Atsiliepk dainoj

Lietuvos šimtmečio dainų šventė birželio 30 – liepos 6 dienomis bent trumpam subūrė beveik pusę Lietuvos – apie 1,5 mln. šalies gyventojų dalyvavo renginiuose, žiūrėjo jų transliacijas per nacionalinę televiziją ir internetu. Rekordinio susidomėjimo sulaukė tiesioginė „Tautiškos giesmės“ giedojimo transliacija – ją stebėjo, o gal ir kartu giedojo apie trečdalis milijono žiūrovų. Palyginti su praėjusia Dainų švente, vidutinis visų renginių transliacijų reitingas buvo daugiau kaip pusantro karto didesnis, o Lietuvos himno transliacijos reitingas prilygo „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finalui. Prie transliacijų šventės dienomis aktyviausiai jungtasi iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Peru, Vokietijos, JAV ir kitų šalių, daugiausia tų, kuriose gyvena gausios lietuvių bendruomenės.
„Dainų šventei subūrėme visas nacionalinio transliuotojo pajėgas – dirbo 3 kilnojamosios televizijos stotys, kiekvieną renginį filmavo kone 10 operatorių. Tikiu, kad LRT transliuota ir ateities kartoms įamžinta tautos šventė telkė ir telks lietuvius visame pasaulyje“, – sakė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.
Į šventinius renginius buvo parduota per 30 tūkstančių bilietų, manoma, kad dar 150 tūkst. žiūrovų apsilankė nemokamuose renginiuose.
„Dainų diena, Šokių diena ir Ansamblių vakaras – tradiciškai labiausiai lankomi renginiai. Šiemet spalvingą Šokių dienos finalinę kompoziciją kūrė per 8 tūkstančius šokėjų, Dainų dieną jungtiniame chore dainavo 12 tūkst. choristų. Tokie atlikėjų skaičiai daro didžiulį įspūdį, o koncertuose patiriamos emocijos išauga tūkstančius kartų“, – sakė Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius ir Dainų šventės vadovas Saulius Liausa.
Lietuvos šimtmečio dainų šventėje Vilniuje ir Kaune dalyvavo apie 1,5 tūkstančio kolektyvų. Iš 36 tūkst. dalyvių buvo 17 tūkst. vaikų. Į šventę atvyko per 1,5 tūkst. užsienio lietuvių, 17 Lietuvos tautinių bendrijų kolektyvų. Tai – didžiausias pagal dalyvių ir žiūrovų skaičių Lietuvos šimtmečio minėjimui skirtas renginys.
Pirmoji Dainų šventė įvyko 1924 m.
Kaune. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ji rengiama kas ketverius metus. UNESCO 2003 m. Baltijos šalių dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką yra įtraukusi į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Šventės fenomenas
Sukurti šventę – nelengva užduotis kiekvienam ją rengiančiam. Dar sunkiau sukurti valstybinės svarbos šventę, sutelkti tūkstančius dainininkų, šokėjų, muzikantų. Dainuojančių žmonių Lietuvoje, kad ir kaip būtų gaila, mažėja, chorai sensta.
Daugeliui Lietuvos chorų dainavimo maratonas prasidėjo Klaipėdoje, kur į Vakarų Lietuvos dainų šventę (birželio 10 d.) iš visos šalies susirinko apie 4000 dainininkų. Tai buvo proga chorams, ansambliams ir dirigentams pasitikrinti kūrinių skambesį, interpretacijas. Gaila, kad žiūrovų šventėje buvo keletą kartu mažiau nei atlikėjų.
Baltijos šalių studentų chorai, šokių kolektyvai, tautiniai ansambliai birželio 22–24 dienomis dalyvavo jau aštuonioliktoje šventėje „Gaudeamus“, šį kartą vykusioje Tartu (Estija). Prasidėjusi įspūdinga ugnies fejerija ant upės kranto ir griausmingais „Carmina burana“ akordais, pasibaigusi iškilmingomis ir dvasingomis tautiškomis giesmėmis, šventė visiems dovanojo nepakartojamų įspūdžių. Joje buvo matyti ir labai daug oficialių asmenų, atidarymo ceremonijoje dalyvavo Estijos, Latvijos, Lenkijos, Islandijos, Gruzijos, Suomijos prezidentai. Mūsų studentai šiek tiek nuliūdo, kad dėl prastų oro sąlygų neatskrido Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ji tik atsiuntė filmuotą sveikinimą.
