Laiko tėkmėj. Rimvydas Žigaitis (1933–2010)

Rimvydas Žigaitis – daugiau kaip 200 įvairių žanrų kūrinių autorius. Jis yra parašęs kantatų, oratoriją, kūrinių simfoniniam, kameriniam, pučiamųjų, liaudies instrumentų ir estradiniam orkestrams, vargonams, fortepijonui, kitiems instrumentams, vokalinių ciklų, originalių solinių ir chorinių dainų bei liaudies dainų harmonizacijų, dainų vaikams. Kompozitoriaus kūriniai melodingi, juose juntamos lietuvių liaudies muzikos intonacijos. Įdomiomis akordų slinktimis, skaidrių ir sodrių sąskambių gretinimu, kontrastais pasižyminti harmonija, spalvinga, išraiškinga instrumentuotė.

Muzikos istorijoje Rimvydas Žigaitis liko ne tik kaip kompozitorius, pedagogas, bet ir kaip aktyvus muzikinės kūrybos propaguotojas. Kompozitorius daugiau nei dvidešimt metų vadovavo Lietuvos nacionalinei filharmonijai, jo pastangomis rimtoji muzika buvo skleidžiama visoje Lietuvoje, pradėti rengti koncertai muziejuose ir meno galerijose, fortepijoninės muzikos vasaros koncertai, jaunųjų atlikėjų festivaliai, „Didysis muzikų paradas“ ir daugybė kitų Lietuvos muzikinei kultūrai svarbių renginių.

2010 metų liepos 1 dieną jis išėjo greitai, netikėtai, neįspėjęs, kad ruošiasi tai padaryti... Nepalikęs nei dienoraščių, nei straipsnių, nei atsiminimų, nes visą dėmesį skirdavo kitiems, bet ne sau.

Visų, kuriems teko susidurti su R. Žigaičiu, atmintyje jis liko kaip muzikai nepaprastai atsidavęs žmogus. Minint 85-ąsias Rimvydo Žigaičio gimimo metines, prisiminimais, patirtomis emocijomis bendraujant dalijasi patys artimiausi bendražygiai – tie, kurie ir darbo, ir poilsio valandas leido drauge su maestro, kurie drauge kūrė tą kultūrą, muzikinį gyvenimą, kokį šiandien vis dar turime.

 

Viktoras Gerulaitis:

Rimvydo Žigaičio dvidešimt trejų metų veikla Lietuvos valstybinėje filharmonijoje verta atskiros didelės studijos. Pasakyti, kad nuo 1963 iki 1986 metų jis buvo Filharmonijos meno vadovas, o 1975–1978 metais dar ir direktorius, vadinasi, nepasakyti nieko. Taip, R. Žigaitis vadovavo. Bet daug svarbiau yra tai, kad jis ir pats veikė, kūrė europinio lygio valstybinę muzikos instituciją. Tai reiškia, kad iš tuomet daugiausia tik gastroliuojančių atlikėjų ir kolektyvų koncertus organizuojančios Filharmonijos kūrė Filharmoniją kaip kūrybinę organizaciją – su savais kolektyvais ir atlikėjais, su įvairiapuse koncertinės veiklos visoje Lietuvoje sistema. Baigiantis R. Žigaičio erai Filharmonijoje, 1985 metais, jo sukurta institucija atrodė taip: 12 muzikinių kolektyvų, 19 solistų (17 vokalistų, du instrumentininkai), 6 koncertmeisteriai, 2 aktoriai skaitovai, 3 lektoriai. 1983 metais Filharmonija surengė 4886 koncertus – iš jų 811 su paskaitomis, 317 vaikams.

