Teatro magija

2018 Nr. 5–6 (484–485), Agnė Sabulytė

Žilvinas Vingelis – VšĮ Baltijos kamerinio operos teatro meno vadovas.

2016 m. Kauno nacionaliniame dramos teatre režisavo spektaklį ,,Skaičius“ (pagal Caryl Churchill pjesę). 2017 m. pastatė spektaklius ,,Ebinas ir Abė“ (pagal E. OˊNeillo pjesę ,,Meilė po guobomis“, Vytauto Didžiojo universiteto teatras), ,,Sonio bliuzas“ (pagal J. Baldwino novelę, Baltijos kamerinio operos teatro ir kultūros baro ,,Kablys“ koprodukcija), ,,Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ (Vilniaus teatro „Lėlė“ ir Baltijos kamerinio operos teatro koprodukcija). Parašė „Ebino ir Abės“, ,,Sonio bliuzo“ ir ,,Lilos...“ scenarijus, sukūrė pirmų dviejų spektaklių scenografiją.

2017 m. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrinį debiutą (spektaklis ,,Lila: slaptas demiurgo žaidimas“).

Birželis. Išleidžiama dar viena Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų karta. Egzaminai, diplomų įteikimas, naujų projektų gairės. Kiekvienas absolventas išeina į gyvenimą ieškoti savo vietos po saule.

Šis interviu – su teatro režisūros absolventu Žilvinu Vingeliu. Jį pasirinkau lyg išduodama savo silpnybę teatrui, o galbūt tiesiog įžvelgdama naują pradžią teatro pasaulyje.

Kiekvienas dramos režisierius turi savitą požiūrį į teatrą, savitą santykį su muzika ir dar daug kitų savitumų... Vieni spektakliai žiūrovų nepalieka abejingų, kiti, keletą kartų parodyti, pranyksta horizonte. Kur slypi sėkmės magija, galima tik spėlioti, taip pat kaip mėginti įžvelgti, kuris jaunosios kartos režisierius užims dabartinių teatro lyderių pozicijas. Skaitysiančių šį interviu vis dėlto prašau nemąstyti, kaip susiklostys Žilvino kūrybinis kelias. Tiesiog pasimėgaukime įdomiomis įžvalgomis ir pasižadėkime kitą sezoną pamatyti jaunosios teatro kūrėjų kartos darbų.

– Žilvinai, kas Jums yra muzika?

– Su muzika mane sieja anksti pasireiškęs ryšys. Domėjimasis menais ir teatru visų pirma atėjo per muziką. Paauglystėje mokiausi skambinti klasikine gitara, rašiau dainas, su draugų grupe koncertuodavome įvairiuose renginiuose, tačiau skonis ir susidomėjimas vis kitais žanrais vystėsi greičiau nei patys muzikiniai gebėjimai, todėl ištikus šiam disonansui padėjau gitarą į šalį. Būtent dėl tokios patirties gerbiu muzikanto profesiją, todėl, neatitikdamas jos standartų, nustojau groti. Laikau muziką vienu iš „matematiškiausių“ menų, kurio poveikis paradoksaliai turbūt yra pats didžiausias ir sunkiausiai paaiškinamas, todėl fenomenalus kitų meno rūšių kontekste.

– Kiek muzika svarbi Jums kaip režisieriui?
– Man muzika svarbi dėl jos gebėjimo keisti suvokimo kontekstą. Būdamas režisierius ir suprasdamas teatrą kaip audiovizualinį meną, o ne vien aktorinių darbų spalvinimą muzikiniais skirtukais bei šviesa, muzikai suteikiu ypatingą vaidmenį. Dialogas tarp vaizdo ir garso gali būti dramaturgiškai išvystytas, gali kurti absurdo atmosferą, gali kontrastuoti, gali komentuoti... Todėl muzika man yra kaip įrankis, vienas svarbiausių spektaklio komponentų.

Stengiuosi rinktis gyvą muziką. Spektaklyje ,,Lila“ su akordeonistu Tadu Motiečiumi panirome į akordeono muziką, ,,Sonio bliuze“ – į gyvą džiazą. ,,Juokingo žmogaus sapne“, kuris turėtų būti statomas kitą sezoną, ketinu sukurti kelias muzikines koncepcijas, jos atsitiktinumo būdu, žiūrovui pasukus ru–letę, būtų parenkamos vienai ar kitai scenai spektaklio metu. Šį atsitiktinumo žaidimą pasiūlė teksto analizė, o įkvėpė Johno Cageˊo kūryba.

