„Radvila Perkūnas“

„Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui“, „Finansuojama Lietuvos kultūros ministerijos“, „Jurgis Karnavičius. „Radvila Perkūnas“– nė viena iš šių frazių nesukelia optimistinių lūkesčių. Stereotipinės reakcijos prieš premjerą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: valstybės šimtmečiui – iš didelio debesio bus mažas lietus, finansuojama – bus valdiška, Jurgis Karnavičius – menkai girdėtas, „Radvila Perkūnas“ – o, varge, istorija... O dar žinant, kad šios operos premjera 1937 metais tebuvo parodyta vienintelį kartą, įtarumas tik sustiprėja. Ne mažiau stebina Jono Janulevičiaus ir Kęstučio Jakšto ryžtas „nueit nežinia kur, atnešt nežinia ką“.

Paskui proginius projektinius pastatymus dėl pirmtakų netobulumo velkasi įtarumo šleifas, kad ir šį sykį bus tiesiog „įsisavinti“ pinigai, bet nesukurtas dėmesio ir pagarbos vertas turinys. Istorinė tematika visuomet siaurina operos gerbėjų ratą, ypač dabar, kai tautiškumo ir patriotiškumo sąvokos suluošintos, o Lietuva kaip tauta sutrikusi plūduriuoja tarp didingos praeities ir kosmopolitiškos dabarties, kurios autoritetai labai jau labilūs.

Operos kūrėjai, turint galvoje pirmosios premjeros nesėkmę, stipriai rizikavo užlipti ant to paties grėblio. Tačiau, prieš pasidalinant įžvalgomis, šiek tiek detalių iš operos gimimo istorijos.

Operos kūrimo uvertiūrą, ko gero, labiau tiktų vadinti avantiūra. Dirigentas Jonas Janulevičius ir režisierius Kęstutis Jakštas sutarę, kad eis iki galo, kaip tie pasakų broliai – vienas išvažiavo į archyvus ieškoti muzikinių skutelių, kitas ėmėsi Balio Sruogos muzikalinės pjesės paieškų.

Yra žinoma, kad 1935 metais buvo išleista per 700 pjesės egzempliorių. Vienas jų buvo rastas aukcione Londone, kitas glaudėsi Kaune, buvusios mokytojos namuose.

K. Jaštui ir J. Janulevičiui teko nudirbti archyvarų-detektyvų darbą. Radiniai, tiesa, nedžiugino. Kaip teigė režisierius, Balio Sruogos pjesė nėra stipri, joje gausybė siužetinių linijų, tekstas gerokai pasenęs, libreto aptikti tik fragmentai, natos rašytos ranka, sunkiai beįskaitomos. Vis dėlto po metų afišos skelbė operos „Radvila Perkūnas“ premjerą.

... Salė – sausakimša. Iš orkestro duobės pasigirdę garsai akimirksniu priminė kažką, kas seniai pamiršta. Dar po akimirkos mintyse persikėliau į Kauno viešąją biblioteką, studijų metus, kai nuo bibliotekos „prekystalio“ ant menotyrininkės darbastalio buvo pernešta ne viena dešimtis kilogramų tarpukario spaudos. Štai tuose puslapiuose aprašytame laikinosios sostinės Valstybės teatre, kvepiančiame damų parfumais ir cigaro dūmu, kvepėjo ir tautinio romantizmo dvasia. Apie ją buvau tik skaičiusi, premjeroje atpažinau – tai ji.

Salė sulėtino kvėpavimą. Jurgio Karnavičiaus muzika išsyk užsitarnavo ausų pagarbą. Nebūti girdėjusiam jo kūrybos – akivaizdus praradimas.

Operos muzikoje girdėti viskas: ir kietas muzikinis išsilavinimas, ir patirtis, ir europietiški kontekstai, susipynę su lietuviškuoju folkloru, beje, darniai ir organiškai, o ne demonstratyviai įausti į muzikinę medžiagą. Kaip liturginėje muzikoje ataidi grigališkojo choralo harmonijos, taip J. Karnavičiaus operoje subtiliai nuskamba melodinės folkloro linijos. Matyt, nebūtų per drąsu teigti, kad J. Karnavičiaus muzika buvo ryškiai pralenkusi laikmetį.

Muzikinio teatro salę užliejo tautinio romantizmo banga, kurios fiziškai ir emociškai nesu išgyvenusi teatre, tik galėjau ją nusipiešti savo vaizduotėje, skaitydama laikinosios sostinės kultūros gyvenimo atspindžius to meto spaudoje. „Radvilos Perkūno“ premjeroje tai buvo galima patirti savo oda.

Pasitikrinant, ar tai nėra vien subjektyvi mano nuomonė, iškalbingu argumentu tampa žiūrovų reakcija. Bene nuolatinis muzikinio teatro spektaklių palydovas – publikos aplodismentai tarp arijų. Tąsyk buvo tylu iki pat nusileidžiant uždangai. Būta ir verkiančių.

Žinoma, nestebina, kai žmonės verkia dėl iš meilės žūstančių džuljetų, tačiau apsiašaroti žiūrint istoriją apie turtingiausių XVI–XVII a. Lietuvos giminių Radvilų ir Chodkevičių kivirčą, vos nevirtusį pragaištingu pilietiniu karu, – jau šis tas. Patriotines ašaras esu mačiusi tik Baltijos kelyje ir plaukiant Sąjūdžio ledlaužiui. Siužetas, apvalytas nuo nereikalingų linijų, paima žiūrovą ir nusiveda be nuobodulio intarpų iki pat finalo.

Tiesa, teko girdėti visažinio veidu išreikštą skepsį, kad „Radvila Perkūnas“ – „nieko nauja“, „nešiuolaikiška“ ir panašiai.

Tik tuomet kyla klausimas, ar šiuolaikiškumas, novatoriškumas yra savaiminės vertybės? Ar teatrinių pastatymų sėkmę reikėtų matuoti šiuolaikiškumo matu? Vargu... Pirmiausia, man regis, didžiulė pagarba kūrėjams už drąsą imantis labai jau migloto reikalo, už atkurtą partitūrą, savotišką mūsų muzikinio paveldo restauraciją.

„Aš pamaniau, jei bus blogai su muzika, jei bus blogai su personažais, aš bent papasakosiu realią dviejų giminių konflikto istoriją. Kiek tai pavyko – jau kitas klausimas“, – sakė K. Jakštas.

Mano atsakymas į klausimą: pavyko. Ir turbūt kur kas daugiau, nei tik papasakoti istoriją apie mūsų tautos žmonių praeitį, dūlančią istorijos metraščiuose ir užmarštyje. Papasakoti įtaigiai, per subtilią simboliką, ženklus, primenant, kad esame tos istorijos tąsa, taip pat ir jos kūrėjai, einantys Gedimino keliu.

Reziumuodama tepasakysiu: „Dviratis neišrastas, tačiau tvarkingai surinktas, kad riedėtų. Ir, ko gero, su vėjeliu“.