Skambantis Hanzos kelias

2018 Nr. 5–6 (484–485), Paulina Nalivaikaitė

2018-aisiais Lietuva švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį, kartu su visa Europa – ir kultūros paveldo metus, tik šiuos natūraliai kiek užgožė daugybė valstybinei sukakčiai skirtų renginių. Vis dėlto abu minėjimai savaip susisiekia: juk vien per šimtmetį Lietuva prikaupė tiek kultūrinio paveldo! Apie jį žinome daugiausia, o ankstesnį palikimą neretai užklojusios dulkės – realios (archyvuose) ar simbolinės, nulemtos mūsų atminties, politinių, techninių ir kitokių veiksnių. Palyginti visai menkai pažįstame viduramžių, renesanso paveldą, daugelis tikriausiai paminėtų tik keletą gotikinės architektūros objektų ar Martyno Mažvydo „Katekizmą“... Bent jau Vilniuje gausu baroko architektūros palikimo, tačiau to laikotarpio muzika mažai pažįstama, tik profesionalai ar specialiai besidomintieji žino, kad LDK Valdovų rūmuose kadaise kūrė ir dirbo ne vienas užsienio šalių kompozitorius, o 1636 m., praėjus ne tiek daug laiko nuo operos žanro gimimo, buvo pastatyta opera „Elenos pagrobimas“.

Gegužės 17 d. gotikinėje Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje turėjome galimybę išgirsti nedažnai gyvai atliekamą renesanso ir ankstyvojo baroko muziką, sukurtą ir Lietuvoje, ir kitose Europos šalyse. Projekto „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) koncerte senosios muzikos šventę sukūrė ansambliai „Canto Fiorito“ (Lietuva) ir „Musica Antiqua Salzburg“ (Austrija). Šis tarptautinis muzikos ir edukacijos projektas, kurį abu ansambliai įgyvendina kartu su kompanija „ERP Music“ (Estija), yra programos „2018-ieji – Europos kultūros paveldo metai“ dalis, jį remia Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ (Creative Europe). Gegužę atlikėjai surengė koncertus Vilniuje ir Kaune, o vasarą ir rudenį muzikinį Hanzos kelią tęs Rostoke (Vokietija), Tartu (Estija), Braitone (Jungtinė Karalystė), Rygoje (Latvija) ir Vienoje (Austrija).

Pasirinkta Europos paveldo niša – Hanzos kelias. Nors prekybinė ir politinė Hanzos sąjunga apėmė gana siaurą geografinį regioną (Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestus), jos erdvė nusidriekė gerokai plačiau: 1300–1700 m. sąjungos prekyba vyko Šiaurės ir Baltijos jūromis nuo Londono iki Talino, o tai sudarė puikias sąlygas komerciniams ir kultūriniams mainams tarp daugybės Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą. Taigi projektas atveria dideles tarptautinio bendradarbiavimo galimybes, taip pat ir paties kultūrinio paveldo pasirinkimo įvairovę, kuo koncerte buvo puikiai pasinaudota. Be to, Hanzos sąjungos klestėjimo laikų muzikinis paveldas – viduramžių, renseanso, ankstyvojo baroko kūryba, – kaip minėta, yra nepelnytai primirštas, o kartais net neįsigilinant „nurašomas“ kaip neva neįdomus, pernelyg susietas su religija ar pan. Ypač toks požiūris aktualus kalbant apie jaunesnes kartas, kurias šiandien lengva sudominti rėksmingu turiniu, nublankinančiu subtilesnįjį, todėl nenuostabu, kad projektas ne tik meninis, bet ir edukacinis. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikams ir jaunimui, nes prasminga būsimų klausytojų ugdymą pradėti nuo labai jauno amžiaus (pvz., pradinių klasių), kol vaikas yra pats imliausias, tačiau siekiama paskatinti ir visos visuomenės domėjimąsi senąja kultūra, plėsti senosios muzikos klausytojų auditoriją.

Projekto programa gana įvairi: gegužę keliose mokyklose vyko interaktyvus supažindinimas su Hanzos sąjunga, senosios muzikos meistriškumo kursai bei atviros repeticijos muzikos mokyklų mokiniams ir jų mokytojams, netikėti pasirodymai viešose erdvėse (flash-mob). Gerokai didesnę nei bažnyčių auditoriją pasiekti padėjo (ir ateityje padės) tiesioginė koncertų garso transliacija per specialią programėlę išmaniesiems telefonams. Taigi akivaizdu, kad projekto dalyviai apgalvojo įvairius būdus, kaip pritraukti klausytojų – nuo vaikų, jaunimo, įvairaus amžiaus telefonų naudotojų iki atsitiktinių praeivių gatvėse.

Dar vienas svarbus šio projekto aspektas – jo tarpdalykiškumas. Gegužės 17 d. koncerte muziką papildė videoprojekcijos – XVI–XVII a. Hanzos miestų vaizdai (paveikslai, graviūros, žemėlapiai), taip pat jų inspiruoti vaikų darbai. Domėtis ir kūrybiškai pažvelgti į Hanzos reiškinį skatino konkursas, koncerte buvo parodyti geriausi vaikų piešiniai, apdovanoti keli išskirtinių darbų autoriai.

