Petras Vaičekonis: „Dainavimas chore suvienija žmones“

Lietuvos šimtmečio dainų šventės šviesoje siūlome prisiminti praeities chorinio dainavimo akimirkas. Petro Vaičekonio iniciatyva prieš kelerius metus buvo išleistas dviejų kompaktinių plokštelių komplektas „Atsiliepk dainoj“, kuriame sudėtos gražiausios P. Vaičekonio vadovautų kolektyvų dainos. Šiame „Muzikos barų“ numeryje – Lietuvos radijo ir televizijos valstybinio choro ir moterų choro „Aidas“ įrašai.

Petras Vaičekonis (g. 1935) – choro dirigentas, pedagogas, nusipelnęs meno veikėjas, ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) darbuotojas – yra daug prisidėjęs prie šalies chorinės kultūros ugdymo ir populiarinimo XX a. 7–10 dešimtmečiais.

Dar studijuodamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vadovavo saviveiklininkų kolektyvams, buvo vienas iš LRT vyrų okteto dainininkų. 1968–1976 m. dirbo Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro chormeisteriu, parengė daugelio klasikinių operų chorus. 1967–1989 m. pagrindine P. Vaičekonio darboviete tapo LRT, ten jis vadovavo vyrų vokaliniam oktetui, dirbo LRT choro dirigentu, vėliau tapo jo meno vadovu, ėjo vyriausiojo redaktoriaus pareigas Fondinių įrašų ir meninių kolektyvų redakcijoje.

P. Vaičekonis vadovavo ir kitiems kolektyvams: Vilniaus miesto moterų chorui „Aidas“, mišriam chorui „Tauras“, savo įkurtam Respublikinių profsąjungų rūmų moterų vokaliniam ansambliui „Lyra“. Nuo 1994 m. P. Vaičekonis buvo Vilniaus bažnytinio vyrų choro „Skliautai“, vėliau Šv. Kazimiero bažnyčios mišraus choro „Ave verum“ vadovas ir dirigentas.

P. Vaičekonis buvo Lietuvos dainų švenčių konsultantas, chorų konkursų žiuri pirmininkas ir narys. 1990–2001 m. dėstė chorinį dirigavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų katedros studentams.

Turiningą P. Vaičekonio kūrybinės veiklos kelią ženklina ir per 500 įrašų, iš jų apie 200 saugoma LRT archyvuose.

Išskirtini keli kolektyvai, su kuriais P. Vaičekoniui teko dirbti, koncertuoti bei parengti gausybę įrašų. Vienas jų – LRT vyrų vokalinis oktetas, 1959 m. įkurtas žinomo chorvedžio ir kompozitoriaus Zigmo Venckaus. Pradėjęs jame dainuoti, vėliau, 1967 m., P. Vaičekonis tapo kolektyvo meno vadovu. Tai vienas ryškiausių kamerinių vokalinių ansamblių pokarinėje Lietuvoje, jis kompozitorius skatino kurti lietuviškas lengvosios muzikos žanro dainas. Oktete dainavo ne vienas žinomas Lietuvos vokalistas – Vaclovas Daunoras, Algirdas Janutas, Vytautas Juozapaitis, Jonas Girijotas ir kt. Šio kolektyvo pavyzdžiu susibūrė ir daugiau vokalinių ansamblių, kuriuos vienijo vėliau įsteigtas konkursas „Sidabriniai balsai“. Oktetas koncertavo Lietuvos ir užsienio scenose, jo plokštelės įrašai skambėjo ne tik per Lietuvos, bet ir per Čikagos lietuvių radiją. LRT studijoje oktetas įrašė apie 300 kūrinių, sukūrė muzikinį filmą „Mes turistai“, kurio pagrindiniai veikėjai – 8 okteto nariai ir jų skambanti daina.

P. Vaičekonio įkurtas moterų vokalinis ansamblis „Lyra“ buvo daugkartinis konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatas, 1967 ir 1976 m. pripažintas geriausiu Lietuvos vokaliniu ansambliu. Kolektyvas buvo dažnas svečias televizijos ir radijo laidose, yra koncertavęs daugelyje Lietuvos miestų, 1977 m. buvo išvykęs į Suomiją. Kartu su Virgilijumi Noreika, Nijole Ambrazaityte, LRT vyrų vokaliniu oktetu ir LRT lengvosios muzikos orkestru yra įrašęs autorinę kompozitoriaus Eduardo Balsio plokštelę.

