Antanas Radvila ir jo „Faustas“

Straipsnyje aptariama iškilaus didiko, kunigaikščio Antano Radvilos (1775–1833), muzikinė kūryba ir svarbios jo iškiliausio veikalo – muzikos Johanno Wolfgango Goetheˊs „Faustui“ – kūrimo aplinkybės. Nors Radvila didžiąją gyvenimo dalį praleido Prūsijoje, kultūriniai ir giminystės ryšiai jį visą laiką siejo su Lietuva ir Lenkija.
Jo estetinėms, filosofinėms pažiūroms įtakos turėjo tiesioginis bendravimas su žymiais XIX a. intelektualais ir kūrėjais – Johannu Wolfgangu Goethe, Ludwigu van Beethovenu, Frédéricu Chopinu ir daugeliu kitų. Tai skatino jo ambicingus kūrybinius planus.
Radvila puikiai griežė violončele, turėjo išlavintą balsą ir muzikos mokslo žinių, tačiau jų nepakako, kad pats vienas, be kitų pagalbos, būtų galėjęs sukurti iškiliausią savo kūrinį – muziką Goetheˊs „Faustui“.
Sunku nustatyti, koks buvo jo, kompozitoriaus mėgėjo, ir jam talkinusių profesionalų indėlis kuriant „Faustą“. Nepaprastai ilgą, užsitęsusį kūrybinį procesą lėmė ne vien muzikinės medžiagos, kompozicinės technikos paieškos, bet ir pastangos rasti atsakymą į naujas filosofines problemas, kurias išryškino Goethe. Visa tai perteikti muzikos kalba buvo didžiulis iššūkis, bet drauge ir įdomus uždavinys.
Pažindamas solinių partijų atlikėjų galimybes ir chorinių balsų specifiką, Radvila „Faustą“ komponavo taip, kad jį galėtų dainuoti tokie muzikos mylėtojai, kokie gyveno jo aplinkoje.
Radvilos dėmesys solinėms dainoms – taip pat to meto muzikinio gyvenimo atspindys. Jo kūryboje dominuoja prancūziški tekstai, tinkami saloninėms sentimentalioms dainoms.

Antano Radvilos politinė veikla nebuvo ryški ir reikšminga, jis daugiau žinomas kaip kompozitorius mėgėjas, kurio kūryba turi ne tik pažintinę, bet ir išliekamąją vertę kaip savitas to meto kultūros reiškinys.

 

***

Nuo meno mecenato, kompozitoriaus kunigaikščio Antano Henriko Radvilos (Antoni Henryk Radziwiłł) mirties prabėgo šimtas aštuoniasdešimt penkeri metai. XIX a. pirmoje pusėje jo kūriniai skambėjo Prūsijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose. Radvila visuotinėje muzikos istorijoje žinomas kaip pirmasis Goetheˊs dramos „Faustas“ muzikos kūrėjas. Nedideli straipsneliai periodikoje, pasikartojanti trumpa informacija enciklopediniuose leidiniuose neatskleidžia daugelio kultūros istorijai svarbių faktų, sietinų su Radvilos asmeniu ir jo kūryba, jis liko Lietuvos muzikos istorijos paraštėse. Lituanistinėje istoriografijoje išsamiausiu darbu apie Radvilos muziką Goetheˊs „Faustui“ laikytinas 1978 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) apgintas Boženos Kiselevskajos diplominis darbas „Antanas Radvila ir jo muzika Goetheˊs „Faustui“ (Киселевская 1978). Plačiau apie Radvilos muzikinę kūrybą savo darbuose yra rašę lenkų autoriai. Nedidelę monografiją „Antanas Radvila ir jo muzika „Faustui“ 1957 m. paskelbė lenkų muzikologai Zdisławas Jachimeckis ir Włodzimierzas Poźniakas (Jachimecki, Poźniak 1957).

XVI a. viduryje kilusi reformacijos banga atnešė daug naujovių į Lietuvos viešąjį ir konfesinį gyvenimą, didžiuliai, esminiai pokyčiai įvyko ir sakralinės muzikos baruose. Gilias muzikinės kultūros tradicijas puoselėjusios Radvilų dinastijos atstovas Mikalojus Radvila Juodasis inicijavo protestantiškų giesmių kūrimą, jo Vilniaus dvare dirbę kompozitoriai Kiprijonas Bazilikas Seradzietis (lot. Sieradensis) ir Vaclovas Šamotulietis (lot. Samotulinus) rašė daugiabalses giesmes.

Radvilos globojo menus, o kai kurie jų ne tik patys puikiai grojo vienu ar kitu instrumentu, bet ir komponavo. Tarp jų minėtini Motiejus Radvila, sukūręs instrumentinių ir vokalinių kūrinių, Uršulė Radvilienė, parašiusi pjesių rūmų teatrui. Tačiau kaip kompozitorius Radvilų giminėje aukščiausiai iškilo Antanas Radvila.

Antanas Radvila gimė 1775 m. liepos 13 dieną Vilniaus vaivados Mykolo Jeronimo Radvilos (Michał Hieronim Radziwiłł) šeimoje. Apie 1792 metus pradėjo studijuoti Getingeno universitete. Prūsijos karaliaus kvietimu 1794 m. atvyko į Berlyną, 1796 m. vedė Prūsijos kunigaikštytę Fryderikę Dorotę Luizę Hohenzollern, kunigaikščio Augusto Frydricho, karaliaus Frydricho Didžiojo brolio, dukterį, ir tapo Prūsijos karaliaus dvaro nariu.

Vedybiniai saitai lėmė Radvilos politinę karjerą ir glaudesnius buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių ryšius su Prūsija. Kunigaikštis buvo Prūsijos valstybės tarybos narys, 1815 m. paskirtas Poznanės didžiosios kunigaikštystės vietininku. Jis stengėsi suartinti Didžiosios Lenkijos bajorus su Prūsijos valdžia, bet drauge siekė, kad kunigaikštystės gyventojai nebūtų germanizuojami.

Kunigaikštis niekada nenutraukė ryšių su tėvyne. Ne kartą viešėjo Vilniuje, domėjosi šalies politiniu gyvenimu ir netgi puoselėjo viltį dalyvauti 1794 m. sukilime. Turėdamas įtaką Prūsijos valdžiai, stengėsi būti tarpininku tarp savo gimtinės politinių emigrantų ir Berlyno vietinės valdžios. Radvilos rūmuose Berlyne, vadinamuose Hôtel Radziwiłł (Wilhelmstraße 77), buvo paminėtos žlugusios ATR įsimintinos datos. Kunigaikštis dalyvavo gedulingose pamaldose, aukotose Tado Kosciuškos atminimui (1817), po metų – mišiose, skirtose sukilėlių vado Dąbrowskio atminimui. Šios iškilmės tapo pretekstu prisiminti tėvynėje vykusius politinius įvykius ir sukilimo aukas. Tai nepatiko Prūsijos valdžiai, bet dar didesnę jos nemalonę kunigaikštis užsitraukė, kai ši sužinojo, kad jo brolis Mykolas (1778–1850) buvo 1830–1831 m. sukilimo dalyvis. Tai lėmė tolesnį Radvilos likimą – teko nutraukti ir taip ne itin sėkmingą politiko karjerą.

