Jurgita Murauskienė: „Kristupo festivalio idėja – nėra blogos muzikos“

2018 Nr. 5–6 (484–485), Agnė Vadlūgaitė-Naraveckė

Dvidešimt ketvirtasis Kristupo vasaros festivalis ir vėl visą vasarą džiugins sostinės gyventojus ir svečius, kviesdamas į netikėtus susitikimus su įdomiausiais pasaulio muzikais, vyksiančius ir po bažnyčių skliautais, ir po vasaros dangumi.

Apie artėjantį festivalį kalbėjomės su jo meno vadove JURGITA MURAUSKIENE.

– Kada prasidėjo Tavo kelias muzikos link?
– Darželyje. Nieko nebuvo gražiau už pianino klaviatūra bėgiojančius pirštus. Per muzikos pamokėles grojančios muzikos vadovės vaizdas mane tiesiog hipnotizuodavo. Grįžusi namo ant stalo padėdavau vazą, į ją atremdavau knygą ir pirštais barbendavau į stalą įsivaizduodama, kad tai – pianinas. Po tokių kasdieninių koncertų Kalėdų Senis atnešė dovanų žaislinį pianiną. Miegodavau jį pasidėjusi šalia pagalvės. O į muzikos mokyklą tėvus nutempiau aš, o ne jie mane (šypsosi).

– Su kuo Tau asocijuojasi Kristupo festivalis? Ir kokia jo pagrindinė idėja?
– Man pirmiausia jis asocijuojasi su tam tikra emocija – džiaugsmingu šurmuliu, žmonėmis, kurių akys spindi, kai po koncertų dalijasi įspūdžiais. Festivalis man – žmonės. Žmonės salėje ir žmonės scenoje. Nuo jų priklauso festivalio nuotaika.
Pagrindinė festivalio idėja – nėra blogos muzikos. Kaip kad nėra netinkamų jai erdvių, kad nereikia aukštojo muzikinio išsilavinimo norint ją suprasti. Yra tik nuostatos ir rėmai mūsų galvose, kuriuos festivalyje mes stengiamės griauti.

– Kuo išsiskiria festivalio renginiai?
– Pavyzdžiui, rimtas šiuolaikinės muzikos koncertas vyksta Velnio duobėje. Jei turime puikų roko gitaristą, prie jo prijungiame orkestrą, ir štai šalia „Nirvanos“ dainų skamba Carlas Philippas Emanuelis Bachas. Viename koncerte gali susitikti Haris Poteris ir Spragtukas, o šį susitikimą vainikuoja įspūdingi šviesos efektai. Trumpiau tariant, žaidžiame tiek su turiniu, tiek su forma. Taip atsiveria naujos vietos, gimsta nauji ciklai (pvz., „Kristupo piknikai“) ir pan.

– Kas rūpinasi atlikėjų paieška?
– Anksčiau tuo rūpindavosi maestro Donatas Katkus, vėliau atlikėjų paieška tapo mano užduotimi. Aišku, paieškų kelias visuomet skirtingas: kartais tai kolegų ar pačių muzikantų rekomendacijos, kartais ką nors labai įdomaus išgristi renginiuose, o kartais interneto platybėse. „Sakralinių muzikos valandų“ atlikėjais rūpinasi Renata Marcinkutė-Lesieur. Tiek jai, tiek buvusiam ilgamečiam ciklo meno vadovui maestro Leopoldui Digriui esu labai dėkinga už tai, kad festivalio programą praturtina stipriausių vargonininkų pasirodymai. Tai, kad praėjusiais metais Vilniuje koncertavo pats Tonas Koopmanas ar pagrindinis Vatikano vargonininkas Juanas Paradellis Solé, tiesiog gniaužia kvapą...

– Ar sunku prisikviesti užsienio žvaigždes?
– Tai daryti reikia labai iš anksto, daug kas priklauso ir nuo biudžeto. Vis dėlto tai nėra ypač sunku, nes festivalis tarptautinėje erdvėje turi savo svorį, ką įrodė ir EFFE Label įvertinimas.