Šventėje nebuvo matyti Lietuvos universitetų rektorių. Nuo 1981 metų „Gaudeamus“ organizuojanti Latvijos švietimo ir mokslo ministerijos vyr. ekspertė, atsakinga už tarptautinį bendradarbiavimą, Mara Katvare patvirtino, kad Estijos ir Latvijos aukštųjų mokyklų rektoriai dalyvavo labai aktyviai, pavyzdžiui, iš šešiolikos Latvijos universitetų ir akademijų atvyko net 14 rektorių arba prorektorių. Latvijos universitetų vadovai didžiuojasi savo studentų meniniais pasiekimais, daugelis jų patys yra buvę studentiškų chorų ar ansamblių nariai. Studentai labai vertina tokį dėmesį. Be to, Latvijoje paisoma ir Dainų švenčių įstatymo (panašus įstatymas veikia ir Estijoje, ir Lietuvoje), jis įpareigoja visas valstybės institucijas globoti dainų švenčių judėjimą. Latvijos Saeimos kontrolieriai išaiškino, kad už meno kolektyvo veiklą atsakingas jo steigėjas.
Birželio 23 d. Tamme stadione vyko įspūdinga Joninių dvasios lydima šokių šventė. Lietuviai išsiskyrė sinchronišku ir technišku atlikimu, latviai – joninių akcentais ir scenarijaus konceptualumu, estai – modernumu ir šviesos efektais. Tą pačią dieną didelio pasisekimo sulaukė lietuvių liaudies muzikos koncertas Estijos nacionaliniame muziejuje, jį stebėjo pilna klausytojų salė.
Birželio 24-ąją, Dainų dieną, po Estijos, Latvijos ir Lietuvos himnų (dirigavo Kuno Kerge, Juris Klavinš, Dainius Puišys) ir visų dalyvių su orkestru atlikto gana sudėtingo kūrinio – Andreso Lembos „Kutse jaanitulele“ (Kvietimas prie Joninių laužo), sukomponuoto iš estų, latvių ir lietuvių liaudies dainų, – kiekviena šalis parodė savo programą. Lietuvių programos meno vadovas – LMTA profesorius Dainius Puišys.
Kita „Gaudeamus“ šventė po ketverių metų vyks Lietuvoje, švietimo viceministras Giedrius Viliūnas Tartu perėmė jos organizavimo estafetę. Tik ar bus kam ją organizuoti, žinant dabartinį mūsų rektorių požiūrį į studentų meną?
Birželio 30 d. Kaune, Dainų slėnyje, prasidėjo Lietuvos šimtmečio dainų šventė „Vardan tos...“ Čia 1924 m. įvyko pirmoji Dainų šventė, čia, laikinojoje šalies sostinėje, du dešimtmečius gyveno ir kūrė iškiliausi menininkai, padėję kultūros pamatus Lietuvos valstybei. Jų dėka Kaunas tapo lietuvybės simboliu.
Diriguoti Lietuvos himną šventės meno vadovė Danguolė Beinarytė patikėjo vienam seniausių ir garbingiausių Kauno chorvedžių – Algimantui Mišeikiui. Daugiatūkstantinis choras a cappella labai pakiliai sugiedojo „Tautišką giesmę“, po jos, diriguojant Petrui Bingeliui, su milžiniška energija suskambo S. Šimkaus giesmė ,,Lietuviais esame mes gimę“. Su meile Ramunė Navickienė interpretavo Č. Sasnausko ,,Kur bėga Šešupė“, iškilmingai, santūriai buvo padainuota A. Kačanausko ,,Malda už Tėvynę“ (dirig. Kastytis Barisas). Chorų programą paįvairino tautinių šokių kolektyvai ir ansambliai.