Radvila ypač išgarsėjo savo rūmuose įkūręs saloną, kuriame būrėsi filosofai, muzikantai, dailininkai, kompozitoriai, gastroliuojantys menininkai, politikai, tarp jų Wilhelmas von Humboldtas, Frédéricas Chopinas, Feliksas Mendelssohnas-Bartholdy, Karlas Friedrichas Schinkelis, Christianas Danielis Rauchas, Gaspare Spontini ir daugelis kitų. Berlyne tuo metu skleidėsi ankstyvasis vokiškasis romantizmas. Platūs ryšiai su daugelio kraštų politikais ir menininkais lėmė kunigaikščio intelektinės ir kūrybinės veiklos kryptį, brandino menininko ir kompozitoriaus talentą.

Radvilos rūmai Berlyne buvo prabangūs ir išskirtiniai, tačiau vėliau jo vaikai nebepajėgė rūpintis tėvo palikimu, todėl 1875 m. jie atiteko valstybei. Ten įsikūrė reicho kanceliarija, kurį laiką juose gyveno Otto von Bismarckas ir Adolfas Hitleris.

Radvila, iš prigimties apdovanotas neeiliniais gabumais, griežė violončele, skambino arfa, grojo gitara. Buvo puikus tenoras. Pas žinomą prancūzų kilmės tapytoją ir grafiką Jeaną-Pierreˊą Norbliną de la Gourdaineˊą mokėsi dailės, išliko kunigaikščio tapytų portretų. Pas ką jis mokėsi muzikos, nėra žinoma. Tikėtina, kad griežimo violončele ir dainavimo pagrindus gavo tėvų namuose – didikų šeimose tarnaudavo iš užsienio pakviesti mokytojai, kurie vaikus mokydavo kalbų, muzikos ir daugelio kitų dalykų.

Berlyno salono durys buvo atviros Radvilos tėvynainiams. Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis, turėjęs rūpesčių dėl politinės praeities (buvo 1794 m. sukilimo dalyvis ir rėmėjas), 1798 m. atvyko į Berlyną, nes jį palaikė Prūsijos karalius (Oginski 1870: 218, 241). Oginskis apie Radvilą rašė: „Aš jį pažinau Berlyne 1800 m. akompanuodamas dainininkams <...> rytiniuose muzikiniuose susitikimuose. Jis pats buvo didelis muzikos mylėtojas ir labai gerai griežė violončele“ (Oginski 1956: 98). Šiuos abu didikus siejo bendra tėvynė, kūryba ir … mirties data – 1833 metai.

Radvilos rūmuose vykdavę rytiniai koncertai buvo daugelyje kraštų paplitusi tradicija. Kiekvieną savaitę Radvila rengdavo vakarus, kuriuose dažnai muzikuodavo pats ir šeimos nariai. Dalyvaudavo teatro pastatymuose, dainuodavo mėgėjiškuose renginiuose ir koncertuose. Vienas iš įsimintinų jo viešų pasirodymų įvyko 1814 m. gruodžio 27 d. garsiajame Vienos kongrese, į kurį susirinkę visų Europos valstybių vadovai sprendė po Napoleono karų iškilusius žemyno politinius ir ekonominius klausimus. Kongreso nariams buvo pasiūlytas nežinomo autoriaus literatūrinio kūrinio pagrindu sukurtas pasirodymas. Atskirus kūrinius jam rašė tokie garsūs kompozitoriai, kaip Antonio Salieri, Weygelis. Tarp jų buvo ir Radvila, kuris įkūnijo XII a. prancūzų truverą ir padainavo nuostabią savo sukurtą dainą „Le Pâtre“.

Po Vienos taikos kongreso Radvila 1815 m. tapo Prūsijos valstybės tarybos nariu ir buvo paskirtas pirmuoju ir vieninteliu autonominės Poznanės didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiu vietininku. 1828 m., grįždamas iš Berlyno, Poznanėje pas Radvilą lankėsi Frédéricas Chopinas, skambino Haydno, Beethoveno, Hummalo kūrinius, improvizavo pasiūlytomis temomis. Radvilos iniciatyva 1829 m. gegužės 19 d. Poznanėje koncertavo Niccolò Paganini.

Muzikiniais vakarais garsėjo Antoninas – medžioklės dvare kunigaikščio įkurta ir jo vardu pavadinta rezidencija. Ten viešėdamas 1827 ir 1829 m. Chopinas sukūrė Polonezą C-dur, op. 3, fortepijonui ir violončelei, Trio g-mol, op. 8, smuikui, violončelei ir fortepijonui, pastarąjį dedikavo rūmų šeimininkui. Apie 1829 m. viešnagę Antonine Chopinas paliko įdomią žinutę: „Rodė jis man savąjį „Faustą“. Šiame kūrinyje radau daugelį puikių dalykų, tiesiog genialiai sumanytų“ (Chopin 2004: 73).

Radvilai, kaip violončelės virtuozui, kūrinių yra paskyrusi Maria Szymanowska. Vienas jų – „Serenda“ violončelei ir fortepijonui, apie 1820 m. išleistas Leipcige. Po susitikimų su Radvila Ludwigas van Beethovenas jam dedikavo Uvertiūrą C-dur, op. 115, Felixas Mendelssohnas-Bartholdy – Fortepijoninį kvartetą e-moll, op. 1.

Radvilai imponavo Beethoveno kūryba. Kada didysis Vienos klasikas išsiuntė 28 Europos valdovams pasiūlymus užsisakyti Missa solemnis (Iškilmingas mišias), gavo tik 10 teigiamų atsakymų. Tarp norinčiųjų įsigyti kūrinį buvo ir Radvila, jo asmeninis sekretorius netrukus pranešė Beethovenui: „Jūsų aukštybės vardu princas Antanas Radvila siunčia Jums 50 dukatų ir tikisi gauti Jūsų mišių kopiją“ (Letters to Beethoven... 1996: 43).

Laiškuose Beethovenui Radvilą minėjo kunigaikštis Galicynas: „Aš kitais metais ketinu važiuoti į Vieną. Princas Radvila taip pat čia apsistos keletui mėnesių ir mes grosime ne ką nors kita, o jūsų kvartetus, ypač penkis paskutinius“ (Letters to Beethoven... 1996: 42–43).

