Nerimo ženklai: ar dainų šventės išliks?

Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo 100-metį, Dainų šventė „Vardan tos...“ taip pat įgijo ar bent turėjo įgyti ypatingą reikšmę. Vyko daug renginių: Kaune – Dainų diena Dainų slėnyje, Vilniuje – šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje, Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje, L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“ Vingio parke, vaikų tradicinių amatų miestelis prie Valdovų rūmų, liaudies meno paroda „Gyvos jungtys“ Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje, vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ ir Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Sereikiškių parke, pilių teritorijoje, Katedros aikštėje. Kaip visada, didžiausio dėmesio sulaukė masinis „triptikas“: Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke, Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione, šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką ir Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. Į programą gražiai įsiliejo pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje, o liepos 6 d. devintą valandą vakaro visą šventę vainikavo „Tautiškos giesmės“ giedojimas visame pasaulyje.

Daug ruoštasi, daug tikėtasi, o šventė praėjo ir tarsi nuskendo kasdienybės rūpesčių jūroje, nepalikdama didesnio atgarsio. Bet liko daug neatsakytų klausimų, jaudulio dėl ateities.

Kiek pamenu nuo mažų dienų, Dainų šventė visada reiškė didelį sambrūzdį, pakilimą, tai būdavo milžiniškos reikšmės įvykis. Ne išimtis, aišku, ir Šimtmečio dainų šventė. Tačiau ir ji pakluso globalioms slinktims, politinių akcentų pergrupavimams, tiesiog laiko tėkmei. Tarkime, mano atmintyje aukščiausia gaida – kaip tautos visuotinio sutarimo, rezonanso viršūnė – nuskambėjo 2003 metų Pasaulio lietuvių dainų šventė „Mes“, beje, kaip ir tais pačiais metais Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės iškovotas auksas Europos čempionate. Abiem atvejais tauta taip šventė, taip didžiavosi ir džiūgavo, kad nieko panašaus nesame regėję per visus trisdešimt nepriklausomybės metų. Po įstojimo į Europos Sąjungą, kada lietuviai pasklido po pasaulį, net susirinkus svarbių datų proga tokio pakilumo, tokio masto svarbos nebejaučiame. Toks jau tas laiko ženklas.

Šia proga prasminga padiskutuoti keliais klausimais, esminiais Dainų šventės išlikimui. Regis, niekas negalėtų paneigti jau pasiekto laimėjimo – renginys yra įtrauktas į UNESCO sąrašą ir paskelbtas nematerialaus žmonijos paveldo šedevru. Dainų šventė įtvirtinta kaip neginčijamas tautinės savasties reiškinys. Šventės 90-mečio proga (2014) Lietuvos liaudies kultūros centras išleido puikų didelį leidinį apie Lietuvos dainų švenčių tradiciją, jame surinkta daugybė vaizdinės ir faktinės medžiagos iš viso pasaulio. Tačiau iki šiol žiniasklaidoje pasitaiko nuomonių, kurios dainų šventes mėgina sumenkinti kaip atgyveną arba vis dar siaurai suvokia (imdami tik 50 metų okupacinį laikotarpį) kaip sovietmečio reliktą, padėjusį gyvuoti šiai sistemai. Be abejo, tokios selektyvios nuomonės yra odiozinės, tačiau gana gajos.

Kalbant apie sovietmetį, galimas ir kitas požiūris. Jei išbrauksime viską, kas buvo sukurta per tuos 50 metų, tai savaip pasitarnausime priešiškai ideologijai, kuriai svarbu nukirsti nacionalinės kultūros tęstinumą. Bet į to laikotarpio kūrėjus galima žvelgti kaip į ypač nusipelniusius, nes sunkiausiomis sąlygomis jie sugebėjo išlaviruoti, net pasinaudoti teigiamomis socialinės sanklodos sąlygomis (turiu galvoje nemokamą švietimą, galimybę valstybiniu mastu gaminti instrumentus ir pan.), kad tęstų iš senovės atėjusias tradicijas, jas tobulintų ir pritaikytų šiuolaikiniam žmogui.