LRT valstybinis choras, įkurtas 1963 m., vadovaujamas žinomo chorvedžio ir kompozitoriaus Liongino Abariaus, buvo vienas svarbiausių profesionalių chorų to meto Lietuvoje. 1976–1984 m. P. Vaičekonis šiame kolektyve dirbo dirigentu, 1988–1989 m. – meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Iš daugiau kaip 150 įrašams ir koncertams P. Vaičekonio parengtų lietuvių ir užsienio kompozitorių dainų, klasikinių kūrinių, išskirtini Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos finalas, Johanneso Brahmso „Vokiškasis requiem“, Giuseppe Verdi „Requiem“, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, kuri atgimstančioje Lietuvoje pirmą kartą buvo transliuota per Lietuvos radiją ir skambėdavo įvairių iškilmių metu.

1958 m. dirigento Juozo Vanago įkurtam moterų chorui „Aidas“ P. Vaičekonis vadovavo 1986–1995 metais. Nors pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais nebuvo lengva, choras intensyviai koncertavo, rengė vaizdo ir garso įrašus, dalyvavo dviejose dainų šventėse, parengė 30 ir 35 metų jubiliejinius koncertus.

***

Maestro mintys apie muziką, meilę choriniam menui ir dainai

Mano tėvai giedojo bažnyčios chore, jame ir susidraugavo. Nuo mažens turėjau polinkį muzikai, aplinkiniai mane, vaiką, pagirdavo, kad gražiai dainuoju, sakydavo, jog turėčiau eiti mokytis muzikos. Tai įkvėpdavo, skatindavo dar labiau stengtis. Po truputį pajutau, kad man patinka ne tiek vesti melodiją, kiek pritarti, dainuoti antru ar trečiu balsu, kaip anksčiau žmonės pas mus sakydavo, turavoti. Ta harmonija, gražus skambesys užbūrė, įtraukė.

Buvau priimtas į Panevėžio muzikos mokyklą, nors natų nepažinojau. Noras mokytis, Dievo suteikti talentai – stiprus balsas, muzikinė klausa – įtikino komisiją. Pianino neturėjau, todėl mokydavausi nusipiešęs popierinę klaviatūrą. Pradėjau nuo pačių paprasčiausių dalykų, nuo C-dur gamos, o mokyklą baigiau su pagyrimu. Didžiausią įtaką man padaręs mokytojas buvo kompozitorius Antanas Belazaras, jis sudėjo tvirtus, stiprius pamatus ir sugebėjo sudominti, uždegti, įtraukti į muzikos pasaulį.

Baisūs ir sunkūs vaikystės metai, istorijos verpetai paliko atmintyje, gal todėl ir norėjosi siekti ko nors gražaus, harmoningo, ką teikė muzika. Iš kaimo atvykau studijuoti į Vilnių, patekau į Adolfo Krogerto klasę. Beje, mano mokytojas už mane buvo tik šešeriais metais vyresnis ir, žinoma, tuo metu dar neturėjo vėliau įgyto autoriteto. Mes, galima sakyti, kartu užaugom muzikine prasme. Beje, Krogertas pasikviesdavo mane dirbti kartu visur, kur dirbdavo pats: ir į chorą „Varpas“, ir į Operos teatrą. Baigęs studijas, turėjau tam tikrą laiką dirbti pagal paskyrimą – tokia buvo tvarka. Iš pateikto sąrašo išsirinkau Trakus (sostinės jame nebuvo), nes iki Trakų kultūros namų galėdavau nuvažiuoti motociklu. Vėliau visą laiką dirbau Vilniuje.

Dainavimas chore suvienija, „suriša“ žmones, čia jie susipažįsta, susidraugauja. Ypač gražiai ta vienybė atsiskleidžia dainų šventėse, kur daug nepažįstamų žmonių susirenka vedami vieno tikslo ir jaučiasi tarsi būtų vienas organizmas.

