Vilniaus festivalis Nepriklausomybės šimtmečio vasarą

Vilniaus festivalio istorijoje to dar nebuvo! Nuskambėjus jo baigiamajam akcentui – Vienos filharmonijos simfoninio orkestro („Wiener Philharmoniker“) koncertui – tarp gausybės susižavėjimo pareiškimų buvo ir toks: dabar jau galiu ramiai numirti. Apie šią tobulą ir netikėtą festivalio dovaną kiek vėliau, nes ne mažiau rūpi ir kitų lauktų žmonių susibūrimas mūsų muzikinio gyvenimo derliaus šventėje.

Subtili Violetos Urmanos dovana

Ji pasirodė dar žvalesnė, sustiprėjusiu, gilesniu balsu – mecosopranu, į kurį grįžo po labai pavykusių bandymų palikti savo pėdsaką soprano istorijoje.

Šįkart Violeta mums parinko ypatingą Europos kultūros reiškinį – Lied. Pirmiausia tai buvo devynios F. Schuberto dainos – ankstyvosios, mažiau mums žinomos, bet pasauliui reikšmingos kaip romantizmo apraiška, lėmusi daugelio menininkų kelius ir dvidešimtojo amžiaus kryžkelėse.

Buvo ypač įdomu išgirsti ir ankstyvąsias R. Strausso dainas, labiau susijusias su savo pirmapradėmis ištakomis, dar nestilizuotas secesijos vingių ar kitokių amžiaus pabaigos ženklų. Išryškinti tą jų grynumą nėra paprasta, nes jos reikalauja ypatingos kamerinio muzikavimo nuostatos. Tai dainos ne tik balsui, bet ir fortepijonui, čia būtinas neparastas abiejų atlikėjų jautrumas ir darna. Violeta Urmana rado idealią tokio muzikavimo partnerę Gaivą Bandzinaitę, dėstančią Zalcburgo menų universitete „Mozarteum“ (vokiškai kalbančiose šalyse Lied menui ypatingą dėmesį skiria aukštieji mokslai) ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijoje.

 

Pasaulis – Lietuvai, Lietuva – pasauliui

Šiai sąvokai prasmę pirmiausia suteikia jaunimas – judrus, protingas, smalsus, kuriam nuojauta diktuoja pažinimo poreikius mums vis dar tebeverkšlenant dėl Lietuvos išsivaikščiojimo.

Šiųmetėje Vilniaus festivalio programoje kaip tik ir akcentuotos lietuviškos odisėjos: matome, kad kelionėse po pasaulį laimingiesiems, nebepatyrusiems totalitarizmo pančių, greitai išmokusiems Europos kalbų, atsiveria kitokios galimybės. Kartu ir patirtys, kurias jie atneša mūsų kultūrai. Ypač įspūdingas buvo birželio 7-osios koncertas (jo partneris – LNOBT paramos fondas „Orfėjo lyra“) – galimybė po ilgesnės pertraukos, Lietuvos valstybei švenčiant atkūrimo šimtmetį, vėl išgirsti iš kitos vandenyno pusės sugrąžintą penkių talentingų mūsų senosios kartos kompozitorių – nuo modernizmo atstovų Vytauto Bacevičiaus, Jeronimo Kačinsko, Juliaus Gaidelio iki neoklasiko Vlado Jakubėno ir neoromantiko Kazimiero Viktoro Banaičio – kūrybą.

Tai buvo padaryta jaunųjų pasišventėlių, o labiausiai Gabrieliaus Aleknos, iniciatyva. G. Alekna – pirmasis lietuvis, kuriam suteiktas Juilliardo mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis, jo mokslinio darbo tema – Vytauto Bacevičiaus kūryba. Mokslininkas yra ir Tarptautinio Beethoveno pianistų konkurso Vienoje laureatas. Mūsų išrinktosios valdžios nuopelnas čia tik tas, kad ji nebepriima nuosprendžių – išleisti ar neišleisti jauną žmogų mokytis į užsienį. O juk Gabrieliaus kūrybinėmis iniciatyvomis Lietuvoje, be abejo, turėtų pasirūpinti ne tik paramos fondai.

Koncerte dalyvavo tarptautiniame V. Noreikos dainininkų konkurse dėmesio sulaukęs baritonas Modestas Sedlevičius. Net atsitiktinai išgirstas įrašas liudija jo balso tembro, interpretacijos ypatumus, būdingus dideliu artistiniu talentu apdovanotai asmenybei.

Onutės Gražinytės dalyvavimas šioje programoje patvirtino faktą, kad unikalioje Gražinių šeimoje užaugo ir rimčiausio ansamblinio muzikavimo atstovė. Nuo pirmo pasirodymo koncerte su sopranu Dovile Kazonaite (V. Jakubėno, K. V. Banaičio kūriniai balsui ir fortepijonui) iki Vytauto Bacevičiaus „Septintojo žodžio“, op. 73, dviem fortepijonams drauge su G. Alekna. Pastarasis kūrinys pareikalavo daug jėgų, staigaus stilistinio posūkio, maksimalaus atidumo garsiajam partneriui. Paprastai linksma, nestokojanti sąmojo Onutė po koncerto prisipažino kiek pavargusi.