Pasirengusiems mesti „Skaičiai!“, priminsiu kiekybės perėjimo į kokybę dėsnį. Pridursiu: už tų įspūdingų skaičių (šiandien sunkiai suvokiamų, ar ne?) slypi ir, pavyzdžiui, sovietiniai planiniai, privalomi, abonementiniai, o jau vien dėl to atgrasūs ir mažai estetiškai paveikūs koncertai. Ir „klausydavosi“ jų, pavyzdžiui, privalomai į aktų ir sporto salę suvesti moksleiviai. Bet galiu tvirtinti, kad ir tokiais atvejais tarp šimtų abejingų ar net pašaipių akių visada galėjai matyti ir dešimtis tokių, kuriose buvo susidomėjimas. Tad net ir tas didelis privalomų koncertų kiekis nenuėjo veltui.

Žinoma, vienas Rimvydas Žigaitis nebūtų galėjęs sukurti tokios Filharmonijos. Bet tuo metu – septintajame XX amžiaus dešimtmetyje – susiklostė gana palankios aplinkybės.

Visų pirma, turėjome vieną šviesiausių visų laikų kultūros ministrų Juozą Banaitį (1908–1967). Tai jis kone vienu metu į Filharmoniją pakvietė du jaunus vyrus – trisdešimties Rimvydą Žigaitį (1963) ir dvidešimt aštuonerių Juozą Domarką (1964). Pirmajam pavedė organizuoti rimtą Filharmoniją, antrajam – rimtą simfoninį orkestrą. Labai greitai tapo aišku, kad J. Banaitis pataikė tiesiai į dešimtuką: užteko šešerių darbo metų, kad būtų pasiekta puikių rezultatų. Iki 1969 metų atsitiko iki tol negirdėti Lietuvos muzikos padangėje dalykai, kurių reikšmę iki šiol sunku pervertinti. Jei tik ją išvis tebesuvokiame.

Tai štai, iki tų 1969-ųjų visu grožiu sužydėjo Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas S. Sondeckio. Tai buvo pirmasis Filharmonijos kolektyvas, pralaužęs ledus į Vakarų pasaulio scenas. Lietuvos kvartetas, pirmasis iš sovietų imperijos, antrą kartą tapo tarptautinio konkurso laureatu (1964 m. Lježe). 1965 metais Filharmonijoje atsirado antrasis styginių kvartetas (vėliau jam suteiktas Vilniaus vardas) ir pučiamųjų kvintetas, 1967 ir 1968 m. gimė puikūs sąjunginiai kamerinės muzikos ir vargonų muzikos (juk Filharmonijos meno vadovas – vis dėlto buvęs vargonininkas) festivaliai, Šiauliuose – Tarptautinis senosios muzikos festivalis (nuo 1978), lietuvių pramoginės dainos atlikėjų konkursas „Vilniaus bokštai“ (nuo 1967).

R. Žigaitis Filharmonijai suteikė tarptautinį statusą: į rengiamus kamerinės muzikos, vargonų ir kvartetų festivalius suvažiuodavo muzikantai iš Sąjungos ir užsienio! Kada pirmą kartą į Lietuvą atvyko „Kronos“ kvartetas? R. Žigaičio laikais!

Pagaliau 1969 metais buvo įkurtas Kauno valstybinis choras, J. Domarko simfoninis orkestras išvyko į pirmąsias gastroles užsienyje. O jei dar prisiminsime aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsiradusį senosios muzikos ansamblį „Musica humana“, trečią styginių kvartetą (Čiurlionio, 1977), Filharmonijoje gyvavusius keturis geriausius Lietuvoje pramoginius ansamblius, Palangos pramoginės muzikos festivalį „Baltijos jaunystė“ (nuo 1972), vėliau – Klaipėdos „Muzikinį pavasarį“ (nuo 1976), savaitę trukdavusias Muzikos dienas rajonuose (nuo 1975), – ar galime įsivaizduoti, kokia tai buvo jėga sovietų uždraustoje, bet neparklupdytoje Lietuvos kultūroje? Ir kaip visa tai skatino Lietuvos kompozitorių kūrybą!

