Lilija Šukytė: „Šiuo keliu aš daugiau neisiu, ši minutė niekad nesikartos“

Pasaulinio garso sopranas Lilija Šukytė (Lilian Sukis) dainavo diriguojant Herbertui von Karajanui ir Karlui Böhmui, jos balsui kompozitorius Isang Yunas parašė operą „Sim Tjong“, kuria 1972 metais atidaryta Miuncheno olimpinių žaidynių kultūrinė programa. Tačiau tai jai visiškai netrukdo prisijungti prie Jiezno bažnyčioje per Mišias giedančio chorelio. „Dievą reikia garbinti tomis dovanomis, kurias jis mums davė“, – sako dainininkė.

Lilijos Šukytės šaknys – Laikinojoje sostinėje, Kaune. Prieš II pasaulinio karo pabaigą su motina ji išvyko į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Neilgai trukus lietuvaitė suspindėjo Niujorko „Metropolitan Opera“ scenoje Violetos, Nedos, Paminos, Mikaelos ir Euridikės vaidmenimis, persikėlusi gyventi į Vokietiją sukūrė per 60 vaidmenų Europos teatruose.

– „Metropolitan Opera“, pagrindiniai vaidmenys Europos operų scenose – skamba kaip nuostabi sėkmės istorija. Kaip buvo iš tiesų?

– Tikrai tai buvo sėkmės istorija, Dievo palaima. Po pirmos perklausos – sutartis su „Metropolitan Opera“, po trejų metų (1969 m.) – sutartis su Miuncheno opera dėl Fiordilidži vaidmens Mozarto „Visos jos tokios“ pastatyme ir filmo, 1972 m. – pagrindinis vaidmuo olimpinių žaidynių atidarymui sukurtoje operoje, paskui – pasaulinė karjera. Tačiau niekas neatėjo lengvai. Likimas mane laimino ta prasme, kad atsidūriau labai reikšminguose teatruose. O dirbti ir dainuoti turėjau aš pati.

– Iš kur tiek užsispyrimo ir ryžto?

– Dainavimas buvo mano pašaukimas, tad kiekvienas tam reikalingas savęs atsižadėjimas man buvo priimtinas. Buvau neturtingos našlės dukra, neturėjau kito pasirinkimo. Niekada nesitikėjau, kad karjerą pradėsiu garsiausiame pasaulio operos teatre. Norėjau tik dainuoti ir iš šios profesijos kukliai pragyventi. Tik pagalvokite, Edita, kokia mano laimė: turėti išsvajotą profesiją ir gerus honorarus!

– Kokie prisiminimai lydi studijų metus, vokalo mokytoją?

– Buvo daug paskaitų, kaip ir kiekvienam studentui. Laisvalaikiu aš „persidainuodavau“ studijoje: norėjau skambėti (ir atrodyti!) kaip Renata Tebaldi ar Maria Callas, tamsinau balsą ir dainavau dramatinį repertuarą, kol vieną vakarą mokytoja mane pagavo ir sustabdė mano „ryžtą“. Ši mano numylėtų deivių imitacijos fazė tesėsi neilgai.

Mano vokalo mokytoja Irene Jessner (visų mokinių vadinama Madame Jessner) buvo emigravusi į Ameriką iš Vienos. Dainavo „Metropolitan Opera“ nuo 1936 iki 1952 metų, ypač buvo vertinama už Wagnerio ir R. Strausso partijas, vėliau tapo viena žymiausių vokalo mokytojų Kanadoje. Visi ją vertinome, nors ir bijodavome. Tačiau kai vieną vasarą porą savaičių su ja pagyvenau, patyriau, kad ji turi nepaprastai gerą ir minkštą širdį. Ji buvo fenomenali mokytoja. Ramybė jos sielai!

– Nuo jaunystės sukotės savo orbitoje, nebuvote bendraamžių rate. Ar tai Jūsų nežeidė?