Apie Radvilą savo prisiminimuose rašė iš Vokietijos į Lietuvą atvykęs ir ilgai Vilniaus universitete dirbęs medicinos profesorius, melomanas, labdaringų koncertų organizatorius Jozefas Frankas (Joseph Frank): „Kunigaikščio A. Radvilos, kuris buvo vedęs jo Prūsiškosios didenybės kunigaikštytę Liudviką, atvykimas į Vilnių mums buvo labai malonus, nes kunigaikštis buvo puikus violončelininkas ir mes dažnai su juo ruošdavome muzikinius vakarus“ (Pamiętniki... 1913: 172).

Meninis kunigaikščio Radvilos talentas minimas rašytojos G. Giunterytės-Puzinienės vaikystės prisiminimų puslapiuose. Ji pasakoja apie artimą savo giminaitį, jos vadintą dėdyte: „Kunigaikštis Antanas turėjo gražų balsą, o dainuodamas buffo pralinksmindavo visą kompaniją, jis taip pat gražiai piešė portretus, be to, piešdavo nepertraukdamas pokalbio“ (Giunterytė-Puzinienė 2005: 72–73).

Radvilos kūrybos palikimas nėra gausus, tačiau to meto muzikinio gyvenimo kontekste buvo pastebimas, jo kūryba domėtasi tėvynėje.

Apie muziką „Faustui“ rašė ir veikalą anonsavo spauda. Štai buvo paskelbta, kad parduodamas neprilygstamojo J. W. Goetheˊs kūrinio „Faustas“ pirmosios dalies vertimas, išleistas 1844 m. Vilniuje. Nedidelio formato daugiau nei 200 puslapių daili knygelė „Faustas“: Goetheˊs tragedija“ (Faust... 1844) buvo iliustruota dvidešimt šešiomis vario graviūromis, jos pabaigoje pateiktos sulankstomos įklijos su keturių Radvilos „Fausto“ numerių natomis. „<…> kad garbioji publika galėtų pilnai įvertinti šio iškilaus Goetheˊs kūrinio grožį, leidėjai įdėjo kelias puikias skambias fortepijonui aranžuotas melodijas, paimtas iš didžiulės žavingos kunigaikščio Ant. Radvilos kompozicijos „Faustas“. <…> Jos išleistos su visa galima šiame krašte tipografijos meno prabanga“ (Azizbekova 1999: 30–31).

Pristatydamas muzikinius kūrinius leidėjas pasirinko lengvesnį, tuo metu populiarų variantą – išspausdino tik „Fausto“ klavyrinės fortepijono partijos pavienius numerius – Angelų chorą (Nr. 2) iš Velykinės misterijos (Christ ist erstanden), melodramą „Aš nesijaudinčiau, jei tik žinočiau“ (Nr. 16; Ich gäb was drum, wenn ich nur wüsst). Vienintelio pirmosios dalies numerio (Nr. 24), Margaritos scenos kalėjime, daina „Mano motina netikėlė“ pateikta su į lenkų kalbą išverstu tekstu – „Moja matka niegodna“. Leidėjas, be abejo, tikėjosi, kad atskiri numeriai dažniau bus atliekami fortepijonu, nei dainuojami. Šias muzikines dalis padėjo parengti kompozitorius Stanislovas Moniuška (Stanisław Moniuszko), bet neaišku, ar jis tai darė savo iniciatyva, ar paprašytas leidėjo. Moniuškos įnašas buvo minimalus, gal todėl jo pavardė leidinyje nenurodyta.

Radvila, išugdytas vokiškos kultūros aplinkoje, neabejotinai gerai žinojo populiarią legendą apie Faustą, tikriausiai buvo skaitęs ne vieną jos variantą. Siekdamas Goetheˊs „Faustą“ papasakoti muzikine kalba, jis gvildeno filosofinius, teologinius, mitologinius dramos sluoksnius.

Pati Fausto legenda turi įsimintiną istoriją. Germanų kultūroje Faustas pasirodė dar viduramžiais. XVI a. išpopuliarėjo mitas apie alchemiką, klajojantį gydytoją, astrologą ir burtininką, kuris antgamtinių jėgų įgavo sudaręs sutartį su velniu. Intriguojanti, paslaptinga istorija plito ir kituose kraštuose. Naujai šią temą traktavo anglų dramaturgas Christopheris Marlowe (1564–1593) dramoje „Daktaras Faustas“. Jis į žmogaus vidinį pasaulį pažvelgė kur kas giliau ir teigė, kad pragaras yra ne kažkur kitur, o pačiame žmoguje, jo prigimtyje.

Dar kitokiu keliu žengė Goethe. „Faustą“ poetas pradėjo rašyti 1773 m., tad į jo tragediją žvelgė kaip Šviečiamojo amžiaus kūrėjas. Jo daktaras Faustas – simbolis ieškančios, neramios žmonijos, kuri nori pažinti ateitį ir sužinoti savo likimą. Tai klaidžiojanti ir pažinimo trokštanti asmenybė, ir jos nevalia už tai bausti. „Mes tikime, kad išganymą pasiekiame ne tik savo pačių jėgomis, bet ir Dievo malone, kuri skuba mūsų pasitikti“ (Eckermann 1999: 377–378). Tragedijos pabaigoje sakomi Fausto žodžiai „Su laimės ašarom ant žemės sugrįžtu“ (Die Träne quillt, die Erde hat mich wieder) tampa atleidimu, skambant Velykų varpams ir giedant angelų chorui įvyksta lemtingas dvasios lūžis – Mefistofelis nugalėtas, Dievas laimi lažybas su velniu ir išgelbsti žmonių sielas.

Goetheˊs „Faustas“ nuo pat pradžių sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu daugeliui įvairių sričių menininkų. Poetas labai norėjo, jog drama suskambėtų muzikoje, tad tekstą sąmoningai kūrė paisydamas muzikinės kalbos ypatumų, juolab kad gerai išmanė teksto ir muzikos sąsajas – buvo sukūręs daug operų libretų. Faustą Goethe rašė ne vien kaip literatūrinį, bet ir kaip muzikinį kūrinį, apgalvodamas, kurios scenos galėtų būti dainuojamos.

Apie įvairių kūrėjų pastangas sukurti muziką Goetheˊs „Faustui“ rašė Richardas D. Greenas knygoje „Muzika Goetheˊs „Faustui“: pirmieji kūriniai“ (Green 1978).

Poetas atidžiai stebėjo muzikų darbus, svarstydamas, kuris galėtų imtis perteikti jo dramą muzikoje. Goethe rašė: „Neprarandu vilties kada nors sulaukti muzikos „Faustui“. Visiškai neįmanoma, kad tai, kas jame yra atstumiančio, keliančio baimę, tai, ką vietomis toji muzika turėtų atskleisti, mūsų epochoje yra svetima. Muzika turėtų būti panaši į Mozarto „Don Žuaną“ ir Mozartas turėtų sukomponuoti muziką „Faustui“. Meyerberis taip pat šiam darbui būtų tinkamas, bet to greičiausiai nedarys“ (Golianek 1990: 42).