Minėtame koncerte ansambliai „Canto Fiorito“ ir „Musica Antiqua Salzburg“ (jiems vadovavo Rodrigo Calveyra) pristatė kompozitorius iš kiekvienos Hanzos šalies: Anglijos (Anthony Holborne, William Byrd, Thomas Tallis), Belgijos (Orlando di Lasso), Nyderlandų (Jan Pieterszoon Sweelinck), Vokietijos (Hyeronimus Praetorius, Johann Hermann Schein, Heinrich Schütz), Švedijos (Andreas Düben), Lenkijos (Bartłomiej Pękiel, Tarquinio Merula), Estijos (Johann Valentin Meder), Lietuvos (Giovanni Battista Cocciola). Girdėjome keturiolika miniatiūrų.

Skirtingas renesanso ir baroko muzikos pobūdis leido įvairiopai atsiskleisti muzikantams. Atliekant polifoninę renesanso muziką (pvz., Williamo Byrdo „Miserere“, Thomaso Talliso „If ye love me“ ar Orlando di Lasso „Ad te levavi oculos meos“, Jano Pieterszoono Sweelincko „De profundis“) svarbu kūrinio tėkmėje išryškinti skirtingus balsus. Renesanso polifonija – lyg daugiasluoksnis audinys, į kurį įaudžiamas vis kitoks siūlas: svarbu, kad jis išryškėtų tinkamoje vietoje ir nesudarkytų bendros darnos. Klausantis muzikantų, ausis glostė švari intonacija, kuri ypač svarbi atskleidžiant harmoninę vertikalę, ansambliškumo pojūtis, leidęs girdėti tai vieno, tai kito atlikėjo melodinę liniją. Daugiabalsis kūrinys skambėjo sodriai ir kartu taip darniai, kad kartais priminė krištolo skaidrumą. Tuo ypač džiugino koncerto vokalistai: sopranas Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė, mecosopranai Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė, tenoras Algirdas Bagdonavičius ir bosas Nerijus Masevičius.

Kiek vėlesniam – perėjimo iš renesanso į baroką – laikotarpiui atstovavo Venecijos polichorine tradicija grindžiamos kompozicijos, pavyzdžiui, vokiečio Hyeronimo Praetorijaus „Quam pulchra es“ ar Lietuvoje dirbusio Giovanni Battistos Cocciolos „Ave Sanctissima“ bei „Jubilate Deo“. Venecijos polifoninės mokyklos ištakos – įspūdingoje Šv. Morkaus bazilikoje. Jos didžiulėje erdvėje vienas nuo kito nutolusiuose balkonuose giedantiems chorams dėl vėluojančio garso būdavo sunku muziką atlikti kartu, bet kompozitoriai šį trūkumą pavertė privalumu rašydami antifoniškai: skirtingi chorai dažnai kontrastingas muzikos frazes dainuodavo paeiliui, lyg atliepdami vienas kitam ir taip sukurdami stereoefektą. Tokia maniera išplito ir į kitas Italijos bažnyčias, rado atgarsį kitų šalių kompozitorių kūryboje. Šiuose kūriniuose vėlgi itin svarbus tarpusavio pajautimas, tik čia girdėti ne balsų polilogas, o aktyvus dialogas. Koncerte atlikėjų perteikta muzikos tėkmė buvo sklandi, gyvybinga.

Taip pat girdėjome baroko vokalinę muziką, tarp kurios pavyzdžių – Heinricho Schützo „Ich bin eine rufende Stimme“, Bartłomiejaus Pękielio „Dulcis amor Jesu“ ar Tarquinio Merulos „Folle è ben che si crede“. Šie kūriniai atstovauja seconda pratica (antrosios praktikos) tradicijai, kuri, skirtingai nei prima pratica (pirmoji praktika), muziką praturtino ypatinga ekspresija: aštriais netikėtais disonansais, dėmesiu teksto raiškai, atskleidžiant jame slypinčias prasmes, kurios neretai būdavo įsimbolinamos muzikinėmis retorinėmis figūromis. Ši muzika kur kas laisvesnė nuo griežtų taisyklių, kurios saistė renesanso kūrinius, ir, tinkamai atliekama, yra ne mažiau išraiškinga nei, tarkim, romantinė arija. Koncerte imponavo stilingas tokios muzikos atlikimas – lygūs, subtilūs, tarsi „sulaikyti“, bet skambūs (baroko kontrastai!) solistų balsai, nestokojantys užkoduotų prasmių išraiškos niuansų ir puikiai išlavinti, kad įveiktų smulkiausias melizmas ir pasažus.

Apskritai visa koncerto programa buvo labai paveiki – ko gero, tokį stiprų ir sielą virpinantį įspūdį lemia atlikėjų jautrumas, subtilumas ir dėmesys detalėms, nuolat tobulinama meistrystė ir senosios muzikos studijos. Ypatingą skambesio autentiką, be abejo, kūrė ir senoviniai instrumentai. Kornetininkų Rodrigo Calveyros ir Matthijso Lunenburgo, barokiniu trombonu grojusių Dušano Kranjco, Stefano Konzetto ir Valerio Mazzucconi bei vargonininko Davideˊo Pozzi meistriškumu ypač grožėjomės klausydamiesi ir kelių instrumentinių kompozicijų (pvz., Johanno Valentino Mederio Čakonos), ir kartu su vokalistais atliekamų kūrinių. Smagu, kad siekiama auginti senosios muzikos mylėtojų būrį, juolab kad tai daroma rengiant tokius kokybiškus koncertus.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!