Onutės Narbutaitės gyvos praktikos natos

Lietuvos muzikos informacijos centras toliau pildo edukacinę Lietuvos muzikos seriją naujais leidiniais. Ką tik išleistos kompozitorės Onutės Narbutaitės natos jauniems pianistams „Sraigė ir žiogas“. Šį kartą leidinys žaismingu geltonai oranžiniu viršeliu skiriamas ne vienam, bet dviem pradedantiems pianistams. „Tai gyvos praktikos muzika, tad jos gulėjimas stalčiuje būtų beprasmiškesnis nei kitų kūrinių. Apie tokius vaikiškus leidinius seniai svajojau, ir jie man ypač svarbūs“, – teigė kompozitorė.

Leidinyje – penkios pjesės fortepijonui, skirtos ir patiems jauniausiems, ir jau labiau techniškai pažengusiems muzikantams. Pasak Onutės Narbutaitės, rašant muziką suaugusiesiems, svarbiausia yra muzikinė vizija, ir tai neretai verčia nepaisyti profesionalių atlikėjų įpročių ir komforto. „O vaikai, net ir atlikdami naujas ir jiems neįprastas užduotis ar pažindami mažiau įprastus skambesius, turi patirti muzikavimo malonumą. Reikia sužadinti jų vaizduotę, patraukti kuo nors, kas palengvintų užduotis ir juos įtrauktų kaip į žaidimą“, – pasakojo muzikos autorė.

Tai gali padaryti ne kiekvienas

Paklausta, ar kurti muziką vaikams yra paprasta, ar, priešingai, tai sunkiau ir labiau įpareigoja, kompozitorė atsakė, kad tokie klausimai priskirtini bergždžių svarstymų sričiai: „Kiekvienas dalykas reikalauja specifinių kompetencijų, specialių gebėjimų ir potraukio. Kaip pasakytų Pūkuotuko draugas Paršelis: „Aš žinau, kad iš pažiūros tai atrodo lengva, bet tai gali padaryti ne kiekvienas!“

„Kalbant apie vaikišką muziką ypač mėgstama žarstytis žodžiais apie ypatingą atsakomybę (tarsi su suaugusiaisiais leistina elgtis neatsakingai), tačiau kartais tie patys kalbėtojai vaikams parašo ganėtinai daug rutiniškos „konvejerinės“ muzikos, – mano Onutė Narbutaitė. – Atsakomybė, įsipareigojimas visada turėtų būti toks pat – ar rašai valandos oratoriją, ar minutės trukmės pjesę pradinukams. Jei žmogus atsakingas, ši savybė negali būti kai kur taikoma, o kai kur ne. Todėl visada eini tuo pačiu įkvėpimų, ieškojimų ir gludinimo keliu.

Kita vertus, sakyti, kad nedidelę pjesę vaikams rašyti sunkiau nei opusą simfoniniam orkestru, būtų juokinga, – toliau svarsto kompozitorė. – Žinoma, kaip kas rašo, priklauso nuo stilistikos, bet aš rašydama suaugusiesiems save gerokai išsunkiu. Tame darbe yra daug etapų, ir kai kurie būna greičiau kankinantys nei malonūs. O rašymas vaikams man visada susijęs su malonumo pojūčiu.“

„Sraigės ir žiogo“ istorijos

Pirmoje Onutės Narbutaitės natų leidinio dalyje – trys pjesės dviem mažiems pianistams, kuriose autorė įgarsina nuolat besisukančius vandens malūnėlio sparnus, kviečia mažuosius spėlioti, koks gi iš tikrųjų tas mėlynas didžiaakis paukščiukas ir kodėl mašinėlė rieda tik trimis ratais. Kūriniai asociatyvūs, leidžia sugalvoti daug skirtingų istorijų, tad vaikai gali susikurti savo pasakojimą ir smagiai muzikuoti drauge.

„Vaikiškoje muzikoje ypač svarbus konkretus charakteringumas ir nemuzikinis asociatyvumas, tad netgi pavadinimo funkcija gerokai reikšmingesnė. Juk vaiko vaizduotė turbūt sunkiau skleisis ir jam bus gerokai nuobodžiau grojant Pjesę Nr.1 ir Kanoną, nei atliekant tą pačią muziką, įvardintą kaip „Sraigė ir žiogas vakaro saulės šviesoj“ ir „Jūros akmenėlių kanonas“. Tačiau, nors idėjos ir priemonės rašant vaikams skirtingos, susijusios su elementaresniais dalykais, jos gali būti ne mažiau svarbios ir turi būti ne mažiau kūrybiškos“, – toliau komentavo Onutė Narbutaitė, kurios minėtos dvi pjesės paaugusiems pianistams atsidūrė antroje leidinio dalyje.

Muzikavimas drauge yra ypatinga sritis, taip vaikai ne tik lavina instrumento valdymo įgūdžius, bet ir ugdo gebėjimus įsiklausyti, pajausti šalia esantį, bendrauti ir bendradarbiauti. Kaip mano pati kompozitorė, šalia visų galimų edukacinių užduočių bene svarbiausia siekiamybė – vaikų vaizduotės skleidimasis ir smagumo muzikuoti drauge atradimas.

Kūriniai vaikams – tarsi haiku brūkštelėjimas

Onutė Narbutaitė teigia, kad rašymas vaikams yra tarsi žaidimas, sugrįžimas į vaikystę: „Vaikystės palikti ženklai labai svarbūs ir nepalieka mūsų visą gyvenimą. Kaip ir mylimos vaikystės knygos, jų iliustracijos ar tuo metu girdėta muzika. Tie „vaikiški epizodai“ mano kelyje būdavo savotiškas poilsis ir atgaiva. Gal ir dėlto, kad visi mano vaikams parašyti kūriniai yra miniatiūros – tarsi haiku brūkštelėjimas ar skaidrus piešinys. Vaikiškos muzikos parašiau ne tiek jau daug ir senokai. Tai lėmė aplinkybės, dauguma vaikiškų dalykėlių atsirado kam nors bičiuliškai prašant.“

Lietuvos kultūros tarybai ir asociacijai LATGA skyrus finansavimą, Lietuvos muzikos informacijos centras metų pradžioje išleido ir dvi Onutės Narbutaitės choro muzikos vaikams rinktines „Dukart du“ ir „Vasara“.

Kompozitorės natų leidinius galima įsigyti elektroninėje parduotuvėje „mic.lt“ arba užsukus į Lietuvos muzikos informacijos centrą A. Mickevičiaus g. 29 Žvėryne, Vilniuje.