Goethe kone 20 metų domėjosi Mozarto kūryba, klausėsi jaunojo vunderkindo koncertų. Jau po Mozarto mirties, 1794 m., Veimare pamatyta jo „Užburtoji fleita“ tarsi užbūrė poetą ir jis ėmėsi kurti libretą antrai operos daliai, kreipėsi į kelis kompozitorius, tikėdamasis vaisingo bendradarbiavimo. 1796 m. Geothe sukurti muziką rašomam libretui paprašė Paulo Wranitzky (1756–1806), Moravijoje gimusio kompozitoriaus, kuris dirbo ir gyveno Vienoje. Wranitzky buvo itin produktyvus autorius, parašęs 10 operų, 44 simfonijas, 56 styginius kvartetus ir daugelį kitų kūrinių. Geotheˊę šis kompozitorius greičiausiai domino todėl, kad kaip tik jis inspiravo Emanuelį Schikanderį parašyti libretą Mozarto „Užburtajai fleitai“. Tačiau kompozitorius Geotheˊs pasiūlymo nepriėmė. Jo atsisakė ir Karlas Friedrichas Zelteris (1758–1832), jis parašė tik uvertiūrą (Milińska 2008).

Goethe, nepavykus įgyvendinti svajonės sukurti zingšpylį ar operą „Užburtoji fleita“, vilties neprarado. Pradėjęs galvoti apie „Fausto“ muzikinį variantą, jis jau turėjo viziją, kaip galėtų skambėti jo naujasis kūrinys; mintys vėl krypo į Vieną.

Beje, dar iki Radvilai imantis Goetheˊs „Fausto“, šio kūrinio fragmentai buvo panaudoti ne vienoje operoje. 1796 m. keturių aktų operą „Daktaras Faustas“ (Doctor Faust) sukūrė Johannas Ignazas Walteris (1755–1822), ji 1797 m. buvo pastatyta Hanoveryje. Libretistas Heinrichas Gottliebas Schmiederis be skrupulų panaudojo Goetheˊs, Malerio Mülerio, Klingerio, Lessigo darbus, tarp jų buvo ir du geriausiai žinomi Goetheˊs lyriniai fragmentai „Tulės karalius“ (Es war ein König in Thule) ir „Margarita prie ratelio“ (Grethen am Spinnrade), publikuoti 1790 m. (Bauman 1985: 295). 1802 m. kompozitorius C. A. Maeningeris, panaudodamas Walterio muziką, pritaikęs jai libretą su Goetheˊs tragedijos fragmentais, sukompiliavo naują kūrinį, tačiau jis niekada nebuvo publikuotas. Apie šią operą žinoma tik iš Zelterio laiško Goetheˊi (Green 1978: 53–54).

Prieš pasirodant „Fausto“ pirmosios dalies publikacijai, poetas kreipėsi į Zelterį. Papasakojęs apie savo kūrinio geruosius bruožus, iš anksto džiaugėsi, kad kompozitorius atkreips dėmesį į dramą kaip būsimą muzikinį kūrinį. Po trejų metų poetas vėl priminė Zelteriui, kad apie dramoje esančias dainas palankiai atsiliepę akademikai, ir pakartotinai prašė draugo sukurti toms scenoms muziką.

Artimas poeto bičiulis Zelteris, ko gero, jau senai buvo nusprendęs atsisakyti šio darbo, nes po kelių mėnesių Goetheˊi pranešė esąs labai užimtas ir patarė poetui kreiptis į ką nors kitą. Tame pačiame laiške užsiminė apie Radvilą (Green 1978: 54). Goethe kalbino ir Veimare gyvenusį kompozitorių Karlą Eberweiną, tačiau šis taip pat nesiėmė darbo.

Nežinia, kodėl abu kompozitoriai nesutiko kurti muzikos „Faustui“. „Sunkus“ libretas, moraliniai ir religiniai aspektai, baimė nuvilti poetą? Galima spėti, kad atsisakymas buvo susijęs ir su masonybe, kuri ryški „Užburtojoje fleitoje“, – nesiryžta dar kartą jos paslaptis atskleisti „Fauste“. XIX a. sklandė gandas, kad Mozartas, pats būdamas masonas, sukūręs zingšpylį „Užburtoji fleita“, išdavė organizacijos paslaptis ir netrukus po operos pastatymo neaiškiomis aplinkybėmis mirė.

XIX a. buvo kupinas panašių gandų ir prasimanymų. Susimąstyti verčia ir aukščiau cituoti paties Goetheˊs žodžiai, kad dramoje kažkas įžvelgia atstumiantį, baimę keliantį įspūdį, bet tai negali būti priežastis nekurti muzikos. Darytina išvada, kad masoniškos paslapties čia tikrai būta.

Radvila gana drąsiai ėmėsi darbo. Kodėl? Tai visiškai ne tas pats, kaip kurti dainas, ką kunigaikštis darė iki tol. „Faustas“ – sudėtingas, kupinas filosofinės poezijos ir meilės lyrikos kūrinys. Tai nebuvo įprasta drama, pats Goethe jį pavadino tragedija. Ištęsti monologai ir dialogai išsiskyrė statiškumu, stokojo įtampos ir ryškios intrigos, išorinio veiksmo. Viskas buvo sutelkta į vidinius išgyvenimus, į žmogaus sielos tragediją. Kurti muziką „Faustui“ kunigaikštį galėjo paskatinti minėtasis Zelteris.

Zelteris – smuikininkas, pianistas, kompozicijos dėstytojas, masonas – Berlyne buvo labai ryški asmenybė. 1791 m. įkūrė garsiąją Singakademie (Dainavimo akademiją), 1808 m. – Liedertafel (Chorų draugiją), jo iniciatyva Karaliaučiuje, Breslau (dabar – Vroclavas), Berlyne buvo įsteigtos muzikos mokyklos. Jis sukūrė apie 210 solinių dainų, iš jų 75 pagal Goetheˊs tekstus. Daug bendravo su poetu pastarajam ilgiau nei pusę amžiaus kuriant „Faustą“. Kelis dešimtmečius, talkinamas Zelterio, „Faustą“ kūrė ir Radvila, tačiau iškilaus savo kūrinio užbaigti nespėjo – jį pakirto epidemijos metu užklupusi liga.

1810 m. Berlyno Singakademie buvo pristatyti pirmieji Radvilos sukurti fragmentai. Akademijos vadovas Zelteris tais pat metais rašė Goetheˊi: „Muzikos mylėtojas, aristokratas, daug dirba prie tragedijos, ir nors yra svetimšalis, jam pavyko pajusti teksto esmę ir tam tekstui sukurti muziką“ (Jachimecki, Poźniak 1957: 44). Iš Zelterio laiško galima suprasti, kad Radvilai „Fausto“ tema buvo labai artima ir kad jis tarsi neprašomas pradėjo kurti muziką.

