Antroji dainų šventė

Žymus kultūrologas profesorius Vytautas Jakelaitis, analizuodamas Dainų švenčių istoriją, rašė: „Pirmoji Dainų diena davė pradžią dainų švenčių tradicijai, parodė subrendusias jėgas ir galimybes toliau ugdyti chorinį dainavimą plačiu mastu. Šventės pasisekimas Lietuvos muzikams davė gražių vilčių ateičiai, pakėlė jų ryžtą atkakliai kovoti, kad ši graži tradicija būtų toliau visokeriopai vystoma ir puoselėjama“ (Lietuvos dainų šventės. Vaga, 1970, p. 48).

Po pirmosios šventės spaudoje pasigirdo įvairiausių balsų. Vieni gyrė liaudies dainų atlikimą, pabrėžė dirigentų individualybes ir jų pastangas siekti ryškesnio choro skambesio. Kiti pastebėjo balsų lygumo spragas, nepakankamą pavasarininkų ir ateitininkų chorų pasirengimą. Tačiau bendroji išvada skambėjo optimistiškai, nes per palyginti trumpą laiką buvo pasiektas geras rezultatas. Beje, pirmajai Dainų šventės dienai buvo parduota 11 842 bilietai, antrajai – 7895 bilietai.

Po pirmosios šventės jos dalyvių įspūdžiai paskatino net 50 naujų chorų atsiradimą Daugų, Dotnuvos, Duokiškio, Ežerėnų, Graužėnų, Kruopių, Krikštonių, Kurtuvėnų, Luokės, Sidabravo, Šeštokų, Krosnos, Žygaičių ir kituose miesteliuose. Kompozitorius Stasys Šimkus ataskaitoje Švietimo ministerijai pabrėžė, kad pastebimas jaunimo veržimasis prie muzikos meno, tik atkreipė dėmesį į gerų orkestrų stoką, nepakankamą bažnytinių chorų lygį.

Prasidėjo parengiamieji antrosios Dainų šventės darbai. Tiesa, Vyriausybė didelio entuziazmo nerodė, bet vis dėlto rado lėšų organizacinei veiklai. 1926 m. rugpjūtį Klaipėdoje susirinkę chorvedžiai vieningai pasiūlė būsimojo jungtinio choro dirigentų pareigų imtis J. Gruodžiui, J. Naujaliui, M. Petrauskui, S. Šimkui ir J. Tallat-Kelpšai. Chorvedžių užmojai buvo nemaži: į repertuarą, be tradicinių liaudies dainų, jie siūlė (netgi reikalavo!) įtraukti sudėtingesnių kūrinių – taip būtų keliamas chorų meninis lygis.

1928 m. Dainų šventei, kaip ir pirmajai, buvo išspausdintas gausiai iliustruotas leidinys. Čia matome Kauno burmistro J. Vileišio, švietimo ministro Z. Šakenio, garbės dirigento J. Naujalio, Klaipėdos konservatorijos direktoriaus J. Žilevičiaus portretines nuotraukas. Fotografai nepamiršo ir J. Gruodžio, S. Šimkaus, D. Martinonio, A. Vaičiūno, J. Tallat-Kelpšos, J. Štarkos, A. Kačanausko, T. Brazio. Chorų vadovas Antanas Vaičiūnas straipsnyje „Mažosios Lietuvos giedojimai ir dainavimai“ trumpai apibūdina M. Mažvydo, J. Bretkūno, L. Rėzos, A. Šleicherio, J. Neselmano nuopelnus renkant, verčiant ir leidžiant lietuvių dainas, pasakoja apie ypatingus rašytojo ir švietėjo Vydūno nuopelnus, Klaipėdos krašto jaunimo organizacijas, rengusias lietuviškomis šventėmis vadintus vakarus. A. Vaičiūnas ragina antrosios šventės dalyvius pasižadėti surengti dar didesnę, dar gražesnę trečią Dainų šventę.

Leidybos išlaidoms padengti spausdinta įvairi reklama – knygų, laikraščių, muzikos instrumentų, Pieno centro produkcijos ir kt. Dauguma moksleivių pirmą kartą lankėsi Kaune, todėl leidinyje detaliai supažindinama su miesto transportu, žymesnėmis valdžios, kultūros ir švietimo įstaigomis, svarbiausiomis bažnyčiomis, bankais ir kooperatyvais, laikraščiais ir žurnalais. Tarp lankytinų Laikinosios sostinės vietų nurodoma rotušė, Vytauto bažnyčia, Bazilika, Perkūno šventykla, netgi K. Jauniaus, K. Būgos ir P. Vileišio kapai.