– Kol buvau jauna – taip. Juk labai svarbu, kad bendraamžiai priimtų. Šito aš neturėjau. Turėjau savo tikslus ir dirbau. Kad nepritapau, tai net ne jų kaltė. Jauni žmonės nori, kad būtum toks, kaip jie. Aš visada jaučiau, kad esu kitokia. Buvau ir esu nelengvas žmogus.

– Studijavote fortepijoną, bet tapote soliste...

– Baigiau prancūzų ir vokiečių literatūrą, fortepijoną ir dainavimą. Kanados muzikos mokymo sistema buvo demokratiška, prieinama visiems. Toronto universiteto Karališkoji muzikos konservatorija savo profesorius siusdavo į kitus miestus egzaminuoti norinčių į ją įstoti mokinių. Egzaminuose aukščiausias balas buvo 100, būsimam pianistui reikėjo mažiausiai 70, mokytojui –60. Garsusis pianistas Glenas Gouldas, būdamas 11 metų, gavo 97 balus, aš, būdama 21 metų, – 72. Dabar žinote, kas pianistas, o kas ne...

Fortepijono mokiausi pas bulgarą prof. Zankovą, pabėgėlį kaip ir mes. Jo žmona dainininkė Karin Meyer-Maieraitė kadaise buvo didelė Juozo Gruodžio meilė Leipcige. Mokiausi ir pas ją, pagal galimybes, nes ne visada turėdavau pinigų už pamoką sumokėti. Išlaikiau ir dainavimo egzaminus, 1962 metais buvau priimta į Toronto universitetą. Tuomet prasidėjo mano muzikinė ekstazė, nesibaigianti iki šiol.

– Ar lipdama ant scenos tikėdavote savimi?

– Visada tikėjau savo sugebėjimais, tačiau kiekvienas spektaklis yra skirtingas. Kitoks fizinis jausmas, kitokia publika, na, kartais ir kitas dirigentas, kiti kolegos. Visada jaudindavausi, visą savo karjerą. Kažkur buvau perskaičiusi: „Šiuo keliu aš daugiau neisiu, ši minutė niekad nesikartos“. Dėl to šis momentas dainuojant ant scenos ar mokytojaujant turi būti geriausia, ką aš galiu duoti.

– Ar išgyvenote rimtesnių krizių?

– Krizių būna visiems. Bet stengdavausi niekam jų nerodyti. Juk iš esmės niekam nėra svarbu, kaip tu jautiesi. Niekas niekada nepastebėjo, kad išgyvenu didelį skausmą, nesu praleidusi nė vieno spektaklio. Kita vertus, ačiū Dievui, man neteko patirti tokių didelių depresijų, kai žmogus nebegali iš lovos išlipt, akių pakelt. Tokių siaubingų būsenų nesu turėjusi, kartais tik begalinį skausmą ir baimę, kad jei taip ir toliau, tai nežinau, kas su manimi bus.

– Kaip išlipdavote iš tokio dugno?

– Elgdavausi instinktyviai. Jausdavau, kad užgniaužti liūdesį yra labai pavojinga. Dvi tris savaites išsiverkdavau, ir man savotiškai palengvėdavo. Pradėdavau skaičiuoti pozityvius įvykius savo gyvenime, ir virš manęs kabantis akmuo imdavo trauktis.

Sykį kalbėjau su lietuviu kunigu jėzuitu (ir kompozitoriumi) Bruno Markaičiu apie problemas teatre. Jis sakė: „Gerbiamoji, kalbėkime apie Jus. Pažvelkite į didelių upių kuklią pradžią.“

– Su mama buvote labai artimos?

– Motina man buvo viskas: mano saulė, mano žibintas, mano kelrodis. Po jos mirties labai sirgau, tada išskridau pirmų gyvenime atostogų į Graikiją. Grįžusi žinojau, kad gyvenimas nebebus kaip buvęs, kad mano kuklios pradžios upė padarys posūkį ir mažėjančia srove tekės į beribę jūrą.

– Ar savo karjeros pradžioje turėjote svajonių, ateities projekcijų?

