Meno poreikis savaime neatsiranda

„Meno poreikis savaime neatsiranda, o Klaipėda niekuo ne prastesnė už sostinę. Europoje teatrai puikiai gyvuoja įvairiausiuose miestuose. Tai, kur tu esi, nėra problema“, – sako visai neseniai Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pradėjusi vadovauti LAIMA VILIMIENĖ.

Su naująja teatro vadove kalbamės apie Klaipėdos muzikinio teatro perspektyvas ir klaipėdietę sugrįžti į gimtąjį miestą suviliojusią mėlynojo proveržio strategiją. 

– Kokią teatro viziją pristatėte atrankos komisijai?

– Komisijai pateikiau išsamią beveik trisdešimties lapų programą, tad dabar sunku tai nusakyti vienu sakiniu, bet pamėginsiu...

Mano programa atliepia visus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvenimo aspektus. Teatras turėtų tapti įdomia, modernia kultūros institucija. Svarbiausia, kad tai būtų ne tik įdomi europinė institucija, bet ir taptų Klaipėdos miestui, regionui, visoms Lietuvos bendruomenėms reikalinga institucija.

Programoje – keturios strateginės temos. Pirmoji – „Nacionalinė ir tarptautinė scena“ – apima repertuarą ir jo formavimą, kultūrines partnerystes. Norėčiau, kad gražių partnerysčių būtų ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu.

Antra mano strateginė tema – „Tvari bendruomenė“. Ji skirta publikos plėtrai, teatrą supančiai bendruomenei, aprėpia rinkodaros procesus, kurių rezultatas – šeimos formavimas. Tą šeimą būtina auginti.

Trečia tema – „Subalansuotas biudžetas“. Jį vadinu kone teatro piramidės pagrindu. Piramidės viršuje – repertuaras, menas, kokybė, žiūrovas, bet ir biudžeto subalansavimas labai svarbus dalykas.

Ketvirtoji strateginė tema – „Naujas teatras“. Tai ne tik teatro renovacija, bet ir naujos teatro tapatybės kūrimas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras bus kuriamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

– Kokie sėkmės kriterijai?

– Strateginės temos rezonuoja su tiesiog privalomais sėkmės kriterijais, arba „banginiais“, kurių turėtų laikytis kiekviena pelno nesiekianti kultūrinė institucija. Vienas „banginis“ – meninė kokybė, arba repertuaras, čia procesas vyksta dviem kryptimis, t. y. auginami ne tik žiūrovai, bet ir atlikėjai.

Antrasis „banginis“ – publikos ugdymas. Meno poreikis savaime neatsiranda: reikia ilgai ir nuosekliai dirbti norint žmogui jį išugdyti, o vėliau ir patenkinti. Teatras, kaip ir bet kuri kita kultūros institucija, turi atiduoti daug jėgų dirbdamas šioje srityje, o rezultatas geriausiu atveju ateina po penkerių metų. Bet jei nedarysi to dabar, po penkerių metų bus visiška duobė...

Labai svarbiu kriterijumi galima laikyti ir subalansuotą biudžetą. Svarbu, kad biudžetas būtų planingai skirstomas, tikslingai išleidžiamas, o svarbiausia – auginamas. Kalbame ne apie pelną, nes esame ne pelno organizacija. Natūralu, kad kuo didesnį biudžetą turėsi, tuo labiau galėsi plėstis, tobulėti kokybės prasme.

Šią sėkmės formulę radau seniai, per daugelį metų išbandžiau praktiškai ir įtvirtinau savo darbe. Ir galiu užtikrinti, kad ji pasitvirtina.

– Kodėl nedalyvavote pirmame teatro vadovo konkurse?

– Tuo metu apie tai dar negalvojau, nes turėjau daug darbų, įsipareigojimų...

Nors sakoma, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai, bet mane kone atsitiktinai pasiekė informacija apie Klaipėdą, ir aš ja susidomėjau. Mane sužavėjo miesto mėlynojo proveržio strategija. Tai buvo pirmas sudominęs dokumentas, o vėliau ėmiau daugiau skaityti, tarsi netyčia pasiekdavo tikslinė informacija (juokiasi). Galvojau, generavau ir šioje srityje pamačiau didžiules galimybes, pavyzdžiui, kad Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos muzikinis teatras bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija gali būti partneriai.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija nuo rudens vėl pradeda aktyviau veikti uostamiestyje. Būtina pritraukti jaunus talentingus žmones į Klaipėdą pasiūlant jiems naudingas, įdomias mokymosi programas, o baigus studijas – darbą teatre.

– Kaip vertinate Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą? Kokia kryptimi planuojate jį keisti? Kokius naujausius teatro pastatymus teko matyti?

