LVSO sezono pabaigos koncerte – Gustavo Mahlerio „Titanas“

2018 Nr. 5–6 (484–485), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras gegužės 11 d. baigė ilgąjį koncertų sezoną. Vasaros festivalio koncertai vyks atvirose miesto erdvėse, pirmasis – Vidaus reikalų ministerijos kieme, skambės Carlo Orffo „Carmina burana“.

Sezono pabaigos koncertas prasidėjo europietiškai – be banalius tekstus beriančios pranešėjos. Atliekamų kūrinių pavadinimai galėtų būti skelbiami švieslentėje.

Koncerto pažiba – pasaulinio garso violončelininkas Mischa Maisky. Rygoje gimęs muzikantas buvo vadinamas vunderkindu, ateities Rostropovičiumi. Jo klasėje ir pradėjo studijas, tačiau sovietinių represijų rezultatas – talentingo jauno žydo emigracija į Izraelį. Išsprūdęs į laisvąjį pasaulį, 1973 m. Florencijoje laimėjo Gasparo Cassado konkursą. Tais pačiais metais debiutavo Niujorko „Carnegie Hall“, griežė su Williamo Steinbergo diriguojamu simfoniniu orkestru. Buvo pakviestas į Gregoro Piatigorsky klasę. Šiandien klausomės puikių violončelininko įrašų su Martha Argerich, Ivry Giltisu, Radu Lupu, Malcolmu Frageriu, simfoniniais orkestrais.

Savo talentą ir instrumento privalumus Mischa Maisky puikiai atskleidė Vilniaus kongresų rūmuose atlikdamas Ottorino Respighio Adagio ir variacijas violončelei su orkestru. Puiki, emocionali kantilena, nenuslystanti į sentimentalumą. Ypač pagirtinas labai jautriai solistui akompanavęs orkestras.

M. Maisky atliko ir populiarias Piotro Čaikovskio Variacijas rokoko tema, op. 33. Solistas nesiekė eksponuoti savo virtuoziškumo, neforsavo nei garso, nei tempo, jautriai atskleidė temą ir klausytojus nuvedė į temperamentingą virtuozinį kūrinio finalą. Ar verta prisidėti prie recenzentų choro, kuriame skamba priekaištai dėl ne visuomet idealaus violončelininko intonavimo?

Bisui M. Maisky pateikė ausiai malonų perdirbinį violončelei ir orkestrui: raiškiai, tarsi vokalizuojant, buvo atliktas Lenskio ariozo iš P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“. Kūriniui pristigo gero orkestro intonavimo.

Dar jaunas G. Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras buvo prisilietęs prie stambių Gustavo Mahlerio drobių, vėliau pagrojo visas jo simfonijas. Ir ne kartą: koncertuose, festivaliuose, Baltijos šalių orkestrų forumuose. Ir ne kartą G. Rinkevičius apgailestavo, kad jo mėgstamo G. Mahlerio muzikai atlikti Lietuvoje vis nėra erdvesnės, geresnės akustikos salės.

Lietuva gali didžiuotis metai iš metų brandinamais profesionaliais meno kolektyvais, tačiau pas mus per mažai mąstoma apie meno svarbą valstybės įvaizdžiui, piliečių ir pirmiausia jaunosios kartos kultūrinės brandos ugdymui. Politikai, skaitydami Europos Sąjungos dokumentus, kažkodėl praleidžia tuos, kurie skirti meninės kultūros srities stiprinimui ir puoselėjimui.

Ir šįsyk G. Mahlerio simfonijos Nr. 1 D-dur („Titano“) interpretacija rodė orkestro, baigiančio jau 29-ąjį sezoną, brandą. G. Mahleris, pats buvęs puikus dirigentas, suteikė galimybę prie pulto stovinčiam net ir nepatyrusiam dirigentui bent jau padoriai perskaityti simfonijos partitūrą. O jis arba atskleidžia savo sielą ir uždega orkestrą, arba taip ir lieka tik muzikinio veiksmo koordinatoriumi.