– Karjeros pradžioje dainuodavau kiekvieną tarnaitę ar nykštuką. Visi dainininkai svajoja tokiu būdu prasimušti į didesnius vaidmenis. „Metropolitan Opera“ tai buvo beveik neįmanoma: atėjai mažas ir liksi mažas. Mano sutartis su „Metropolitanu“ buvo trejiems metams. Paskutiniais metais man pavyko išsikovoti tris savaites laisvo laiko, kurį panaudojau perklausoms Europoje. Grįžau su Bavarijos valstybinio operos teatro Miunchene pasiūlymu dainuoti pagrindinius repertuaro vaidmenis. Buvau pasiryžusi palikti „Metropolitaną“, bet tada ir jie man pasiūlė pagrindinius vaidmenis. Keletą metų dainavau ir Niujorke, ir Europoje, kol galutinai persikėliau į man svarbesniu tapusį Miuncheną.

– Kaip Jums pavyko nesužvaigždėti?

– Labai lengvai: visada atsimink, kad viskas gyvenime yra ribota. Aš buvau gera tarptautinė dainininkė, tai faktas, bet buvo ir geresnių už mane, su didesne balso dovana ir atstovaujamų didesnio prestižo agentūrų. Turėjau rasti savo nišą – tai buvo lyriniai, poetiški vaidmenys, pavyzdžiui, Mimi, Violeta, Margarita, Tatjana, Melisanda, Euridikė, Mocarto damos („Figaro“ grafienė, Elvyra, Fiordilidži, Pamina ir kt.). Stengdavausi, kad mano išvaizda atitiktų vaidmenį, kad viskas susilietų į viena: balsas, muzikalumas, poezija, išvaizda.

Svarbu prisiminti, kad ateis diena, kai viskas pradės „braškėti“ ir matysi artėjančią karjeros pabaigą. Reikia pasiruošti tai dienai. Jei nori nesužvaigždėti, būk žmogus kaip ir visi kiti.

– O kaip sekėsi būti pačioje teatro bendruomenėje?

– Mano laikysena buvo „amerikietiška“: visiems maloni, draugiškai sveikinanti „Hi“ ir „Bye“. Kiekvienas kolega siekia karjeros, kai kurie ir garbės, man tas vis tiek. Labai patiko darbas su garsiais žmonėmis, daug iš jų išmokau. Mūsų bendravimas, kad ir paviršutiniškas, visada būdavo malonus. Turėjau ir labai artimų kolegių, pavyzdžiui, Leonie Rysanek, kuriai galėdavau pasakyti viską. Santykiai su Miuncheno kolegomis buvo mieli ir nuoširdūs, dažnai lankydavomės vienas pas kitą, kai laikas leisdavo.

– Ar Jus asmeniškai palietė tos teatrinės intrigos?

– Jos paliečia visus. Du kartus esu netekusi pažadėtų reikšmingų premjerų, kai garsus dainininkas ar dirigentas pareikalavo, kad vietoj manęs dainuotų jo žmona ar kitas artimas asmuo. Toks įvykis nepaprastai skaudus, ypač jaunesniam dainininkui (aš jau buvau pakankamai garsi ir gavau tuos vaidmenis kituose operos teatruose). Reikia stipraus charakterio ir storos odos. Teatre susidaro grupelės. Miuncheno operą valdo vienas žmogus, kitur keletas žmonių turi didelę įtaką. Tiesą sakant, visur tas pats.

– Nekovodavote už save?

– Kiekvieną minutę, visur ir visada. Bet reikia žinoti, ar verta eiti į kovą su galingu „priešu“. Reikia suprasti to „priešo“ būdą ir jį pažinti. Teatre kartais galima laimėti mažą pergalę, bet po to tavo koja ten neįžengs. Geriau būti sočiu katinu negu negyvu liūtu.

– Koks buvo Jūsų santykis su Lietuva?

– Kai mes pabėgome, buvome perdėti patriotai. Deklamuodavome, vakarėlius rengdavome, klebonai iš bažnyčių sakyklų ragino nebūti svetimų žmonių trąša. Lietuva maža, tad jei tekėsim už kitataučių, mūsų vaikai nebekalbės lietuviškai, tauta žus. Augome visą laiką tai girdėdami. Motina mano irgi buvo didelė patriotė. Rašė eilėraščius ir kūrė patriotinius „montažus“ mums, mergaitėms, visos keturios deklamuodavom.

