Dešimties dienų kelionė profesinio meistriškumo link

2018-ųjų Birštono vasaros menų akademija

Anonsuodama Birštono vasaros menų akademiją šio tradicinio renginio iniciatorė ir siela prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė sakė: „Gali būti tik gerai arba dar geriau“. Į dešimties dienų muzikinę kelionę leistasi jau šeštą kartą, tad profesorės teiginys buvo grįstas akademijos sėkmingos penkerių metų veiklos patirtimi.

Meistriškumo link – su pačiais geriausiais

Į Birštono vasaros menų akademiją liepos 28–rugpjūčio 6 d. kaip visada buvo susirinkę profesinio smalsumo vedami studentai, moksleiviai ir pedagogai. Šiais metais akademijos geografija gerokai išsiplėtė: Birštone susitiko muzikai iš Didžiosios Britanijos, Graikijos, Italijos, Vokietijos, Norvegijos, Suomijos, Rusijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Prasiplėtė ir kūrybinės galimybės. Iki šiol dažniausiai vykdavo fortepijono ir dainavimo pamokos, o šiemet vyko dar ir arfos bei violončelės užsiėmimai. Ypač džiugu, kad akademija sparčiai augina mažiausių muzikuojančių birštoniškių būrį, prie jaunųjų dainininkų šiais metais prisijungė kelios pianistės. Kartų sugyvenimas – viena svarbiausių Birštono vasaros menų akademijos siekiamybių: jaunimui verta ne tik girdėti, bet ir suprasti, ką sako solidžią gyvenimo ir profesinę patirtį sukaupę vyresnieji, šiems pasitobulinti naujųjų technologijų srityje, pasisemti jaunatviškos energijos, kūrybiškumo, o visiems kartu dalytis puikia nuotaika. Džiugu, kad tarp pasyviųjų akademijos dalyvių vis daugėja atvykstančių antrą ar trečią kartą, paraginančių prisijungti ir kolegas. Vadinasi, čia įdomu, naudinga ir prasminga pabūti, susipažinti, įgyti profesinės patirties ir pasidalinti savąja.

Šios vasaros akademijoje dirbę meistriškumo dėstytojai – ilgametę sceninę patirtį turintys ir pripažinimą pasiekę pedagogai.

Su vokalistais dirbo viešnia iš Norvegijos Barbro Marklund, pasaulinio garso primadona Lilija Šukytė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriai Asta Krikščiūnaitė ir Vladimiras Prudnikovas, jaunųjų atlikėjų numylėtinė Vilniaus kolegijos docentė Eglė Juozapaitienė. Violončelininkus mokė Nicholasas Jonesas iš Didžiosios Britanijos, pianistus – Viktoras Riabčikovas iš Rusijos, LMTA profesorė Nijolė Ralytė ir ką tik magistro studijas Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje pas D. Pascalį baigęs Justas Čeponis. Jau antrus metus prie karališkosios arfos kvietė LMTA lektorė Joana Daunytė, su Aleksanderio technika supažindino ir prie instrumentų užsisėdėjusius muzikus stengėsi išjudinti Katri Tikka iš Suomijos, popietės paskaitų ir susitikimų ciklą kaip ir kasmet vedė LMTA profesorė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Tradiciškai Birštono vasaros menų akademija sulaukė ir svečių. Turininga bendravimo su dainininkais patirtimi dalijosi pianistas Kristianas Attila iš Suomijos, baroko muzikos paslapčių atskleidė italas Christianas Frattima, o Lietuvos Respublikos Seimo narys profesorius Vytautas Juozapaitis, išugdęs nemažą talentingų dainininkų būrį ir sukūręs daug įsimintinų vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto bei kituose muzikiniuose teatruose, pabrėžė, kad šiais metais Birštone jis ne tik dalinosi savo patirtimi, bet ir sėmėsi jos iš kolegų.

 

Muzikinis kvietimas nesustoti

Šeštadienio vakarą (liepos 28 d.) žiūrovai buvo pakviesti į Vasaros menų akademijos atidarymo renginį Birštono kultūros centre. Pasak BVMA koncertų meno vadovės A. Žigaitytės-Nekrošienės, pirmuoju koncertu kiekvienais metais siekiama netikėtumo, užtenka prisiminti džiazo muzikos grandų Viačeslavo Ganelino ir Arkadijaus Gotesmano, unikalios mušamųjų grupės „Giunter Percussion“, Ievos Prudnikovaitės ir „4Tango“ pasirodymus, plečiančius „grynosios“ muzikos ribas. Žanrinė įvairovė tik dar kartą patvirtina, kad pagrindinis meninės sėkmės garantas – profesionalumas. Beje, akademijos koncertuose dalyvauja tik Lietuvos muzikų sąjungos nariai.

Šių metų netikėtumas – folkroko grupė „Žalvarinis“, akustiniame koncerte pristačiusi naujausią savo albumą „Einam tolyn“ bei atlikusi senas, pačios grupės ir klausytojų mėgstamas dainas.