G. Rinkevičius visa savo esybe pasinėrė į plačią G. Mahlerio muzikinių vaizdinių pievą. Kompozitorius savo grandiozinėse simfonijose kėlė amžinuosius klausimus, kalbėjo apie gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, chaosą ir harmoniją. Dirigentas gebėjo aprėpti visą ciklo statinį, neskaidydamas jo (ir... nepertraukiamas aplodismentų!) į atskiras dalis. Nuo pat pirmojo akordo skleidėsi nenutrūkstama mintis, inspiruojama G. Mahlerio siekio „nenustoti degti kūrybos aistra...“.

„Šešias savaites prieš save mačiau tik rašomąjį stalą. Visi tikriausiai nustebs! Taip išsprūdo man visa: nevaldomai, tarsi vienu momentu manyje atsivėrė visos užtvankos!“ – rašė G. Mahleris 1888 metais.

Puiki dirigento ir orkestro sukurta pradžia – unisono fone besivystantis gamtos nubudimas. Nusitęsiančios unisonų linijos, raiškios moduliacijos. Klarnetų duetas, valtornos, tolumoje girdimų trimitų atgarsiai – nesibaigiantis pavasaris, šviesos apoteozė. Puikiai subalansuotas orkestras, išryškintos tik solinių instrumentų, duetų remarkos. Valtornos sugebėjo pagroti net kelis kantileninius piano atspalvius! Antroji dalis – skerco ir lendlerio junginys. Dainos „Hansas ir Gretė“ motyvas. Valtornų ir trimitų pasažai, labai minkšto tembro trio. Reljefiški smuikų ir obojų perėjimai, elegantiškas valsas. Puikus trečiosios dalies (gedulingas maršas pagal Vokietijoje paplitusį vaikišką paveikslėlį „Medžiotojo laidotuvės“) pradžios kontraboso solo. Ironija, klezmerių muzikos atgarsiai, kontrastai. Vidurinėje dalyje skambėjo puikūs medinių pučiamųjų ansambliai ir dialogai su styginių grupe. „Medžiotojo laidotuvių“ tema susipynusi su gatvės karnavalo intonacijomis. Pagirtini trimitai, savo soliniais epizodais nesirungę su visu orkestru, bet gebėję perteikti visus dinaminius atspalvius. Tiksli artikuliacija. Finalas – savita kompozitoriaus reakcija į žmogiškąją tragediją, kuri „kaip žaibas iš juodų debesų“ persmelkia erdvę. Ypač paveiki orkestro ekspresija, kaip ir labai ekspresyviai atlikta kantileninė tema. Daugiabalsiame fugatto kiekvienas balsas dirigento buvo išryškintas ir reikšmingas. Grįžtama į gamtą, dar kartą įtvirtinama panteizmo idėja.

G. Mahlerio Pirmosios simfonijos interpretacija išsiskyrė ryškiu kūrinio turinio perteikimu, ekspresija, subalansuotu dirigento įkvėpto orkestro muzikavimu, geru grupių susiklausymu, spalvinga raiška ir tikslinga artikuliacija. Besikeičiančios atlikimo sąlygos visada turi įtakos siekiant idealaus intonacinio tikslumo, tačiau juk už pulto – kaitros veikiami gyvi žmonės...

Po koncerto Prezidentas Valdas Adamkus pasidžiaugė, kad metai iš metų G. Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras veda jaunimą į aukštosios kultūros sferą, geba suburti didelę auditoriją klausytojų, skleidžia šviesą žmonių širdyse, vienija tautą. „Didžiuojuosi tuo, ką mačiau ir ką girdėjau. Norėčiau, kad šiandien visa tauta galėtų patirti tai, ką mes išgyvenome šioje salėje. Tai dvasiškai pakylėjanti, įkvepianti dovana. Linkiu, kad ir toliau keltumėte lietuvių tautos dvasią ir tvirtai žengtumėte į ketvirtą dešimtmetį, išliktumėte tautos įkvėpėjai ir puoselėtojai“, – sakė Prezidentas.

 

Birštono vasaros menų akademija