Kokių savybių reikia choro vadovui? Pirmiausia, lankstumo, humoro jausmo, nes dirbama su žmonėmis, viskas vyksta bendraujant. Labai svarbu išsilavinimas, teorinės ir praktinės žinios, geras balsas, vien instrumento neužtenka norint išmokyti žmogų, reikia jam parodyti, kaip dainuoti, kaip savo balsu išgauti spalvas. Tik žodžiais to nenupasakosi, turi pats padainuoti, kad choristams būtų aišku, kad jie girdėtų pavyzdį. Juos reikia įkvėpti, atskleisti geriausias savybes, prie kiekvieno prieiti šiltai, su pagarba, pagirti ir raginti po truputį, žingsnelis po žingsnelio, tobulėti. Jei būsi per daug reiklus ir griežtas, nukirsi šaką, ant kurios sėdi. Apskritai chorvedžio darbas yra juvelyrinis, dėlioji po natelę, kad kiekvieną repeticiją pamažu būtų žengiama pirmyn.

Darbas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo sunkus, atimantis beveik visą laiką, bet kartu įdomus, turiningas, produktyvus. Kartais operoje būdavo po du aštuonbalsius chorus, dainininkai stovėdavo skirtingose scenos pusėse, turėdavo ir kažkaip matyti dirigentą, ir girdėti vieni kitus, todėl ruošiantis operų pastatymas reikėdavo įdėti daug darbo. Būdavo užimtos ir darbo dienos (nuo dešimtos ryto iki vėlaus vakaro), ir savaitgaliai. Turbūt stipriausią įspūdį padarė opera „Lohengrinas“ – sunku žodžiais perteikti tą jausmą, kurį patyriau, kai išgirdau, kaip skamba choras. Balsai susilieja į vieną harmoniją ir tarytum neša tave tolyn.

Esu dirbęs ir su profesionaliais, ir su mėgėjų chorais, ansambliais. Negaliu išskirti vieno ar kelių, visi brangūs, po kiekvieno koncerto galėdavau gėrėtis nuveiktu darbu, matyti laimingus dainininkų veidus. Įdomu buvo dirbti su LRT vyrų oktetu – kas savaitę vykdavo įrašai.

Nėra labai svarbu, ar dirbi su dideliu, ar su mažu choru. Kai dainuoja daug žmonių, lengviau pasiekti didesnį dramatizmą, stipresnę kulminaciją, o ansamblyje girdi kiekvieną, gali asmeniškai pastabėlę pasakyti. Turbūt optimalus ansamblio dainininkų skaičius būtų 12 (kaip tik tiek moterų buvo „Lyroje“), tada labai lengva paskirstyti balsus, kai kūriniui reikia dviejų, trijų ar keturių balsų. Muzikoje daug matematikos.

Sovietmečiu kiekvienas fabrikas, gamykla turėdavo savo saviveiklinius kolektyvus. Vadovai atrinkdavo galinčius dainuoti, ir prasidėdavo kruopštus kasdienis darbas atskirais balsais. Choristai dažniausiai neturėdavo dainavimo patirties, tačiau po intensyvių repeticijų kūrinys suskambėdavo!

Dabar muzikinis lygis gerokai pakilęs, viskas keičiasi, muzikoje daugiau džiazo elementų, ji, galima, sakyti, „supasaulėjo“.

Per televiziją rodomi „Chorų karai“ yra kiek nutolę nuo tradicinės chorinės muzikos, ten daugiau šou elementų, tačiau neretai kūriniai būna gana sudėtingi, juos nėra lengva atlikti.

Nepasakyčiau, kad žmonės nebedainuoja, kad chorai nyksta. Taip, jų nebėra kiekvienoje gamykloje, bet per dainų šventes kaip anksčiau, taip ir dabar susirenka pilna estrada, atvažiuoja kolektyvų iš užsienio. Dabartinėse dainų šventėse chorai būna geriau pasiruošę, viską išmokę, todėl reikia mažiau repeticijų. Anksčiau mes maždaug savaitę miegodavome mokyklose ant šiaudų, suvažiavus į Vilnių reikėdavo dar daug ką šlifuoti, nes vieni kolektyvai kūrinį būdavo išmokę vienaip, kiti kitaip. Dabar organizuoti darbą paprasčiau, jei kūrinyje yra kokių pataisymų, naują variantą vadovams galima tuojau pat persiųsti internetu.

Kalbėjosi Dovilė ŠILEIKYTĖ