Tą nevaisingą ir žalingą dialogą dėl tautinės kultūros „tarnavimo komunizmo sistemai“ reikia vieną kartą ir visiems laikams baigti, nes nevalia prarasti per ilgą laikotarpį sukurto gėrio, kuris jokiomis aplinkybėmis ir jokiais laikais iš esmės nepasiduoda smurtiniam bet kurios ideologijos diktatui, nes gelmėje išlaiko tikrą autentiškos būties versmę. Dirbtinis privalomas svetimų įtakų lukštas nukrinta ir lieka tai, kas vertinga. Juk ir carizmo epochoje, ir lenkmečiu liaudis dainavo, griežė ir šoko. Kalbant apie sovietmetį, bandymas falsifikuoti liaudies kultūros laimėjimus atsimuša į du nesugriaunamus argumentus: pirma, tokiu atveju tektų nurašyti ir visą to laikotarpio klasikinės muzikos raidą, ir kultūros plėtrą apskritai, antra, nepripažinti to laikotarpio menų tąsos visoje posovietinėje erdvėje nuo Baltijos iki Azijos šalių. Kodėl ir šiandien plačiai atliekama Sergejaus Prokofjevo ar Dmitrijaus Šostakovičiaus kūryba? Jai priekaištų dėl sovietiškumo (programiškumo, idėjų, estetinės kalbos prasme) rastume gerokai daugiau; puristas pasakytų, kad galima skambinti tik sovietmečiu uždraustą Aleksandrą Skriabiną... O liaudies daina „Vai žydėk, žydėk“ ar polka kaip skambėjo prieš kelis šimtus metų, taip ir skamba savame estetiniame lauke be jokių sovietinių konotacijų.

Liaudies menas vystėsi ir ėjo savo keliu ne dėl sovietinės okupacijos, bet priešingai – nepaisydamas jos. Tai, kad liaudies instrumentai buvo priimti į akademinę erdvę ir galėjo auginti savo profesionalumą, buvo ne tik genialiai įžvalgaus Jono Švedo laimėjimas, bet, istoriškai žvelgiant, logiška ir drąsi pastanga. Logiška todėl, kad kitos susipratusios tautos tuo keliu eina ir dabar, o drąsi dėl to, kad liaudies menas į naują lygmenį buvo pakeltas okupuotos ir genocido išretintos nedidelės tautos.

Iš laiko perspektyvos matyti, kad ši pastanga buvo beprecedentė, nes ilgai svetimųjų jungą vilkusi, tamsoje laikyta lietuvių savastis prasiveržė ne tik knygnešių ar daraktorių veikla, lietuviškos spaudos ir vėlesnės tautinės mokyklos sukūrimu, dar vėliau – grandioziniais filologijos pasiekimais, lietuvių kalbą išaukštinant iki pasaulinio baltistikos mokslo bei išleidžiant didžiausią Europoje kalbos žodyną, bet ir turtingiausio liaudies muzikos instrumentarijaus išsaugojimu ir jo iškėlimu į pasaulio scenų šviesą. Koks tai galingas ir unikalus reiškinys, nepavaldus praeinančioms ideologijoms, liudija ir sovietmečiu, ir po jo, ir šiandien reiškiamas pavydas ir nuostaba valstybių, kuriose nerodoma tokia pagarba tautiniam menui arba jau neturima ko parodyti, nes viskas prarasta vaikantis civilizacijos žaltvyksles. Pirmiausia tai pasakytina apie Vakarus. Būtent šia prasme galima įžvelgti esamos situacijos politizavimą, nes sukūrusi vieningą klasikinės muzikos sistemą ir eidama tolesnės unifikacijos keliu, Vakarų kultūra ar jos lėkšti apologetai, sekdami supaprastintu Europos Sąjungos pavyzdžiu, negali būti patenkinti ne tik tuo, kad lietuviai nuo senovės augina linus ar kanapes, bet ir tuo, kad savaip dainuoja ar šoka. Kita vertus, unifikacijos nuvarginti snobai – taip pat ir Lietuvoje – kaip į didžiausią įvykį suguža į koncertų sales, kai atvyksta savo tautiniais instrumentais muzikuojantys japonai, kinai, indai... Net eilinių muzikos mokyklų ansamblių pasirodymai, net saviveikla priimama kaip dangaus mana. Tą patį galima pasakyti ir apie svečius iš Gruzijos, Turkijos ir kitų Artimųjų Rytų bei Kaukazo šalių, kurių tautinio identiteto, reiškiamo muzika ar šokiu, niekas nekvestionuoja, netranko durimis dėl to, kad kadaise turkus ar gruzinus nukariavo tas ar kitas. Šiųmetėje Dainų šventėje įdomiai skambėjo Jasumoto Tagdži vadovaujamų dainininkų ir choro „Dagilėlis“ koncertas Kaune. Snobas, matyt, pasakytų: na, jei lietuvių liaudies dainą atlieka japonas, tai viskas OK!