– Klaipėdoje leidžiu vasaras, tad visada lankydavausi festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ renginiuose. Mačiau daug festivalio pastatymų, žinau teatro tendencijas.

Radikalių teatro repertuaro pokyčių nebus, nes jis planuojamas iš anksto ir artimiausiam laikui jau sudėliotas. Svarbiausia, kad Klaipėdos muzikinio teatro tendencijos atitinka mano viziją. Šalia jau esamų veiklų atsiras ir daug naujų. Planuoju plėtoti kūrybines partnerystes, koprodiusavimą tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Stebiu ir žinau tarptautinę rinką. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ilgą laiką yra asociacijos „Opera Europa“ narys. Sieksiu, kad ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras taptų šios asociacijos nariu. Tai atveria ne tik didžiulį reikiamos informacijos srautą, pasidalinimo patirtimi galimybes, bet ir kompetencijų tobulinimą tiek kūrėjams, tiek vadybininkams.

Sieksiu, kad teatro repertuaras būtų įvairus, skirtas visoms amžiaus grupėms. Publikai bus skiriama ypač daug dėmesio, tad žiūrovų ieškosime net tarp kūdikių ir mažylių iki trejų metų amžiaus... Tai net Operos ir baleto teatre sėkmingai išbandė estai. Susidomėjimas buvo didžiulis, poveikis labai geras, o priemonės gana paprastos, nereikalaujančios didelių investicijų.

Kita grupė – vaikai. Šios srities pastatymų yra, bet jų reikia nuolat. Labai svarbi žiūrovų grupė, kurią sunkiausia patraukti, – paaugliai. Teks sugalvoti repertuarą ir jiems.

Tada jau „rimtieji“ veikalai suaugusiesiems. Čia tikiuosi daugiau kamerinių pastatymų, kurie keliaus į regionus, turės edukacinę mintį ir misiją. Kita svarbi veikla – edukacinė, ji į Lietuvą dar tik ateina. Visa Europa susirūpinusi, kaip žiūrovus grąžinti į teatrų sales. Beje, Europoje pastebima ir problema, kurios mūsų šalyje dar nėra, – žiūrovai sensta. Jaunus žiūrovus teatrui vis sunkiau pasiekti – negali tiesiog paimti jų už rankos ir atsivesti (juokiasi).

Jaunimą ar dar nepažengusius žiūrovus planuojame vilioti „sumažintais“ veikalais, pavyzdžiui, spektaklis sutrumpinamas ir dieną visiems pageidaujantiems pristatomas teatro salėje su specialiu, kad ir režisieriaus, įžanginiu žodžiu. Tai jau išbandėme sostinėje. Maždaug 45 minučių spektaklio reziumė su paaiškinimu, pristatymu tampa patraukli jaunimui. Tokius spektaklių trumpinius galima rodyti bet kokiose erdvėse, net gatvėse, aikštėse, nors Lietuvoje tai sunkiau įgyvendinti dėl permainingų oro sąlygų.

– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija: kiek laiko tai truks ir nuo ko priklausys, kad ji įvyktų kuo greičiau?

– Planuoju, kad teatro rekonstrukcija bus baigta per trejus metus.

Nuo ko priklausys? Juokaudama galiu pasakyti, kad svarbiausias faktorius – sėkmė. Viskas priklausys nuo sklandaus darbo, nuo to, ar laiku bus gaunamas pažadėtas finansavimas... Ir kad neištiktų joks force majeure. Štai Klaipėdos dramos teatro rekonstrukciją sulėtino pasaulinė ekonominė krizė.

– Ar Klaipėdoje galime tikėtis kviestinių atlikėjų iš Lietuvos ir užsienio, ar jų mums reikia?

– Būtina maksimaliai išnaudoti tai, ką turime Klaipėdoje, o vėliau jau ieškoti visiems priimtino balanso tarp atvykstančiųjų ir vietinių kūrėjų. Nė vienas pasaulio teatras neapsieina be kviestinių atlikėjų, nes dažnas pastatymas reikalauja išskirtinių balsų ar išskirtinių šokėjų.

– Ar jau susipažinote su teatro kolektyvu?

– Su visu kolektyvu dar nepavyko susipažinti, viskas vyksta palaipsniui. Lankiausi baleto „Graikas Zorba“ premjeroje, tad pamačiau teatro baleto trupę, išgirdau chorą, orkestrą. Deja, pasikalbėti su visais dar nespėjau, pokalbiai su teatro padalinių vadovais tik prasideda. Analizuoju krūvą įvairiausių dokumentų.

– Ar turite konkrečių planų dėl permainų administracijoje, meno kolektyve?

– Tikrai ne. Vis dar analizuoju, ką turime, ko trūksta. Noriu išklausyti žmones. Niekada nebuvau autokratė ar vienvaldė sprendėja... Tik bendraujant su žmonėmis galimi vėlesni pokyčiai

– Kaip į teatrą pritraukti lėšų?