– Gal jau aiškūs artėjančio festivalio kontūrai?
– Šių metų programa skirta klausytojų atradimams. „Latin Grammy“ laureatas kubiečių ansamblis „Son Del Nene“ pažadėjo visus išmokyti šokti. Jiems buvo labai juokinga, kai pasakėme, kad koncerte bus kėdžių. Čigoniškojo džiazo virtuozas gitaristas Joscho Stephanas groja tokiu greičiu ir taip aistringai, kad, kaip sako kritikai, reikia atsisėsti ir prisisegti diržus. Išskirtinis „Deutsche Grammophon“ artistas, fenomenalus trimitininkas Pacho Floresas (Venesuela, Vokietija) viename koncerte gros net dešimčia (!) trimitų, savo balsu ir kūryba priblokš Mercury prizo nominantė charizmatiškoji dainininkė Eska (Didžioji Britanija). Labai noriu išskirti jaunas lietuvių grupes „Okata“ ir „Basi“, modernia forma puoselėjančias lietuviškumą.

– Šiemet koncertai vyks VGTU „LinkMenų fabrike“. Ar ši nauja erdvė tinkama koncertuoti?
– Ji tinkama tiek pat, kiek oro balionas, VU botanikos sodas, Velnio duobė ar apgriuvusi Šv. Kotrynos bažnyčia, iš kurios kadaise vaikydavome laukinius šunis ir prieš koncertus degindavome smilkalus...

– Ar tikiesi, kad per visus koncertus bus pilnos salės?
– Mūsų auditorija paskutiniais metais augo. Tačiau dabar žmonių fiziškai mažėja, o konkurencija vasarą tarp festivalių ir atskirų renginių milžiniška. Vis dėlto renkuosi optimistinį variantą, nes turime gausų ištikimų klausytojų ratą ir daug užklausų dėl renginių gauname iš užsienio svečių.

– Ar prisimeni savo pirmąjį festivalį? Palygink jį su dabar vykstančiu.
– Pirmąkart festivalyje dalyvavau 2004-aisiais kaip savanorė. 2006 m. tapau jo direktore. Pirmajame buvau atsakinga už labai konkrečius dalykus, o dabar festivalis – ne tik didžiulė atsakomybė publikai, atlikėjams, bet ir rūpinimasis savo šalies įvaizdžiu. Kai dabar pagalvoju, nežinau, iš kur turėjau tiek drąsos imtis direktorės pareigų. Gal kad buvau labai jauna...

– Ar per tuos metus, kai organizuoji festivalį, buvo kokių nors kuriozų ar nelauktų situacijų?
– Jų nuolatos pasitaiko. Tik kiekvieną kartą prisidedi vis daugiau saugiklių ir turi planą B, todėl jos retėja. Žinoma, debesų nenupūsi, lietaus neatšauksi.

– Ar sunku suderinti šeimą ir darbą?
– Man, kaip ir daugeliui organizatorių, darbas nesibaigia uždarius įstaigos duris. Galvoje verda daugybė dalykų, kuriems nenustatytos tam tikros valandos. Be to, norint jausti rinką, būtina domėtis viskuo, kas vyksta aplink. O tai daryti, kai namuose laukia maži vaikai, nemeluosiu, sudėtinga. Bet vaikų pasaulis labai įdomus, jame randu daugybę įžvalgų, idėjų bei kūrybinių sprendimų, kuriuos pritaikau festivalyje.

– Koks Tavo laisvalaikio pomėgis?
– Knygos, ilgi pasivaikščiojimai, kelionės.

– Kokia muzika skamba Tavo namuose, automobilyje?
– Automobilyje – radijas arba CD, kuriuos dovanoja atlikėjai. Namuose – dviejų vaikų monooperos arba itin jausmingi ir garsūs duetai.

– Ko palinkėtum festivalio lankytojams?
– Būkite smalsūs. Drąsiai išbandykite naujus dalykus. Tik taip sužinosite, kas jums iš tiesų tinka ir patinka.

Ačiū už pokalbį.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!