Liaudies muzikos lobyną turtino ir į profesionalų rangą iškėlė kompozitoriai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Česlovas Sasnauskas, Juozas Naujalis, Stasys Šimkus (solinė daina, vokaliniai ansambliai, chorai), Jonas Švedas (instrumentinė muzika), Juozas Lingys (šokio kompozicijos) ir jų mokiniai, tradicijos tęsėjai. Išplėtotas liaudies instrumentų ansamblio žanras apima ir dainą, ir šokį. Dainų šventėje šis žanras reprezentuoja J. Švedo viziją kaip sinkretinį reiškinį, kuriame dalyvauja ir tautinis drabužis, ir naratyvas, siužetas. Vienas iš „Lietuvos“ ansamblio meno vadovų Leonas Povilaitis, kaip ir J. Švedas, siekė sukurti liaudies operą (neišdildomą įspūdį palikusį J. Švedo ansamblio pasirodymą jis palygino su kinų opera). Toks uždavinys reikalavo ne tik didelių kūrybos proveržių, bet ir milžiniškų finansinių resursų bei profesionalių atlikėjų rengimo. Reikėjo ne tik vizijos, bet ir dramaturgo, režisieriaus gebėjimų. Vienaip ar kitaip šios linijos laikėsi ir kiti ansamblio meno vadovai, dainų švenčių rengėjai ir savo srities korifėjai Pranas Budrius, Vladas Bartusevičius, Juozas Gudavičius, kiti. Visada viskas rėmėsi į liaudies meno ištakas.

Nepriklausomybės metai su gyveniman įžengusiu pliuralizmu bei liberalizmo idėjų sklaida ne mažiau nei sovietmetis atnešė daug sumaišties ir pakitimų. Todėl į kiekvieną laikotarpį reikėtų žvelgti ne per ideologinę prizmę, o atrenkant tik tai, kas esminio ir profesionalaus buvo išlaikyta.

Šiais metais Dainų šventėje į akis krito tai, kad sumažėjo ir šokėjų, ir choristų, ir ansamblių dalyvių. Tai tiesioginis didžiulės emigracijos ir apriboto etninio lavinimo mokyklose bei universitetuose padarinys. Žinat šiuos poslinkius nejučia pradedi būgštauti, kad jeigu ir toliau vis daugės vaikų ir jaunimo, neturinčio jokio sąlyčio su gimtąja kultūra, grynesni, savitesni pavidalai išliks tik pasaulio lietuvių salose, nes diasporai tautinė veikla yra svarbiausias tapatybės išlaikymo svertas. Toks paradoksalus, bet įmanomas persikėlimas būtų dėsningas tęsiant dabartinę globalios Lietuvos politiką.