– Viena iš neišnaudotų galimybių – lėšų rinkimo programos. Mūsų laukia didžiulis darbas, nes tokių programų dar nėra ir jas teks kurti. Bet viskas, kad ir einant mažais žingsneliais, įmanoma.

Kita galimybė – antrus metus veikianti Nacionalinė programa, kuri orientuota į menines programas, lėšų pritraukimą jų kūrimui.

Būtina suprasti, kad kuo ambicingesnė programa, tuo daugiau galimybių rasti lėšų.

– Filosofinis klausimas: kada menininkai gali tikėtis didesnių atlyginimų?

– Mano planuose ši siekiamybė visada labai svarbi. Negaliu atsakyti, kada, nes tai įpareigoja... Pažadu, jog dėsiu daug pastangų, kad tai įvyktų. Kaip lėšos ateis, kitas klausimas. Teatro lėšų šaltinis – ne tik valstybės dotacijos, kurių gal niekada nepakaks. Yra ir teatro pajamos už renginius, jos potencialiai gali tapti darbuotojų atlyginimų priedais.

– Kiek teatro klestėjimui svarbus kolektyvo indėlis?

– Labai svarbus. Teatro klestėjimas, o ypač teatro žinios skleidimas, komunikavimas priklauso nuo kiekvieno darbuotojo. Visi turėtų „sirgti“ bendra idėja, o svarbiausia, pajusti įdėto darbo ir rezultato ryšį.

Turiu daug vadybinio darbo idėjų, kurias stengsiuosi pamažu įgyvendinti. Reikia, kad kiekvienas teatro darbuotojas žinotų, kokių rezultatų turime pasiekti, o tada kiekvienas pajus savo indėlį – gerą ar nelabai...

– Kiek svarbi vidinė kolektyvo komunikacija ar tiesiog „meilė kolegai“?

– Tai taip pat labai svarbu. Pritaikysime visus įmanomus būdus, kad santykiai taptų šilti. Pradėti reikia nuo aiškesnės komunikacijos: kad visi žinotų, kas vyksta teatre ir kaip mums sekasi... Turiu daug planų, ką ir kaip padaryti.

– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstėte keletą dalykų, tarp jų meno vadybos įvadą, muzikos verslo pagrindus, muzikos organizacijų valdymą, muzikos atlikėjų vadybą. Ar menui reikia vadybos? Ar muzika, šokio menas gali tapti verslu nesumenkinant sukuriamo produkto meninės vertės?

– Vadyba menui šiais laikais tiesiog privaloma, be jos neįmanoma gyvuoti, tik svarbu mokėti tai daryti. Lietuvoje, deja, dėl rinkos mažumo tuo dažniausiai užsiima patys atlikėjai. Bet geresnių rezultatų, mano manymu, galima pasiekti pasitelkus profesionalų meno vadybininką.

Apie tai daug kalbėjome, diskutavome su studentais. Matau gerėjančias pastarųjų penkerių metų tendencijas šioje srityje – meno vadyba atsiranda ir vis labiau įsitvirtina mūsų šalies rinkoje. Ateina vis daugiau profesionalių, aktyviai dirbančių meno vadybininkų.

Tai paranku ir menininkams. Juk jei turi patikimą, profesionalų vadybininką, gali visiškai atsiduoti kūrybai, tobulėti profesinėje srityje. Kuo labiau tobulėsi – tuo labiau kils tavo vertė, o visais kitais dalykais pasirūpins vadyba.

Gali turėti genialų kūrinį ir ne mažiau genialų atlikėją, bet jei nebus žiūrovų, niekas apie tai ir nesužinos...

– Esate Lietuvos kompozitorių sąjungos narė...

– Nuo 2002 m. esu Lietuvos kompozitorių sąjungos narė kaip muzikologė. Tuo metu aktyviai rašiau muzikologinius straipsnius. Vėliau pasukau į vadybą ir ėmiau daugiau rašyti vadybos temomis.

– 2005 m. buvote žurnalo „Bravissimo“ steigimo iniciatorė, koncepcijos formuotoja, redakcinės kolegijos pirmininkė. Nuo 2006 m. kasmet organizuodavote tarptautinius muzikos kritikų seminarus Vilniuje. Gal turite leidybinių ar šviečiamųjų planų ir Klaipėdoje?

– Tikrai taip, jei tik kortos kris palankiai (juokiasi)... Šią sritį išmanau puikiai.

Kodėl atsirado žurnalas „Bravissimo“? Europoje kiekvienas save gerbiantis teatras turi vienokį ar kitokį periodinį leidinį.

