palazzolo ir nenustygstantis vidurinės kartos būgnininkas Patrickas Williamsas. Trio koncerte išgirdome visą pluoštą puikaus džiazo, tiek paties Bobo Jameso, tiek kitų autorių kūrybos. Na, o legendinė Eugeneˊo McDanielso daina „Feel Like Makinˊ Love“ nė vieno nepaliko abejingo.

Penktadienį Lauko scenoje pasirodė vokalistė Laura Poldvere ir saksofonininkas Villu Veski, kuriuos pristatė „Kaunas Jazz“ partneris Estijos festivalis „Jazz Kaar“, tikrą balkaniškos ir žydiškos muzikos šėlsmą užkūrė lietuvių grupė „Rakija klezmer orkestar“, jai tai buvo debiutas „Kaunas Jazz“ scenoje.

Šeštadienį džiazas išsiliejo į miesto gatves. Trijose scenose (Vilniaus g. 9, Vilniaus g. ir Mapų g. kampas, prie restorano „Miesto sodas“) įvyko net 9 įvairūs pasirodymai – nuo pirmuosius žingsnius šiame žanre žengiančių jauniausių muzikantų iki salsos šokėjų.

Vakare klausėmės dar dviejų puikių koncertų. Bosistas ir kompozitorius, Neringos miesto garbės pilietis Leonidas Šinkarenka bent man visada asocijuojasi su kokybės ženklu. Pernai muzikantas pažymėjo kelias svarbias gyvenimo datas – jam sukako 60 metų, taip pat lyderiavimo grupėse 20-metis. L. Šinkarenka išleido albumą, kuriame įrašytos ryškiausios jo pastarųjų 20 metų kompozicijos. Beje, nuo 2001-ųjų L. Šinkarenka organizuoja festivalį „Nidos džiazo maratonas“, kuris jau ryškiai įsirėžė į Lietuvos džiazo žemėlapį. Jo suburtas kvartetas „Jazz 4N“ su Janu Maksimovičiumi, Vytautu Labučiu ir Linu Būda šiemet jau pasirodė Birštono džiazo festivalyje, tad ir Kaune jų melodingų kompozicijų vėl klausiausi su pasimėgavimu. L. Šinkarenkos bosą atskirsi iš daugelio kitų...

Antrajame šeštadienio vakaro koncerte vėl klausėmės džiazo trio. Švedų pianistas ir kompozitorius Jacobas Karlzonas išsiskiria savitu braižu, nors laikomas gana tipišku skandinaviškojo džiazo atstovu, vieno garsiausių švedų džiazo pianisto Esbjörno Svenssono (žuvusio prieš dešimtmetį) stiliaus tęsėju. Džiazo mėgėjai J. Karlzoną pažįsta ir kaip daugelio pirmo ryškumo žvaigždžių scenos partnerį, ir kaip solistą. 2016 m. pianistas išleido albumą „Now“, kuriame pinasi akustika ir elektronika, džiazas ir rokas, folkloras ir net akademinės muzikos tradicijos. Daugelį šio albumo kompozicijų girdėjome ir koncerte Kaune.

Bent man susidarė įspūdis, kad Jacobas Karlzonas savo kompozicijose rado tobulą balansą tarp agresyvios roko energetikos, klasikos tradicijų ir improvizacijos laisvės, saikingai ir subtiliai naudojamo elektroninio skambesio. Ypač paveikios jo ramiosios kompozicijos – tarsi lyrinės poezijos ir gilios filosofijos samplaika. Gerą ansamblį kūrė puikūs jo trio partneriai bosistas Mortenas Ramsbølas ir būgnininkas Rasmusas Kihlbergas; pastarasis ypač pasižymėjo tiesiog poetiška šluotelių technika. Pats Jacobas Karlzonas yra sakęs, kad jo niekada nedomino džiazo tradicija, bet džiazas domina kaip bendravimo forma. Neabejoju, kad šeštadienio vakarą klausytojai VDU salėje tai labai ryškiai pajuto, jie sukėlė tikras ovacijas Jacobui Karlzonui ir jo trio.

Manau, kad labai svarbi festivalio tradicija yra koncertai Kauno choralinėje sinagogoje, šiemet čia sekmadienio popietę pasirodė kvartetas „Naissblue“. „Kaunas Jazz“ jau ne vienus metus bičiuliaujasi su tarptautiniu džiazo festivaliu „Nišville“, kasmet rengiamu Serbijos Nišo mieste. Pernai „Nišville“ pristatė labai savitą serbų grupę „Eyot“, šiemet atvežė kvartetą „Naissblue“, susibūrusį prieš šešerius metus. Kvartete groja Marijanas Cvetanovićius (trimitas), Vojislavas Ilićius (klavišiniai), Luanas Osmani (bosas), Ivanas Cvetkovićius (būgnai). Pernai grupė išleido trečią albumą, kuriame įrašė žymaus serbų kompozitoriaus Zorano Simjanovićiaus kūrybą, pažvelgdami į ją per instrumentinio džiazo prizmę. Albumas iškart sulaukė didelio džiazo gerbėjų dėmesio. Sinagogoje išgirdome kompozicijų iš pastarojo albumo, taip pat nemažai kūrinių iš 2013 metų debiutinio albumo „Radio Sessions“. Išskirtinai instrumentinį džiazą grojantis kvartetas sukūrė savitą skambesį ir stilių, kur susipina melodingas svingas su postbopo ir avangardinio džiazo elementais, atskirose kompozicijose girdimi ir folko atgarsiai. Koncertui grupė taikliai parinko ramaus filosofinio charakterio kompozicijas, tinkančias choralinės sinagogos aplinkai. Klausytojų vėl susirinko labai gausiai.