Neaišku, koks buvo pradinis Radvilos sumanymas. Jeigu galėtume pasitikėti vienu Zelterio laišku, kompozitorius pradėjo kurti muziką atskiroms dramos dalims, bet toks būdas labiau būtų tikęs dainų ciklui. Tikriausiai tik sukūrus vieną ar kelis epizodus ir jiems pasiekus Zelterį, kuris apie tai pranešė poetui, ėmė rutuliotis mintis apie vientiso muzikinio audinio kūrinį.

Zelteris turėjo būti suinteresuotas šiuo darbu, tad stengėsi būti greta Radvilos ir padėti jam. O abu drauge turėjo jaustis atsakingi Goetheˊi ir nenuvilti didžiojo poeto. Žinomas 891 Goetheˊs ir Zelterio laiškas, ši jų tarpusavio 1796–1832 m. korespondencija – nepaprastai įdomus šaltinis, pasakojantis apie XIX a. pradžios Vokietijos kultūros istoriją, meną, teatrą, literatūrą ir daugelį kitų dalykų. Šioje laiškų jūroje ne kartą, kaip muzikos „Faustui“ kūrėjas, minimas Radvila.

Zelteris ilgam tapo abiejų kūrėjų tarpininku, drauge ir metraštininku, fiksuojančiu „Fausto“ kūrimo chronologiją ir patį kūrybos procesą. Laiškuose Goetheˊi jis dažnai mini netgi smulkmenas, susijusias su kunigaikščiu. Pavyzdžiui, aprašydamas karalienės Luizės gimtadienio šventę (1810 m. kovo 10 d.), jis praneša poetui: „Mūsų kukli daina „Frish! Der Wein soll reiclich fleissen“ padarė nedidelę sensaciją <...> Labiausiai tuo džiaugėsi princas Radvila, kuris tą dieną buvo tarp mano svečių“ (Bodley 2009: 135).

Zelterio pasakojimuose išliko Radvilos rūmų salės Berlyne, kurioje vykdavo garsieji muzikos vakarai ir susitikimai, aprašymas: „Princas Radvila, kuris buvo Liedertafel narys, surengė daug koncertų savo namuose. Specialiai įrengtoje salėje stovėjo ilgas stalas, apie kurį susėdo 30 dainininkų. Princo Radvilos svečiai sėdėjo aukščiau sustatytose kėdėse. Ten buvo karalius ir sosto įpėdinis bei kiti karališkosios šeimos princai ir princesės, generolai ir civiliai vadovai su žmonomis. Moterys ir panelės sėdėjo trečioje eilėje aplink sustatytose kėdėse. Buvo padainuota 12 skirtingų dainų, tarp kurių „Die heiligen Drei Könige“ ir „Soldaten trost“. Jos auditorijai turėjo ypatingą poveikį“ (Bodley 2009: 135).

Iš Zelterio ir Goetheˊs laiškų matyti, kad jau 1811 m. buvo aptartas galimas Radvilos apsilankymas pas poetą Veimare (Bodley 2009: 144). Kompozitorius su Goethe susitiko 1814 m. ir supažindino jį su kuriamos muzikos fragmentais. Atrodo, kad Goetheˊi muzika patiko. Jis net atsižvelgė į Radvilos pasiūlymą pakoreguoti poetinį tekstą ir praplėtė itin svarbią, didelį emocinį krūvį turinčią ir filosofinės minties kupiną sceną – Mefistofelio reikalavimą Faustui krauju pasirašyti amžiną jaunystę garantuojančią sutartį: „Pasirašysi lašu kraujo“ (Du unterzeichnest dich mit einem Tröpfchen Blut). Drauge buvo pakeistas „Fausto“ atsakymas, pertvarkyta ketvirtoji scena Fausto darbo kambaryje (Studirzimmer). Radvila paprašė Geotheˊs pakeisti tekstą ir toje scenoje, kur Margarita susitinka Mefistofelį. Poetas rašė: „Princo Radvilos vizitas sujaudino. <...> Jo išradinga kompozicija „Faustui“ davė tolimą viltį matyti šį veikalą scenoje.“

Prabėgus dešimčiai dienų po Radvilos vizito, Goethe atsiuntė jam laišką, kuriame prisipažino jaučiantis, kad scena sode (Garthenhudschen) pernelyg trumpa, todėl siunčia papildytą ir pataisytą versiją (Green 1978: 54).

Radvilos kūriniui skirti teksto pakeitimai niekada nebuvo įtraukti į spausdintus Goetheˊs tragedijos variantus.

Zelteris, kuris visus tuos ilgus Radvilos „Fausto“ kūrimo metus buvo šalia kunigaikščio, padėjo jam, buvo jo patarėjas ir mokytojas, apie visus su Radvila susijusius įvykius stengėsi informuoti Goetheˊę. 1818 m. poetui rašė: „<...> visiškai nelauktai princas Radvila man pranešė, kad imperatorienė nori girdėti Singakademie; visas dvaras to laukia ir nori, kad ir aš ten dalyvaučiau. Tai buvo vienuoliktoji Kalėdų diena, ir į Berlyną atvažiavo apie 300 žmonių. Kitą švenčių dieną apie vidurdienį jie visi susirinko ir buvo nutarta antrą valandą laukti garbingų svečių.
Po dviejų valandų, apie ketvirtą, lydima karaliaus, su visa palyda imperatorienė įėjo į salę. Tuomet staiga pasigirdo „Heil Dir!“[1] pagal gerai žinomą melodiją.“ Tame pat laiške buvo aprašytos iškilmės, paminėta apie giedotą psalmę ir atliktą fugą (Briefwechsel... 1[1903?]: 594–595).

1829 m. Goethe pradėjo kurti antrąją „Fausto“ dalį. Tai buvo vieša paslaptis, kurią turėjo žinoti ir Radvila. Ar jis tada mąstė apie savojo „Fausto“ tęsinį? Tikriausiai taip, nes pats kūrybinis procesas buvo įdomus, sulaukęs aplinkinių dėmesio ir pritarimo, tad sustoti pusiaukelėje turbūt neketino.

Pirmosios Radvilos kūrinio dalys, kaip minėta, buvo atliktos 1810 m. Berlyne. Prabėgus beveik dešimčiai metų, 1819-aisiais, Radvilos rūmuose buvo parodyta kur kas daugiau kūrinio scenų: didžioji dalis pirmojo veiksmo ir kai kurie antrojo veiksmo numeriai. Tai buvo įsimintinas įvykis Berlyno kultūriniame gyvenime. Kamerinėje veikalo premjeroje dalyvavo poeto sūnus Augustas Goethe, Prūsijos karalius Frydrichas Wilhelmas III ir daugelis kitų garbių svečių. Neabejotinai po premjeros buvo išsakomi pasiūlymai, pastabos ir liaupsės kūrėjui. Nebaigtas kūrinys sulaukė išskirtinio dėmesio, tad po metų jis buvo pakartotas ir atliktas dar įspūdingiau.