Jeronimo Kačinsko Styginių kvartetas Nr. 3 (1993) įrodė, kad pasiteisino ilgametės Vilniaus kvarteto primarijės prof. Audronės Vainiūnaitės sumanymas užleisti pultą savo mokinei Daliai Kuznecovaitei.

Kvintetas pučiamiesiems, parašytas po karo audrų ir siaubo tėvynės netekusio modernios krypties kūrėjo Juliaus Gaidelio, priminė, kad, deja, Lietuvoje 1956 m. tokios stilistikos kūrinys būtų buvęs įvardintas kaip pavojingas. Jį birželio 7-osios koncerte grojo Kristupo medinių pučiamųjų kvintetas, subūręs penkis Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatus.

Koncerto programoje išsiskyrė šventiniai, pavasariški akcentai, parašyti remiantis europietiškojo Lied žanro tradicijomis, – dainos balsui ir fortepijonui: Vlado Jakubėno „Gėlės iš šieno“, Kazimiero Viktoro Banaičio „Obelų žiedai“. Meniniam įspūdžiui priskirčiau ir skaidrų Kazio Binkio teksto paprastumą.

„Dar niekad lietuvių poezijoje šitaip nežydėjo obelys! Taip paprastai ir poetiškai. Taip tyliai ir švelniai, – 1964-aisiais rašė literatūros kritikas Vytautas Kubilius. – Visa paslaptis – nuostabi harmonija, vidinis vientisumas, džiaugsmingos pilnumos jausmas. Krintančiuose obels žieduose skamba laimingos ir darnios sielos melodija. Ji ir duoda kūriniui tą įstabų skaidrumą, kai žodžiai darosi lengvi kaip saulės spinduliai, tą nepaprastą darnumą, kai visas eilėraštis – tik vienas judesys, tą poetinę graciją, pilną švelnumo ir šilumos.“

Jaunųjų atlikėjų Dovilės Kazonaitės ir Onutės Gražinytės muzikinis dialogas atskleidė šios nuostabios harmonijos paslaptį.

 

Vilties ženklai

Organizacinė Vilniaus festivalio našta šiemet teko jo vadovei Rūtai Prusevičienei. Dėl jos nuoseklios kryptingos veiklos ir galėjo įvykti toks prestižinis vasaros festivalis – šventiškas, pakilus, be nereikalingos pompastikos, net be tokių dabar pasaulyje paplitusių rimtosios muzikos gelbėjimosi priemonių kaip Tango (A. Piazzolla) ar Džiazas. Kalbant apie šventės tikslus akcentuotos tradicijų ir naujovių sinergijos buvo su kaupu, vien stebint tokius viltingus reiškinius kaip lietuvių dirigenčių fenomenas, mokslininko ir pianisto G. Aleknos iniciatyvos. Prasminga ir tai, kad birželio 15-osios vakarą, kai nebuvo festivalio koncerto, LMTA salėje vyko atviras šiuolaikinės muzikos atlikėjų egzaminas. Tai – įdomiausio naujosios muzikos atstovo Vykinto Baltako veiklos rezultatas. Į jo vadovaujamą šios krypties specializaciją Muzikos akademijoje jau prašosi daugiau norinčiųjų, nei įmanoma priimti... Šiuolaikinės muzikos kūrėjas, pedagogas, dirigentas Vykintas Baltakas jau ne kartą yra dalyvavęs Vilniaus festivalyje, čia vyko jo kūrinio „Commentum“ violončelei ir fortepijonui pasaulinė premjera.

Vilniaus festivalis kasmet turi ir vis naują žaismingą ženklą plakatuose ir programose. Šiemet toji žaismė slėpė gilesnę prasmę. Programų viršeliuose nuvarvėję trispalvės dažai ant netvaraus smuiko nuolaužų – tarsi aliuzija į tai, kad smuiku buvo kuriama Nepriklausomos Lietuvos „Tautiška giesmė“. Štai ir taip, aprimus laikmečio audroms, galėjome pažvelgti į mūsų pakirstos ir niekintos savasties ištakas... Vilniaus festivalio logotipo, kuriame keičiasi tik metai, europietiškumą primena vėlyvojo baroko detalė, atidžiau įsižiūrėjus, užbaigianti styginio muzikos instrumento korpuso siluetą. Logotipo kairiajame viršutiniame kampe dar viena nuoroda į aiškią kultūrinę orientaciją – kuklus Europos festivalių asociacijos ženklas. Kiek prisimenu, R. Prusevičienė visada labai vertino dalyvavimą šioje veikloje – kaip įsijungimą į tokias struktūras, kurios kultūrai šiuolaikiniame pasaulyje gyvybiškai būtinos.

Nuolatinį susidomėjimą Vilniaus festivalio įvykiais rodo, kad ir skurstanti, mūsų kultūrinė spauda. Kaip paprastai, ir šiemet suaktyvėjo „7 meno dienų“ muzikinio gyvenimo puslapiai, nė vienas renginio koncertas neliko nenušviestas.

... Pačiame festivalio įkarštyje mieste pakvipo braškėmis ir liepų žiedais. Jų taurus aromatas tarytum kokia atlaidų aura apgaubė įkaitusius senamiesčio mūrus. Koncertų salės fojė, šalia programų, lentynose sugulė karščiams paruoštos baltos vėduoklės su festivalio ženklu...