Tarptautinio muzikos kritikų seminaro pernai Vilniuje jau nebebuvo... Jis gimė atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje labai trūksta muzikos kritikų, ypač rašančių apie operos, baleto, šokio spektaklius. Jau nebeišeina laukti, kol kritikus paruoš atitinkamos institucijos – būtina įdėti pastangų pačiam: prusinti, kviesti, skatinti.

– Kur gyvensite – Vilniuje ar Klaipėdoje? Kaip į Jūsų karjeros posūkius žiūri šeima?

– Aš jau gyvenu Klaipėdoje. Visi klausia, kaip tai priėmė mano šeima. Labai gerai ir paprastai.

Mano vaikai užaugo ir jau senokai išėjo iš namų. Dukra studijuoja užsienyje, tad mūsų šeima jau turi bendravimo virtualiu būdu patirties. Vyras šiuo metu lieka Vilniuje, bet tai nieko bloga, mes abu labai mobilios asmenybės (juokiasi). Vilnių ir Klaipėdą skiria tik trys valandos automobiliu.

– Ar Jūsų planams netrukdys tai, kad dirbsite ne sostinėje, o Klaipėdoje?

– Klaipėda tikrai niekuo ne prastesnė už sostinę. Europoje teatrai puikiai gyvuoja įvairiausiuose miestuose. Tai, kur esi, nėra problema. Aišku, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras turi nacionalinio teatro statusą ir tai situaciją palengvina...

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras visada gali rasti savo nišą ir tapti unikaliu, išskirtiniu. Ir turi daug perspektyvų.

 

 

***

Kultūros ministerijoje vykusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo konkursą laimėjo Laima Vilimienė, iki tol ėjusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotojo rinkodarai pareigas. Konkurse dalyvavo penki pretendentai. Atranka į šias pareigas buvo paskelbta postą palikus Jonui Sakalauskui, kuris laimėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo konkursą.
Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.
Atrankos komisiją sudarė septyni nariai: kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė (komisijos pirmininkė), Profesionaliosios scenos meno įstaigų tarybos atstovė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė Jūratė Katinaitė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė, muzikologė, Kultūros ministerijos atstovė, atrinkta iš profesionaliojo scenos meno vertintojų, Veronika Janatjeva, šokio kritikė, Profesionaliosios scenos meno įstaigų tarybos atstovė Skaidrė Baranskaja, Kultūros ministerijos Profesionalios kūrybos ir tarptautiškumo politikos skyriaus vedėja Janina Krušinskaitė ir Investicijų valdymo skyriaus patarėjas Rimvydas Dilba.

 

 

***

Laima VILIMIENĖ 1991 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (muzikos istorijos specialybę). 2006 m. baigė ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, Norvegijos vadybos institutą BI, įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį. 1991–2001 m. Vilniaus konservatorijoje dėstė teorines disciplinas, 1995–2002 m. dirbo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro Informacijos ir reklamos skyriaus vadove, 1997–2006 m. – LMTA teorinių disciplinų, nuo 2007 m. – muzikos vadybos disciplinų dėstytoja. LMTA dėstomi kursai: Meno vadybos įvadas (muzika), Muzikos verslo pagrindai. Muzikos vadyba (I), Muzikos organizacijų valdymas. Muzikos vadyba (II), Muzikos atlikėjų vadyba. Muzikos vadyba (III), Publikos plėtra ir edukacija, Baigiamasis muzikos projektas. Vadovauja magistro ir bakalauro darbams.
Nuo 2002 iki 2018 m. – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai ir meno reikalams. Nuo 2002 m. yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. 2005 m. buvo žurnalo „Bravissimo“ steigimo iniciatorė, koncepcijos formuotoja, iki dabar – žurnalo redakcinės kolegijos pirmininkė. 2006–2016 m. organizuodavo tarptautinius muzikos kritikų seminarus Vilniuje.
2006 m. stažavosi įvairiose atlikėjų meno organizacijose Belgijoje.
Dalyvavo ir skaitė pranešimus kultūros vadybos seminaruose, konferencijose Klaipėdoje, Kopenhagoje, Krokuvoje, Rygoje, Taline, Valensijoje, Kanuose, Geteborge, Glazge, Paryžiuje, Dresdene, Varšuvoje. Skaitė pranešimus muzikologų konferencijose Vilniuje, Plateliuose, Druskininkuose, Kaune, Klaipėdoje, Rygoje, Novosibirske.
Paskelbė per 100 straipsnių muzikos ir vadybos temomis. Straipsnis „Viduramžių pasaulietinė muzika“ publikuotas vadovėlyje „Muzikos kalba. Viduramžiai. Renesansas. I dalis.“ Jo autorių kolektyvui 2006 m. Lietuvos aukštojo mokslo vadovėlių konkurse pripažinta I vieta.