Pradedant mąstyti apie spektaklį man labai svarbu pajausti jo stilių. Pradžioje turiu pasirinkti estetinį ir garsinį pavidalą, nustatyti jų sąveiką ir sąsają su, kaip rašo Jungas, pagrindinio personažo sielos gyvenimu. Tuomet jau galiu improvizuoti. Padarius šiuos namų darbus, repeticijų metu aiškiai matyti, kas tinka, o kas ne. Taigi kol nepamatau vaizdo, minties ir muzikos santykio, tol negaliu pradėti repeticijų. Manau, svarbu, kad muzika teatre taptų lygiaverčiu personažu, turinčiu savą dramaturgiją, o ne vien spalvintų ir iliustruotų veikėjų dialogus. Naujausiais savo spektakliais stengiuosi tai įrodyti. Taip pat man svarbu, kad žiūrovai ne tik stebėtų vaidmenis ar scenografiją, bet ir išgirstų gyvos profesionalios muzikos.

Mano spektakliuose muzika veikia patį dramaturgijos vystymąsi. Ji dažnai man yra lyg akceleratorius, padedantis plėtotis personažų emocijoms, ar veiksmo komentuotoja (bet ne iliustruotoja). Muzika turi turėti savo žanrinę bei dramaturginę logiką ir reaguoti į veiksmą: piktintis, pritarti, disonuoti, kontrastuoti, ironizuoti, užgožti. Visa tai reikalinga, kad žiūrovams liktų harmoningo, bet ne nuobodžiai vienodo spektaklio įspūdis. Tokį vaidmenį Antikos laikais atlikdavo choras.

– Kurie muzikos žanrai Jums artimesni?
– Yra dalykų, kurių laisvu laiku klausyčiausi itin retai, bet teatras priverčia. Ir man tai patinka. Statydamas spektaklį neturiu jokių žanrinių tabu, stengiuosi rasti personažo vidinį pasaulį geriausiai išreiškiantį muzikos žanrą. Net jei Žilvinas Vingelis nelabai mėgsta japonų noise, Ričardą III jis gal ramina. Teatras man padeda nevertinti dalykų vien pagal savo asmeninę patirtį.

– Jūsų spektakliuose muzikos atlikėjas dažniausiai užkeliamas ant scenos, įtraukiamas į veiksmą kartu su profesionaliais aktoriais. Kokie Jūsų reikalavimai muzikantams, dainininkams, kokie jų atrankos kriterijai?
Kriterijus būtų sunku objektyviai apibūdinti, juk nėra jokio menininko tinkamumo kūrybiniam procesui, naudos spektakliui apskaičiavimo aparato, todėl pasirinkimą daugiau lemia intuicija.
Šiaip ar taip, žmogus neturėtų būti tik profesionalas. Jis turi būti menininkas, kuris žiūrėtų į pasaulį man artimu žvilgsniu. Turėtų bandyti rasti tinkamą požiūrio kampą į muziką ir tik vėliau išgirsti pačią muziką. Išankstinės profesinės klišės, kurias mes susikuriame kaip savigynos ir savo profesinio reprezentavimo rinkinį, tinka vakare gurkšnojant vyną, bet netinka kūrybiškam spektaklio procesui organizuoti. Statant spektaklį labai svarbus kūrybinės grupės suderinamumas, jos vidinis skonis, o ne kiekvieno menininko individuali kūryba bei požiūris į pasaulį.