1820 m. „Faustas“ skambėjo netoli Berlyno esančioje puošnioje karališkojoje Monbijau pilyje. Dainavo ir profesionalūs dainininkai, ir mėgėjai, dalyvavo garsus Berlyno Singakademie choras ir orkestras. Tai liudija, kad kūrinio orkestruotę Radvilos pagalbininkai darė lygiagrečiai su kompozitoriaus darbu. Mefisto partiją atliko koncerto organizatorius kunigaikštis Karolis.

Po koncerto bene įdomiausia buvo žymiojo filosofo Georgo Vilhelmo Friedricho Hegelio nuomonė – jis nepritarė Radvilos darbui. Pripažindamas kunigaikščio talentą, teigė, kad pati mintis kurti muziką Goetheˊs dramai yra klaidingas sumanymas. Mat, anot filosofo, šis veikalas yra tokia didelė vertybė, kad muzika nepajėgi jai suteikti didesnės tobulybės (Jachimecki, Poźniak 1957: 30–31). Filosofui tuoj pat oponavo Berlyno muzikos kritikas, rašytojas Henrykas Ludwikas Rellstabas, kuris teigė, jog Radvilos pastangos turi prasmę, o veikalas esąs toks originalus, kad jeigu kuris kitas kompozitorius ir imtųsi šio darbo, tai būtų tik sekimas Radvilos kūriniu.

Zelterio, o ir kitų autorių laiškuose, atsiminimuose, dienoraščiuose išsakytos subjektyvios ir galbūt ne visada nuoširdžios mintys negali perteikti visuminio vaizdo, bet dažnai jos yra vienintelis šaltinis, leidžiantis suvokti svarbius praeities meninio gyvenimo įvykius.
1820 m. gegužės 25 d. Zelteris rašė Goetheˊi: „Vakar buvo Radvilos gimtadienis, ir mūsų „Faustas“ buvo sklandžiai ir garsiai pradėtas. Jeigu Radvilos kompozicija netgi neturėtų vertės pati savaime, tai vis tiek reiktų pripažinti jos nuopelnus: iškėlė į dienos šviesą iki šiol giliame šešėlyje slypėjusią poemą, kurią kiekvienas ją perskaitęs ir apmąstęs nuspręs, kad apie tai savo mintimis turi pasidalinti su kitais. <...> Įsivaizduok, kaip viskas vyko: kunigaikštis Mefisto vaidmenyje, tai mūsų pirmas „Fausto“ aktorius, mūsų pirmoji aktorė kaip Margarita, kunigaikštis kaip kompozitorius. Geras karalius kaip klausytojas su savo jauniausiais vaikais ir visu dvaru. Puikusis orkestras, geriausias, kokį tik galime turėti, o pabaigoje mūsų geriausių balsų choras. Garbūs ponai, ypač gražios ponios ir vyrai, užimantys aukštas pareigas (konsistorijos patarėjas, pastorius, patarėjo dukra, teisingumo patarėjas) <...>. Galima teigti, kad dabar muzikinėje literatūroje tikrai turime „Faustą“. <...> Karalius mumis buvo patenkintas“ (Briefwechsel... 2 [1903?]: 66–67). Tačiau garbusis Zelteris Goetheˊi beveik nieko nerašė nei apie patį kūrinį, nei apie jo kūrėją.

Radvila, norėdamas priminti tą įspūdingą „Fausto“ atlikimą karališkojoje pilyje ir padėkoti karaliui, užsakė komplektą dekoratyvinių porceliano lėkščių, iliustruojančių scenas iš „Fausto“ . Tikėtina, kad didžiąją dalį puošnių paauksuotų lėkščių išpiešė geriausi Berlyno dailininkai Wilhelmas Mülleris ir Carlas Zimmermanas, kitas – Theodoras Hosemannas, Peteris Corneliusas, princas Ferdinandas Radvila, Carlas Szulzas ir kiti. Kai kurioms scenoms panaudoti Dresdeno tapytojo ir litografo Moritzo Retzscho piešiniai. Prabangių lėkščių galėjo būti 24, jas Radvila 1821 m. karaliui Frydrichui Wilhelmui III padovanojo Kalėdų proga (Summerville 2003: 155–167).

Radvilai kurti „Faustą“ buvo sunku, tačiau kunigaikščio titulas ir nemenkos finansinės galimybės leido prašyti kitų kompozitorių pagalbos. Neabejotina, pagalbininkams teko tinkamai atsilyginti.

Profesionalių kompozitorių pagalbos yra prašęs ir Radvilos svainis Prūsijos princas Friedrichas Ludwigas Christianas, žinomas kaip Louisas Ferdinandas (1772–1806), dar vadintas Prūsijos Apolonu. Kariškis buvo ir gana žymus kompozitorius bei pianistas, dažnai koncertuodavęs Berlyno salonuose (McMurtry 2007). Taigi Radvila Berlyne įsiliejo į išskirtines muzikinės kultūros tradicijas turėjusią aristokratų šeimą.

Kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui, kūrusiam fortepijoninę ir vokalinę saloninę muziką, rašant operą „Zelida ir Valkūras arba Bonapartas Kaire“ (Zélis et Valcour ou Bonaparte au Caire) taip pat talkino nenustatytas kompozitorius (Strumiłło 1956: 123).

Kiek ir kas padėjo Radvilai kurti muziką, nežinia. Neabejotinai svarbiausias jo pagalbininkas buvo Zelteris. Galima numanyti, kad jis ne vien orkestravo „Faustą“, bet ir galėjo tvarkyti atskiras jo dalis. Tai buvo mokytojo darbas su gabiu, išradingu ir labai turtingu bei įtakingu mokiniu. Jųdviejų bendradarbiavimas truko visą ilgą „Fausto“ kūrimo laikotarpį. Patarėjų, pagalbininkų, konsultantų galėjo būti kur kas daugiau, nes Radvila pats mielai supažindindavo kūrėjus ir draugus su savo darbu, laukdavo patarimų ir pasiūlymų.

Kunigaikštis Radvila netikėtai mirė, nespėjęs užbaigti paskutinės, 25-osios, scenos „Burtininkės virtuvė“ (Hexen-Szene). Vadovaudamasis autoriaus paliktomis nuorodomis, „Faustą“ užbaigė ir spaudai parengė Zelterio mokinys Carlas Friedrichas Rungenhangenas – kompozitorius, pedagogas ir Singakademie direktorius. Pirmą kartą operos partitūra buvo išspausdinta Berlyne. 1835 m. spalio 25 d. opera pastatyta Berlyno Singakademie, kurios narys ir globėjas Radvila buvo daugelį metų. Jam gyvam esant „Faustas“ kaip sceninis veikalas nebuvo parodytas.

