Trečioji Dainų šventė

2018 Nr. 7–8 (486–487), Aleksandras Šidlauskas

1929 m. spalio 27 d. nutarta trečiąją visuotinę Dainų šventę skirti Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių garbei, o lapkričio mėnesį jau pradėtos spausdinti privalomojo repertuaro natos. Visuomenei paskelbiamas šventės rengimo komiteto atsišaukimas, raginantis visus krašto chorus kuo aktyviausiai registruotis į būsimą šventę. Vytauto Didžiojo kantatos muzikos konkursą laimėjo Juozas Gruodis, poetui ir dramaturgui Petrui Vaičiūnui pavedama sukurti tekstą.
1930 m. kovą Kaune surengiami kursai chorvedžiams, juose dalyvavo 115 dirigentų. Populiarieji muzikai J. Štarka, A. Kačanauskas, N. Martinonis ir J. Bendorius pradėjo tikrinti chorų pasiruošimą šventei (išankstinės patikros tradicija išliko iki šių dienų).
Įsibėgėję organizaciniai darbai liudijo, kad Dainų šventei ruošiamasi intensyviai ir rūpestingai. Tačiau kilo tam tikrų nesutarimų tarp Lietuvos muzikos ir dainos centro ir katalikiškų jaunimo organizacijų, kurios panūdo savo šventę surengti atskirai nuo kitų chorų. Po ginčų ir derybų prieita prie vienos nuomonės – dainuoti bendroje šventėje.
Į pirmą šventės repeticiją birželio 19 d. gausiai atvyko krašto chorų dainininkų. Tiesa, trūko dalies bažnytinių chorų, nes tą dieną buvo religinė šventė, kai kurie bažnytininkai savo choristų į Kauną neišleido.
Šventės išvakarėse buvo parodyta Liudo Giros misterija „Vytauto žemė“, ją režisavo Borisas Dauguvietis.
„Dainų dienos vadovas“ išspausdino 200 chorų sąrašus, juose buvo 8391 dalyvis. Pagal dalyvių skaičių tai buvo didžiausias renginys iš visų anksčiau vykusių. Daugiausia buvo bažnytinių chorų – per šešiasdešimt, šauliai buvo susibūrę į trisdešimt chorų, dvidešimt devyniuose dainavo moksleiviai, Šv. Cecilijos draugija laikinojon sostinėn išsiuntė 27 chorus.
Kaip ir ankstesnėse dviejose šventėse, aktyvūs buvo pavasarininkai su 23 chorais, ateitininkai dainavo devyniuose choruose. Nemažai būta svečių: Rygos lietuvių choras, vadovaujamas Juozo Karoso, Mintaujos (Latvija) katalikų jaunimo, stačiatikių metropolito, žydų „Engelio“ (dirigentas Š. Blekcheravičius), vokiečių kursų chorai ir kt.
Trečioje Dainų šventėje skambėjo 24 kūriniai. Pirmiausia buvo atliktas J. Naujalio „Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė“, paskui sugiedotas Lietuvos himnas. Ketvirtadalį repertuaro sudarė originalios A. Vanagaičio, Č. Sasnausko, J. Naujalio kompozicijos. Daugiausia buvo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, nes naujų originalių dainų dar trūko. Keturios dainos buvo iš pirmosios ir antrosios švenčių repertuaro. Kita vertus, eita lengvesniu keliu, nes sudėtingos harmonijos dainas vargu ar būtų pavykę tinkamai atlikti. Chorai buvo mėgėjiško lygio, ką liudijo patys kompozitoriai. Po antrosios šventės buvo praėję tik dveji metai, per tokį neilgą laiką nelengva buvo pasiekti didesnio meistriškumo. Kai kurie chorai iš Babtų, Kužių, Gargždų, Molėtų, Naumiesčio, Pašvitinio, Šaukėnų susibūrė tik 1929 metais, bet ryžosi dalyvauti šventėje, nes nugalėjo entuziazmas ir pasiryžimas. Daugiausia naujų bažnytinių chorų įsikūrė mažuose miesteliuose.