Nežinau, ar lankė koncertus Vilniaus meras, paskendęs kur kas žemiškesniuose rūpesčiuose, tačiau jo geranoriškumą festivalio vadovei pavyko išjudinti, ir jis, kaip Vilniaus klubo pirmininkas, pakvietė spaudos konferencijos dalyvius į jaukią ir puošnią šio klubo salę Umiastovskių rūmuose. Meras pabrėžė, kad Vilniaus klubo patalpos bus vis atviresnės besidomintiems kuo įvairesniais kultūros aspektais.

O gal atsiras galimybė čia įgyvendinti ir kai kurias kamerinio muzikavimo idėjas? Tarsi patvirtindamas tai į spaudos konferenciją atėjo kvartetas „Mettis“, susikūręs 2011 metais LMTA, prof. Augustino Vasiliausko klasėje. Kvarteto pademonstruota garso skambėjimo kokybė sakyte sakė – pati aplinka diktuoja idėjas... Be to, tai buvo ypatinga proga dar kartą priminti, kad laukiame didžiosios – geros akustikos – koncertų salės. Čia, Vilniaus klubo patalpose, meras, kaip paprastai šypsodamasis, visai rimtai pažadėjo, kad tokios salės ant Tauro kalno galbūt sulauksime apie 2024–2025 metus. Savivaldybė jau įsigyja pastatą, jau ruošiasi konceptualiam naujojo statinio planui.

Taigi, salės laukimo laiką matuosime būsimų Vilniaus festivalių metais – kaskart vis arčiau tikslo.

 

Vivicos Genaux fejerverkai

Birželio trečiąją mus pirmą kartą aplankiusi ir festivalį pradėjusi nekantriai laukta Vivica Genaux pasirodė scenoje šiltokai apsirengusi, kas paskatino spėjimus apie jos šiaurietišką prigimtį. Bet solistė, ilgus metus prisirišusi prie Aliaskos, pasirodo, turi net... meksikietiškų šaknų. Ši nepaprasto temperamento artistė tik iš dalies egzotiškos prigimties: tėvas – valonų kilmės amerikietis, Aliaskos Ferbankso universiteto profesorius, mama – Šveicarijos vokietė, tiesa, gimusi Meksikoje. Gal toks įdomus kilmės susimaišymas ir lėmė artistės temperamentą, grūdintą Aliaskos šalčiuose. Beje, besidomėdami Vivicos mokytojais, vėl susiduriame su rumunų kilmės garsenybės Virginios Zeani vardu. Pas ją tobulinosi ir Elīna Garanča, ir dar viena garsioji Vilniaus festivalio (2016) viešnia Angela Gheorghiu, vadinusi savo mokytoją antrąja mama. O Vivica Genaux – Virginios Zeani ir jos vyro, taip pat garsaus dainininko Nicollos Rossi Lemeni, mokinė Indianos universitete Blumingtone.

Sunku pamiršti šios artistų poros viešnagę Vilniuje, kai Virgilijus Noreika, grįžęs iš stažuotės Milane, turėjo galimybę Virginią Zeani pasikviesti spektakliui „Madam Baterflai“ senajame Operos teatre Basanavičiaus gatvėje.

Toji artistų ir pedagogų pora suteikė puikiausius pagrindus ir Vivicos bel canto. Tai liudija įrašai, kur ji dainuoja Roziną, Angeliną, Romeo, Orsini. Jos balso apimtis – koloratūrinis mecosopranas nuo mažosios oktavos sol iki antrosios si-bemol. Sakoma, kad ne veltui ji pradėjo nuo Rossini, kurio daug partijų parašyta paslankiems altams su „geromis aukštosiomis natomis“. Koloratūriniai mecosopranai paprastai dainuoja tonu aukščiau.

Festivalio atidarymo koncerte per pertrauką lankytojai diskutavo, kas jiems labiau patinka – Vivica Genaux ar Cecilia Bartoli. Nenoriu slėpti ir savo nuomonės: kai kurių Cecilios natų dinamiškesnė forma, raiškesni jų kontūrai. Vivicos artistinėje raiškoje – ne tik daugiau dvasingumo, bet ir noro bendrauti su aplinka čia pat, kiekvieną sekundę, bet kokioje situacijoje.

Mūsų dainininkė Renata Dubinskaitė parašė bene pačią įspūdingiausią festivalio koncertų recenziją „Sprogstamoji baroko muzikos galia. Vilniaus festivalio pradžios koncertas su Vivica Genaux ir „Les accents“ (7 meno dienos, Nr. 23 (1260), 2018-06-08). Autorė remiasi savo – dainininkės – patyrimu, baroko muzikos studijomis ir jos emocijos prasmingai apibūdina „sprogstantį baroko muzikos užtaisą ir svaiginančius kontrastus: jei džiaugtis – tai su fejerverkais, jei pykti – tai su furijomis, jei kentėti tai su krauju“. Tai, be abejo, artima Vivicos temperamentui, jos artistinei prigimčiai.