Kaune vykusi dainų šventė visais atžvilgiais buvo sėkminga, pradedant apgalvota programa, baigiant puikiais dirigentais ir atlikėjais. Dainų šventėje dalyvavo nemažai svečių: Toronto (Kanada) vaikų choras ,,Gintarėliai“, vadovaujamas Deimantės Grigutienės, Čikagos lietuvių meno ansamblis „Dainava“, vadovaujamas Dariaus Polikaičio, Los Andželo choras ,,Los Angelai“ (vad. Kęstutis Daugirdas), Monrealio lietuvių choras ,,Balsas“ (vad. A. Stankevičius), Tartu universiteto studentų choras (vad. Kiulike Joosing). Dainų šventė neprailgo nei klausytojams, nei patiems atlikėjams, o organizacine prasme buvo pavyzdinga. Meno vadovės Danguolės Beinarytės pastangos, miesto mero Visvaldo Matijošaičio dėmesys, choristų, vadovų ir dirigentų atsidavimas nulėmė šventės sėkmę.
Dainos kultūra – geriausia, ką dar turime Lietuvoje. Puoselėkime ją!

Viktoras MASEVIČIUS

Kaip Mindaugo karūna
Pasibaigus Dainų šventei, kurį laiką dar gyvename įspūdžiais, diskutuojame, svarstome, kas pavyko, kas galėjo būti geriau. Renginiai, kuriuos mačiau, paliko tikrai gerą įspūdį. Ši šventė laikytina verta brangios mūsų Tėvynei datos – 100 metų valstybės atkūrimo sukakties.
Sužavėjo Ansamblių vakaras Kalnų parke. Įspūdį galima išreikšti vienu žodžiu – GRAŽU. Jaudino nesuvaidintas tautiškumas ir natūralus patriotizmas, žmonės, kūrę to vakaro reginį, matyt, patys savo širdyje nešioja šias vertybes. Kitaip nebūtų galėję sukurti tokios prasmingos, mūsų kultūros ir gyvensenos tradicijas įtikinamai atskleidžiančios šventės. Jie nusipelnė nuoširdžiausios padėkos.
Gana gerą įspūdį paliko ir Dainų diena. Ji šiais metais buvo kitokia, palyginti su praėjusiomis, ir įžiebė šviesią viltį, kad mūsų dainų šventės nenunyks.
Per beveik 30 nepriklausomos valstybės metų buvo gerokai paklaidžiota rengiant Dainų dieną. Šių metų repertuaras buvo rimtas, turiningas, koncerto eiga tvirtai suręsta, sklandi, nenuobodi (kas, deja, pasitaikydavo anksčiau).
Dirigentų komandoje matėme naujų veidų, ir tai gerai. Gal ir ateityje vertėtų nevengti dirigentų kaitos – tai įneštų naujumo, šviežumo, išvengtume tam tikro Dainų dienos „užvaldymo“. Dabar Lietuvoje jau turime nemažai gerų dirigentų.
Ar Dainų dienos koncertas atliepė mano jau išvardintas vertybes: tautiškumą, lietuviškumą, patriotizmą? Didžiąja dalimi taip. Nes Dainų šventėje svarbu ne tiek meninis lygis, kurį pasiekti masiniame renginyje nėra paprasta, kiek dalyvių ir publikos emocinis išgyvenimas, suburiantis tautą. Šioje Dainų dienoje chorai skambėjo darniai, raiškiai, nuotaikingai. Pasiteisino kolektyvų vadovų ir šventės koncerto rengėjų triūsas. Tačiau…
Kodėl mes iki šiol nepasitikime geros chorinės muzikos paveikumu? Kodėl koncertą būtinai norime pagardinti popsiniais prieskoniais? Ar dėl to Dainų diena pagerėjo? Nepasakyčiau. Mano manymu – atvirkščiai. O tai, kad liaudies daina skambėjo įtraukdama ir publiką, buvo nuostabu. Nes liaudies daina yra tarsi aukso grynuolis, niekada neprarasiantis savo dvasinės vertės. Kaip pagal banke turimas aukso atsargas įvertinamas valstybės turtingumas, taip liaudies daina ir jos puoselėjimas parodo tautos dvasines atsargas. Svarbiausia liaudies dainą išlaikyti natūraliu pirmapradžiu pavidalu.