– Prasidėjus Sąjūdžiui mėginote grįžti į Lietuvą...

– O taip, atvažiavome pilni meilės. Aš tenorėjau būti viena iš vokalo mokytojų. Bet jie manęs nenorėjo. Iš pradžių kaltinau save: „Ką aš padariau ne taip, kad manęs nereikia? Ar ką nors blogai sušnekėjau, aiškindama apie dainavimą?“ Tokie klausimai kirbėjo galvoje. Norėjau, kad Lietuvos panelės gautų europietiško mokymo, o pati – pamatyti, kaip dėsto lietuviai. Turėjau profesorės vardą, man pripažinimo jau nebereikėjo, nesvarbu, kur mane kviečia – į kaimuką ar kokį konkursėlį. Man buvo svarbu balsai, kuriuos girdžiu. Paskui pagalvojau: ko aš lįsiu... Pardavinėti save kaip seną alų labai negražu savo pačios atžvilgiu. Tada pasitraukiau. Būtų buvę labai įdomu pakalbėti su to meto profesoriais, apsikeisti patirtimis.

– Scenos pasiilgstate?

– Taip, meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Bet aš pati išėjau pajutusi, kad jau prasčiau dainuoju. Dabar esu profesorė, dirbu su studentais ir esu atsakinga už tuos jaunus žmones, kurie manim įtikėjo.

– Gal bent dabar, kai nulipote nuo scenos, jau turite laisvalaikį?

– Pirmą kartą išvažiavau atostogų po motinos mirties, kai man buvo beveik keturiasdešimt. Aš visą gyvenimą keliaudavau ir dirbdavau, dažnai neatsimindavau net savo gimtadienio. Nešvęsdavau ir kitų gimtadienių, nes ir juos pamiršdavau. Kai išgirsdavau priekaištą, tada jau ką nors nupirkdavau ir pasveikindavau.

Švenčiu kiekvieną dieną, kurią turiu laimės išgyventi, kiekvieną pavykusią pamoką, švenčiu su mylimais draugais leidžiamą laiką. Gyvenime buvo daug etapų. Mokiausi dainavimo, vėliau mokiau kitus, dar ir dabar kartais dirbu su solistais, kai jiems reikia patarimo prieš pasirodymus (už privačias dainavimo pamokas neimu pinigų – taip prisiekta motinai).

Ir pati vėl mokinuosi: einu į pamokas italų kultūros institute Miunchene, skaitau XXI a. postmodernią italų literatūrą. Neapleidžiu ir savo paviršutiniško būdo bruožo: madų, grožio, ir shoppingo.

Mano vyras Vytenis Vasyliūnas – didelių gabumų žmogus: magnetinių reiškinių Žemės, kitų planetų ir saulės aplinkoje tyrinėtojas, tarptautiniu mastu pagarsėjęs fizikas. Jis taip pat ir koncertuojantis vargonininkas, jo repertuaras – nuo Bacho (ir dar prieš jį rašiusiųjų) iki šių dienų, ypatingą dėmesį jis skiria lietuvių kompozitoriams (pirmą kartą atliko jam paskirtą J. Juzeliūno simfoniją vargonams). Amerikietišką mokyklą išėjęs Vytenis daugiausia groja atmintinai ir be asistento. Klausytis jo vargonų koncertų, su juo leisti laiką, kalbėtis – visa tai man didelis turtas.

– Mūsų pokalbis vyko Birštono vasaros menų akademijoje, kurioje dėstėte jauniems vokalistams. Kokie įspūdžiai?

– Organizacija buvo pasigėrėtina. Programa su dėstytojais iš įvairių šalių, paskaitomis, koncertais labai gerai apgalvota ir sutvarkyta. Birštone lankiausi pirmą kartą: miestelis poetiškas – miškas, gėlės, Nemunas, gražūs nameliai. Puiki atmosfera ir entuziastingi mokiniai.