Turi žavesio ir kai kurios Vivicos ydos – kad ir lėkimas pašėlusiu greičiu, peršokant visas interpretacijos ribas. Händelio arijoje iš operos „Laiko ir tiesos triumfas“ ji ir smuikininko Thibault Noally vadovaujamas baroko muzikos orkestras „Les accents“ kėlė tikrą audrą. Toks tempas ar trys natos per sekundę būtų beprasmis, jei „greičio viršijimas“ neturėtų svarbiausios artistinės paslapties – ypatingo lengvumo jausmo, nešant pačią sunkiausią sceninės būties naštą... Žavėjo orkestro ir dainininkės gebėjimai visomis priemonėmis pasakoti tekstą. Tai lyg senosios muzikos atlikimo pamokos, ypač aktualios šiuolaikiniams dainininkams.

 

Ir Pärtas, ir Mozartas

Lietuvos kamerinis orkestras – nuolatinis Vilniaus festivalio dalyvis. Jo vadovas smuikininkas virtuozas Sergejus Krylovas mus džiugina tiek parinktomis programomis, tiek jo paties atrastais solistais. Šį kartą, birželio 5-osios koncerte „Muzikinė brolystė“, matėme, kaip festivalio auditoriją papildė garbaus pašaukimo žmonės. Vien dėl mums jau pažįstamos ir niekada neatsibostančios Arvo Pärto kompozicijos „Fratres“ smuikui, styginiams ir mušamiesiems. Ją pats kompozitorius apibūdina varpų skambėjimo sąvoka – tai „paprastų harmonijų, elementarių ritmų, nekintamų tempų, nepadailintų melodijų ir persmelkta trigarsių“ muzika. Koncerto programos tekstą parengusi redaktorė Justa Adomonytė-Šlekaitienė primena, kad „Fratres“ struktūra „nepaprastai logiška, matematiškai apskaičiuota, joje gausu skaitmeninių progresijų konstruojant devynių akordų sekas, šis racionalusis pagrindas klausytojus tarsi išvilioja į meditatyvinę kelionę po harmonijos sąskambius“.

Nežinia, kodėl buvo atidėtas programoje pristatytas A. Martinaičio Koncertas smuikui ir styginių orkestrui „Trijų mˊart komedijų sezonas“. Gal atlikėjai dar nebuvo pakankamai pasiruošę, o gal pagalvota, kad grotesko, blizgesio, bravūros kupina šv. Kvailybė bus pernelyg aštrus kontrastas šalia „Fratres“ meditacijų, nors pakėlę akis į mūsų tauriosios šventovės – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios – baroko skulptūromis puoštus skliautus, ten pamatysime labai kontrastingų ir tragikomiškų scenų. Martinaitį tą vakarą „gelbėjo“ Mozartas ir S. Krylovo virtuoziškumas.

Minėtas muzikinis skersvėjis po pertraukos nė kiek nesutrukdė malonios pažinties su jaunais ir išmintingais olandų pianistais broliais Lucasu ir Arthuru Jussenais, suteikusiais mums tiesiog karališką prabangą klausytis jų interpretuojamo W. A. Mozarto – Koncerto dviem fortepijonams ir orkestrui Nr.10 Es-dur. Kv 365 316 a. Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas.

 

Talentų būrėja Mūza Rubackytė

Vilniaus festivalį vadiname prestižiniu ir todėl, kad jame dažnai dalyvauja pianistė Mūza Rubackytė. Ji – geriausia F. Liszto atlikėja, jos dėka gyvuoja ir daug kitų sėkmingų muzikos renginių. Profesorės patirtis, organizaciniai gebėjimai, įžvalga ir kultūros diplomatinės misijos suvokimas, neblėstantis artistinis jaunatviškumas – visa tai liudija, kodėl mes be jos apskritai negalime įsivaizduoti muzikinio Lietuvos gyvenimo. Šis festivalis patvirtino, ką gali vis naujos meninės idėjos ir tokie paprasti, bet sykiu įžvalgūs koncerto programos sudarymo principai: čia – ir gilūs klausimai, ir laikmečių paslaptimis pridengtų kūrinių istorijos; klausimai, kitąkart nereikalaujantys atsakymo, bet palaikantys meninei kūrybai būtiną metafiziką. Tai – apie labiausiai patikusį šio festivalio birželio 11-osios kamerinio muzikavimo vakarą „Nuo aukštų bokštų“.

Įdomu buvo palyginti du kvartetus: išpuoselėtą ir žaismingą tobulos konstrukcijos J. Haydno styginį kvartetą „Vieversys“ Nr. 53 D-dur, op. 64 Nr. 5, Hob. III:63, ir vienintelį M. K. Čiurlionio tik trijų dalių Styginių kvartetą c-mol (VL 83) bei jo pamatinį lietuvišką minorą, savotišką mūsų muzikinės mąstysenos kodą, peršviečiantį ir pačios optimistiškiausios kūrybos erdves.

Drauge muzikuoti buvo pakviestos neeilinės asmenybės – nenuoramos, vis naujos patirties ieškotojai. Kontrabosininkas Donatas Bagurskas, LMTA docentas, šio instrumento statusui turbūt nusipelnęs ne mažiau už patį Patricką Süskindą. Ir talentingi kvarteto „Mettis“ muzikantai Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė).