Šios Dainų dienos repertuaras paliko geresnį įspūdį nei ankstesnių švenčių. Ypač norėčiau paminėti V. Augustino „Cantate Patriae canticum novum“. Tai kūrinys, vertas mūsų Tėvynės ir skaudžios, ir gražios istorijos. Iki šiol savo meninio raiškumo nepraradusios L. Vilkončiaus „Mašinėlės“ ir G. Savinienės „Daina Lietuvai“.
Tačiau pastaraisiais metais girdime vis daugiau suvienodėjusių, supanašėjusių naujų kūrinių chorui, būtų sunku iš klausos nustatyti jų autorystę. Ritmai, intonacijos, architektoninė struktūra „sukalti“ pagal vieną kurpalį. Beatodairiškas „šiuolaikiškumo“ vaikymasis nejučiomis suvienodina kūrinius, o kai pradedama kartoti „Lietuva, Lietuva, Lietuva…“, neparemiant tinkama muzikine kalba, tai ir visai neskanu.
Nuostabi Dainų šventės dalis – dalyvių eitynės Vilniaus gatvėmis. Jomis džiaugiasi ir choristai, ir miesto gyventojai bei svečiai. Bet ar atsiras toks genijus, kuris pajėgs panaikinti eitynių trikdžius ir nesklandumus, besikartojančius kiekvienais metais? Argi gerai, kai Dainų dienos šventinis koncertas pradedamas iki estrados nespėjus ateiti visiems chorams? Šiemet jie vėlavo valandą... Visi supranta, kad didžiulę masę žmonių nelengva suvaldyti, bet ar tai neišsprendžiama problema?
Ir vis dėlto galime džiaugtis, kad ši šventė įvyko. Ji kaip Mindaugo karūna buvo uždėta ant Lietuvos galvos.

Lina DUMBLIAUSKAITĖ-JUKONIENĖ

Visos tautos šventė
Kai istorikai moja ranka į dainų šventes teigdami, kad jos kokčios, kai vis dar manoma, jog tokios šventės yra sovietinio laikotarpio palikimas, o ministrai sako, kad Lietuvai reikia orientuotis į Vakarus, o ne skatinti tautinės kultūros puoselėjimą, ateina laikas sunerimti dėl mūsų etnokultūros ateities.
Nepainiokime, etnokultūra nėra Naisių vasara ir Juozo Statkevičiaus tautiniai drabužiai. Etnokultūra jungia istorinę ir kultūrinę atmintis, žadina nacionalinį sąmoningumą, kuria tautinę tapatybę, ir visa tai susipina su dainų švenčių tradicija, kurią būtina puoselėti ir saugoti.
Ypač klysta tie, kurie dainų šventes vadina fasadine sovietine tradicija. Mūsų šalyje pastangos atgaivinti pavojuje atsidūrusią lietuvybę prasidėjo dar XIX a., judėjimo už tautiškumą užuomazgose, kai klojimuose buvo pradėti rengti lietuviški vakarai. Klojime buvo atliekamos su žemės ūkio darbais ir netgi su žmogaus gyvenimo ciklu susijusios apeigos, o XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje jis buvo tapęs ir kultūrinės traukos centru, kovos su rusifikavimo politika vieta.
Vėliau, 1900 ir 1902 metais, Mažojoje Lietuvoje Vydūnas pradėjo rengti chorų vakarus, kurie jau tuomet buvo pavadinti dainų šventėmis. Didžiojoje Lietuvoje dėl carinės priespaudos ir spaudos draudimo dainų švenčių tradicija vėlavo, pirmoji Dainų šventė įvyko tik 1924 metais.
Metams bėgant atsirado žmonių, kurie folklorinį meną išdrįso parodyti platesnei visuomenei, ėmė kurtis ansambliai. 1940 m. Vilniuje Jonas Švedas įkūrė Lietuvos dainų ir šokių ansamblį, tais pačiais metais scenoje pasirodė Vilniaus universiteto merginų šokių būrelis (vadovė Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė), vėliau išaugęs į Dainų ir šokių ansamblį.