„Žalvarinis“ susikūrė 2001 m. vasarą. Tuo metu ir buvo pradėti pirmojo grupės albumo įrašai, pasižymintys savitu „žalvariniu“ skambesiu, kompozicijos ir improvizacijos pusiausvyra, folkloro ir roko darna, sudėtingomis instrumentinėmis partijomis, „kietoka“ ritmika. Pasak grupę pristačiusios A. Žigaitytės-Nekrošienės, „Žalvarinio“ vadovui Robertui Semeniukui (vokalas, gitara, klavišiniai, muzika) teko pavaikščioti daugeliu kelių kelelių, kol atrado savo stilių. Folkloro melodijos, sujungtos su roko elementais, be galo daug improvizacijos ir tylus akių kontaktas su žiūrovais, nuostabūs balsai ir įsimintinos dainos –visa, kas vyko scenoje, buvo tarsi miuziklas, verčiantis laukti dar ko nors naujo, negirdėto. Taip ir buvo!

Taigi Birštono vasaros menų akademijos renginių, susitikimų, užsiėmimų maratonas buvo pradėtas išties nuostabiu vakaru, muzikiniu fejerverku, o naujojo „Žalvarinio“ albumo pavadinimas „Einam tolyn“ visiškai neplanuotai tapo savotišku viso akademijos muzikinio vyksmo motyvu. Robertas Semeniukas sako, kad „Einam tolyn“ – ir labai asmeniškas grupės kelionės, ir kartu Lietuvos, švenčiančios savo valstybingumo atkūrimo šimtmetį, patirčių atspindys. Būrys žmonių, kasmet susirenkančių į dešimties dienų meistriškumo kursus, taip pat keliauja, tad „Einam tolyn“ akademijos renginių kontekste skambėjo tarsi kvietimas nesustoti, kiekvienam eiti savo keliu.

Vasaros menų akademija – jaunųjų muzikų kūrybinio kelio atkarpa. Tai toli gražu ne pramoga, o kasdienis, ištvermės reikalaujantis darbas auditorijose. „Reikia keltis ir gultis su mintimi, kad ko nors nepadarei“, – šeštadienio rytą per pirmą susitikimą su akademijos dalyviais kalbėjo profesorius Vladimiras Prudnikovas.

Dešimt dienų nuo ankstyvo ryto Kultūros centro ir Birštono meno mokyklos auditorijose netilo balsai ir instrumentų garsai, vyko paskaitos ir susitikimai su lektoriais, akademijos studentų bei profesorių koncertai Birštono kurhauze, „Vakaro serenados“ sanatorijoje „Eglė“. Dienotvarkė buvo tokia įtempta, kad lagaminuose taip ir liko laisvalaikio valandėlėms atsivežti teptukai, dažai ir knygos.

 

Kelionės laiku ir prisiminimais

Akademijos dalyvių kiekvieną popietę laukė paskaitos „Eglės“ sanatorijos Konferencijų salėje.

Pirmoji paskaita-susitikimas auditoriją perkėlė į praeitį, kai prieš tris dešimtmečius scenos prožektorių šviesas išvydo kompozitorės Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“. Susitikime dalyvavo jos kūrėja ir Mažvydo vaidmens atlikėjas Vladimiras Prudnikovas.

Pasak kompozitorės, viskas prasidėjo nuo netikėtumo, patirto 1976 metų pavasarį per LMTA aktorių kurso diplominį spektaklį pagal tuo metu dar beveik nežinomą Justino Marcinkevičiaus dramą „Mažvydas“. Irenos Vaišytės auklėtiniai kuklias kiekvieno žiūrovo vadovėlines žinias apie Martyną Mažvydą tą vakarą išaugino iki stipraus emocinio išgyvenimo: žodžio, pareigos, tėvynės, meilės supratimo ir pajautimo...

Atėjus metui rašyti diplominį darbą, būsimoji kompozitorė suprato, kad nors dauguma studentų renkasi kurti simfoniją, ji imsis operos.

„Man geriau sekdavosi žodžio skambesio ieškoti muzikoje, be to, nuo vaikystės daugiau laiko praleisdavau operos teatre negu koncertų salėse. Kiekvieną savo studentą labai gerai pažinęs profesorius Eduardas Balsys pasiūlė: „Rašyk operą – juk „Mažvydą“ atmintinai moki...“, – prisiminimais dalijosi Audronė Žigaitytė.

„Mažvydo“ kelias į sceną buvo sunkus, kupinas įvairiausių trikdžių. Juk kartu su jaunos kompozitorės opera gimė ir naujas teatras – būtent šia premjera veiklą pradėjo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Tuometis jo vadovas Gintas Žilys jaunam teatro kolektyvui kėlė didelius tikslus, tad pirmajam spektakliui buvo pasirinktas sudėtingas veikalas. Sumanymą padėjo įgyvendinti puikūs muzikai – Mažvydo vaidmenį sukūrė Vladimiras Prudnikovas, muzikiniu pastatymo vadovu tapo Gintaras Rinkevičius.

Teatro gimimas – sudėtingas reiškinys, tad susitikimo dalyviams buvo įdomu iš pirmų lūpų išgirsti, kaip formavosi spektaklio kūrėjų atsakomybė ir požiūris į savo profesiją, sceną, kiek dirigentų ir kodėl atsisakė diriguoti „Mažvydą“, kaip anuometinės Kultūros ministerijos ir Klaipėdos miesto vadovai rūpinosi naujuoju teatru ir teikė jam visokeriopą pagalbą. A. Žigaitytės ir V. Prudnikovo prisiminimai „nukasė“ trijų dešimtmečių užmaršties sniegą, kuris, beje, „Mažvydo“ premjeros dieną – 1988 m. balandžio 23-iąją – iškrito taip gausiai (nors savaitę iki tol jau buvo 24 laipsniai šilumos), kad į teatro atidarymą atvykusias damas, avėjusias aukštakulniais, vos kelias dešimtis metrų nuo „Klaipėdos“ viešbučio iki teatro teko vežti automobiliais. Staigi oro kaita atsiliepė ir Vladimiro Prudnikovo balsui – dainininkas jį tiesiog prarado... Tačiau į premjerą atvykusi garsioji visų ligų gydymo masažu specialistė pianistė Erika Dineikaitė padarė stebuklą ir žodžio negalėjęs ištarti solistas atidainavo visą spektaklį. O Mažvydo partija, anot maestro, sunkesnė net už Boriso Godunovo.

Tarsi tas pavasario sniegas, vos nesužlugdęs premjeros prieš tris dešimtis metų, šį kartą susitikimo tėkmę pakoregavo techniniai trikdžiai, dėl kurių operos ištraukos skambėjo labai neįprastu, gal dar tiksliau, unikaliu būdu. Tačiau publika išklausė net daugiau, nei buvo numatyta – visą trečią operos veiksmą ir epilogą...

Operos kūrėja A. Žigaitytė šmaikštavo, kad visi genialūs kompozitoriai pripažinimo sulaukė maždaug po šimto metų, tad liko ne taip ir daug – tik septyniasdešimt. Svarbu, kad viskas būtų užfiksuota, kad „būtų ką atrasti“. O „Mažvydas“ 1989 metais buvo nufilmuotas didelėmis ano meto LRT režisierės Virginijos Makačinienės ir muzikos laidų redaktorės Irenos Didžiulienės pastangomis. Filmuotis nepratusiam kolektyvui tai buvo didelis iššūkis, juo labiau kad chore dainavo ir studentai, ir moksleiviai.

Sekmadienio renginių programą užbaigė pianisto Viktoro Riabčikovo rečitalis Birštono kurhause. Pianistas publikai pristatė programą, kurios didžioji dalis kūrinių Lietuvoje niekuomet nebuvo skambėję. Jautriai, poetiškai V. Riabčikovas interpretavo dar negirdėtus A. Borodino, M. Glinkos, C. Kiuji kūrinius, papasakodamas ir pikantiškų jų gimimo istorijų.

Po kelių dienų vykusiame susitikime su svečiu įdomu buvo išgirsti Vilniuje gimusio ir kurį laiką gyvenusio prancūzų ir lietuvių kilmės rusų kompozitoriaus Cezario Kiuji biografiją ir jo fortepijoninę muziką, o ypač žaismingus ansamblius keturioms rankoms – juos V. Riabčikovui atlikti padėjo prof. Nijolė Ralytė. Daugelis pedagogų ne tik žymėjosi Kiuji kūrinių pavadinimus, bet ir buvo pasiryžę jais papildyti savo mokinių repertuarą.

 

Primadonų gyvenimo keliai

Trečioji Birštono vasaros menų akademijos diena buvo išskirtinai moteriška. Tiek popietės susitikimą su primadona Lilija Šukyte, tiek vakaro koncertą, kuriame Asta Krikščiūnaitė ir Čiurlionio kvartetas atliko prancūzų autorių muziką, lydėjo išskirtinė nuotaika, moteriška elegancija, emocijos ir atvirumas.

Popietę „Eglės“ sanatorijos Konferencijų salėje buvo nuostabi galimybė išvysti Liliją Šukytę (Lilian Sukis), padariusią stulbinamą tarptautinę solistės karjerą. Jai publika plojo garsiausiose pasaulio scenose, jai specialiai buvo rašomi kūriniai, tačiau mes apie L. Šukytės gyvenimą ir karjeros vingius mažai ką žinojome.

Lilijos Šukytės šaknys – Kaune. Prieš II pasaulinio karo pabaigą su motina ji išvyko į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Neilgai trukus jau dainavo Niujorko „Metropolitan Opera“, atliko Violetos, Nedos, Paminos, Mikaelos ir Euridikės vaidmenis.

Atėjimo į didžiąją sceną istorija – ištisas „kinas“, su daugybe likimo vingių ir aplinkybių pokštų. Pati Lilija juokauja, kad viskas prasidėjo „nuo penkto nykštuko iš kairės“ vaidmens. Bet panašu, kad solistė visada tvirtai žinojo, ko nori, ir ėjo pasirinktu keliu viską atiduodama į Dievo rankas. „Dieve, tu mane atvedei, dabar mane išvesk“, – sakydavo Lilija kritiniais momentais.

Susitikimą papildė vaizdo įrašai ir nuotraukos, leidusios susidaryti išsamesnį dainininkės portretą. Ji – išskirtinai atviras, nuoširdus žmogus, turintis puikų humoro jausmą. Nuostabu atrasti tokias asmenybes – nuveikusias daug, tačiau tikras, be pudros ir susireikšminimo. Vienintelė Lilijos karjeros metraštininkė buvo jos motina, kiekvieną recenziją įklijuodavusi į albumą. Pati Lilija to niekada nedarė. „Būdama scenoje aš atiduodavau viską, ką turėjau, pasakydavau viską, ką galėjau, iš sielos. Ką ten dar rinksi“, – mano solistė.

Vakaro koncertas kurhauze tapo organiška ir nuostabia popietinio susitikimo tąsa. Prancūzų muzikos vakare klausėmės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Astos Krikščiūnaitės ir Čiurlionio kvarteto, į kurį trumpam grįžo savo vietą jaunesniam kolegai jau užleidęs violončelininkas Saulius Lipčius. Drauge su ilgamečiais partneriais Jonu Tankevičiumi, Dariumi Dikšaičiu ir Gediminu Dačinsku S. Lipčius ruošiasi iškiliai kvarteto penkiasdešimtmečio sukakčiai, tad atliepdami ne tik vakaro temą, bet ir pusės amžiaus biografiją vakare skambėjo Čiurlionio kvarteto interpretacijos perlai – C. Debussy ir M. Ravelio kūriniai.

Asta Krikščiūnaitė ir prancūzų vokalinė lyrika – neatsiejamas reiškinys, dainininkės net ir balso tembras tarytum specialiai sukurtas šiai muzikai perteikti. Turėdama nepaprastai gausų prancūzų muzikos repertuarą, šį kartą dainininkė jį praturtino dar negirdėtomis J.-B. Weckerlino (1821–1910) miniatiūromis.

Nuostabiai skambėjo ir H. Duparco, G. Bizet, L. Delibesˊo kūriniai, o vakaro pabaigoje publika nenurimo tol, kol neišgirdo F. Poulenco dainos „Meilės keliai“. „Taip, kaip šį kūrinį dainuoja A. Krikščiūnaitė, tikriausiai niekas kitas pasaulyje nedainuoja“, – trumpai ir tiksliai dainininkės repertuaro perlą apibūdino vakarą vedusi A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Subtilumu ir elegancija išsiskirianti prancūzų muzika, atliekama nuostabaus balso savininkės A. Krikščiūnaitės ir Čiurlionio kvarteto, leidžia ne tik ja tiesiog skonėtis, bet ir pasinerti į pačią prancūzų kultūrą, jos tradicijas. Jei dviem žodžiais reikėtų apibūdinti vakarą, užtektų pasakyti – aistra ir profesionalumas. O ar gali kas būti geriau?

 

Muzikos karalystės vitražai

Keturių muzikuojančių seserų Daunyčių ir jų mamos ansamblio pasirodymas kurhauzo scenoje – reginys, primenantis pasakų karalystę. Tiek mama, tiek visos keturios dukros – nuostabios atlikėjos, scenoje kiekviena žėri savo individualumu ir kuria nuostabų muzikinį vitražą.

„Mus nešioja ant rankų kaip stebuklą, – juokavo arfininkė Joana Daunytė, viena iš keturių talentingų ansamblio „Regnum musicale“ narių. Tokio muzikos instrumentais „ginkluoto“ seserų ketvertuko kitaip kaip stebuklu nepavadinsi.

Iš tiesų buvo nenusakomas malonumas scenoje matyti keturias švytinčias merginas – Joaną (arfa), Eleną (violončelė), Vitą Mariją (fleita) ir Kotryną Ugnę (smuikas). Koncerte prie dukrų prisijungė ir mama Raimonda Daunienė (smuikas). Tiesa, mama ne tik griežia smuiku, bet, kaip paaiškėjo sesėms pokštaujant scenoje, yra ir ansamblio vadybininkė, ir „vyr. dirigentė“. Ji motiniškai apdairiai „sudirigavo“ ir tai, kad mergaitės grotų skirtingais instrumentais, numatydama nuostabią galimybę užaugus muzikuoti kartu. Dukroms mama intuityviai parinko instrumentus, kad pavyktų suformuoti ansamblį. Laikui bėgant instrumentai kiekvienai neįtikėtinai pritiko ir patiko. Tiesa, Elena yra išimtis. Būdama puiki violončelininkė mergina negalėjo atsispirti prigimtinei traukai dainuoti, todėl pradėjo studijuoti vokalą pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Vakare Eleną išvydome ir solistės amplua, ir griežiančią jos vizitine kortele vadinamą italų violončelės virtuozo Giovanni Solima kūrinį „Lamentatio“ („Rauda“).

Žiūrint į scenoje muzika besimėgaujančias seseris, stebint jų prigimtinį temperamentą, supranti – tai moterys, dėl kurių tikrai gali vykti karai. Beje, bisui sesės keturiais balsais padainavo liaudies dainą!

 

Apie sėkmės akimirkas ir kasdienybę

Trečiadienio rytas Birštono vasaros menų akademijoje prasidėjo muzikiniais pusryčiais Vytauto, Eglės ir Ievos Juozapaičių muzikinėje virtuvėje. Maestro V. Juozapaitis ir jo dainuojančios damos pakvietė į atvirą pamoką, kurią galėjo stebėti ne tik akademijos dalyviai, bet ir kurorto gyventojai bei svečiai.

Atvira pamoka stebinčiajam yra ir smalsumo patenkinimas, ir tam tikra prasme atsisveikinimas su iliuzija, kad atlikėjo gyvenimas – aksominiai scenos kulisai, prožektorių šviesos ir aplodismentai. Scena yra tik akimirkos, kurios užsitarnaujamos kasdieniu bandymu dar miegančiu balsu „paimti mi natą“, nori tu to, ar nenori.

Šių minčių tąsą galėjome išgirsti ir popietės susitikime-diskusijoje „Dainavimas: talentas ar meistriškumas?“ Susitikime dalyvavo vokalo pedagogė Barbro Marklund (Norvegija) ir pianistas Kristianas Attila (Suomija), pokalbiui žaismingai vadovavo prof. V. Juozapaitis.

„Tai, kad namuose turi puikų „Steinwey“ instrumentą, dar nereiškia, kad esi talentingas ir geras atlikėjas“, – juokavo K. Attila. Talentas, pasak pianisto, yra labai kompleksiška ir integrali sąvoka. Atlikėjo sėkmę lemia tiek fiziniai žmogaus duomenys, tiek muzikinis jautrumas, intelektas, intuicija, kurią taip pat reikia lavinti, gebėjimas ieškoti naujos informacijos ir ją priimti, o visas tas patirtis „atnešti“ į pasirodymą. Vienaip ar kitaip, atlikėjų sėkmės istorijose didžiausią nuošimtį sudaro darbas.

K. Attilai antrino ir charizmatiškoji vokalo pedagogė Barbro Marklund. „Jei nori būti mano mokiniu, turi suvokti, kad teks labai sunkiai dirbti ir laikytis griežtos disciplinos. Aš nešvaistau savo laiko tinginiams“, – sakė ji.

Šimtus studentų turėjusi pedagogė įsitikinusi, kad niekas negali, o ir neturi teisės pasakyti, kokios yra vieno ar kito žmogaus galimybių ribos. „Kiek stebuklų yra nutikę! Jei mes netikėsime studentais, kas jais tikės? Mūsų, pedagogų, užduotis – įskiepyti jiems tikėjimą ir pasitikėjimą, ir jie padarys stebuklus.“

Diskusijoje nuskambėjo ir labai netikėtų pastebėjimų. B. Marklund, turinti ne tik ilgametę vokalo pedagogės praktiką, bet ir didžiulį teorinių žinių bagažą, teigė, kad net ir veido kaulų struktūra turi poveikio balso skambesiui. Tarkime, daugumos azijiečių galvos yra didesnės, tad atstumas tarp skruostikaulių taip pat didesnis, dėl to natūraliai didesnė rezonavimo erdvė.

Diskutuojant apie tai, kaip solistams įveikti scenos baimę, pasidalinta ir nuostabia įžvalga: „Kai eini į sceną, ne tu esi svarbiausias, o tai, ką kompozitorius norėjo pasakyti per muziką. Atlikėjas scenoje yra tik tarpininkas.“

Trečiadienį užbaigė vakaro koncertas „Violončelės žavesys“ – tai buvo tikras violončelininkų antskrydis kurhauzo scenoje. Joje pasirodė ne tik menų akademijos pedagogas Nicholasas Jonesas, jo mokiniai Christina Bensi, Elena Daunytė, Augustas Gocentas, Žana Miniotaitė, Kornelija Morkevičiūtė, Tabitha Selley, bet ir pastarąją į Birštoną atlydėjęs tėtis, įžvalgiai atsivežęs ir savo violončelę...

Koncerte žavėjo tiek solistų ir violončelių ansamblio griežimas, tiek ir muzikantams akompanavusio pianisto Justo Čeponio virtuoziškumas, padėjęs atskleisti retai atliekamų F. Chopino, L. Janáčeko, S. Rachmaninovo sonatų violončelei ir fortepijonui grožį.

Violončelių ansamblio (griežė 4, 5, 6 ir 8 violončelės), į kurio sudėtį įsiliejo ir pats profesorius N. Jonesas, atliekamų kūrinių autoriai atstovavo visoms epochoms – nuo J. S. Bacho iki Johno Yorko. Pastarojo kompozicijoje „Nuo „Nibelungo žiedo“ iki „Rigoleto“ (skirtoje G. Verdi ir R. Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms) skambančius operų fragmentus atpažinusius klausytojus profesorius Jonesas žadėjo apdovanoti vyno taure...

 

Vaisiai iš muzikinės bendrystės sodų

Ketvirtadienio vakarą scenoje išvydome tuos, kurie seniai yra užsitarnavę publikos meilę ne tik dėl savo profesionalumo, bet ir sceninio įvaizdžio. Pilnutėlėje kurhauzo salėje klausytojai galėjo mėgautis Vytauto Juozapaičio muzikavimu, kurį galima pavadinti nardymu scenoje. Jo atlikti F. Schuberto kūriniai teikė malonumą ausiai, o po Juozo Talat-Kelpšos aranžuotos lietuvių liaudies dainos „Už aukštųjų kalnelių“ salėje sėdintieji ėmė ieškoti nosinaičių.

V. Juozapaičio kūrybos vakarą sušildė šeimyniškumo gijos – dainavo ir Vytauto žmona Eglė Juozapaitienė, dukra Ieva Barbora Juozapaitytė, kuri, pasak vakarą vedusios A. Žigaitytės, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik dainuoti, nes augo kasdien nuo pusryčių iki vakarienės supama muzikos. Prie šeimos terceto prisijungė ir V. Juozapaičio mokytojas Vladimiras Prudnikovas. Abiejų solistų nuostabiai sudainuotas Karaliaus Pilypo ir Markizo Pozos duetas iš G. Verdi operos „Don Karlas“ nė sekundės neleido dvejoti: girdime tobulo meistriškumo pavyzdį.

Vakaro solistams akompanavo specialiai iš Suomijos atvykęs vienas tituluočiausių šiandienos koncertmeisterių Kristianas Attila. Su V. Juozapaičiu jį sieja sceninė draugystė, užsimezgusi prieš 25 metus ir netikėtai atsinaujinusi vykdant Suomijos Sibeliaus akademijos ir LMTA pedagogų mainų programą.

Nuostabu scenoje matyti drauge muzikuojančius tėvus ir vaikus, mokytojus ir mokinius bei jų kūrybinės bendrystės soduose prinokusius vaisius.

 

Susipynė literatūra ir muzika

Penktadienio vakaras buvo skirtas netoli Birštono, Jundeliškėse (buv. Ustronė), gyvenusiam šviesuoliui – gydytojui, mąstytojui, rašytojui, laikomam ir vienu įžvalgiausių XIX amžiaus memuaristų, – Stanislovui Moravskiui prisiminti ir pagerbti.

Tradiciniuose Moravskio skaitymuose įžvalgomis apie šios asmenybės kūrybą dalijosi literatė dr. Brigita Speičytė ir istorikė dr. Reda Griškaitė, iš lenkų kalbos išvertusi S. Moravskio knygas „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825), „Iš visur po truputį“ (I ir II d.) ir parengusi joms išsamius komentarus. S. Moravskio tekstus skaitė aktorius Andrius Bialobžeskis.

„Skaitydama S. Moravskio tekstus stebėjausi, kad jis, XIX a. pradžios žmogus, mąsto visai taip pat kaip ir mūsų laikotarpio žmonės“, – sakė S. Moravskio literatūrinio palikimo tyrinėtoja ir vertėja Reda Griškaitė.

„Kas ta šalis?“ – skambėjo nuo scenos A. Bialobžeskio skaitomos S. Moravskio eilės. Tiek šis poetine forma išakytas klausimas, tiek mintis, kad laikai „nešvankūs“, akivaizdu, liudija S. Moravskio minčių aktualumą ir šiandien. Ir himnas Dievui, prašantis išsaugoti laisvę, neturi liautis skambėjęs – ne tik prie altorių, bet ir mūsų kasdieniuose pasirinkimuose ir apsisprendimuose, jei išties norime būti laisvi.

Vakare susipynė žodis ir muzika. Birštono vasaros menų akademijos dalyvių muzikiniai intarpai, papildydami mokslinius ir meninius tekstus, taip derėjo prie vakaro koncepcijos, kad atrodė specialiai sukurti. Tai buvo Ottorino Respighi „Siciliana“ (Joana Daunytė, arfa, ir Lina Žilinskaitė, kanklės), Sergejaus Prokofjevo „Merkucijus“ iš baleto „Romeo ir Džuljeta“ (Kamilė Kaučikaitė, fortepijonas), Johno Yorko Koncertinė fantazija Nr. 4 violončelėms G. Verdi ir R. Wagnerio operų temomis „Nuo „Nibelungo žiedo“ iki „Rigoleto“ (Christina Bensi, Tabitha Selley, Žana Miniotaitė ir Elena Daunytė), Mimi arija iš Giacomo Puccini operos „Bohema“ ir Zitos Bružaitės „Elegija“ (dainininkė Kamilė Balabonaitė ir pianistas Justas Čeponis). Vakarą prasmingai užbaigė jau ketvirtą kartą BVMA dalyvavusios birštoniškės moksleivės Austėjos Suchockaitės šiais metais specialiai akademijai sukurta daina „Apie Tave“. Ją dainos autorė atliko kartu su jauniausiais akademijos dalyviais Adrija Suchockaite, Elze Biskirskaite, Austėja Belenavičiūte, Gustu Grigaru, Ugne Naudžiūnaite ir Veronika Pitrėnaite bei puikia ansamblio talkininke ir kūrybine partnere pianiste Roberta Daugėlaite.

 

Karališkasis šeštadienis

Antrasis Birštono vasaros menų akademijos šeštadienis dvelkė prabanga. Popietę Christianas Frattima pasakojo apie karalienę Boną Sforcą, o vakaro koncertuose karalienėmis virto Menų akademijos dainininkės ir muzikantės.

Puikiai lietuviškai kalbantis pirmosios ir vienintelės italų baroko operos kompanijos „Coin du Roi“ muzikos vadovas, smuikininkas, dirigentas jau yra pažįstamas Lietuvos muzikinei bendruomenei. 2007 m. jis pradėjo dirigavimo studijas pas profesorių J. Domarką, vėliau jam asistavo prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pulto, konsultavo klaipėdiečius statant C. Monteverdi operą „Popėjos karūnavimas“ (2010), pastaraisiais metais nuolat koncertuoja su žymiais orkestrais įvairiose pasaulio šalyse.

Ch. Frattima Birštono akademijos dalyvius pakvietė į paskaitą „Ar jau viską žinome apie karalienę Boną?“ Istorinių asmenybių gyvenimai visuomet kupini paslapčių, pikantiškų detalių ir neatsakytų klausimų. Akivaizdu, kad kilmingoji ponia nemažai nusipelnė LDK kultūrai, jos dėka Vilniuje gimė opera ir... atkeliavo agurkai. Paskaitoje netrūko žaismės ir pašmaikštavimų. Ch. Frattima, tikras eruditas, kalbantis ne viena kalba, puikiai išmanantis ne tik istorinius kontekstus, bet ir vokalinio meno subtilybes, iš auditorijos sulaukė daugybės klausimų. Be kita ko paaiškėjo, kad Ch. Frattima yra princas, kurio giminei Italijoje priklauso beveik keturi šimtai pilių...

 

Birštono merės taurė – pianistei

Šeštadienio ir sekmadienio BVMA vakaro koncertuose kurhauzo salėje karaliavo akademijos dalyviai – daugiau nei savaitę kasdien įtemptai dirbę vokalo, violančelės ir fortepijono specialybių studentai. Kiekvieną vakarą jie pasirodydavo ir „Eglės“ sanatorijoje, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos pedagogės Raimondos Sližienės globojamose „Vakaro serenadose“.

Nuostabiausiu šeštadienio akordu tapo konkursas Birštono savivaldybės merės taurei laimėti. Prieš dvejus metus surengtame pirmajame konkurse dėl šio apdovanojimo varžėsi pianistai, skambindami gamas ir atlikdami kitas netikėtas užduotis, antraisiais metais vyko improvizacijų varžybos, vadovaujamos kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Šiais metais BVMA rengėjai sumanė atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirtą liaudies dainos konkursą, gražiai atliepusį pirmajam akademijos koncertui, kuriame skambėjo „Žalvarinio“ aranžuotos lietuvių liaudies dainos.

Buvo net sunku įsivaizduoti, kaip kūrybingai į užduotį pažvelgs jaunieji BVMA ugdytiniai. Susibūrę į įvairiausių sudėčių ansamblius jie parengė 12 puikių numerių, iš kurių vertinimo komisijai teko beveik neįmanoma užduotis atrinkti tą vieną vienintelį, vertą Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės įsteigto prizo (beje, tokio gražaus, kad jo nevalingai geidė ne tik konkurso dalyviai, bet ir patys žiuri nariai, kurių stalą jis puošė per konkursą).

Vertinimo komisijai pirmininkavo merė Nijolė Dirginčienė, joje buvo Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis, Meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja Olga Zubavičienė, profesoriai Lilija Šukytė, Vladimiras Prudnikovas, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir svečias iš Italijos Christianas Frattima.

Konkurse skambėjo įvairiausioms instrumentinėms sudėtims aranžuotos dainos, jas atliko dainų turinį atitinkančiais kostiumais vilkintys ne tik dainininkai, bet ir pianistai, violončelininkai, kanklininkės ir arfininkės. Drauge su akademijos ugdytiniais muzikavo ir jaunieji pedagogai Joana Daunytė ir Justas Čeponis, o Vytauto Juozapaičio improvizuotas šeimyninis ansamblis, prie kurio prisijungė svečias Christianas Frattima, į atliekamos dainos aranžuotę įpynė turiniu ir prasmėmis artimą itališką motyvą. Šis nekonkursinis grandų pasirodymas buvos speciali dovana BVMA globėjai Birštono savivaldybės merei Nijolei Dirginčienei.

Didžiulė atlikėjų meilė dainai ir Lietuvai, atsakingas pasirengimas ir išmonė, vainikai ir „vosilkos“, specialiai vakaro pasirodymui atkeliavusios net iš Kauno turgaus, sukūrė įspūdingą šventę.

Niekaip negalėdama išrinkti vienos dainos nugalėtojos, žiuri pasitelkė publiką. Vos kelių balsų persvara Birštono merės prizas atiteko šių metų akademijos siela visuose renginiuose buvusiai pianistei Robertai Daugėlaitei už dainą „Anksti rytą“ (jai talkino kanklininkė Lina Žilinskaitė).

 

Žymaus vargonininko dovana jiezniečiams

Sekmadienį Jiezno krašto žmonės turėjo progą pasiklausyti vargonų muzikos. Jau kurį laiką „tylinčius“ Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos parapijos bažnyčios vargonus prakalbino vargonininkas, pianistas, geofizikos profesorius iš Vokietijos Vytenis Vasyliūnas, į Birštono akademiją atlydėjęs savo žmoną dainininkę Liliją Šukytę.

1944-aisiais, būdamas vos penkerių, Vytenis kartu su tėvais atsidūrė Vokietijoje, vėliau – Austrijoje, 1950 m. likimas šeimą nubloškė į Pietų Ameriką, o 1954 m. ji persikėlė į JAV.

Muzikų šeimoje augęs Vytenis Bostono Naujosios Anglijos konservatorijoje mokėsi vargonų specialybės, prestižiniame Harvardo universitete ir Masačusetso technologijos institute studijavo fiziką. Vėliau dirbo mokslinį darbą planetų magnetosferų srityje, dalyvavo JAV kosminių erdvėlaivių užfiksuotų Žemės ir kitų planetų magnetinio lauko duomenų tyrimuose. Greta mokslinio darbo visada buvo ir muzika. Vytenis Vasyliūnas su tėvu Izidoriumi, žymiu pianistu, yra surengęs daug instrumentinės muzikos koncertų, išleido plokštelių albumą, bet didžioji jo aistra – vargonai. V. Vasyliūnas yra koncertavęs daugelyje Europos šalių, Skandinavijoje, Izraelyje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kolumbijoje, nuo 1998 metų beveik kasmet groja ir Lietuvoje.

„Aš neįsivaizduoju Vytenio gyvenimo be vargonų. Mes juos turime ir namuose, – sakė profesoriaus žmona Lilija Šukytė. – Vyteniui vargonavimas – tarsi vaistas, padedantis išlaikyti atmintį. Mat visus kūrinius jis groja tik atmintinai. Svarbus kūrybinis ir atminties lavinimo dalykas yra ir registruotė – jis sugeba pagal vargonų galimybes ir skambesį parinkti registrus. Patikėkite, tai aukštoji matematika.“

Beje, pati profesorė Lilija Šukytė Jiezno bažnyčioje iš karto prisijungė prie mišiose giedojusio choro.

Po koncerto profesorius labai džiaugėsi, kad turėjo progą vargonuoti tokioje nuostabioje bažnyčioje.

 

Ieškant savo kelio

Dešimties dienų kelionė į muzikos mišką su tikrais scenos vilkais – dovana. Lieka tikėtis, kad akademijoje mokęsis jaunimas ją deramai įvertins. Jaunųjų muzikantų ir vokalistų sprendimas dešimt vasaros dienų praleisti intensyviai dirbant teikia vilties. Kaip žinoma, paauglystė ir jaunystė – aktyviausias ieškojimų metas, jis lydimas ir baimės, ir nepasitikėjimo savimi, arba priešingai, perdėto savęs vertinimo. Todėl autoritetų buvimas šalia jaunųjų – didžiulė vertybė.

„Kursai būna labai intensyvūs – daug pedagogų, daug koncertų, daug individualių techninių repeticijų, daug pratimų, ir tai padeda žmogui save atrasti. Rudenį grįžę į auditorijas jie būna visa galva aukščiau už savo „konkurentus“, – sakė profesorius V. Prudnikovas.

Visiškas sutapimas, kad Birštono kultūros centre eksponuota Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Šimtmečiui šimtas“, bet ji simboliškai lydėjo visą akademijos vyksmą. Fotografijose – genties veidografija, portretai tų (aktorių, dvasininkų, poetų, rašytojų), kurių buvimas ir veikla keitė ir tebekeičia mūsų gyvenimus. Po Birštono menų akademijos stogu taip pat rinkosi muzikuojanti gentis, ir jos atstovų veidai verti ne tik vietos fotografijų parodoje, bet ir Lietuvos kultūros istorijoje.

„Mes žavimės muzika ir negalime be jos gyventi. Esame be galo dėkingi, kad turime tokį nuostabų renginį čia, Birštone. Patikėkite, žmonės skaičiuoja dienas, kada vėl galės su jumis susitikti ir pasiklausyti nuostabios muzikos ir susipažinti su būsimomis primadonomis. Čia yra tik pradžia, jūs duodate puikų startą“, – sakė Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė. Tarsi jos žodžių patvirtinimas Lietuvos muzikų sąjungoje puikuojasi Birštono ir Prieno krašto žmonių valia Vasaros menų akademijai sausį paskirtas „Metų renginio“ apdovanojimas.

Susižavėjimo žodžių baigiamojo renginio metu negailėjo ir pianistas V. Riabčikovas: „Visas dienas nesilioviau galvojęs, kokie jūs talentingi. Tokia maža tauta – o tiek daug talentų. Jūs visi esate Lietuvos nacionalinė vertybė“.

Visi vieningai pabrėžė, kad didžiausia šių metų akademijos vertė – įvairių instrumentų darna, nes fortepijonu, violončele, arfa grojantys muzikantai galėjo burtis į ansamblius, spontaniškai ruošti naujas programas ir čia pat pateikti jas klausytojams. Ir nekyla abejonių, kad ne vienam Birštono vasaros menų akademijos dalyviui anksčiau ar vėliau plos Lietuvos ir pasaulio salių publika.

O mes, buvę čia, galėsime smagiai prisiminti įkvepiančią jų kelio pradžią Birštone.

 

Įspūdžių dienoraštį rašė Edita GRUDZINSKAITĖ, Andrius KASPARAITIS ir Ramutė ŠIMUKAUSKAITĖ