Tą birželio 11-osios pavakarę griaudėjo ir lijo, taksi telefonų atsakikliai vieningai grojo „prašome palaukti“, o neturintys tokio laukimo kantrybės į Filharmoniją pateko kiaurai permirkę. „Prakeikimo“ fantomas skrieja virš Senamiesčio, pagalvojau eidama į salę – varvanti, bet patenkinta, kad nepavėlavau į pirmąją koncerto dalį. Nuojauta, o gal ir tas pats fantomas slapčia patarė paskubėti, nes F. Liszto „Malédiction“ (Prakeikimas) buvo sukeistas vietomis su Louis Vierne kvintetu. Ir neapsirikau. F. Liszto kūrinys – vienas didžiausių festivalio įspūdžių. Ne todėl, kad susijęs su pamestos jo literatūrinės programos istorija. Kūrinys rašytas fortepijonui ir styginių orkestrui, bet koncerte pasiūlyta kvinteto sudėtis labai pateisino būtent kamerinį bendravimą.

F. Liszto „Prakeikimas“, S.121/R.452, nors ir vienas ankstyvųjų kompozitoriaus kūrinių, buvo didžiausia šventė ir prabanga – toks brandus jo virtuozinis koncertinis stilius, motyvų kaita, nuo liūdesio iki žaismės auganti įtampa ir netikėta atomazga finale.

 

Intriguojantys kontrastai

Nežinau, ar tai buvo Mirgos Gražinytės sumanymas. Ko gero, taip. Didžiausia festivalio programos intriga – Esos-Pekkos Saloneno kūrinys fortepijonui ir orkestrui, pasikvietus pianistą Andrių Žlabį. Klausytojai iš anksto žino, ko laukia, nes jau seniai žavisi giliomis jo J. S. Bacho, klasikų ir romantikų kūrinių interpretacijomis. Tąkart, birželio 14-ąją, tik po atsitiktinės G. Kančelio miniatiūros bisui, pianisto gerbėjai su palengvėjimu atsiduso: pagaliau A. Žlabys sugrįžo! Mat minėtame E.-P. Saloneno kūrinyje, kai kurių klausytojų nuomone, pianistui nėra ko veikti: fortepijono garsai čia esą skandinami pernelyg tirštoje orkestruotėje, begalinių spalvų ir atspalvių, įvairiausių stilių kosmose.

Po tokios provokacijos daugelis nuolatinių A. Žlabio gerbėjų spaudoje tylėjo, o Laimutė Ligeikaitė pirmoji stojo į kovą su šios minėtos orkestruotės galiūnu ir, atrodo, susilaukė daug pritarimų, tačiau net nusivylę kūriniu klausytojai negailėjo komplimentų dirigentei Giedrei Šlekytei, taip lengvai ir paprastai suvaldžiusiai šį, iš pirmo žvilgsnio neaprėpiamą, autoriaus opusą.

Ne itin gausi žinomo suomių dirigento E.-P. Saloneno kūryba jau yra sulaukusi nuostabos ar nepritarimo ir didžiausiose pasaulio koncertų salėse, net Paryžiaus filharmonijoje, tačiau jo kūrinius įrašinėti imasi žymiausios kompanijos, pavyzdžiui, „Deutsche Grammophon“, kuri šį Koncertą yra išleidusi su pianistu J. Bronfmanu, diriguojant pačiam autoriui. Retas E.-P. Saloneno opusas nesulaukia ir kokios prestižinės premijos. Vien asmenybės patrauklumas, komunikabilumas, iniciatyvumas, pedagoginis talentas tokiais matais nematuojami, tad norėtųsi daugiau klausytojų dėmesio šiam nuolatinio faustiško nerimo lydimam nepaprasto kūrybinio temperamento suomiui, prisirišusiam prie Sibeliaus, prie medinio namelio Šiaurės pašvaisčių žemėje ir savo jūros platybių metaforomis pakerėjusiam Angelų miesto Disneyˊaus muzikos rūmų kūrėją architektą Franką Gehry. „Wing on Wing“ – E.-P.Saloneno kūrinys, pirmą kartą nuskambėjęs Los Andžele 2004 metais, atidarant W. Disneyˊaus koncertų salę, kuri, beje, susijusi ir su stulbinančia Mirgos Gražinytės dirigentės karjera.

Dar gerokai prieš užgimstant šiam kūriniui, antraisiais naujojo tūkstantmečio metais, teko būti susitikime su tuo įstabios fantazijos ir konkrečios veiklos šiauriečiu, tebevadovavusiu Los Andželo filharmonijai. Tada Liucernos festivalyje jis dirigavo dešimčiai Los Andželo filharmonijos orkestro koncertų. Susitikimas vyko moderniame Šveicarijos užkampyje, šiuolaikiniuose perregimuose stiklo ir aliuminio rūmuose, įbridusiuose į ežerą.