Kilus Antrajam pasauliniam karui bet kokia kultūrinė veikla buvo nutraukta, tačiau sovietams okupavus Lietuvą kultūriniai renginiai ir vėl pradėti organizuoti, nors buvo itin kontroliuojami ir „tarybinami“. Tautiniam menui taip pat galiojo sovietinės estetikos ir politikos dogmos – Lietuvos kultūra galėjo turėti tautinę formą, bet turinys privalėjo būti socialistinis. Tačiau minėtų ansamblių kūrėjai tikėjo, kad tautiškumą galima puoselėti net ir pačiomis prasčiausiomis sąlygomis, tautinė idėja nei J. Švedo, nei jo pasekėjų galvose neturėjo nieko bendra su fasadine sovietų kultūra. Jie dažnai rizikuodavo vaizduodami ne tik lietuvių papročius, bet ir savo kūriniuose kalbėdami apie meilę Lietuvai. Ne kartą ansamblių vadovus ir kitus tautinio meno kūrėjus Lietuvos valdžia kvietėsi pasiaiškinti dėl antisovietinių apraiškų kūriniuose ir koncertuose.
Apmaudu, kad tautinė kultūra vis dar dažnai ir pabrėžtinai tapatinama su jau minėta fasadine sovietine kultūra. Dar apmaudžiau, kad fasadinės kultūros „ekspertų“ žvilgsnis niekaip nenukrypsta ten, kur jo išties reikėtų.
„Lietuvos valstybės kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą; puoselėti profesionalų meną, skatinti kūrybą ir piliečių saviraišką, stiprinti kultūros sklaidą visoje valstybėje ir emigracijoje, dalyvauti pasauliniuose kultūrinių ryšių ir meno mainų procesuose. Globaliame pasaulyje mūsų kultūra turi tapti esminiu Lietuvos vertės ženklu, jos būties pagrindu, mūsų valstybės savitumo, svarbos įrodymu, pilnaverte pasaulinio kultūrinio dialogo partnere“, – rašoma Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinėje programoje „Darni kultūra“. Kyla klausimas, kas tą programą turi įgyvendinti. Nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijos to tikrai nedaro ir netgi elgiasi priešingai – lietuvių kalbą ir lietuvių kultūrą (kas, kaip suprantame iš LVŽS programos, yra mūsų kultūros pamatas) stumia į užribį.
Aukštosiose mokyklose naikinamos tiek etnologijos, tiek lituanistikos studijų programos. Pavyzdžiui, panaikintos vienintelės Lietuvoje VDU vykdytos etnologijos studijos pagal bakalauro programą ir pagal magistratūros lyginamųjų kultūros studijų programą, žlugdoma ir vienintelė Lietuvoje LEU vykdyta šokio edukologijos magistrantūros programa, į kurią įeina ir šokio etnologijos kursas. Panašus pavojus gresia ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje organizuojamoms etnomuzikologijos magistrantūros studijoms. Taip pat naikinamos arba siaurinamos lituanistikos studijų programos. Švietimo ir mokslo ministerija kalba apie tai, kad reikia stiprinti lituanistikos (baltistikos) centrus užsienyje, bet ne Lietuvoje.
Lyginant mūsų ir latvių dainų švenčių biudžetus, darosi graudu. Lietuvoje valstybė skiria 2,9 milijono eurų, dar 440 tūkstančių gaunama pardavus bilietus, Latvijoje atitinkamai – 5,8 milijono ir 2,4 milijono eurų. Tačiau mums turėtų būti gėda ne tik dėl perpus mažesnio biudžeto. Latvijoje pirmadienis, kai vyksta Dainų šventės renginiai, yra ne darbo diena, nes tai tautos šventė. O Lietuvos kultūros ministrė nesiteikė ateiti nė į vieną Lietuvos nacionalinio kultūros centro posėdį, skirtą šventės organizaciniams klausimams aptarti. Nejučia peršasi mintis, kad šiandien ne Dainų šventė, o toks valdininkų demonstruojamas požiūris labiausiai atspindi fasadines sovietų kultūros politikos tradicijas.