Radvilos „Fausto“ muzikinio audinio komponavimo principas, kompozitoriaus kūrybinės minties filosofinis aspektas liudija platų ir gilų kūrybinės erdvės kontekstą. Pirmieji uvertiūros taktai kupini nerimo ir įtampos, c-moll tonacija, taškuota ritmika, pasikartojančios mažosios sekundos slinktys atskirų instrumentų partijose ir žemas tremolo bei viso muzikinio audinio „įslaptinimas“ (pianissimo) pranašauja paslaptingą dramos eigą. Gal tai naujai perskaityta Ludwigo van Beethoveno minties plėtotė, ryškių šviesos ir tamsos kontrastų atspindys?

„Fauste“ išskirtini du skoliniai. Variacijų temai pasirinkta Mozarto Kvarteto c-moll (K. V. 546) fugos kriptocitata. Toks pasirinkimas greičiausiai buvo apgalvotas, atsižvelgiant į tai, kad Goethe buvo Mozarto kūrybos gerbėjas. Antrasis skolinys – viduramžių studentų himnas „Gaudeamus“, pasigirstantis lengvu sarkazmu dvelkiančioje variacijų temoje, norint parodyti senojo Fausto troškimą susigrąžinti jaunystę, kuri pasirodo esanti tik iliuzija.

Radvila kūrė tai, ką geriausiai išmanė – vokalines dalis, t. y. arijas, duetus, chorus. Instrumentuotę patikėjo profesionaliems kompozitoriams. Siekdamas įvairesnių spalvų, Radvila panaudojo net stiklinę armoniką ir gitarą.

Apie Radvilos kūrybą išliko daug liaupsinančių atsiliepimų, ypač apie muziką „Faustui“: „Galima teigti, kad dabar muzikinėje literatūroje tikrai turime „Faustą“, „Gilus muzikos žinovas“, „Visų rūšių muzikos genijus“, „Stebuklingas romantinis veikalas“ ir pan. Tokių vertinimų paskelbta ir kunigaikščiui esant gyvam, ir po jo mirties. Radvila neliko nepastebėtas ir užsienio spaudoje. Įtakingas belgų muzikos kritikas, muzikologas, kompozitorius ir pedagogas François-Josephas Fétis apie „Faustą“ rašė: „Veikalas vertas dėmesio“. Leksikografas Ferdinandas Simonas Gassneris neslėpė susižavėjimo: „Tai genialiausias veikalas, gimęs naujausiais laikais“ (Jachimecki, Poźniak 1957: 34).

Bet skambėjo, tiesa, daug tyliau, ir kritikų balsai. Pastebėti deklamacijos netikslumai, pernelyg didelis iliustratyvumas, priartėjimas prie naivumo ribos, chaotiška koncepcija. Palankūs ir kritiški vertinimai priklausė nuo rašančiųjų estetinių pažiūrų. Robertas Schumannas turėjo pastabų ne tiek pačiam Radvilai, kiek tiems, kurie instrumentavo „Faustą“. Henrikas Rellstabas pasigedo vokiško prado (Jachimecki, Poźniak 1957: 35). Į tai aštriai ir ambicingai sureagavo Zelteris, kuris, tikėtina, jautėsi esąs bendraautoris ir akylai sekė „konkurentus“, kurie ryždavosi kurti muziką „Faustui“.

Zelteris gana kritiškai atsiliepė apie Hektoro Berliozo draminę simfoniją „Fausto pasmerkimas“. 1829 m. birželio 21 d. Zelteris Goetheˊi rašė, kad Berliozo instrumentuotė yra pernelyg ekstremali. Geothe su šiuo vertinimu tarsi sutiko (Niekerk 2010: 257). Pačiam Berliozui Goetheˊs „Faustas“ buvo nuostabus kūrinys. Kompozitorius prisipažino, kad knyga jį užbūrė, su ja jis nesiskyrė ir ją skaitė gatvėje, teatre ir sėdėdamas prie stalo (Berlioz 1996: 98–99). Berliozo „Fausto pasmerkimas“ – eksperimentų, ieškojimų ir atradimų kupinas muzikinis audinys, pasaulio muzikos istorijoje jis išliko kaip vienas ryškiausiu šia tematika sukurtų veikalų.

Apie Radvilos „Faustą“ pirmasis išsamią, įdomią studiją „Kunigaikštis Antanas Radvila, Goetheˊs „Fausto“ kompozitorius“ (Gotthold 1839) parašė jo amžininkas vokiečių pedagogas, muzikologas ir didžiulės asmeninės bibliotekos savininkas Friedrichas Augustas Gottholdas (1778–1858). Jis buvo sukaupęs įspūdingus natų rinkinius, paskelbęs gana daug straipsnių apie liaudies dainas, instrumentus, bažnytines giesmes. Jo straipsnis „Apie kankles ir lietuvių liaudies melodijas“ – vienas įdomiausių to meto vokiškoje spaudoje pasirodžiusių tokio pobūdžio lituanistinių darbų, juo šiandien remiasi ir jį cituoja folkloristai (Gotthold 1847: 241–256).

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui nedidelė Gotholdo muzikinių rinkinių dalis buvo išgelbėta ir atvežta į Lietuvą (Marcinkevičius 2000: 1–11). Vertingų, unikalių natų spaudinių ir rankraščių iš Gottholdo kolekcijos yra saugoma Lietuvos mokslinėse bibliotekose (Trilupaitienė 2007: 195–206).

Gottholdo studija „Kunigaikštis Antanas Radvila, Goetheˊs „Fausto“ kompozitorius“ liko nepastebėta kitų apie Radvilos „Faustą“ rašiusių autorių. O tai vienas įdomiausių ir išsamiausių darbų. Gottholdas puikiai vertino Radvilos kūrinį, nagrinėjo jį platesniame muzikinio gyvenimo ir kūrybos kontekste, citavo Zelterio laiškus. Rašė apie Goetheˊs norą, kad jo „Faustas“ nebūtų nei operetė, nei oratorija (Gotthold 1839: 3), lygino Goetheˊs „Faustą“ su Shakespeareˊo dramomis (Gotthold 1839: 6–7).

Gothholdas pastebėjo, kad uvertiūroje Radvila panaudojo Largo iš Mocarto Kvarteto c-moll, lygino „Fausto“ fugos orkestrinį variantą su originalu. Nurodė panašių skolinių ir kitų kompozitorių kūryboje (Gotthold 1839: 8–9). Ypač įdomus atskirų „Fausto“ numerių trumpas, bet informatyvus aprašymas, kuriame jis aptaria muzikinės kalbos priemones, lygina atskiras Radvilos kūrinio dalis su panašaus žanro kitų kompozitorių kūryba. Pavyzdžiui, kaip „Requiem“ komponavo Radvila ir kaip tą patį „Requiem“ sukūrė Mozartas (Gotthold 1839: 34–35).

Gottholdo studija ir lituanistiniu, ir kitais požiūriais įdomus ir vertingas darbas, jo vertimas padėtų geriau suvokti Radvilos „Fausto“ sukūrimo istoriją ir išsamiau atskleistų paties studijos autoriaus muzikologinio darbo ypatumus bei to meto Mažosios Lietuvos kultūrai reikšmingą Karaliaučiuje gyvavusios muzikologinės minties plėtotę.