Tai primena dialogą: geresnis pašnekovas yra ne tas, kuris puikiai sako monologus, turi nepajudinamą pasaulio suvokimo pagrindą, bet tas, kuris klausosi ir logiškai atsako. Su kiekvienu spektakliu reikia ryžtis pradėti šią mozaiką dėlioti iš naujo. Reikia kurti kontekste ir neapsiriboti vien savo išankstinėmis meninėmis preferencijomis, kurios, nors galbūt ir nuostabios, nepritampa prie spektaklio atmosferos. Apie šią magiją kalbėti sunku. Tai kartais įvyksta, o kartais ne.
– Kaip atsitiko, kad pasirinkote režisieriaus profesiją?
– Pasirinkimas buvo intuityvus, bet dėsningas. Dabar suprantu, kad paauglystėje mane aplankiusi meilė teatrui vis dėlto buvo nulemta tam tikrų aplinkybių. Tai susiję su mano vaikyste – problemos mokykloje, šeimoje mane įstūmė į vaizduotės pasaulį. Kaip ir dauguma vaikų, gyvenau savo vaizduotėje, kurios taisykles bei fantomus žaismės būdu perkeldavome į aplinką: aplinkiniams priskirdavome protagonistų ar antagonistų vaidmenis, lapus versdavome pinigais, smėlį – maistu. Socializuodamasis vaikas išmoksta visuomenės taisyklių, vis labiau atsiriboja nuo savo vaizduotės pasaulio ir yra įtraukiamas į išorinio pasaulio pareigų, teisių, priežasčių ir pasekmių verpetą. Vis dėlto aš buvau pernelyg giliai pasinėręs į vaizduotės pasaulį, todėl kai žaidimus žaisti jau buvo gėda, aš juos perkėliau į rašymą, pradėjau rengti pirmuosius teatro ir muzikos projektus, burti aplink esančius žmones, kurti naujas realybės taisykles. Mėgdavau daug skaityti, analizuoti savo sapnus.

Man kūryba nėra gelbėjimasis nuo realybės, tai greičiau problemos išplėtimas, jos įkūnijimas, analizavimas, gyvenimiškų patirčių reflektavimas, netgi sutirštinimas. Dažnai mūsų gyvenimo patirtys nusėda atmintyje nepermąstytos – mums reikia eiti toliau, veikti, nesisieloti, nes turime naujų pareigų, užduočių. Netgi atsisveikinimo ir iniciacijos ritualai nebeturi prasmės. Dėl šių priežasčių man, pačiam to nesuvokiant, labai anksti pasidarė neįdomus realistinis ar natūralistinis menas. Stengiausi kiekvieną jausmą suvokti sugalvodamas jam naujas gyvavimo taisykles, priežastis ir pavidalus. Kadangi šiuos išdidintus ir aplinkos jau nebeveikiamus (gyvenančius vaizduotėje) jausmus buvo sunku iškomunikuoti, dar būdamas paauglys supratau, kad iš tiesų visi esame uždaryti savo galvose ir naują aplinką priimame ne pagal tai, kokia ji mums reiškiasi, o pagal tai, kaip patys ją vertiname: naujas žmogus mums gali nepatikti ne dėl savo elgesio, bet vien dėl to, kad išoriškai mums primena kokį kitą mus įskaudinusį žmogų. Taigi mes negyvename čia ir dabar. Kiekviena patirtis dedasi kaip kaladėlė ir dar labiau mus uždaro savyje, tų patirčių poveikis mums stiprėja. Ilgainiui mus suerzinęs žmogus gali įgauti netgi demono, kurio vengsime, pavidalą. Tik vėliau susipažinau su K. Jungo analitine psichologija ir pervertinimo idėjomis, kai viduje esančius archetipinius mitologinės tikrovės įvaizdžius projekcijos būdu priskiriame aplinkiniams. Tai mus paverčia vienas kito sapno personažais, o realybėje, deja, beveik niekada nesusitinkame. Vaikystėje tai neatrodė liūdnai, priešingai, skatino susikoncentruoti į šių išorinių problemų apmąstymą, suteikiant joms tuos archetipinius mitologinius įvaizdžius. Labai pamėgau ,,Harį Poterį“, ,,Žiedų valdovą“, o perskaitęs J. W. Geotheˊs ,,Faustą“ bei P. Calderóno pjeses, galutinai nusprendžiau pasirinkti teatro režisieriaus profesiją
.
– Kaip pradėjus mokytis režisūros keitėsi Jūsų santykis su aplinka, su kolegomis, požiūris į jau nusipelniusius scenos menininkus?

