Nuo Čiurlionio iki Mozarto

Iškilmingas paminklo Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui atidengimas Plungės dvaro parke ir XIII Mykolo Oginskio festivalio baigiamasis koncertas.

Saulėtą rugsėjo 29-ąją Plungės dvaro parke prie Mykolo Oginskio pastatytų rūmų atidengtas paminklas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui „Sakmė“. Jis pastatytas ten, kur prasidėjo Čiurlionio kaip muziko profesionalo kelias. Šitaip pagerbti Čiurlionį sumanė Plungės bendruomenė. Ji subrandino idėją, sukaupė lėšų paminklui, išrinko jam vietą ir pasirinko autorę – skulptorę Dalią Matulaitę, ne vieno monumento kūrėją, itin giliai jaučiančią tapatumą su gentimi, vieta, paveldu, valstybe.

Pakilią įspūdingos šventės nuotaiką dovanojo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras (kapelmeisteris Egidijus Miknius), Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) bei Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblis „Žirginėliai“ (vadovė Eglė Norkevičiūtė).

D. Matulaitės skulptūroje „Sakmė“ matomos dvi granitinės karalių figūros, palinkusios viena į kitą kaip Čiurlionio paveiksle „Karalių pasaka“. Virš jų galvų – granito karūna, kurios briaunos taip laužia šviesą, kad spindi kaip briliantai. Tarp karalių – ten, kur Čiurlionio paveiksle švyti lietuviškas kaimas, – įmontuotoje plokštėje iškalti visiems pažįstami dailininko ir kompozitoriaus inicialai ir tarsi pabundančių, besiveržiančių į saulę augalų bei paukščių kontūrai. Tai – taip pat M. K. Čiurlionio paveikslų motyvai.

Skulptorė nenorėjo daryti Čiurlionio figūros – garbanoto, stovinčio, sėdinčio, koją ant kojos užsimetusio ar tapančio. Įkvėpimo norėjosi semtis iš jo kūrybos. D. Matulaitės „Sakmė“ – tarsi Čiurlionio idėjų koncentratas.

Skulptūra iškalta iš sodraus žalio granito, suomiško Baltic green, ir vieno gražiausių bei brangiausių Pietų Afrikos akmenų olive green.

Iš viršaus, apšviestas prie ištakų, veršis vanduo ir tekės plokšte virpėdamas, čiurlendamas, šokčiodamas per kaskadėles. Jis subėgs į aplink skulptūrą esančią vandens juostą. Vandeniui srūvant žiūrovas nematys nei inicialo MKČ, nei paukščių ir augalų kontūrų – dėmesį kaustys vanduo. Kai vanduo nebėgs, bus galima susikoncentruoti į paminklo raštus ir pamąstyti apie jų prasmes.

Tačiau tuo paminklo prasmių skaitymo darbas nesibaigs. Skulptorė išnaudojo erdves ir ant karalių nugarų. Čia rasime įvairių simbolinių ženklų: vienoje pusėje Mėnulis ir egiptietiška piramidė, kitoje – Saulė ir lietuviška troba. Ant skulptūros iškalti ženklai liudija kosminės harmonijos siekiamybę, būdingą Čiurlionio kūrybai.

Jų prasmę šiek tiek atskleidė pati autorė: „Kadangi Čiurlionis labai gilinosi į senąsias kultūras, ypač Egipto, norėjosi tai užfiksuoti. Pasirinkau Egipto kosminį ženklą Mėnulį, jame apgyvendinau baltišką žirgelį. Kitoje pusėje – Saulė, lietuviška trobelė, jos lėkiai – keturi Perkūno žirgai. Senos lietuviškos trobos baltiškais ir Čiurlioniui artimais Egipto simboliais kalbu apie ryšio, santarvės su kosmosu siekiamybę. Kosminės harmonijos siekiamybė jaučiama tiek baltų, tiek kitose kultūrose. Ją galima įžvelgti ir Čiurlionio „Karalių pasakoje“, ir kituose kūriniuose. Šitą skulptūrą dabar vadinu „Sakme“, bet gal pridėsiu žodį „karalių“. O gal ir ne. Čiurlionis savo paveikslą vadino „Karalių pasaka“, bet man maniškis nėra pasaka, jis labiau atitiktų sakmės prasmes.“

„Sakmė“ Plungės rūmų parke stovi matomoje vietoje – trikampyje tarp rūmų, tvenkinių ir pagrindinio kelio. Ji iškilusi ant pusrutulio pavidalo kalnelio iš skaldyto akmens trinkelių.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vėl sugrįžo į Plungę – ten, kur seni parko medžiai tebesaugo jo sukurtą pasaką. Sugrįžo pačiu laiku, kai Lietuva švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį. Įgyvendinta seniai brandinta Plungiškių draugijos idėja – pastatytas paminklas, įprasminantis kompozitoriaus ir dailininko kūrybą. Ši iškili asmenybė paliko svarbų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio meno istorijoje.

M. K. Čiurlionio paminklo pristatymo visuomenei iškilmės tapo vienu iš finalinių jau tryliktą kartą Plungėje surengto Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio uždarymo akcentų. Vėlyvą popietę žirgyno salėje įvyko baigiamasis festivalio renginys – Lietuvos kamerinio orkestro koncertas.

Daugiau nei mėnesį šeštadieniais prie buvusio Mykolo Oginskio dvaro žirgyno driekėsi automobilių ir autobusų eilės, į žirgyną traukė pasipuošusių, pakiliai nusiteikusių plungiškių ir miesto svečių būriai. Nuo rugpjūčio 25-osios kiekvieno šeštadienio vakarą jie paskirdavo profesionaliajai muzikai, kurią dovanojo neatskiriama Plungės kultūrinio gyvenimo dalimi tapęs Tarptautinis M. Oginskio festivalis. Rudeniškai šiltą rugpjūčio 29-osios vakarą išskirtinis renginys užvertė tryliktąjį savo istorijos puslapį, jis ištirpo Wolfgango Amadeaus Mozarto muzikoje.

Užbaigti festivalį buvo patikėta Lietuvos kameriniam orkestrui, jam dirigavo tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos kariuomenės orkestro dirigentas Dainius Pavilionis. Įsimintiną baigiamojo koncerto programą savo pasirodymu papuošė ir jauna talentinga lietuvių smuikininkė Dalia Kuznecovaitė.

Koncertas pradėtas Mykolo Kleopo Oginskio Polonezu, tapusiu neatsiejama festivalinio ritualo dalimi. Itin gausiai susirinkusius klausytojus sužavėjo Dalia Kuznecovaitė, griežusi Mozarto Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 5. Aplodismentų lavina nugriaudėjo ir po paskutinio kūrinio – puikiai atliktos Mozarto Simfonijos g-moll. Visiems gerai žinomos simfonijos temos grakščiai įsipynė į dienos renginius, vainikuodamos ir paminklo Čiurlioniui atidengimą, ir visą festivalį. Būtent ši simfonija dėl savo žinomumo atlikėjams kelia rimtą iššūkį nenuvilti klausytojų. Dainiaus Pavilionio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras kūrinį interpretavo pagal geriausias jo atlikimo tradicijas ir pateisino ne tik klausytojų, bet ir festivalio rengėjų lūkesčius.

Įsimintinas buvo visas tryliktasis M. Oginskio festivalis. Jame skambėjo klasikinė pasaulinė ir lietuviška muzika. Buvo galima išgirsti ir du ypač retai atliekamus kūrinius: Kauno muzikinio teatro pastatytą Jurgio Karnavičiaus operą „Radvila Perkūnas“ ir Giedriaus Kuprevičiaus operą „Prūsai“, kurią atliko Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Šiųmetis festivalis buvo išskirtinis ir tuo, kad buvo skirtas Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui ir festivalio mecenato Bronislovo Lubio 80-osioms gimimo metinėms. Pastarajam ir buvo dedikuotas paskutinis koncertas.

Ovacijos ir nuoširdūs padėkos žodžiai buvo skirti festivalio rengėjams: Žemaičių dailės muziejui ir jo direktoriui Alvidui Bakanauskui, Plungiškių draugijai bei profesoriui Juozui Domarkui, kuris dirigavo dalį koncertų. Jam šis renginys – ypatingas, kaip ypatinga ir Plungė. Prieš prasidedant festivaliui duodamas interviu maestro tikino, kad Oginskių dvaras Plungėje yra gražiausi rūmai Lietuvoje. Miestą jis gyrė ir už aukšto lygio kultūrinius renginius. Vienas tokių – Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, jau atsisveikinęs iki kitų metų.

„Paskutiniai akordai labiausiai pakylėja“, – džiaugdamasi baigiamuoju festivalio koncertu kalbėjo Plungiškių draugijos viceprezidentė Genovaitė Žiobakienė. Pasak jos, visą mėnesį profesionaliosios muzikos gerbėjai ir puoselėtojai kvėpavo vienu ritmu. „Kartu kūrėme kultūrinę mūsų Plungės istoriją“, – sakė viceprezidentė ir atskirai padėkojo J. Domarkui, be kurio muzikinių vizijų M. Oginskio festivalis būtų skurdesnis.