Manote, mano lūpomis kalba nostalgija? Taip. Nostalgija ne chaltūrai, ne atsitiktinumui, ne greito vartojimo blizgučiams ar ilgai veikiantiems pseudokultūros nuodams, bet kryptingai, plačiai ir giliai puoselėjamai muzikinės kultūros veiklai, kad ir trinamai sovietinės santvarkos ir ideologijos girnapusių. Nostalgija gražiausiai ir prasmingiausiai tos veiklos daliai.

Totalus (t. y. laukinis) socializmas toks pat blogas, kaip ir totalus (t. y. laukinis) kapitalizmas. Bet ir demokratinis socializmas, kaip ir demokratinis kapitalizmas, priklauso nuo to, kieno ir kokios rankos bei galvos viskuo manipuliuoja. Suprantu, kad bet kuri sukurta sistema anksčiau ar vėliau žlunga. Žlugo ir Lietuvos valstybinės filharmonijos sovietinė sistema. Bet dabar juo aiškiau matyti, kad Rimvydo Žigaičio ir jo bendražygių sukurta ir per keliolika metų įdiegta muzikos vertybių sklaidos Lietuvoje sistema jam vadovaujant ir dirbant išgyveno žydėjimo metą.

Kas ir kaip įvertino tokią reikšmingą, plačiašakę ir iškilią Rimvydo Žigaičio veiklą? Žmonės. Jų pagarba ir meilė tebelydi profesorių bet kuriame Lietuvos mieste ir miestelyje.

Ir jo kūryba, visai nepelnytai šiandien primiršta, verta dėmesio.

Aš prisimenu jo vokalinius ciklus, jo vokalinę kūrybą, kuri geriausia to žodžio prasme yra „kieta“. Gerai sukalta, emocionali. Kompozitoriaus Eduardo Balsio frazė „emocionali mintis“ itin tinka R. Žigaičio muzikai: ji emocionali, bet racionaliai sukonstruota, jeigu norite – bethoveniškai…

Jis turėjo du vardus: Rimvydas – kaip ir rimtas, bet antrasis – Dionizas. Ne Apolonas. Abu šie vardai jo kūryboje man ir atsispindi. Jis buvo temperamentingas, užsivesdavo, užsidegdavo, todėl padarydavo klaidų, turėjo priešų, kita vertus, buvo santūrus, ramus, bet jautrus.

Ir Žigaičio kūryba yra jautri, talentinga, jo muzikinė kalba – ne avangardinė. Jis, būdamas ne tik jautrus, bet ir protingas, suprato, kad avangardizmas – tai aklavietė. Jo muzika yra XX a. neoklasicizmo stiliaus. Puikiai išmanė lietuvių folklorą, suvokė, kas yra sutartinės, kas yra mūsų motyvai, mūsų ritmika. Puikiai išmanė simfoninį orkestrą, kamerinę muziką.

Kai su pagyrimu baigė Maskvos Piotro Čaikovskio konservatoriją, jam buvo pranašaujama žėrinti kompozitoriaus ateitis. Diplome pasirašė egzaminų komisijos pirmininkas Dmitrijus Šostakovičius...

 

Juozas Domarkas:

Man atskirti Žigaičio darbą ir gyvenimą ar gyvenimą ir darbą nelengva. Anksčiau susitikdavome kiekvieną dieną ir net kiekvieną valandą. Kartu sėdėdavom ir sėdėdavom, jis – vienoje stalo pusėje, aš – kitoje, visą laiką ką nors spręsdavom, ką nors darydavom...

Nežinau, ką būčiau nuveikęs, jei ne R. Žigaitis. Jis buvo tikras mano pagalbininkas. Šiandien, turėjęs ne vieną vadovą, jau drąsiai galiu sakyti, kad pradėjęs darbą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje turėjau labai sunkias sąlygas, bet puikius talkininkus. Su Rimvydu ieškojome visko, ko trūko orkestrui: muzikantų, instrumentų, butų, darželių orkestrantų vaikams... Juk tuo metu trūko visko. Šalia buvo ir Saulius Sondeckis, tad visi trys spręsdavome, ką ir kaip geriau padaryti.