– Dažnai sakau, kad teatro studijavimas – lyg nauja vaikystė, nes privalomai išgyveni visas socializacijos stadijas. Iš pradžių kaip vaikas viskuo žaviesi, visko bijai, tai verki, tai juokiesi... Netrukus ateina ego laikotarpis, kuris pedagogų greitai „nugesinamas“, kartais ir skaudžiais būdais. Bet tai būtina. Nuo tada pradedi žingsniuoti profesijos link pats sau pernelyg netrukdydamas – nuolankiai mokaisi, gerbi visus ir visur. Ilgainiui pradedi jausti disonansą tarp savo paties žvilgsnio į pasaulį ir to, ką mokydamasis iš dėstytojų pradėjai vertinti kaip gerą arba blogą teatrą. Supranti, kad norėtum pabandyti kitaip, bet dar bijai pirmosios kritikos. Po truputį bandai išmoktas ,,gerai–blogai“ pamokas pakreipti kita linkme, jas panaudoti koncepcijoms, kurios yra šiek tiek pavojingesnės, tavo dėstytojams kiek svetimos, bet vis dar bijai. Tam ryžtis sunku, todėl dauguma renkasi drastišką paauglystės kelią. Tai prieštaravimo ir neigimo laikotarpis, kada bandai daug ką savyje sugriauti ir pasąmonėje ruošiesi naujiems bandymams. Šis laikotarpis dažnai sutampa su akademijoje visiems suprantamu terminu ,,trečio kurso krizė“.

Tik baigus bakalauro studijas, išsilaisvinus nuo baimių ateina suvokimas, kad dėstytojai šiuos laikotarpius ne tik numatė, bet ir patys jiems ruošėsi. Pradedi suprasti dėstytojų atsidavimą ir profesionalumą. Ši nauja ir iš natūralios pagarbos kilusi meilė nebėra aklas įsimylėjimas, kaip pirmame kurse, todėl ramesnė, su lengvu ironijos prieskoniu. Savo mokytojui Gintarui Varnui norėčiau padėkoti už tokią daugybę dalykų, kad čia pritrūktų vietos. Net ir nesutikdamas su juo, tam, kad pasipriešinčiau, semdavausi stiprybės iš jo paties. G. Varnas išmokė atsidavimo darbui, pagarbos profesijai ir sugebėjimo rinktis sunkesnį kelią vietoj lengvesnio.
Dabar suprantu, kad menininkai yra dviejų rūšių. Vieniems užtenka žiūrovui perteikti kūrinio idėją, mintį, istoriją; tai profesionalai, galintys imtis bet kokio žanro. Kiti šalia viso to dar turi nepaaiškinamą troškimą perteikti savo paties žvilgsnį. Tai užmigti neduodantis noras rasti savo stilių, požiūrio į pasaulį kampą. Man labiau patinka antrieji, nes jų kelias sunkesnis.

– Kaip keitėsi Jūsų santykis su muzika?

– Studijuojant teko mokytis muzikos istorijos, operos dramaturgijos ir interpretacijos, dailės, filosofijos istorijos. Šie mokslai sujungė daug galvoje buvusių nuotrupų į bendrą vaizdą, leido laisviau ir atviriau pažvelgti į grynuosius žanrus, suvokti jų atsiradimo aplinkybes. Mokykla iki šiol nesugeba suprasti, kad visų disciplinų sujungimas į bendrą paveikslą ir yra bendrasis išsilavinimas. Ilgainiui pamatai, kurie dalykai labiau dera su kitais, o kurie skaniausi gryni. Ši meno kulinarija yra ne tik intuicijos, bet ir išsilavinimo reikalas, todėl ir atsietas, suasmenintas santykis su muzika tapo platesnis, profesionalesnis.

Kūrybiškas režisierius turėtų mokėti net ir prastą kūrinį padėti tokiu laiku ir tokiame kontekste, kad jis suskambėtų ypatingai. Ar visada verta taip daryti? Ne. Bet mintyse visuomet būtina praktikuotis išgirdus ar pamačius ką nors nauja.

– Ar norėtumėte statyti operą, operetę, miuziklą?
– Grynieji žanrai man įdomūs, nes galiu juos jungti, ieškoti naujos kokybės. Net ir griežti muzikos rėmai gali leisti įdomią ir nedeklaratyvią koncepciją, jei istorijos ir muzikos santykis nėra pernelyg iliustratyvus, o pačioje formoje yra bent šioks toks konfliktas. Romantinėje operoje tokių dalykų nedaug, bet ryškūs muzikos kontrastai režisieriui padeda išryškinti norimus akcentus. Tiek baroko, tiek klasicizmo epochose, tiek XX a. matau labai įdomių operų.

