Filharmonija baigė 77-ąjį koncertų sezoną

2018 Nr. 5–6 (484–485), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Gegužės 12 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos sezono pabaigos koncerte „Ekstazės poema“ skambėjo čekų kompozitoriaus Leošo Janáčeko operos „Jenufa“ orkestrinė siuita, Sergejaus Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema fortepijonui ir orkestrui, op. 43, Jacquesˊo Ibertˊo Divertismentas orkestrui ir Aleksandro Skriabino „Ekstazės poema“. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Nacionalinės premijos laureatas Modestas Pitrėnas, koncerto solistas – mūsų publikos mėgstamas tarptautinių konkursų laureatas pianistas Lukas Geniušas. 2017–2018 m. sezonas jam buvo turiningas – rečitaliai Tokijuje ir Makao (Kinija), koncertai La Rok dˊAnterono (Prancūzija), Verbjė (Šveicarija), Elmau pilies (Bavarija) festivaliuose, Niujorko muziejuje „The Frick Collection“.

L. Janáčeko kūryba Lietuvoje mažai žinoma. Operos „Jenufa“ orkestrinė siuita klausytojams suteikė galimybę išgirsti Moravijos tautinės muzikos intonacijomis nuspalvintą muziką, perteikiančią šio krašto kaimo žmonių dramą. Keitėsi nuotaikingi siuitos epizodai, ieškota raiškių dinaminių niuansų, neforsuotai skambėjo charakteringi ritminiai dariniai. Orkestras griežė lygiai, kur kas tikslesnės nei ankstesniuose koncertuose buvo frazių pradžios.

Reprezentacinėje programoje atsidūrė ir Jacquesˊo Ibertˊo Divertismentas orkestrui (1930 m.) – fragmentiškas pastišas, kompozitoriaus sudėliotas iš muzikinių numerių, parašytų žaviai Eugèneˊo Labicheˊo komedijai „Šiaudinė skrybėlaitė“ (1959 m. Panevėžio dramos teatre ją buvo pastatęs Juozas Miltinis, muziką sukūrė Antanas Belazaras).

Simfoninio sezono pabaigos koncerte labiausiai laukiama buvo Sergejaus Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema fortepijonui su orkestru.

1917 m. įvykiai Rusijoje S. Rachmaninovą, kaip ir ne vieną inteligentą, paskatino emigruoti. Tėvynės praradimas stipriai veikė emociškai, dešimt metų kompozitorius nieko nerašė. Paskutiniu gyvenimo periodu sukurta Rapsodija Paganini tema persmelkta skausmo, į ją įsiveržia viduramžių sekvencijos „Dies irae“ (rūsčią dieną) lemties, mirties motyvas.

Lukas Geniušas įtaigiai, meistriškai atskleidė kūrinio dramatiškumą (VII, X variacijose, išlaikydamas įtampą ir reprizinėje Rapsodijos dalyje), perteikė platų rusiško kolorito alsavimą (ypač išraiškinga buvo XVIII variacija), skoningai improvizavo (XI ir kitose manualinės technikos reikalaujančiose variacijose). Žaviuosi pianisto gebėjimu valdyti garso koloritą, niuansus. Technikos demonstravimas nėra jo tikslas, net ir labai sudėtingi akordiniai pasažai, dinaminiai fortissimo proveržiai turi savo spalvą. Tirštoje XV variacijos (Più vivo scherzando) faktūroje, kaip ir XIX–XXI variacijose, buvo girdėti neforsuoti pobalsiai, artikuliuotos melodinės atramos. Raiški skirtinga artikuliacija – skambus staccato mf VIII ar XXI variacijose, ten pat bėglūs legato pasažai, oktavinės bravūros... Sėkmės jam koncertų salėse!

Aleksandras Skriabinas, Sidabro amžiaus dainius, muzikoje ieškojo šviesos. „Skrydyje į Saulę nugalėti užmarštį!“ – toks buvo A. Skriabino šūkis. Bendraudamas su poetais, susibūrusiais prie „Apolono“ žurnalo, yra sakęs, kad muzika – daugiau nei menas, ji yra „kartos likimo pranašas“. Osipas Maldelštamas rašė: „Jo muzika kupina mūsų būties atomų.“ A. Skriabino mirtis šiems rusų intelektualams buvo simbolika ir tragizmu pažymėtas įvykis: užtekėjo „juodoji saulė“.

„Ekstazės poema“ dideliam simfoniniam orkestrui (koncerte atlikta Niklauso Aeschbacherio redakcija mažesniam orkestrui) atveria platų panteistinį peizažą ir veržimąsi į saulėtas erdves. Kūrinys buvo atliktas labai lanksčiai interpretuojant melodikos proveržius, girdėjome dirigento M. Pitrėno įkvėptą orkestrą. Styginiai buvo paslankūs įžangoje kurdami virpantį foną smuikui solo, raiškūs lento epizode (dolce espr.). Ypač pagirtinas trimitas – negriaudėjo (pagal seną orkestro tradiciją), bet raiškiai niuansavo vadinamąsias nerimo ir pergalingo savęs įtvirtinimo temas. Ir baigiamosios dalies varinių grupės skambėjimas buvo muzikalus, tembriškai įdomus. Pagirtini klarneto, obojaus, anglų rago, valtornų solo. Paslanki dinamika, emocionaliai virpanti tempų kaita padėjo atskleisti epochą ir A. Skriabino idėjas.

Simfoninės muzikos sezonas baigėsi dviem ryškiais koncertais. Kaip palyginti su Nacionaliniu simfoniniu orkestru įdomias programas parengusius du dirigentus? Tung-Chieh Chuangas (gegužės 5 d. dirigavęs koncertą „Dviem“) girdi ir veda orkestrą jausdamas kūrinio visumą, nuo pirmų taktų siekdamas rezultatyvios visumos. M. Pitrėnas muziką kuria čia ir dabar. Bet abu atskleidė orkestro brandą.

Elektroninė muzikos įrašų, žurnalų ir koncertų parduotuvė
Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!