R. Žigaitis mokėjo dirbti, nesavanaudiškai, rimtai, tikslingai siekdavo to, ką būdavo užsibrėžęs. Nepamirškim, kad tais laikais niekas nemokė būti direktoriumi ar meno vadovu. Dabar yra vadybos mokslas... Bet jis buvo tikras vadybininkas – tiesiog turėjo tokią Dievo dovaną. Dar tais laikais aš stebėdavausi, iš kur jis viską taip moka – jeigu man reikėtų šitaip sėdėti ir tuos visus organizacinius „galus“ suvedinėti, nieko neišeitų...

Todėl ir buvo tiesiog nepamainomas, todėl tiek metų dirbo ir buvo visiems reikalingas.

Ypač daug darbo mums atsirado prasidėjus vasaros sezonams Palangoje, kai buvo pastatyta nauja estrada. Pavarčius mūsų Palangos vasaros sezonų programas akivaizdu, kad jos nė kiek nenusileisdavo metų sezono programoms Vilniuje – mėnesį Palangoje gyvenantis simfoninis orkestras, tokie solistai kaip J. Baškirovas, P. Serebriakovas, E. Gilelsas, L. Bermanas, J. Obrazcova, P. Koganas... Visa plejada žinomiausių muzikų! Visa tai reikėdavo organizuoti. Ir Žigaitis visa tai darydavo. Ir ko mes tik nesame ten groję – nuo Beethoveno Devintosios simfonijos ik Brahmso „Requiem“. Ir viskas su dideliais užmojais, ir viskas ant jo galvos...

Jis buvo užsispyręs žmogus. Atkakliai siekdavo to, ką būdavo suplanavęs. O planuodavo labai reikliai, kartais net per daug. Tai, kas numatyta, turėdavo įvykti bet kokia kaina ir to išreikalaudavo be didesnių kompromisų.

Rimvydas žmonėms yra labai daug gero padaręs, padėjęs. Gerą vardą turėjo, aplinkiniai jį gerbė, netgi mylėjo. Tai žmogus, kuris niekada nesukčiaudavo, buvo tiesus, labai aiškiai formuluodavo, ko nori.

R. Žigaitis buvo pavydėtinų užmojų, entuziazmo ir energijos žmogus. Jis daug prisidėjo prie Lietuvos kultūros budinimo iš pokarinio sąstingio ir provincialumo. Jis turėjo įdomių idėjų ir mokėjo jas įgyvendinti. Ypač žavėjo savo išmone megzdamas ir plėtodamas muzikinius kontaktus Lietuvos periferijoje. Šito jo nuopelno neįmanoma sumenkinti.

 

Vladimiras Prudnikovas:

Pirmą kartą su Rimvydu Žigaičiu susitikome, kai dar mokiausi Lietuvos konservatorijoje (gal trečiame kurse). Juozas Domarkas pakvietė atlikti boso partijų daugelyje stambios formos kūrinių – Mozarto, Verdi „Requiem“ ir kituose. Filharmonijos meno vadovas atkreipė dėmesį ir įtraukė mane į koncertų maršrutus po Lietuvą. Taigi, bendravome labai daug. Pasiūlė padainuoti ir savo kūrinių – iš pradžių seniau sukurtų, paskui ir naujų. Nors oficialiai jie man nėra dedikuoti, bet tikrai žinau, kad vokalinis ciklas „Gyvenimas gražus paprastumu“ skirtas man, pirmasis jį ir atlikau. Tuo labai džiaugiuosi, nes jis puikus, įdomus kompozitorius. Dabar ir mano studentai dainuoja daug jo muzikos, nes kūrinius galima pritaikyti visiems balsams.

Vėliau ne vienus metus buvau Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys, tad vėl iš arti mačiau, kokiomis sunkiomis sąlygomis jis subūrė muzikus, susistemino sąjungos veiklą, pratęsė Filharmonijoje vykdytus darbus – juk tuo metu akademinės muzikos Lietuvoje labai trūko. Tai ir važiuodavom per Lietuvos mokyklas, kultūros centrus, bažnyčias...