Šventėje dirigavo tie patys jau išgarsėję dirigentai ir lietuvių liaudies dainų harmonizuotojai – A. Kačanauskas, M. Petrauskas, S. Šimkus, J. Neimontas, J. Štarka, J. Bendorius, J. Naujalis, J. Gruodis, Č. Sasnauskas, K. Banaitis. Šie muzikai padėjo rimtus pagrindus tolesnei liaudies dainavimo plėtotei. Daugiausia buvo rašoma mišriems chorams, nes nei moterų, nei vyrų chorų visose trijose šventėse nebuvo. Tiktai pokario metais, 1950-aisiais, suskambo vaikų, vyrų ir moterų chorai, jie dainavo ir visose vėlesnėse dainų šventėse.
Kaunas, kaip ir derėjo Dainų šventės miestui, delegavo net septynis chorus. Vienas gausiausių buvo „Dainos“ draugijos choras, daugiau nei trisdešimt metų skleidęs chorinio dainavimo tradicijas. Jam po keletą metų dirigavo J. Naujalis, V. Nacevičius, S. Šimkus, J. Štarka, P. Adomavičius, A. Kačanauskas ir kt. Šaulių sąjunga į savo chorą subūrė net 101 dainininką, jiems dirigavo N. Martinonis. Nuo Kauno nedaug atsiliko Panevėžys – šešiuose miesto choruose dainavo net 407 miestiečiai. Verta pabrėžti, kad šio miesto muzikos patriarchas Mykolas Karka vadovavo net trims chorams: Gimnazijos, Mokytojų seminarijos ir „Dainos“ draugijos (juose buvo 228 dainininkai). Choristai mėgo savo entuziastingą ir talentingą dirigentą.
Kėdainiečiai, tauragiečiai ir marijampoliečiai subūrė po keturis chorus. Stebėtina, kad po tris chorus susibūrė ne tik Šiauliuose, Telšiuose ir Rokiškyje, bet ir Raseiniuose, Kybartuose. Iš Kybartų, nedidelio pasienio miestelio, į Kauną išvyko net šimtas penkiasdešimt keturi dainininkai. Chorvedys J. Stankevičius vadovavo ateitininkams ir bažnytiniam chorui, o A. Jasulaitis – šauliams. Tad suprantama, kodėl 1964 metais pirmojoje moksleivių Dainų šventėje net trys Kybartų vidurinės mokyklos chorai (jiems vadovavo Stasys Sinkevičius) laimėjo pirmąsias vietas šventės konkursuose. Garsusis pučiamųjų orkestras „Kybartai“, vadovaujamas Antano Ziegoraičio, 2 kartus buvo pripažintas geriausiu Lietuvos mėgėjų meninės kūrybos kolektyvu. Taigi dainavo seneliai ir tėvai – grojo ir dainavo jų vaikai. Dera priminti, kad 1924 ir 1928 m. dainų šventėse dalyvavo du Kybartų chorai.
Kaip ir anksčiau, gausius chorus ugdė Žemaitijos sostinė, šventėje dalyvavo net trys Telšių kolektyvai: Mokytojų seminarijos (92 dainininkai), Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijos (72) ir Katedros (56). Po du chorus atsiuntė Plungė ir Prienai, pastarojo miestelio ateitininkų (53) ir Šv. Cecilijos chorui (73) vadovavo žinomas vietos muzikas P. Ambrazas. Dotnuva garsėjo savo mokslininku ir chorinės muzikos puoselėtoju Vladu Ruokiu, Ryga – kompozitoriumi ir dirigentu Juozu Karosu, kuris labai ilgai vadovavo lietuvių „Šviesos“ draugijos chorui. 1930 m. į Kauną atvyko ir antrasis rygiečių choras, kuriame dainavo 120 latvių jaunuolių. Šiam Raudonojo Kryžiaus chorui nuo 1925 metų vadovavo J. Milzrajis.
