Marius Vepšta: „Sceninis kostiumas skatina emocinį atsaką“

Jaunas dizaineris Marius Vepšta kuria kostiumus, tarp jų ir sceninius, odinę ir kailinę galanteriją, yra prekių ženklo „Vepšta Design“ savininkas. Vilniaus dailės akademijoje baigė kostiumo dizaino bakalauro ir magistro studijas, magistro laipsnį įgijo ir Anadolu universitete (Turkija).
Marių Vepštą kalbina Agnė Sabulytė.

– Mariau, esate iš vizualiojo meno pasaulio. Koks jis?

– Vizualiojo meno sąvoka šiais laikais aprėpia gana daug – tapybą, teatrą, kiną, skulptūrą, fotografiją, grafiką ir kt. Mano sritis – didelė ir klaidi: kuriu ir sceninius kostiumus, ir išskirtinius drabužius, ir originalią odinę galanteriją. Niekada nebandžiau savęs sutalpinti į vienokius ar kitokius rėmus, nes jie riboja ir trukdo visu šimtu procentų atsiduoti kūrybai. Mano pasaulis – nuo muzikos iki tylos, nuo skaidrios ar lietingos dienos iki juodos nakties, nuo ašarų iki juoko, bet ten visada taika ir vidinė ramybė. Pyktis kūrybos neskatina.

– Muzika ir vizualusis menas Lietuvoje, atrodo, dar nelinkę aktyviai bendradarbiauti, šių sričių menininkai paprastai dirba atskirai, kartais susitinka tik išskirtiniuose projektuose. Gal metas ką nors keisti?

– Apie tai turbūt pagalvoja daugelis, tik gal nedrįsta ko nors imtis ar nelabai įsivaizduoja, nuo ko reikėtų pradėti. Lietuviai vis dar nedrąsūs, pas mus populiarus vidinis dialogas su savimi: „O ką apie tai pasakys kiti, o kas, jei nepasiseks?“

Manau, reikia iniciatyvių menininkų, prodiuserių, kurie pradėtų galvoti apie muzikinio ir vizualaus pasaulių bendrą kūrybinę platformą. Pats metas susirūpinti atlikėjo sceniniu vizualiniu identitetu. Šiuolaikinėje visuomenėje vienu svarbiausių aspektų, pritraukiančių žiūrovą ar klausytoją, tampa sceninis kostiumas. Norint būti išskirtiniam ir pastebimam, tenka pasitelkti įvaizdžio kūrimo priemones. Jos reikalauja didelių pastangų, nes įvaizdžio kūrimas – įvairių strateginių elementų kupinas procesas.

Galbūt situaciją gelbėtų bendros kūrybinės dirbtuvės, specialūs renginiai, skatinantys muzikos ir mados ryšius.

– Koks Jūsų santykis su scenos menu?

– Scena – nesvarbu, teatro ar televizijos, – turbūt yra vienintelė vieta, kurioje gimsta tikroji mada, ji neretai įkvepia dizainerį prarasti „rėmo“, realybės pojūtį, suteikia progą atskleisti savo kūrybines galimybes.

Scenos menas mane žavi seniai, ir man nesvarbu, kas joje – aktorius, muzikantas ar šokėjas. Man visi jie žmonės su didele siela ir turtingu vidiniu pasauliu. Gal todėl ir studijuoju sceninį kostiumą kaip įvaizdžio kūrimo priemonę.

Individualiai kuriami drabužiai visada kupini energijos, gyvybės, nes jie yra tam tikra bendravimo su klientu išraiškos forma. Galutinis variantas priklauso nuo to, kiek užsakovas atveria savo fantazijų ir norų pasaulį. Artistai – atviresni žmonės, jie aiškiau formuluoja, kokį jausmą norėtų išreikšti dėvėdami kuriamą drabužį ar aksesuarą. Visada ieškau individualaus sprendimo kiekvienam menininkui ar kiekvienam projektui.

Bendradarbiauju ir su šiuolaikinės popscenos atlikėjais, ir su operos pasaulio atstovais. Visada stengiuosi perprasti užsakovų vidinį pasaulį, bet kartu lieku ištikimas savo braižui. Kokia scenoje atliekamo kūrinio esmė, vaidmens transliuojama nuotaika, kokias emocijas norima sukelti – tai visada aiškinuosi su savo klientais. Į kuriamus gaminius visada įdedu ne tik dalį savęs, bet ir bandau subtiliai perteikti kliento charakterio savybes, jo išskirtinumą, vidinius ir išorinius privalumus.

– Kokios mintys kyla žiūrint į klasikinės muzikos atlikėjų aprangą?

– Artistams reikia nepamiršti, kad sceninis įvaizdis turi būti skoningas ir subtilus, kad jis neužgožtų muzikos ir atlikėjo asmenybės. Įvaizdžio visuma susideda iš daugelio vienas kitą papildančių elementų. Ta visuma labai trapi, bet joje ir slypi stebuklas. Džiaugiuosi tais, kurie sugeba save įvertinti kritiškai, pripažinti, kad ne viską gali patys ir sceninio įvaizdžio kūrimą prieš solinius koncertus patiki specialistams.

Vertinu drąsius sprendimus, unikalius drabužio elementus. Žiūrovas ar klausytojas visada tai pastebi ir įvertina.

– Kokie būtų Jūsų patarimai dėl sceninio įvaizdžio?

– Sceninis kostiumas – tai tapatybė, kuri skatina emocinį atsaką. Atlikėjas turi suprasti, ką vienokiu ar kitokiu drabužiu nori pasakyti publikai. Juk banko darbuotoja nepasitinka jūsų vilkėdama paplūdimio suknele ar užsidėjusi šiaudinę skrybėlę. Scena yra darbo vieta, į kurią kiekvienas turėtų žiūrėti su pagarba.

– Ruošiatės savo pirmai autorinei parodai. Kaip kilo mintis ją surengti?

– Manau, kad gyvenimas dėliojasi iš tam tikrų atspirties taškų, tarsi iš naujų pradžių. Ši paroda yra mano naujos pradžios taškas, galbūt savęs patikrinimas.

– Kokios mintys, dvejonės apima ruošiantis parodai?

– Nebūčiau lietuvis, jeigu negalvočiau, kad liksiu nesuprastas, bet tokias mintis stengiuosi išmesti iš galvos, klausausi savo vidinio balso. Sunkumai – per daug idėjų, žinau, kad visko nespėsiu paruošti. Kai ką teks palikti ateičiai, o juk taip norisi parodyti kuo daugiau, nustebinti žmones, norisi to vau... Bet kartais mažiau reiškia daugiau, tuo ir stengiuosi vadovautis.