„RITINGO“ Anksti rytą kėliau

2018 Nr. 5–6 (484–485), Austė Nakienė

„Ritingo“ ir Vilniaus folkloro judėjimo tradicija

Folkloro judėjimas Lietuvos sostinėje prasidėjo praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, ir ne kur kitur, o senajame Vilniaus universitete. 1968 m. čia ėmė repetuoti studentų ansamblis, kurio dalyviai buvo atvykę iš kaimų bei nedidelių miestelių ir sostinėje pasigesdavo lietuviškumo, paprasto bendravimo, dvasios atgaivą teikiančio ryšio su gamta. Šio ansamblio, vėliau pavadinto „Ratilio“, vadovė Aldona Ragevičienė prisimena abejojusi, ar pavyks kaimo kultūrą perkelti į miesto aplinką, į sceną. Bet pavyko: „Kai pamačiau, kad jie puikiai kalba savąja tarme ir kad jiems čia kažko trūksta – oro, vietos, iš kur jie patys buvo – tada tikrai supratau, kad jiems šito reikia, ir jų akys ėmė blizgėti, mes atsipalaidavome ir buvome laimingi.“ Šiais laikais į folkloro ansamblius buriasi ne vien išeiviai iš kaimo, bet ir mieste gimęs, augęs jaunimas, tačiau jų išgyvenimai panašūs. Turbūt panašiai apie savo studentus galėtų tarti ir XXI a. įkurto ansamblio „Ritingo“ vadovas Arvydas Kirda.

2010 m. susibūręs Vilniaus jaunimo folkloro ansamblis „Ritingo“ tiesiog nenustygo vietoje – repetavo, keliavo, koncertavo folkloro festivaliuose „O kieno žali sodai“, „Skamba skamba kankliai“, „Griežynė“, „Suklegos“, „Mėnuo juodaragis“ ir kt. 2015 m. įrašė savo pirmąjį albumą, kurį sudaro net dvi plokštelės: pirmoje skamba senosios lietuvių liaudies dainos, antrojoje – šiuolaikiškos jų interpretacijos. Pasiklausius „Ritingo“ dainavimo ir muzikavimo, galima pasidžiaugti, kad studentai su pagarba ir meile atlieka senąsias vienbalses dainas ir polifonines sutartines, bet nevengia ir naujovių. Taip jau yra – kiekviena nauja Vilniaus folkloro judėjimo karta tarsi sako: „Dabar mūsų laikas, ir mes norime, kad tradicija būtų tęsiama štai taip!“

Kokią lietuvių folkloro tradiciją tęsia „Ritingo“? Jie dainuoja, tiksliau tariant, gieda senąsias sutartines, skudučiais atlieka polifoninius kūrinius. Senojo sluoksnio muzika jiems neatrodo atėjusi iš neatmenamų, beveik neįsivaizduojamų šimtmečių. Ji artima, sava, ansamblio merginos gieda drąsiai, tvirtais balsais – galima tik grožėtis sutartinių garsažodžiais, o skudutininkai lygiai ir ramiai tūtuoja, tarsi muzikuotų kur nors kaimo aplinkoje, vakaro tyloje. Ansamblio dalyviai labai pamėgę pirmojo lietuvių tautosakos rinkėjo Liudviko Rėzos paskelbtą rinkinį (1825) – dainuoja beveik prieš du šimtmečius Kintuose, Pilupėnuose, Ragainėje, Kalnininkuose ir kitose Mažosios Lietuvos vietovėse skambėjusias dainas, o tam taip pat reikia išmanymo ir įsijautimo. Ypač daug dėmesio šioms dainoms skiria gražiabalsiai Alberta Sabakonytė ir Žygimantas Matusevičius. Jie įtaigiai perteikia ilgus ir graudžius karinių dainų pasakojimus ar švelnius jaunimo bei meilės dainų pokalbius, išvingiuoja šiems laikams gana neįprastas melodijas. Meilė ir pagarba Mažajai Lietuvai, Liudviko Rėzos užrašytoms dainoms atsispindi ir dvigubo „Ritingo“ albumo viršelyje.

Ansamblis „Ritingo“ tęsia ne tik folkloro judėjimo, bet ir XX a. antrojoje pusėje užgimusią folkroko ir folkdžiazo tradiciją. Dainos, kurių skambesys primena akustinį folkroką arba kurių pritarimui pritaikyta džiazo harmonija, įrašytos antrojoje albumo plokštelėje. Klausantis jos, kyla klausimas, kaip ansamblio vadovui ir dainų aranžuotojui Arvydui Kirdai pavyko įtikinti studentus įsidrąsinti paimti į rankas vieną ar kitą instrumentą ir darniai muzikuoti. Greičiausiai vadovas subūrė iš įvairiausių instrumentų sudarytą ansamblį panašiai kaip skudučiuotojų grupę, kurioje kiekvienam dalyviui duodamas skudutis ir paskiriama partija. Nors viena nesudėtinga skudučių (o šiuo atveju – kanklių, būgno ar gitaros) partija skamba ir neįspūdingai, tačiau iš visų jų susidaro graži visuma.

Turbūt savičiausios, „Ritingo“ iš kitų folkloro ansamblių išskiriančios yra sutartinių „Tu žilviteli, dobilia“, „Trijula sesiula, tatato“ ir baladės „Vai, joja joja ponas karalis“ interpretacijos, čia instrumentinis pritarimas pasižymi partijų derinimu, būdingu senajai skudučiais ir ragais atliekamai polifonijai. Klausantis šio poliritmiško pritarimo, kyla vandens raibuliavimo ar tautinių juostų, audinių raštų mirgėjimo įspūdis. Taigi muzikavimo būdas tradicinis, tačiau ansamblio sudėtis neįprasta – vietoj pučiamųjų pasirinkti studentams labiau įprasti styginiai, klavišiniai ir mušamieji instrumentai. Tad neatrodo, kad gražiais juostų ar muzikos raštais gėrėtumeisi Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, panašiau, lyg vaikščiotum po Vilnių, kai ten vyksta Gatvės muzikos diena.

XXI a. liaudies muzikos tradicija nebūtinai perduodama iš kartos į kartą, bet kurį laiką pamiršta gali ir vėl atgyti. Taip yra todėl, kad sakytinį jos perdavimo būdą jau ne vieną šimtmetį papildo rašytinis, tad šiandieninis atlikėjas gali perimti jam artimą muzikavimo būdą ne vien iš savo tėvų ar senelių, bet ir iš daug ankstesniais laikais gyvenusių žmonių. Paėmęs į rankas XIX a. išleistą dainų rinkinį ar pasiklausęs XX a. pradžioje įrašytos fonogramos, jis gali pajusti, kad praeityje gyvenusių žmonių jausmai ir mintys jam artimi ir brangūs. Senovinė daina ar kompozicija gali ilgai dūlėti, tačiau po kiek laiko atsiranda, kas nori ją atgaivinti, kitaip atlikti, savaip interpretuoti.

Elektroninė muzikos įrašų, žurnalų ir koncertų parduotuvė
Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!