Dainų šventės komiteto pirmininkas, Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis leidinyje rašė: „Kai tos dainos klausosi ir gėrisi tos dainos aidais ištisi tūkstančiai klausytojų, visa tauta, tada visų mūsų žmonių, visos tautos širdys vienodai plaka, jų sielos vienaip atjaučia. Mūsų tautos daina – tas neišsemiamas tos stiprybės šaltinis. Tad mokėkime tuo šaltiniu naudotis, pripratinkime ko plačiausias minias gėrėtis jos garsais!“

Dalyvauti 1928 m. šventėje užsiregistravo 193 chorai, atvyko 173. Kiek padidintoje senojoje Žaliakalnio estradoje vos tilpo 51 bažnytinis, 20 įvairių draugijų, 19 organizacijų, 22 gimnazijų ir mokyklų chorai. Mažiausias buvo Sintautų bažnytinis choras (dvylika dainininkų), Akmenės, Antazavės, Giedraičių, Kalnujų, Kurtuvėnų, Luokės, Merkinės, Panemunės, Šumskų miestelių choruose dainavo nuo 20 iki 30 dainos mėgėjų. Kur kas didesni buvo didmiesčių ir apskričių centrų chorai. Štai Klaipėdos konservatorija parengė 102 choristus (vadovas J. Žilevičius), Panevėžio gimnazijos chore dainavo 119 mokinių, į Telšių vyskupijos M. Valančiaus liaudies universiteto chorą buvo susibūrę 120 asmenų. Į šventę iš Pasvalio atvažiavo šimtas moterų ir vyrų, iš Prienų – 121 dainininkas, jungtiniame Tauragės chore dainavo 240 žmonių. Gausiausias per visą dainų švenčių istoriją buvo Marijampolės mokytojų seminarijos ir gimnazijos jungtinis choras – chorvedys J. Kamaitis sugebėjo sutelkti net 340 dainininkų. Šventės organizatorių prašymu choristės dėvėjo tautinius drabužius arba baltus apdarus, vyrai – tamsius kostiumus.

Šventės programa buvo paįvairinta sportinės gimnastikos pratimais, tuo metu sparčiai populiarėjančiais gimnazijose.

Iš anksto nuogąstauta, kaip žiūrovai įvertins antrąją Dainų šventę, kurios repertuaras buvo gerokai mažesnis nei pirmosios – tiktai dvidešimt kūrinių. Tačiau, kaip tvirtino vyriausieji dirigentai, chorų pasiruošimo lygis buvo šiek tiek aukštesnis, ir tai publiką nuteikė pakiliai, kai kurias dainas ji prašė pakartoti.

Apie 6000 dainos mylėtojų, diriguojami J. Naujalio, Č. Sasnausko, J. Tallat-Kelpšos, T. Brazio, A. Kačanausko, J. Bendoriaus, N. Martinonio, S. Šimkaus, M. Petrausko, J. Štarkos, dainavo šių kompozitorių kūrinius (šešios dainos buvo iš pirmosios šventės programos). Šis dešimtukas vadintas naująja chorinio dirigavimo mokykla, padėjusia pagrindą vėlesnei mėgėjų chorinei veiklai.

Iš Rygos vėl atvyko lietuvių „Šviesos“ choras, vadovaujamas J. Karoso. Bene didžiausio pasisekimo sulaukė Klaipėdos krašto jungtinis choras, kuriam dirigavo A. Vaičiūnas. Jis atliko J. Žilevičiaus harmonizuotas liaudies dainas „Anoj pusėj ežero“ ir „Joninių dainą“, J. Gruodžio „Žvejus“ ir liaudies choralą „Pranašai didis“.

Tautos entuziazmą minint atkurtos valstybės dešimtmetį atspindėjo, kaip rašyta tuometėje spaudoje, ir dainininkų, ir žiūrovų nuotaika. Paskutinis Dainų šventės kūrinys buvo Juozo Naujalio „Jaunimo daina“ (Maironio ž.) – tarsi kreipimasis į būsimos Lietuvos kūrėjus, juk didžiausią choristų dalį sudarė moksleiviai, studentai, jaunimo organizacijų atstovai.

Pasibaigus antrajai Dainų šventei, pagal kaimynų latvių ir estų pavyzdį Kaune suskantama burti grupę žmonių, kuri nuolat rūpintųsi dainų švenčių organizaciniais ir meniniais reikalais, pradėtų ruoštis 1930 metų šventei, skirtai Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių paminėjimui. Komisija, kurioje buvo žymūs chorvedžiai J. Bendorius, N. Martinonis, J. Štarka, netrukus pasiūlė naujojo repertuaro projektą, buvo paskelbtas kantatos Vytauto Didžiojo garbei konkursas.

Trečiajai lietuvių Dainų šventei pradėta rengtis su nemažėjančiu entuziazmu. Kas kartą tokioje šventėje dalyvavo, tas visuomet norės dainuoti ir kitoje. Taip yra iki pat šių dienų.