Radvilos „Faustas“ gana ilgai kiekvienais metais būdavo atliekamas Singakademie Berlyne. 1837 m. jis skambėjo Hanoveryje, Leipcigo „Gewandhause“, kur jo klausėsi Robertas Schumannas ir savo redaguojamame žurnale „Neue Zeitschrift für Musik“ kritiškai atsiliepė apie kūrinį. Pastebėdamas, kad kai kurios kunigaikščio Radvilos „Fausto“ scenos yra įdomios, jis griežtai kritikavo Mozarto fugos įterpimą. „Jeigu kompozitorius jautė neturįs jėgų pats sukurti fugos, kuri yra giliausia muzikinė forma, tai faustiškam dramatizmui atverti <…> yra kur kas labiau faustiškų fugų nei Mozarto <…>. Įvesti stiklinę armoniką ir paeiliui vystyti trigarsį atrodo tikrai keistai ir baisiai <…>. Manau, kad dvi minutes išlaikomas Cis-dur akordas nėra muzikinis kūrinys. Bet kitų numerių vertės niekas negali nuneigti“ (Jachimecki, Poźniak 1957: 49–50).

Šioje subjektyvioje ir tiesmukoje kritikoje netiesiogiai juntama Roberto Schumanno priešprieša Berlyno liaupsėms.

Žinant tai, kad Radvila nebuvo profesionalus kompozitorius, ir tai, kad muzikos menas jam buvo svarbus, daug pastangų reikalaujantis kūrybinis aktas, tenka solidarizuotis su 1831 m. Carlo Loeweˊs, žymaus baladžių kūrėjo, mintimis, kurias jis išsakė 1831 m. išklausęs Radvilos „Faustą“: „Aš išgirdau kažką naujo, originalaus, užvaldančio; originalų meno genijų. Mano susidomėjimas augo su kiekvienu išgirstu numeriu. <…>. Dabar, tiesą pasakius, mes turime „Faustą“ muzikinėje literatūroje (Green 1978: 62).

Taigi, Antano Radvilos „Faustas“ – pirmas muzikinis veikalas, sukurtas pagal Goetheˊs dramą, ir drauge pirmas su muzikine lituanistika sietinas didžiojo vokiečių poeto kūrinys. Radvila kaip atlikėjas ir kompozitorius perkopė mėgėjiško muzikavimo ribas. Jo kūryba ne tik skambėjo daugelyje kraštų, bet ir pastebimai praturtino XIX a. Lietuvos muzikinį gyvenimą.

 

 

LITERATŪRA

 

Azizbekova M. 1999: Fortepijono menas Vilniaus muzikiniame gyvenime (XIX amžiaus pirmoji pusė),Vilnius: Lietuvos muzikos akademija.

Bauman T. 1985: North German Opera in the Age of Goethe, Cambridge University Press.

Berlioz H. 1966: Z pamiętników, Krków: PWM.

Bodley L. B. 2009: Goethe and Zelter: Musical Dialogues, Farnham: Ashgate.

Briefwechsel... 1 [1903?]: Briefwechsel zwischen Goethe und Zelter in den Jahren 1799 bis 1832. Erster Band 1799–1818, Leipzig: Druch und verlag von Philipp Reclam jun.

Briefwechsel... 2 [1903?]: Briefwechsel zwischen Goethe und Zelter in den Jahren 1799 bis 1832. Zweiter Band 1819–1827, Leipzig: Druch und verlag von Philipp Reclam jun.

Chopin F. 2004: Wybór listów, opr. Z. Jachimecki, Wrocław: Zakład narodowy im. Ossolińskich.

Eckermann J. P. 1999: Pokalbiai su Goethe, Vilnius: Aidai.

Faust... 1844: Faust: tragedya Götego, tlómaczenie z niemieckiego; z przydaniem kilku śpiewów kompozycyi xiąźęcia Antoniego Radziwiłła, t. 1, Wilno: Nakladem i drukiem Józefa Zawadskiego.

Giunterytė-Puzinienė G. 2005: Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis, Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.

Golianek R. D. 90: „Faust“ Goethego w twoórczości muzycznej epochi romantyzmu. – Muzyka 4.

Gotthold F. A. 1839: Des Fürsten Anton Radziwill, Komponisten zu Götheˊs Faust, Königsberg, Grove Music Online.

Gotthold F. A. 1847: Über die Kanklys und die Volksmelodien die Littauer. – Johannes Freiberg. Preussische Chronik, Königsberg.

Green R. D. 1978: Music in Goetheˊs Faust: Its First Dramatic Setting. – Our Faust?: Roots and Ramifications of Modern German Myth, University of Wisconsin Press.

Jachimecki Z., Poźniak W. 1957: Antoni Radziwiłł i jego muzyka do Fausta“, Kraków: PWM.

Letters to Beethoven... 1996: Letters to Beethoven and other correspondence. Volume 3: 1824–1828, translated and edited by Theodore Albrecht, University of Nebraska Press.

Marcinkevičius J. 2000: Lituanikos paieškos Rytų Prūsijoje ir Klaipėdos krašte po Antrojo pasaulinio karo. – Knygotyra 36.

McMurtry B. 2007: Louis Ferdinand, Prince of Prussia, Grove Music Online.

Milińska G. 2008: O czarodziejskim flecie J. W. Goethego. – Muzykalia IV, Zeszyt niemiecki 1.

Niekerk C. 2010: Reading Mahler: German Culture and Jewish Identity in Fin-de-Siècle Vienna, Rochester, NY: Camden House.

Oginski M. K. 1956: Listy o muzyce, Kraków: PWM.

Oginski M. K. 1870: Pamiętniki o Polsce i polakach od r. 1788 aź do końca r. 1815, t. 2, Poznań: Zakład narodowy im. Ossolińskich.

Pamiętniki... 1913: Pamiętniki Dr. Józefa Franka, profesora Uniwersytetu Wileńskiego, t. 3, Wilno: Nakladem i drukiem Józefa Zawadskiego.

Strumiłło T. 1956: Żródła i początki romantyzmu w muzyce polskiej, Kraków: Polskie Wydawnictwo Muzyczne.

Summerville S. 2003: Prince Anton Radziwiłł’s Compositions to Goethe’s Faust in Lithographs and porcelain. – Early music context and ideas. International conference in musicologi, Kraków: Musica Iagellonica.

Trilupaitienė J. 2007: Muzikalien aus Königsberg in der Lietuvos mokslų akademijos biblioteka und der Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka – Musik-Sammlungen-Speicher interkultureller Prozesse, Stuttgart: Franz Steiner Verlag.

Киселевская Б. 1978: Антони Радзивил и его музыка к Фаусту И. В. Гете. Diplominis darbas (darbo vadovė dėst. J. Gustaitė), Lietuvos valstybinė konservatorija, Vilnius.