E.-P. (angliškai tariama i:pi) – taip draugiškai kolegos kreipėsi į Saloneną – visą bendravimo laiką, kiek pamenu, skyrė didžiajam savo nerimui kūrybai, pripažindamas, kad geriausia mokykla jam yra būtent dirigento patirtis, partitūrų studijos, instrumentuotės paslaptys. E.-P. mėgsta rašyti griežtu kontrapunktu, tačiau kiek pasigilinus „nė viena linija nepraranda savo skaidrumo ir aiškumo“. Šią techniką tobulai valdė XX amžiaus kūrėjai, kurie dabar jau tapo klasikais. Ir dar sakoma, kad E.-P. – postmodernus ir labai emocionalus romantikas, gyvenantis Sibeliumi... Beje, jis baigęs Helsinkio Sibeliaus konservatoriją. Jo mokslo draugė – Kaja Saarijacho, pirmąsias jos operų ambicijas ir padėjo įgyvendinti E.-P. Vėliau ir vienas, ir kitas tapo tik suomių kilmės pasaulio piliečiais, tačiau ir jos, ir E.-P. kūriniai pirmiausia skamba Helsinkyje... Nežinau, ar tada, pačiais pirmaisiais mūsų tūkstantmečio metais, jam jau buvo gimusi nauja harmoninė idėja, kuri jaučiama jo Koncerto smuikui ketvirtojoje dalyje „Adieu“.

„Tai buvo tam tikras atsisveikinimas su nežinomybės baime, žengiant į kitą, brandesnio gyvenimo, etapą“, – vėliau pasakys E.-P. Birželio 14-ąją mūsų girdėtas jo Koncertas fortepijonui ir orkestrui – iš to brandaus amžiaus, kurio iššūkių jis nebijojo sulaukti.

„Mane pagavo idėja kurti absoliučiai lankstų dinaminį ryšį tarp solisto pianisto ir ansamblio, kad tas nuolatinis judėjimas, fortepijono garso pasirodymas ir dingimas be perstojo vyktų augant viso kūrinio dinamikai. Fortepijono skambesys yra svarbiausias, bet tarpais jis vaidina kamerinės muzikos vaidmenį, tampa orkestro solo instrumento partneriu, o kartais tiesiog įsilieja į ansamblį ir pagaliau skamba visiškai vienas“, – sakė kompozitorius. Labiausiai jį žavėjo ir domino tie laipsniški, labai subtilūs, net neaiškūs perėjimai, jungtys tarp skirtingų būsenų, pozicijų. Tokiomis netikėtomis priemonėmis grįžtama prie grynai orkestrinio rašymo, jau ne viename jo kūrinyje soliniams instrumentams taip rūpestingai, tarsi pagrindas, ruošiamas nenutrūkstamas harmoninis orkestro audinys.

Stilių įvairovė kūrinyje jau seniai nebėra nei naujovė, nei sumanymo chaosas, svarbu, kaip pateiksi ir organizuosi medžiagą, ar bus jautrūs „perėjimai iš vienos stotelės į kitą“ šioje, regis, begalinėje garsų kelionėje, ir svarbiausia, kaip bendraus fortepijonas su kitais instrumentais ar jų grupėmis. Taigi, pasak autoriaus, čia svarbu prisiminti esminius kamerinio muzikavimo principus – dialogus su orkestro instrumentais, kai fortepijonas kartais tampa ansamblio dalimi.

Šis nepaprastai spalvingas, sėkmingai dirigentės Giedrės Šlekytės interpretuotas kūrinys su savo aiškiomis kamerinio bendravimo idėjomis pratęsė prof. Mūzos Rubackytės inicijuotą kamerinių ansamblių vakarą. Ar kam kilo mintis, kad, pavyzdžiui, minėtame Louis Vierne kvintete nebuvo galimybių pasireikšti fortepijonui? Nežinau, kaip A. Žlabys jautėsi tame galingame orkestre, bet jis buvo įtaigus tokio muzikavimo dalyvis, pakluso prasmingiems ir jautriems dirigentės mostams.

Baltijos jūros festivalis Stokholme minint Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių šimtmetį – taip pat E.-P.Saloneno idėja. Giedrė Šlekytė jame dirigavo Ramintos Šerkšnytės kantatą-oratoriją sopranui, mecosopranui, tenorui, bosui, chorui ir simfoniniam orkestrui „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ pagal Rabindranato Tagorės tekstus. Šį kompozitorės kūrinį jau girdėjome Vilniaus festivalyje prieš 11 metų, tuomet Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko jo pasaulinė premjera. Trys kūrinio dalys emocinėmis būsenomis aprėpia begalinę visatos erdvę, ieško tokių dvasios namų, „kur vartai patys amžiams atsidaro palietus juos saulėtekiui“... Pusvalandžio muzikinė meditacija, struktūriškai sudaryta iš improvizacijos ir pagrindinių temų ekspozicijos, tolesnio jų plėtojimo ir ekstaziškos kulminacijos. Lyrinė poezija tampa subtilaus muzikinio skrydžio pagrindu, šis įtaigus kūrinys vertas pakartojimų.

Per tą laiką pasikeitė solistai, atėjo jaunimas, visų pirma pastebėtas ir įvertintas užsienio scenose. Ypač laukėme Giedrės Šlekytės – Mirgos Gražinytės „patikėtinės“. Ir tikrai, šių metų Vilniaus festivalyje kūrinys skambėjo tarsi parašytas trapiam ir reikliam Giedrės mostui. Laukėme mecosoprano Justinos Gringytės, su dideliu pasisekimu dainavusios Europos ir mūsų scenose, Tomo Pavilionio, Nerijaus Masevičiaus, taip pat turinčių tarptautinę sceninę patirtį.

Buvo įdomu, kaip šį kartą pasiseks klausytojų vidiniam žvilgsniui skirtas kūrinys, kai jo atnaujinimo akcentu tapo scenoje pakabinta drobė, turinti prabilti talentingo menininko R. Sakalausko videoprojekcijomis.