Dėkoju likimui, kad teko pažinti tokį žmogų.

 

Silvija Sondeckienė:

Pas Rimvydą Žigaitį tuometinėje Dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Lietuvos nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla) mokiausi pačių nepopuliariausių muzikos dalykų – solfedžio ir harmonijos. Kad tai dažniausiai į neviltį varančios disciplinos, sužinojau gerokai vėliau iš kitų mokinių – tų, kurie nesimokė pas Žigaitį. Mes laukdavome kiekvienos pamokos ir labai mylėjome mokytoją. Įdomus faktas: nė vienas, kuris stojome net ir į sąjungines aukštąsias muzikos mokyklas, neturėjome problemų nei dėl solfedžio diktantų, nei dėl harmonijos uždavinių!

Vėliau, kai dirbau Lietuvos kameriniame orkestre, teko atlikti labai daug ir Rimvydo Žigaičio kūrinių. Jie buvo brandūs, labai profesionalūs – tai lėmė puikus išsilavinimas ir talentas.

Reiklumas, rimtas požiūris į bet kurį darbą – būdingi Žigaičio bruožai. Mes daug metų labai artimai bendravome – ir kol Rimvydas dirbo Filharmonijoje, ir vėliau, kai pradėjo vadovauti Lietuvos muzikų sąjungai. Jie su vyru (S. Sondeckiu. – Red.) labai gražiai bendraudavo, matyt, sutapo siekiai ir idealai. Vyras stengdavosi atlikti visus lietuviškus kūrinius, parašytus kameriniam orkestrui, lietuvišką muziką grieždavome ne tik čia, bet ir užsienio koncertuose, net ir garsiausiose salėse. Tarp tų dažnai griežiamų kūrinių buvo ir Žigaičio kūrybos opusų. Ypač dažnai skambėdavo poema „Prie paminklo“... Labai gražus iškilmingas kūrinys. Dabar jo nebegirdžiu...

Esame surengę R. Žigaičio kūrinių premjerų: su Virgilijumi Noreika atlikome vokalinį ciklą „Neramūs paukščiai“, su Antanu Smolskumi – Tris pjeses birbynei su orkestru, su vaikų chorais (Čiurlionio menų mokyklos, „Ąžuoliuku“, „Liepaitėmis“) – kantatą „Keliai“ ir „Iškilmingą muziką“...

Tačiau daugiausia, žinoma, bendravome kaip su Filharmonijos meno vadovu, paskui kaip su Lietuvos muzikų sąjungos prezidentu. Turbūt pats vertingiausias Žigaičio vadovo bruožas buvo tas, kad jam niekada nereikėdavo sakyti, ko trūksta ir kaip kas turi būti. Jis puikiausiai išmanė, ko reikia į sceną einančiam žmogui. Reiklus buvo ir muzikantams, kviesdavo koncertuoti tik pačius geriausius.

Vienas Žigaičio bruožas, atsiskleidęs vadovaujant Muzikų sąjungai, buvo apskritai unikalus ir neįtikėtinas: jis mokėjo dirbti beveik be lėšų! Asociacija gaudavo labai menką finansavimą, bet koncertai, susitikimai vykdavo, leidiniai būdavo išleidžiami!

 

***

Kiekvienos spalio 9-osios rytą pats pirmas paskambindavo maestro Saulius Sondeckis. Net ir tuomet, kai Rimvydas Žigaitis mirė, S. Sondeckis skambindavo. Ir tai būdavo nuostabios akimirkos, pažadindavusios brangius prisiminimus.

Kai būdavo toli nuo Lietuvos (tais laikais paskambinti būdavo sudėtinga), S. Sondeckis atsiųsdavo laišką. Paskutinis jų, sveikinimas Rimvydui Žigaičiui 75 metų sukakties proga, ypač brangus. Kažkodėl tąsyk jis buvo ilgesnis nei keli sveikinimo žodžiai...