Pasak dirigento Vytauto Miškinio, ir turinio prasme lietuviai daug labiau modernizavęsi nei estai ar latviai, nes kone pusę chorų atliekamų kūrinių pagrįsti afroamerikietiškais ritmais. Iš tiesų, ir šiemet norėjosi išgirsti daugiau aukso fondo kūrinių. Tačiau ryškiausiai pereinamumas, neapsisprendimas dėl turinio ir formos atsispindėjo Ansamblių vakare, kuris, pasak liaudies muzikos ekspertų, neperteikė šimtmečio pasiekimų, negana to, nuslydo į kone saviveiklinį lygį.

Prologas, keturios dalys ir finalas turėjo parodyti įvairovę, bet realiai visas koncertas buvo labai ištęstas, eklektiškas ir stokojo dramaturgijos. Nebuvo pradžios, kulminacijos ir pabaigos, aiškių akcentų, nuotaikingos kaitos. Keturiasdešimt minučių nebuvo galima suprasti, ar renginys jau prasidėjo, nes nuskambėjo ne galingos fanfaros, o vienintelė daudytė, kuria atlikėjas nuobodžiai pūtė porą intervalų. Netrukus pasirodę oficialūs asmenys (Seimo Pirmininkas V. Pranckietis ir kultūros ministrė L. Ruokytė-Johnson) „Aukso paukšte“ apdovanojo režisierę ir choreografę Leokadiją Dabužinskaitę bei padėkojo Algirdui Vyžintui, Danutei Plytnikienei, Pranui Budriui (o kur kiti nusipelnę dainų švenčių organizatoriai ir dirigentai, meno vadovai ir baletmeisteriai?). Toks keistas intarpas veiksmą dar labiau sustabdė. Neapibrėžtumą iš dalies būtų kompensavęs dideliame ekrane rodomas veiksmas aikštėje, nes toli sėdintys žiūrovai tikrai ne viską matė, bet ten buvo demonstruojami statiški medžių, raštų vaizdai.

Apskritai, nepaisant daugelio vardų, atlikimas buvo nekonkretus, be dinamikos, trūko rišlumo, tutti vietose – masės ir jėgos. Monotoniška, be ritmo, ištęsta, neefektinga, nežadina entuziazmo, necharakteringa, nestilinga – žymėjausi pastabas. Keli numeriai gebėjo trumpam sudominti ar išjudinti, pavyzdžiui, Eugenijaus Čiplio „Pavasaris“, išplėtota lietuvių liaudies daina „Kraičio drobelės“, Povilo Bekerio „Polka“ (dirigavo Vytautas Alenskas), Nijolės Sinkevičiūtės „Ne dėl žalio vyno“ (dirigavo Algimantas Kriūnas), Raimundo Martinkėno išplėtota lietuvių liaudies daina „Kur sakalėlis“ (dirigavo Egidijus Kaveckas), Eduardo Pilypaičio Pasiutpolkė, aranžuota Kęstučio Lipeikos (dirigavo Gintaras Vilčiauskas), Algimanto Bražinsko „Kūlimo šokis“, labai gerai žinomas Jono Švedo „Malūnėlis“ su skudučiais. Tačiau iš konteksto iškrito „pagoniški“ motyvai, nes neadekvačiai daug vietos buvo skirta folklorui (ansamblių „Ratilio“, „Kūlgrinda“ atliktos kompozicijos, Žemynos Trinkūnaitės kompozicija devinstygėms kanklėms, dainininkė Airida Mockutė-Burkauskienė) – ansamblių vakare tai skambėjo kaip „iš kitos operos“, o liaudiškos muzikos kapelų pasirodymas nuskendo aikštės judėjimuose. Iš kelių kompozitorių muzikinės medžiagos padarytos siuitos apskritai buvo itin skystos, nors užėmė daug laiko.