Muzikos, poezijos ir vaizdo santykių gyvybė visuomet tarpi. R. Šerkšnytės pasirinkta R.Tagorės poezija – lyg iš iškiliausių himnų nakčiai... Šįkart tos videoprojekcijos ne tiek atvėrė kelią į dangaus ir žemės platybes, kiek į saulėlydžio ar aušros nušviestus medžius ir vandenis leido žvelgti tarsi pro senoviško garlaivio liuką. Ekranas savaime atitraukia dėmesį, vaizdai, jų kompozicija ir ritmas neprilygo poezijai ir muzikai. Nežinia kodėl ir dainininkų tekstai skambėjo neaiškiai, o ir jie patys bei V. Augustino vadovaujamas choras „Jauna muzika“ liko ekrano šešėlyje.

Taip abejodama vaizdo prasmingumu vis dėlto trumpam pasigailėjau, kad nesu fotografė. Atmintyje išliks nepakartojamas reginys, kai ekrane tarsi iš Larso von Triero „Melancholijos“, skambant giliausiai nakties muzikai, link tavęs atplaukia vis labiau šviesos išryškinamas kaimyninės planetos kamuolys, o toje šviesos ir tamsos sandūroje – trapi dirigentės figūrėlė su grafiškai išraiškingais iškeltų rankų mostais. Tik ar tokia impresija atpirko svarbiausią tikslą – muzikos skambėjimą, ar netapo begalinis jos jautrumas tik fonu beveik plakatiniam trumpam įspūdžiui? Ar ne per didelė kaina aukoti poeziją ir muziką tokiai vaizdo saviraiškai?

 

Giedojimo džiugesys

Eidama „pasinerti į savo šventąjį laiką“, grigališkojo choralo koncertą Šv. Kazimiero bažnyčioje birželio 17-ąją, su dideliu pavydu galvojau apie Austrijos miestą Gracą, į kurį suvažiuoja talentingiausias pasaulio jaunimas mokytis diriguoti chorams ir orkestrams, studijuoti vargonų muzikos, grigališkojo choralo. Čia įkurtame ansamblyje „Graces & Voices“ dainuoja šias ir kitas specialybes įgijusios muzikės, kelias jų turi ir viena ansamblio kūrėjų Adrija Čepaitė. O ypač pavydžiu jau seniai ir nuosekliai įgyvendinamai kultūros politikai, kai žmonės niekur – nuo Graco iki Grafenego ir Zalcburgo – nesijaučia nutolę nuo centro, priešingai, gali didžiuotis savo visaverčiu muzikiniu gyvenimu, turiningais vasaros festivaliais, savo vietiniais ir pasikviestais orfėjais... Bet, matyt, dar turi nutekėti ilga ir audringa laiko upė, kol mes pasieksime tą metą, kai mūsų gyvenimo būdas bus skirtas visų pirma sau patiems, mūsų poreikiams, o ne brangiai kainuojantiems apgaulingiems įvaizdžiams kurti.

Tokios mintys sukosi per patį giedojimo džiugesį ir skaitomą Šventojo Rašto išmintį, kad viskam yra savas laikas, kaip savas laikas klausytis giedojimo ir laikas melstis... Viena recenzentė, taip pat buvusi giedotoja, po koncerto sakė, kad tokia muzika pirmiausia yra malda.

Tobulą orkestro lankstumą, absoliutų intonavimo tikslumą liudijo jaunas venesuelietis dirigentas Rafaelis Payare, kurio mostai iš profilio priminė jaguaro šuolius...

 

„Wiener Philharmoniker“

Kalbant apie nepamirštamus „Wiener Philharmoniker“ muzikavimo įspūdžius, pirmiausia norisi paneigti sunkiai pasiekiamo prabangaus grožio mitą, kurį į mūsų galvas kalė totalinio užsidarymo reikalautojai. Mitas buvo toks gajus, kad ir dabar pasigirsta jo atgarsių vien paminėjus žodį „Musikverein“ – šiame pastate ir yra garsiojo orkestro buveinė. Rašau orkestro pavadinimą originalo kalba, nes kartais jis supainiojamas su kitu – „Wiener Symphoniker“, kurį teko girdėti taip pat „Musikverein“ Auksinėje salėje. Skirtumas tarp šių orkestrų didokas, nors ir pastarojo nugludintas šiltas tembras, gražus tonas labai priimtinas klasikinės muzikos klausytojams. „Wiener Symphoniker“ kiek primena mūsų Nacionalinį simfoninį orkestrą, kai jam dirigavo J. Domarkas. Gal todėl dar ankstyvais atgautos nepriklausomybės metais Vienos publika jį pasitiko labai palankiai.

Tą rudenį, prisimenu, įsiprašiau į „Domarko lėktuvą“, skrendantį užsakomuoju reisu į Vieną ir į Auksinę salę „gabenantį“ Prokofjevo siuitą „Romeo ir Džuljeta“, Rachmaninovo III koncertą fortepijonui su P. Geniušu, A. Martinaičio Nebaigtąją simfoniją... Tuomet ir įvyko ne visai tiesioginė pažintis su „Wiener Philharmoniker“, apie kurį vis dar nedrįsdavome net svajoti. Mums einant į užkulisius pro repeticijų salės duris su perregimu tarsi laivo kajutės langeliu buvo girdėti prislopintų stebuklingų garsų jūra... Mūsų muzikantai, sulėtinę žingsnius, dalinosi žinia: repetuoja Zubinas Mehta! Toji aksominio švelnumo garsų jūra buvo Brahmsas. Štai toks orkestro tembras ir spalva nuo šios pirmosios – gyvos – pažinties akimirkos ir tapo nekintamu kriterijumi, įsikirtusiu į pasąmonę.