 

Saulius Sondeckis:

 

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentui kompozitoriui Rimvydui Žigaičiui

2008 09 09

 

Gerbiamas Jubiliate, mielas Rimai!

 

Atrodo, dar tik vakar rašiau savo sveikinimo žodžius Tavo septyniasdešimtmečio proga Vienoje ir siunčiau juos į Vilnių. Dabar istorija vėl kartojasi, sveikinu Tave iš kitos pasaulio muzikinės sostinės – St. Peterburgo.

Penkeri metai prabėgo tartum akimirka, o kokiais žodžiais pagerbti Tave šiandien?

Atrodo, jau viskas pasakyta: talentingas kompozitorius, didžiulę savo kūrybai būtino laiko dalį paaukojęs Lietuvos žmonių muzikiniam švietimui, tauriosios muzikos propagavimui. Už gilias žinias ir sugebėjimą jas perteikti – moksleivių ir studentų gerbiamas ir mylimas pedagogas. Iškilus muzikas, didžiulį autoritetą turinti asmenybė, jau nepriklausomoje Lietuvoje demokratiškai išrinktas ir ne kartą perrinktas Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas. Gražiausio, o kartu ir gėdingai menkai finansuojamo muzikinio žurnalo atgaivintojas ir puoselėtojas (nebijau šių žodžių. Visur, kur bebūčiau, lyginu kitų šalių muzikinius leidinius. „Muzikos barai“ – be konkurencijos).

Tavo didžiulius darbus jau išvardinau prieš penketą metų, nebesikartosiu, savo mintis nukreipsiu kita linkme.

R. Žigaičio reikšmė Lietuvos muzikams.

Pradėjęs savo veiklą Valstybinės filharmonijos meno vadovu, suvaidinai lemiamą vaidmenį daugelio įžymių muzikų kūrybinėje biografijoje. Tu pastebėdavai ir nebijodavai parodyti pasitikėjimo jauniems, talentingiems žmonėms. Tavo duodami avansai atrodydavo iššaukiančiai drąsūs, bet gyvenimas įrodė to įžvalgumo tikslą.

Dar 1963-aisiais Filharmonijos simfoninio orkestro vairą perdavei į visai jauno kapitono, dar St. Peterburgo konservatorijos studento, Juozo Domarko rankas. Nuolatinė parama ir dėmesys, kurį skyrei jaunam dirigentui, tartum raketa nešėja padėjo šiam jaunam talentui iškilti į muzikos Olimpo aukštumas.

O štai kitas studentas – Petras Bingelis. Kaip tikras tėvas globojai jį, dar vos paliekantį studentišką Konservatorijos suolą, patikėjai organizuoti naują Kauno valstybinį chorą ir jį išugdyti. Garbingoje šiandieninėje choro biografijoje aš regiu ir reikšmingus Rimvydo Žigaičio pėdsakus.

Vilniaus ir Čiurlionio kvartetai – ryškūs, pripažinti Lietuvos kamerinės muzikos atlikimo meno reprezentantai, bet tuomet – šeštajame dešimtmetyje – dar tik studentiški kolektyvai, o švietė nuostabi „Lietuvos“ kvarteto aura. Girdėjosi balsai: „Kam Lietuvoje tiek daug kvartetų?!“ R. Žigaitis nepabūgo – Jo vadovaujamoje Filharmonijoje vietos užteko visiems trims, visi jie surado savo veiklai barus Lietuvoje ir plačiame pasaulyje. Tuomet buvome vienintelė pasaulyje šalis, turėjusi tris valstybės biudžeto išlaikomus styginius kvartetus.

Bet R. Žigaičiui ir to nebuvo gana. Gimė Algirdo Vizgirdos „Musica humana“. Ir šis kolektyvas surado Filharmonijoje užuovėją, o šiandien tapo neatskiriama, reikšminga Lietuvos muzikos atlikimo meno dalimi.