Atskiro papeikiamojo žodžio nusipelno IV dalis „Už Tėvynės laisvę“. Iš didelio muzikinio kratinio nesugebėjau nieko atrinkti, bet labai nustebino pasigirdęs trimitas ir būgnai lyg iš sovietinės armijos himno (gal bandyta iliustruoti okupacijos laikotarpį, bet skambėjo siurrealistiškai), karo dainos, atliktos be dvasios, be pakilimo. Dainos „Eina garsas“ (Juozo Naujalio muzika, Maironio žodžiai, aranž. Giedrius Svilainis) didybė ir garsas ne „ėjo“, bet pakibo su vargana viršutine balsų linija; kadangi nebuvo girdėti nei aiškios harmonijos, nei apačių, negirdėjau ir klasikinio kūrinio, kuris galėjo ir turėjo tapti oaze šiame keistame šou, jei būtų buvusi palikta originalo forma. Vis dėlto masinį renginį reikia mokėti organizuoti, režisuoti, numatyti, kaip kūrinys skambės atviroje erdvėje, kaip atrodys šokėjai aikštėje ir panašiai.

Reginį bandyta paįvairinti žirgais, vežėčiomis, sakalais, varnomis ir balionais, vaikais ir net nėščiomis moterimis (?), muziką – elektroninėmis išdailomis (Donato Bielkausko Liaudies giesmė, sutartinė), finale pasirodė Ovidijus Vyšniauskas. Gerbiu O. Vyšniausko patriotizmą, bet geriau jis liktų savo žanro koncerte: tame vakare jis labiausiai disonavo, rodė ne šimtmečio evoliuciją, o veikiau duoklę madai. Tad paįvairinimai neretai apsunkino siužetinę liniją arba iš viso nebuvo aiški jų prasmė. Vienas kitas žanro grynuolis ar veikiau tik motyvas skendo įvairių stilių gausoje, klampioje choreografijoje (šokio, tikslingo judėjimo buvo mažai, daugiau matėme vaikščiojimų, panašių į rusiškus „chorovodus“), nekokybiškame muzikavime, todėl paskutinę valandą dėmesys jau buvo visiškai atbukęs. Taigi renginį galima įvertinti kaip labai prastą, jis toli gražu neatitiko tradicinio, daugelį metų puoselėto ir įdomiausiu buvusio Ansamblių vakaro paskirties, formos ir turinio. O kiek būdavo liaudiškų pokštų, smagumo, pasiutusio ritmo, svaigulio, iš Ansamblių vakaro žmonės skirstydavosi dainuodami ir šokdami! Manding, jei Maironis būtų gyvas, būtų sueiliavęs dar vieną posmą apie prarastą didybę...

Pats laikas būtų susirūpinti pamažu prarandamu griežimo liaudies instrumentais, dainos, šokio atlikimo profesionalumu mokymo kalvėse – tai vyksta dėl daugelį metų švietimo ir kultūros valdžios institucijų reiškiamo abejingumo tautiniam paveldui, o ne dėl žmonių kaltės. Su tuo susijęs ir pasididžiavimas šiuo paveldu, tikėjimas jo ateitimi. Kalbant apie ansamblių žanrą, viskas pasikeistų, jei jo raida užsiimtų talentingi žmonės, kuriems rūpėtų ne prisitaikymas prie laikinų madų, bet aiški perspektyva ir vizija. Norėtųsi matyti ne dekadansą, bet tolesnį vystymąsi. Per dainų šventes žanras turėtų būti aiškiai pristatomas, o folklorui ir kitiems žanrams šventės metu ir taip yra skiriamos atskiros dienos ir renginiai.

Prisiminkime, iš kur atėjome, kas yra mūsų savastis ir kas būtume mes, lietuviai, ją praradę. Visomis jėgomis laikykimės to, kas mūsų protėviams buvo šventa.