Šiemet festivalyje svečiavosi unikali grupė „Helsinki-Cotonou ensemble“. Kotonu yra didžiausias Vakarų Afrikos pakrantėje plytinčio Benino miestas, kurį nuo Helsinkio skiria per 6000 kilometrų. Grupės istorija prasidėjo dar 2009 metais, kai suomių gitaristas Janne Halonenas išgirdo Herbie Hancocko grupės gitaristą Lionelį Loueke, kuris, kaip paaiškėjo, buvo kilęs iš Benino. Tuomet J. Halonenas nuvyko į Beniną, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie šią šalį. Čia jis susipažino su vokalistu ir perkusininku Noeliu Saizonou. Netrukus pažintis virto kūrybine bičiulyste, Noelis apsilankė Suomijoje. 2012 m. J. Halonenas su dar keliais suomių muzikantais nuvyko į Beniną, ten apie mėnesį repetavo, kartu kūrė muziką ir surengė keletą koncertų. Taip gimė grupė „Helsinki-Cotonou Ensemble“. 2013-aisiais grupė išleido debiutinį albumą „Beaucoup de Piment“, 2014-aisiais pasirodė ir antras jų albumas „Fire, Sweat & Pastis”, kuris Suomijoje buvo paskelbtas geriausiu etninės muzikos albumu. Muziką grupei kuria abu jos lyderiai Janne ir Noelis, ir tai yra įstabus fanko, džiazo, hiphopo, repo, Afrikos ritmų lydinys, kuris šiemet neabejotinai užvaldė „Kaunas Jazz“ publiką. Kaune grupė pasirodė du kartus – Renginių oazėje ir Lauko scenoje, ir abu kartus juos lydėjo tikras furoras.

28-ajame „Kaunas Jazz“ būta dar bent kelių įdomių atradimų. Norvegų grupė „Rohey“ džiazo padangėje pasirodė prieš keletą metų, tačiau jos centrinė figūra – afrikiečių kilmės vokalistė Rohey Taalah – yra neabejotinai kylanti naujo soulo ir fanko žvaigždė.

Didysis festivalio koncertas „Žalgirio“ arenoje vėl vyko Tarptautinę džiazo dieną – balandžio 30-ąją. Laura Mvula iš Didžiosios Britanijos (kilusi iš Karibų) yra viena ryškiausių šiandienos britų soulo, R&B žvaigždė, jos debiutinis albumas „Sing to the Moon“ pasirodė 2013 m. ir iš karto sulaukė kritikų ir klausytojų dėmesio. 2016 m. buvo išleistas antrasis jos albumas „The Dreaming Room“. Abu albumai buvo nominuoti prestižiniam britų muzikos apdovanojimui „Mercury Prize“. Faktas, kad tarp Lauros Mvulos gerbėjų yra tokios garsenybės, kaip Princeˊas, Eltonas Johnas ir Stevie Wonderis, byloja, kad ji yra neeilinė asmenybė muzikos pasaulyje.

„Žalgirio“ arenoje buvo surengtas tikrai įspūdingas šou su puikiu apšvietimu ir geru įgarsinimu. Turiu pastebėti, kad dainininkės klausantis gyvai, įspūdis yra kur kas gilesnis nei iš jos įrašų. Kai kuriuose įrašuose galima išgirsti komercinės klubinės elektronikos atspalvį, o jos gyvas pasirodymas atrodė kur kas nuoširdesnis ir natūralesnis. Gyva ir entuziastinga publikos reakcija į kai kurias dainas (pavyzdžiui, „Sing to the Moon“) byloja, kad ir Lietuvoje ji turi daug gerbėjų, susipažinusių su jos kūrybą. O ji tikrai savita, spalvinga, jos taip paprastai nesudėliosi į stilių lentynėles, nors formaliai dominuoja ritmenbliuzas. Taigi, Tarptautinę džiazo dieną festivalio publika atšventė kartu su Laura Mvula, atsipalaidavusi ir šokdama – taip, kaip reikia.

Pavasarinė „Kaunas Jazz“ banga jau nuvilnijo, palikdama pačius geriausius įspūdžius. Bet festivalio rengėjai Lietuvos džiazo gerbėjams turi paruošę dar du išskirtinius įvykius: liepos 8 d. atvyksta Gregory Porteris, lapkričio 30 d. – Stanley Clarkeˊas.