Dažniau nei tyla mano namuose skamba Händelis, Bachas, Monteverdi, Vivaldi, ypač atliekami Phillipeˊo Jaroussky. Vieną labai gražią anglų baroko ariją (kompozitorius H. Purcellio) panaudojau spektaklio „Lila“ finale. Siužeto plėtotės prasme man itin patinka XX a. pradžios ekspresionizmas, R. Strausso ,,Salomėja“ ir ,,Elektra“. Žinoma, vienas geriausių dramaturgų operos istorijoje yra G. Verdi, nors gali atrodyti, kad jį statyti nuobodoka dėl finalų nuspėjamumo ir menkų interpretacijos galimybių. Iš tiesų G. Verdi yra milžiniškas skonio išbandymas, jokie išsišokimai ir efektai čia nepadės. Mozartas yra Mozartas, prie jo operų grįžtu nepaisydamas kartais žaidybiškai primityvaus siužeto.
Vis dėlto daugiau mąstau apie daugiažanrius spektaklius. Noriu statyti O. Wildeˊo ,,Doriano Grėjaus portretą“, ,,Divine Proportion“, G. Orwelo ,,1984-uosius“, J. P. Sartreˊo ,,Nepalaidotus mirusiuosius“, F. Dostojeskio ,,Juokingo žmogaus sapną“ – visuose juose operų ištraukos vaidina savo vaidmenį. Man, kaip mėgstančiam žanrų jungtis, būtų įdomu pastatyti lėlių operą.

– Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

– Oras. Visur, kur yra oro. Įkvėpimo šaltinis gali būti gamta, gero bičiulio skambutis, nutraukiantis nejaukią tylą savo paties draugijoje, didelį triukšmą nugalinti knyga, vienodas dienas nukonkuruojanti įvairiaspalvė muzika, labai dažnai kinas, kuris perkerta teatro salėje kelis mėnesius patiriamą vizualinę monotoniją. Viskas, kas padaro vietos ten, kur jos nebuvo ir kur galima įkvėpti.

– Kokių turite fobijų, prietarų?

Teatre neturiu prietarų. Stengiuosi gerbti tekstą, vyresnių kolegų tradicijas, bet pats prieš premjerą nesistengiu nekirpti nagų, nesiprausti, teksto nekeliu užpakaliu, priešingai – išsklaidau ant grindų nukritusius lapus, atsitūpęs susirandu reikiamą vietą ir tęsiu repeticiją, kol nenuslūgo scenos karštis, kol nedingo vaizduotė.
Vis dėlto ne kartą esu patyręs nemalonią tylą tuščioje teatro salėje. Tai susiję su tuo, ką patys toje vietoje veikiame, ko šaukiamės. Manau, turėtume nesistebėti, kad senuose teatruose vaidenasi...
Prieš kiekvieną premjerą sapnuoju tą patį košmarą. Tai tradicinis, kiek girdėjau, ir mano kolegas aplankantis isteriškas sapnas: premjeros dieną visi viską pamiršo, o prasidėjus spektakliui pamatai, kad scenoje ne ta scenografija, aktoriai apsikeitę vaidmenimis, tada pats turi šokti į sceną ir gelbėti spektaklį... Tie sapnai baisūs, todėl premjeros dieną, nors ir esu pakilios nuotaikos, visada jaučiuosi neišsimiegojęs, neurotiškas, o prieš pat spektaklį beveik visada ima pykinti.

– O tabu?

– Scenoje tyčiotis iš žmogaus vidinio gyvenimo, supratimo, kad kiekvieno iš mūsų viduje – kosmosas. Vienas iš minėtų priešpremjerinių košmarų buvo toks: pakyla mano pastatyto spektaklio uždanga ir scenoje išvystu vyrą su moterimi, kurie kvailai su patosu pykstasi dėl to, kaip reikia naudoti tualetinį popierių. Atsibudęs supratau, kad tai buvo ženklas – geriau nepavykęs bandymas prasiskverbti už buitinio pasaulio ribų negu žiūrovų liaupsinamas paviršutiniškas mūsų kasdienybės vaizdavimas.

Birštono vasaros menų akademija