Dainų šventė – tai ne tik dalyvių ir žiūrovų šventė. Jos neapsaugosime vien įstatymu ar įtraukdami į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Dainų šventė turi būti tautos šventė, mūsų bendruomeniškumo ugdytoja. Ši šventė – didžiausias ir seniausias mūsų tapatybės pagrindą atspindintis renginys, ir ją turime švęsti visi kartu, viena širdimi. Jokiu būdu neleiskime jos tapatinti su režimu, kuris 50 metų žlugdė mūsų valstybingumą ir tapatybę.

Kamilė ŠERAITĖ

 

Broliai ir sesės dainoje
Ieškodami nacionalinės idėjos, be kurios tautinė tapatybė tampa tik dekoracija (drabužis, buitis, tvarka kiemuose, darbo kultūra – puikumėlis, bet ne Idėja), pagalvokime: o jeigu ta idėja – DAINŲ ŠVENTĖS?
Nacionalinės idėjos vienijama tauta jaučiasi nepasiklydusi istorijoje. O mes – argi esame radę tą idėją, tą stiprybės ašį? Žinoma, mūsų himnas sako: „iš praeities“ ir „vienybė težydi“… Bet kaip žydi, kokioje praeityje? Sapnuose apie LDK? Štai ir bėda. Nes LDK – stichija be krantų, mums nereikalingų žemių, pagaliau mažiausiai trijų kalbų konglomeratas. Dabartinė Lietuvos valstybė – lietuvių kalba apibrėžta Lietuva, be kalbos nėra valstybės sienų.
O kas, jeigu ir dainų švenčių ašis – taip pat Valstybė? Paklauskime, kodėl.
Dainų šventės – laisvas, gražus, aukštas ir visuotinis bendruomenės-tautos susibūrimas BE JOKIOS AGRESIJOS. Dainuojanti tauta niekam nekelia grėsmės, ji – nepavojinga kaimynams (nekalbu apie karinius maršus, kurie su Dainų šventėmis neturi nieko bendra). Dainuojanti tauta virš savęs jaučia tik Laisvę, vadinasi, tik Dievą. Amžinybę ir savo vietą toje amžinybėje.
Šitai aiškiausiai galime pamatyti ir pajusti Latvijoje (iš dalies ir Estijoje). Latviai aiškiai žino: jų valstybė gimė 1873 metais, atidainavus pirmąją Dainų šventę. Todėl latvis išpažįsta dainų šventes kaip tautos tapatybę… (Daugybė mišrių šeimų vaikų taip atranda latviškumą.)
O mes? Mes pavėlavome net 51 metus.
Tai milžiniškas atsilikimas; o ir viskas nutiko atvirkščiai, ne iš Dainų šventės mes gimėme, o Dainų šventė – iš valstybės. Todėl toks atotrūkis (atsilikimas) nuo latvių. Todėl ir toks mūsų nusisukimas nuo latvių. Mes iki pasiutimo svajosime apie LDK, dešimtis simbolių, bet vieno simbolio – Dainų šventės – nepaminėsime. Neturime tokios reikmės. Daugelis politikų (deja, net aukščiausių) dar visai neseniai neišbūdavo visos Dainų dienos – išeidavo į banketus. Latvijoje tai būtų neįmanoma…
Net komunizmas, sovietai ir kolonistai slavai buvo įveikti latvių aistros dainuoti, išsižiojo nuščiuvę ir – pasidavė, neuždraudė Dziesmas Svētkus svinēt (į repertuarą prikaišiojo dainų apie Leniną ir Padomju varu, un komunizma uzvaru, bet nenužudė dainavimo aistros, tradicijos)…
2007 metais JAV ambasadorius, palikdamas tarnybą Rygoje, pasakė, kas jį labiausiai nustebino Latvijoje – dainų švenčių mastas. Pasakė maždaug taip: „JAV – stipriausia pasaulio valstybė, bet ji nėra tiek stipri, kad galėtų surengti tokį stebuklą – Dainų šventę.“

Arvydas JUOZAITIS