O mūsų puikios, įžymios kamerinės dainininkės Regina Maciūtė, Giedrė Kaukaitė, Judita Leitaitė, Sigutė Trimakaitė – jų turtingą kūrybinę biografiją rėmė rūpestinga Filharmonijos meno vadovo ranka.

Ir aš daugelį metų kūrybiniu keliu žengiau ranka rankon su Rimvydu Žigaičiu. Mano sumanymai visada sulaukdavo meno vadovo pritarimo ir visokeriopos paramos. Tai atskirų koncertų ir ištiso sezono ciklų programos, festivalių ir kitų renginių realizavimas.

Be R. Žigaičio paramos man nebūtų pavykę įgyvendinti „Nakties serenadų“, nebūtų Lietuvoje suklestėjusi ir naujametinių koncertų tradicija, mano pradėta J. Haydno „Atsisveikinimo simfonija“ 1966-ųjų gruodžio 31-ąją.

Savo sukaktį sutinki ir toliau tęsdamas pradėtus darbus. Tavo Muzikų sąjunga jauniems Lietuvos muzikams liko vienintelė oazė, kur dar rūpinamasi jų ateitimi, suteikiama galimybė realizuoti save, augti ir tobulėti. Tavo Lietuvos muzikų rudeniniai paradai akivaizdžiai rodo, kiek dar gražaus yra išlikę toje mums taip brangioje, savižudžių, nusikaltėlių ir korumpuotos valdžios siaubiamoje Lietuvoje.

Mielas Rimai, Tavo nuopelnai Lietuvos kultūrai, atlikti darbai, ryškios asmenybės taurumas išlieka brangus visiems, kurie turėjo laimę būti šalia, žengti kartu su Tavimi. Tų laimingųjų tarpe esu ir aš. Daug Tau laimės ir kūrybingų metų!

Tavo Saulius Sondeckis

 

 

 

RIMVYDAS ŽIGAITIS gimė 1933 m. spalio 9 d. Kazlų Rūdoje. 1957 m. baigė kompozicijos studijas Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje, 1957–1961 m. teorines disciplinas dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Vilniaus specialiojoje muzikos mokykloje (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), pastarojoje vadovavo Muzikos teorijos skyriui. 1961–1963 m. buvo Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedros vyr. dėstytojas, 1962–1963 m. – Muzikos teorijos katedros vedėjas, nuo 1969 iki 2001 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) teorinių disciplinų vyr. dėstytojas, nuo 1979 m. – docentas, nuo 1986 m. profesorius ir Kompozicijos katedros vedėjas, nuo 1988 m. iki 2001 m. – Muzikos teorijos katedros profesorius.

1963–1986 m. Rimvydas Žigaitis buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos meno vadovas, 1975–1978 m. – ir direktorius. Jis buvo daugelio tradicinių renginių Lietuvoje pradininkas ir organizatorius, jo iniciatyva pradėti rengti kasmetiniai fortepijoninės muzikos vasaros koncertų ciklai Druskininkuose, M. K. Čiurlionio namelyje, naujametiniai koncertai Vilniuje, vėliau ir kituose Lietuvos miestuose, koncertai muziejuose, paveikslų galerijose, Vilniaus kamerinės muzikos festivalis, Tarptautinis Vilniaus vargonų muzikos festivalis bei Lietuvos jaunųjų atlikėjų festivaliai, vasaros koncertų ciklai Palangoje, festivalis „Muzikos pavasaris“ Klaipėdoje, Senosios muzikos festivalis Šiauliuose ir kt. Nuo 1975 iki 1986 m. 20-tyje Lietuvos rajonų buvo rengiamos Muzikos dienos, muzikos šventės moksleiviams dalyvaujant žymiausiems Lietuvos muzikiniams kolektyvams ir atlikėjams.

Nuo 1995 m. iki mirties Rimvydas Žigaitis buvo Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas.