Platėjantys Kintų horizontai

Septintą vasarą Pamario krašto kultūrinės traukos centru buvo tapęs Kintų muzikos festivalis, šiemet trukęs ilgiausiai – nuo liepos 14 d. iki rugpjūčio 15 d. Per tą laiką surengta 11 koncertų Kintuose ir aplinkinėse vietovėse, vyko meistriškumo kursai, keliasdešimt žmonių įtraukusi diskusija, filmo apie legendinę dainininkę Marią Callas peržiūra ir labdaringas gestas – kardiologė apžiūrėjo širdies ligomis sergančius rajono vaikus. Be to, nuo šios vasaros Kintuose veikia festivalį organizuojančios įstaigos „Kintai Arts“ inicijuojama menininkų rezidencija, jos galerijoje eksponuojami reziduojančių vizualaus meno kūrėjų darbai. Tad pagrindinę festivalio veiklą – koncertus – vis papildydavo kitos veiklos.

Galima pastebėti, kad anksčiau papildomų veiklų būdavo mažiau, tačiau tai gana menkas pokytis palyginti su festivalio muzikine programa. Nuo pat pirmų metų ryškiu, kone embleminiu jo ženklu buvo ansamblis NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras, vad. Gediminas Gelgotas), vienokia ar kitokia forma (ansamblis, atskiri solistai, ansamblis su simfoniniu orkestru) užimdavęs didžiąją programos dalį. Šiemet šio festivalį tarsi reprezentuojačio „veido“ nebuvo, tačiau nepasakysi, kad dėl to renginys nukentėjo: gerokai prasiplėtė skambančios muzikos stilistika, atlikėjų ratas, o tai leido sudominti potencialiai daugiau klausytojų, mažai kultūrinės patirties turinčią regionų publiką supažindinti su įvairesne muzika.

Atsiradusioje įvairovėje galima išskirti keletą šiųmečio festivalio muzikinių tendencijų – tai, kaip ir anksčiau, šiuolaikinė muzika, taip pat lietuvių muzika; o apskritai įvairovės horizontas išsidriekė nuo baroko per klasicizmą, romantizmą, liaudies muziką, džiazą iki šiandienos. Išliko tokios ankstesniuose festivaliuose įsitvirtinusios tradicijos, kaip vadinamasis naktinis koncertas, kasmet sulaukdavęs didžiulio populiarumo (šie metai – ne išimtis), taip pat išsamesnis vieno kompozitoriaus kūrybinis pristatymas. Šiemet toks kompozitorius buvo jau antrus metus į Kintus jaunuosius šiuolaikinės muzikos kūrėjus ir atlikėjus atvežantis Vykintas Baltakas, dėstantis Lietuvos, Nyderlandų ir Belgijos aukštosiose mokyklose.

Tiek šių metų, tiek apskritai festivalio istorijoje neįprastas buvo pirmasis koncertas „Vardan tos Lietuvos“, ant Kuršių marių kranto nuskambėjęs valstybės atkūrimo šimtmečio Dainų šventės atgarsiais. Liepos 14 d., taigi praėjus vos savaitei po Dainų šventės, vykęs koncertas šalies kontekste įsiliejo į gausybę patriotinių renginių, o vietos kontekste – į Kintų miestelio šventę ir Kuršių marių maratoną. Pastarasis renginys, kaip itin retas, daug emocijų, įtampos ir azarto sukėlęs įvykis, koncertą, regis, nustūmė į antrą planą, tačiau dviejų chorų pasirodymas prieš maratono dalyvių apdovanojimą vis dėlto neliko nepastebėtas: Plungės kultūros centro kamerinis choras ir „Aukuro“ choras (abiejų vadovas Alfonsas Vildžiūnas) vietiniams žmonės suteikė galimybę pajausti toli vykusios Dainų šventės dvasią, o jos repertuaro kūriniai (lietuvių kompozitorių dainos) – pakilią, didžiavimosi savo tauta atmosferą. Organiškai į vietos šventę įsiliejęs koncertas buvo gražus būdas paminėti valstybės atkūrimo šimtmetį be pernelyg pakilių kalbų ir pompastikos; be kita ko, natūralų žavesį renginiui teikė ir jo vieta – ramybe alsuojanti Kuršių marių pakrantė.

Šimtmečio inspiruotas buvo ir liepos 29 d. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje vykęs Vytauto Kiminiaus (birbynė) ir styginių kvarteto „Archi Quartett“ koncertas „Lietuvos šimtmetis su nacionaliniu instrumentu“. Jame solistas pademonstravo, kad birbyne galima groti ne vien folklorą, šalia gausaus modernių lietuvų autorių repertuaro skambėjo ir Vakarų Europos kompozitorių opusai, šiam instrumentui pritaikytos aranžuotės.

Lietuviškumo giją festivalyje tiesė liepos 20 d. koncertas Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčioje: keturi talentingi jaunosios kartos atlikėjai – Dalia Dėdinskaitė (smuikas), Glebas Pyšniakas (violončelė), Evelina Pabarčiūtė (vokalas) ir Tadas Motiečius (akordeonas) – pateikė džiazo ir lietuviško folkloro simbiozę „Folk in Jazz“. Leonidas Mieldažis specialiai šiam projektui sukūrė kompozicijas, kurių pagrindinės temos – lietuvių liaudies dainos iš keturių Lietuvos regionų. Jos buvo jungiamos su skirtingais džiazo stiliais. Įvyko ir Loretos Narvilaitės kūrinio „Pamatyk jūrą tolumoje“ naujos versijos (smuikui, violončelei ir akordeonui) premjera.

Kita modernaus lietuviškumo inkrustacija festivalyje buvo rugpjūčio 5 d. Didžiojoje Kintų bažnyčioje surengtas koncertas „Mažoji nakties muzika“ su trio „Kaskados“ ir pianiste Marta Finkelštein. Jame daugiausia dėmesio teko V. Baltako kūrybai. Vokietijoje studijavusio, daugelį metų Vakarų Europoje gyvenusio kompozitoriaus muzika, paveikta vokiškų tradicijų, racionali, santūraus, vietomis ažūriško skambesio, koncerte kontrastavo su gerokai emocionalesnėmis Vidmanto Bartulio ir Broniaus Kutavičiaus kompozicijomis.

Dar vienas lietuviškas akcentas sužibėjo liepos 19 d. Klaipėdos kamerinio orkestro koncerte – smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris su kolektyvu pagriežė jaunos lietuvių kompozitorės Monikos Sokaitės Concerto grosso smuikui ir orketrui „Todos los fuegos el fuego“ („Visos ugnys – ugnis“). Ne veltui kūrinio pavadinime figūruoja ugnis – jos netrūko ir muzikoje, išsiskiriančioje ryžtingo skambesio kvartos ir kvintos intervalais bei aštria artikuliacija, ir liepsningoje, emociškai gilioje M. Švėgždos von Bekkerio interpretacijoje. Kūrinys viešai skambėjo tik trečią kartą – pasaulinė jo premjera įvyko 2017 m. rudenį Hamburge, o liepos pradžioje – Šiauliuose. Koncerte klausytojai taip pat girdėjo Felixo Mendelssohno, Johanno Sebastiano Bacho, Johno Rutterio, Fritzo Kreislerio ir Wojcieho Killaro kompozicijas.

Beje, nors M. Švėgžda von Bekkeris jau keletą dešimtmečių gyvena svetur (šiuo metu atlikėjas įsikūręs Hamburge), smuikininkui lietuviškos šaknys labai svarbios. Dieną prieš koncertą, liepos 18-ąją, menininkas inicijavo diskusiją apie lietuvių identitetą XXI a. Po muzikinės įžangos – M. Švėgždos von Bekkerio meistriškumo kursų dalyvių pasirodymo – keliasdešimt žmonių įsitraukė į diskusiją, kalbėjo apie mūsų tautos stiprybes ir silpnybes, charakterio bruožus, gyvenimo būdą.

Lietuvių autorių kūriniu festivalis ir baigėsi: tai buvo naujas kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, režisierės Eglės Miškinytės ir libreto autoriaus Virgio Pupšio darbas – muzikinis spektaklis „Pasaka be pavadinimo“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklyje jauniesiems klausytojams patrauklia, emocinga muzikos kalba pasakojama apie svarbius dalykus ir vertybes – vienybę, tikrą draugystę. Šis renginys lydėjo prasmingą, jautrią festivalio organizatorių iniciatyvą patikrinti sergančių Šilutės rajono vaikų širdutes. Sumanymą įgyvendinti padėjo labdaros ir paramos fondas „Mažoji širdelė“, vienijantis įgimtomis širdies ligomis sergančius vaikus visoje Lietuvoje, ir vaikų kardiologė iš Vilniaus Santaros klinikos dr. Rita Sudikienė.

Šiuolaikiškai lietuviškoje festivalio srovėje dabarties muzikos giją taip pat vijo ansamblis „Synaesthesis“, publikos ir kritikų simpatijas pelnantis už charizmatišką ir entuziastingą muzikavimą bei meistrišką sudėtingų šiuolaikinių kompozicijų atlikimą. Rugpjūčio 3 d. Didžiojoje Kintų bažnyčioje kolektyvas atliko programą „Cool People Playing Strange Music“ (liet. „Kieti žmonės, grojantys keistą muziką“). Avangardiška, drąsi, kartais ir įžūli, sodraus skambesio – tokia buvo koncerte skambėjusi muzika, kurią estetiniu požiūriu sunku pavadinti „gražia“ ar „maloniai skambančia“, tačiau ji publiką tiesiog nokautavo (teigiamai ar neigiamai – priklauso nuo patirties, skonio etc.). Pagaliau, jei kam nors skambantys kūriniai ir nepatiko, įdomu buvo tiesiog stebėti „Synaesthesis“ muzikavimą – ekspresyvų, raiškų, kartais teatrališką.

Šiuolaikinė muzika visuomet buvo Kintų muzikos festivalio ašis. Ją šiemet, šalia minėtų koncertų, darniai papildė įvairesnių epochų muzika. Liepos 17 d. Šilutės kultūros centre Daumantas Kirilauskas programą „Vakaras su Beethovenu“ skyrė bene svarbiausiam didžiojo Vienos klasiko kūrybos žanrui – fortepijoninėms sonatoms. Liūties neišsigandusi publika turėjo progą išgirsti tiek ankstyvuosius šio žanro pavyzdžius, tiek brandžią, meistriškai suvaldytos eksperimentinės laisvės nestokojančią paskutinę Beethoveno sonatą. Kito Vienos klasiko, Josepho Haydno, opusas skambėjo svečių iš Austrijos trio „Alba“ koncerte (liepos 28 d.), sujungusiame skaidrų Haydno klasicizmą, elegantišką Felixo Mendelssohno ir ekspresyvų Antoníno Dvořáko romantizmą. Už jaunatvišką energiją ir meistrišką atlikimo preciziką giriamas ansamblis pelnė ir Didžiojoje Kintų bažnyčioje susirinkusios publikos simpatijas, o ypač stiprų įspūdį klausytojams paliko trio pianistė Chengcheng Zhao –neįtikėtinai virtuoziška, tiksli ir emocionali.

Gryno romantizmo porcija buvo rugpjūčio 11 d. „Basso Trio“ (sopranas Asta Krikščiūnaitė, pianistė Audronė Kisieliūtė ir kontrabosininkas Donatas Bagurskas) koncertas. Ansamblis daugiausia atliko melodingas kompozitorių romantikų, prancūzų ir italų, dainas, tarp kurių įsiliejo instrumentiniai intarpai – kontraboso ir fortepijono duetai. Kontrabosininkai orkestre paprastai neturi erdvės pademonstruoti savo muzikalumo galimybių ir apskritai retai koncertuoja kaip solistai ar kamerinių ansamblių nariai. Kaip pabrėžė A. Krikščiūnaitė, Donatas Bagurskas yra vienas iš nedaugelio aktyviai muzikuojančių kontrabosininkų, tad festivalio publika turėjo tikrai retą, kone išskirtinę progą išgirsti virtuoziškai instrumentą valdantį muzikantą. Klausantis vokalinių numerių, žavėjo stipri ansamblio narių tarpusavio pajauta – buvo akivaizdu, kad ypač vokalistė ir pianistė viena kitą jaučia kone intuityviai. Po šio koncerto dainingą vakaro nuotaiką pratęsė filmo „Maria Callas: savais žodžiais“ (rež. Tom Wolf) peržiūra, kurią festivaliui padovanojo „Kino pavasaris“.

Savotiškai romantiškas (nors muzika skambėjo visai kitokia) buvo ir dieną anksčiau vykęs „Concerto fiorito“ koncertas „Dvasios veidrodžiai“. Atrodytų, vėlyvą vakarą (22 val.), jau sutemus, vykti į koncertą entuziazmo turėtų būti mažai, tačiau kasmet Kintų festivalyje rengiami naktiniai koncertai šią prielaidą paneigia. Klausytojus traukia magiška atmosfera – sodri prieblanda, žvakių šviesoje skendinti bažnyčia, šios erdvės ramybė ir harmoningi muzikos garsai.

Šiemet naktinį koncertą dovanojo senosios muzikos ansamblis – išilginėmis fleitomis grojantis Rodrigo Calveyra (Brazilija, Prancūzija) ir viola da gamba griežiantis Juanas Manuelis Quintana (Argentina, Ispanija). Prestižinėse pasaulio koncertų salėse grojantys atlikėjai skleidė baroko muzikos kerus, jie paliko darnos, amžino grožio ir taip išsiilgtos sielos ramybės jausmą.

Visi festivalio koncertai sulaukė nemažai publikos – tai rodo, kad programos įvairovė pasiteisino: daugiausia prie šiuolaikinės (post)minimalistinės muzikos įpratinti klausytojai atviri visokioms muzikinėms patirtims. Marga epochų ir stilių įvairovė neatrodo trūkumas (juk ir Vilniaus ar Kristupo vasaros festivalių programos žaižaruoja skirtingų laikotarpių ir žanrų muzika). Tačiau galbūt būtų verta grįžti prie įprastos maždaug trijų savaičių trukmės, išlaikant šiųmetę strategiją koncertus rengti daugiausia savaitgaliais. Trys savaitės, ko gero, būtų optimalus laikas rengėjams pateikti pakankamos įvairovės, o lankytojams – užtektinai pasimėgauti festivalio renginiais.