Nuolatinio dirigento neturinčio orkestro esminis tikslas – kuo jautriau ir lanksčiau siekti tobulo susiklausymo. Tai vėlgi muzikavimas, pagrįstas kamerinio bendravimo principu. Ir jį svečiai, sveikindami Vilnių mūsų Operos salėje, akcentavo drauge su visų mylima soliste Elīna Garanča. Tokia buvo muzikinė, kaip dabar įprasta sakyt, arka tarp jos ir Violetos Urmanos. Vėl Lied, kilęs iš romantinės poezijos: penkios G. Mahlerio dainos pagal F. Rückertą (1788–1866) – labai jautrios ir artimos G. Mahleriui sielos poetą, vadinamą romantinio universalizmo atstovu, praturtinusiu vokiečių literatūrą net rytų poezijos vertimais. Šis G. Mahlerio ciklas – tikras garsiausių dainininkų lobis nuo D. Fischerio-Dieskau iki Renée Fleming, Jessye Norman, Magdalenos Koženos. Ciklas, toks priimtinas tauraus grožio Elīnos Garančos balsui. Klausantis įvairiausių įrašų su kitais minėtais solistais kartais net labiau sudomindavo jų ir fortepijono dialogas, išryškintas balso bei teksto grožis, kai jo nedengia net stebuklingiausia orkestruotė. Tačiau „Wiener Philharmoniker“ ir dirigentas Rafaelis Payare įrodė, kad galima pasiekti tokios interpretacijos viršūnių niekam nenukenčiant... Taip ryškėjo orkestro motyvacija siekti tobulos meistrystės – išgirsti ir suprasti kitą, bendrauti išgyvenant dainuojamo teksto prasmę. Taip nuskambėjo „Blicke mir nicht in die Lieder“ (Mano dainų nežiūrėki), „Ich bin der Welt abhanden gekommen“ (Aš sutraukiau saitus su pasauliu), „Liebst du um Schönheit“ (Jei myli tu už grožį). Tai – tikri filosofinės lyrikos šedevrai, įkūnyti G. Mahlerio. Tie balso ir instrumentų nepaprastai skaidrios faktūros polilogai dar vadinami vokalinėmis instrumentinėmis elegijomis, o „Um Mitternacht“ (Vidurnaktį) – lyg tolima Trečiosios simfonijos lėtosios dalies užuomina, savo nuotaika artima „Dainos apie žemę“ finalui. Koncerte pajutome, kaip vienas kitą jautriai girdėjusių atlikėjų gretas papildė ir poetas F. Rückertas – žodžio ir ritmo, eilėraščio muzikalumo virtuozas.

Dar neteko regėti nei girdėti tokių lanksčių stilistinių šuolių tarp atskirų programos kūrinių. Nuo klasicistinės uvertiūros „Leonora“ Nr. 3, op.72, iki subtiliausios romantizmo prasmės – tauraus poezijos, muzikos ir balso bendravimo kameriškumo, pagaliau radikaliausias mūsų laiko prieštaras įkūnijusio B. Bartóko opuso.

Tobulą orkestro lankstumą, absoliutų intonavimo tikslumą liudijo jaunas venesuelietis dirigentas Rafaelis Payare, kurio mostai iš profilio priminė jaguaro šuolius...

Mums interpretacijos stebuklus rodęs R. Payare savo dirigento talentą galėjo išpuoselėti dėl Venesuelos muzikinio ugdymo programos, vadinamos El sistema. Toji beveik utopinė sistema buvo sukurta siekiant iš Venesuelos sąvartynų ištraukti skurdžių šeimų vaikus. Gausybė vaikų pajuto, kad muzika – kitoks gyvenimas nei kruvini žaidimai apleistose gatvėse. Tačiau tiesa ir tai, kad ne kiekvieną lengvai ištrauksi iš tos skurdžios laisvės, jei nebus kitokio pagrindo po kojomis.

Kad ir kaip būtų, ta gelbėjimo utopija padėjo prie dirigento pulto atsistoti ir Rafaeliui Payare, ir Gustavo Dudameliui... Vien jų likimas paneigia įsitikinimą, koks nepasiekiamas bokštas yra kad ir „Wiener Philharmoniker“. Tai jau seniai įrodė ir Austrijos kultūros sistema: gyvų šio orkestro garsų apstu jos provincijų festivaliuose, o ne tik prestižiniame Zalzburge.

Visos šios impresijos – kuklios užuominos apie kultūros politiką tiems, kurie vis nenugirsta, ką reiškia mūsų prestižinio Vilniaus festivalio intencionalumas ir kad apie tokias intencijas privalėtų mąstyti mūsų išrinkti valstybę valdantys žmonės, o ne nepakeliamą naštą užsikrovę pasišventėliai.