Kaip minėta, į šventę atvyko nemažai nedidelių miestelių bažnyčių chorų: Barstyčių (15 dainininkų), Gudžiūnų (28), Kurklių (23), Daugų (35), Obelių (33), Pašvitinio (20), Pandėlio (24), Svėdasų (34), Skriaudžių (28), Vainuto (19), Viduklės (25). Vadinasi, tik per šešerius metus Lietuvos dainų šventės virto brandžia tautine tradicija, jos 2003 m. (kaip ir latvių bei estų dainų ir šokių šventės) įtrauktos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Rygos latvių choras surengė koncertą. Tai buvo antroji Dainų šventės dalis. Nėra tikresnių duomenų, ar į šventę estai nebuvo pakviesti, ar dėl kokių nors priežasčių negalėjo atvykti. Šventėje nedalyvavo ir Mažosios Lietuvos chorai (1928 m. šventėje dainavo net penkiolika Klaipėdos krašto chorų). Greičiausiai tai lėmė krašto geopolitinė padėtis.
Anais laikais retas choras dalyvavo visose trijose dainų šventėse. Priežasčių, regis, būta įvairių: tolima kelionė į Kauną, menkos materialinės paskatos, chorvedžių stygius, nemažas gaištas repeticijose ir pačioje šventėje. Iš nuošaliausių kaimo vietovių buvo tiktai vienas kitas choras. Tad keletą žodžių norisi tarti apie Antašavos (dabar Kupiškio rajonas) bažnytinį chorą, įsikūrusį 1913 m. 1924-aisiais jame dainavo 25 žmonės (vadovas vargonininkas Jurgis Einoris), 1928 m. choristų padaugėjo iki 46 (vadovas Albinas Gokas). Į 1930 m. Dainų šventę atvyko 37 antašaviečiai, su jais dirbo tas pats A. Gokas. Šis bažnytinis choras trečiojoje šventėje priėmė dainuoti ir keletą Dainų mylėtojų draugijos narių. Susipažinus su Antašavos choristų sąrašais, matyti, kad tik tenoras J. Trasikas dalyvavo visose trijose šventėse, per dešimt choristų – dviejose.
Šiandien rajonų ir miestų kultūros centrų darbuotojai galėtų (privalėtų!) pasigilinti į pirmąsias dainų šventes, paieškoti sąrašuose registruotų dainininkų palikuonių, kurie galėtų papasakoti apie tų švenčių dalyvius.
Dėl įvairių priežasčių net šešiolika metų masinės tautinės dainų šventės nebuvo rengiamos. Apie tai prof. Vytautas Jakelaitis rašė knygoje „Lietuvių dainų šventės“ („Vaga“, 1970). Tačiau dėmesys choriniam dainavimui nebuvo visiškai nuslūgęs – vykdavo mokyklų chorų varžytuvės, Lietuvių muzikų draugija (vadovas N. Martinonis) kartkartėmis gvildendavo dainų švenčių klausimą. Regioninės dainų šventės 1937 m. buvo surengtos Panevėžyje ir Marijampolėje, po metų – Ukmergėje ir Klaipėdoje. Jose tūkstantinis jungtinis choras dainavo liaudies dainas, taip pat J. Naujalio, J. Tallat-Kelpšos kūrinius. 1939 m. planuotos dainų šventės Alytuje, Rokiškyje ir Šiauliuose neįvyko dėl lėšų trūkumo ir Europoje prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. Tik 1946 metais buvo surengta ketvirtoji respublikinė Dainų šventė.
P. S. 2014 m. išleistoje knygoje „Lietuvių dainų švenčių tradicija“ buvo siūloma išspausdinti pirmųjų dainų švenčių visų chorų dalyvių sąrašus, bet sumanymo atsisakyta motyvuojant per didele leidinio apimtimi. Kas šiandien pageidautų susipažinti su minėtais choristų sąrašais, turi kreiptis į Lietuvos nacionalinio kultūros centro biblioteką, kurioje saugoma gausi pirmųjų dainų švenčių medžiaga. Galbūt iki 2024 metų, kai bus švenčiamas renginio šimtmetis, derėtų atskiru faksimiliniu leidiniu paskelbti minėtus sąrašus. Taip būtų tinkamai pagerbti pirmųjų dainų švenčių dainininkai ir jų vadovai, kurie pradėjo pasaulio mastu unikalų masinio dainavimo renginį.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!