Akademijai perduoti Balio Dvariono užrašytų liaudies dainų rankraščiai

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) kviečia susipažinti su kompozitoriaus Balio Dvariono rankraščiais, kuriuose – lietuvių liaudies dainos, užrašytos praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje.

Žymaus lietuvių kompozitoriaus, dirigento, pianisto, pedagogo Balio Dvariono (1904–1972) rankraščius LMTA Mokslo centro Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvui perdavė kompozitoriaus sūnus profesorius Jurgis Dvarionas. Rankraščiuose – lietuvių liaudies dainos, rinktos beveik visoje Lietuvos teritorijoje: Zarasų, Kretingos, Raseinių, Utenos, Kauno, Šakių apskrityse. Dėl istorinių aplinkybių užrašyta tik viena daina iš Dzūkijos. Datos (tikėtina, užrašymo) nurodytos nuo 1932 iki 1933 metų.

124 dainos pateiktos su visa melodija ir tekstu, 15 melodijų – be tekstų (tik pirma eilutė po natomis), yra keletas dainų tekstų fragmentų. Dainos tvarkingai sunumeruotos greičiausiai vėliau, jau darant sąrašą, bet jo numeracija (iš viso 128 dainų pavadinimai) neatitinka skaičių, pažymėtų prie atskirų dainų. Dauguma užrašytų dainų atspindi regioninės tradicijos bruožus.

Galima manyti, kad ketinta sudaryti rinkinį, bet planams nebuvo lemta išsipildyti. Taip pat rankraštyje galime rasti užuominų, kad dainos rinktos galvojant apie kūrybines idėjas: šalia dainų kai kur perrašyta keletas taktų ir pastaba „geriau be to“; yra nuorodų, kuriose tonacijose daina skambėtų geriau. Melodijos užrašytos ranka.

Kaip minėta, yra melodijų be tekstų, prie jų parašyta „žodžiai bus“. Neaišku, kokiomis aplinkybėmis kompozitorius tikėjosi jį atsirasiant. Gal tuo metu tai buvo pakankamai populiarios melodijos ir tekstai gerai žinomi, todėl neskubėta jų užrašyti. Yra labai retai pasitaikančių tekstų, kai kurie, tikėtina, autorinės kūrybos tekstai kompozitorių patraukė originaliais siužetais.

Yra sunkiai išaiškinamų pažymėjimų, pavyzdžiui, ką galėtų reikšti dažnai pabraukta raidė P? Dalis dainų užrašytos dviem balsais, bet nurodyta tik viena dainininkė. Neaišku, ar antrą balsą padainavo ta pati pateikėja, ar B. Dvarionas, jausdamas dainos prigimtį, iš karto prirašė antrą balsą. Taip pat sunku spręsti, ar vienbalsėje melodijoje žymimas retsykiais pasirodantis antras balsas, ar natos po melodija reiškia variantus posmuose.

Rinkinyje yra ne viena įdomi dermė sena melodine struktūra. Kai kuriose dainose galima įžvelgti regione dar neįsivyravusį daugiabalsumą. Užrašytojas, matyt, nekreipė dėmesio į intonavimo netolygumus. Folkloro dainininkai dažnai sistemingai nukrypsta nuo Vakarų Europos klasikinėje muzikos kultūroje įprasto derinimo, žemiau ar aukščiau intonuoja dermių laipsnius. Dvarionas derminės kaitos nežymi. Pastebėtą nuokrypį nuo temperuoto derinimo sistemos randame labai retai, jis pažymėtas kaip moduliacija.

Užrašymuose atsispindi ypatingas jautrumas tradicinei metroritmikai. Kruopščiai įvertinta melodijos artikuliacija ir pasirinkta užrašymo schema. Fiksuojamas kintamas metras, tiksliai sužymėta metroritminės kaitos sistema kiekviename dainų posme. Tai sunku būtu padaryti vėliau, todėl greičiausiai B. Dvarionas užrašymo metu iš karto analizuodavo melodijas ir žymėdavosi esmines jų savybes. Kai kur užrašuose išskirti melodijų variantai, jie užrašyti atskiroje penklinėje.

Ypač įdomūs dainų vertinimai: „Pavyzdys niekam tikęs“ – apie jaunimo meilės dainą „Auga kieme pušelė“ (Žemaičių Kalvarija). Šiandien etnomuzikologams ši daina – tikra vertybė. Melodija gana tipiška regionui (mažorinio atspalvio A-B/A1-B1 forma), bet originalus, gražiai išplėtotas tekstas pasitaiko retai, labiau paplitę kiti to paties siužeto variantai.

Tokia pat pastaba – „Pavyzdys niekam tikęs“ – prie tipiškos gražios žemaitiškos dainos iš Naumiesčio apylinkių. Ką tuo norėjo pasakyti kompozitorius, lieka mįslė. Iš neišbaigto užrašymo galima spėti buvus itin sudėtingos metroritminės struktūros, melizmų gausa pasižyminčią tradicinę žemaitišką dainą, kurios skambesiui užfiksuoti natomis, rodos, taip ir nepavyko rasti rakto.

Rinkinyje yra įrašų, atskleidžiančių ne tik muziko profesionalo talentą, bet ir paryškinančių pačios asmenybės bruožus. Štai prie Zarasų (Ežerėnų) apylinkių dainos, kurios siužetas pasakoja, kaip mergelė neįsileidžia bernelio į klėtelę, pieštuku parašyta: „tai yra brudas“.

Su B. Dvariono rinkiniu galima susipažinti Muzikinio folkloro archyve. Etnomuzikologijos studijoms šis rinkinys yra neįkainojama vertybė.