Optimizmu trykštantis Klaipėdos muzikinio teatro sezonas

2018 Nr. 9–10 (488–489), Žaneta Skersytė

Rekonstrukcija

Teatro meno gerbėjai rugsėjo 14-ąją tapo istorinio įvykio liudininkais: pradėta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcija. Tą dieną į žemę iškilmingai įkasta kapsulė su laišku ateities kartoms. Nors oficialūs planai teigia, kad rekonstrukcija truks penkerius metus, energingoji teatro vadovė Laima Vilimienė yra įsitikinusi, kad žiūrovus naujame teatre pasitiks po trejų metų.

Teatro rekonstrukcijos pradžios ceremonija domėjosi ne tik pro šalį skubantys klaipėdiečiai – jos stebėti susirinko teatro žmonės ir teatrinio meno gerbėjai, miesto tarybos nariai, savivaldybės atstovai, meno įstaigų vadovai. Ceremoniją vedęs Muzikinio teatro solistas Šarūnas Juškevičius iškilmingai paskelbė, kad šios istorinės dienos teatras laukė kone 32 metus: tai planuota teatrą rekonstruoti, tai statyti naujoje vietoje...

Garbė ir kartu atsakomybė Klaipėdoje pastatyti naują teatrą teko vos mėnesį Muzikiniam teatrui vadovaujančiai Laimai Vilimienei, tikrai klaipėdietei.

Kapsulę ateities kartoms iškilmingai įnešė teatro baleto trupės nariai, dainavo teatro choristai bei solistai. Kapsulę į žemę įleido teatro vadovė L. Vilimienė, Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vytautas Grubliauskas, Kultūros ministerijos Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjas Šarūnas Šoblinskas ir UAB „Infes“ direktorius Arvydas Markevičius.

Visus nustebino netikėta teatralizuota kolona: įvairiausių Muzikinio teatro spektaklių personažai išvyko link Žvejų rūmų prabangiomis žirgais traukiamomis karietomis, baleto trupės nariai sėdo ant žirgų, o choristai, orkestrantai bei administracijos darbuotojai į laikinus namus išėjo pėsčiomis smagiai mojuodami nustebusiems pakeliui sutiktiems klaipėdiečiams.

Muzikinio teatro siuvykla, kostiumai ir pastatymų dalies darbuotojai įsikurs Žvejų rūmuose, administracija ir artistai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto patalpose K. Donelaičio gatvėje.

Nuo šiandien Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradeda skaičiuoti laiką, likusį iki pastato renovacijos pabaigos. Kaip vyksta darbai, galima išvysti renovuojamo pastato tvoroje įmontuotame ekrane: keturios kameros nuolat fiksuoja, kaip vyksta darbai.

Anot L. Vilimienės, naujajame teatro pastate modernumas derės su istorija. Išliks 33 metrų bokštas, spalvinė gama. Priestate numatoma įrengti didžiąją 700 vietų žiūrovų salę su natūralia akustika ir šiuolaikinėmis vaizdo, garso bei apšvietimo sistemomis. Bus ir kamerinė 200 vietų salė. Naujasis Klaipėdos muzikinis teatras taps labiau matomas, tačiau natūraliai susijungs su miesto visuma. Rangos darbus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atlieka UAB „Infes“ kartu su UAB „Hidrostatyba“. Rekonstrukcija kainuos apie 24 mln. eurų.

 

„Kandidas“ įkvepia optimizmo

32-ąjį sezoną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradėjo nauju ritualu – išlieta 2018 metų sezoną žyminti betono plytelė, į ją ceremonijos metu ženklą įspaudė teatro vadovė Laima Vilimienė.

Simboliška, kad naują savo sėkmės istoriją nuo renovacijos pradžios skaičiuojantis teatras panoro kiekvieną naują sezoną įamžinti simboliškais įspaudais. Atnaujinto teatro išorę ar vidų papuoš jo atidarymo belaukiant atsiradusi plytelių alėja. Holivudas turi Žvaigždžių alėją, o Klaipėdos muzikinis teatras turės Sezonų alėją.

Šio sezono šūkis „Atrask!“ skatina ne tik iš naujo atrasti muzikinį teatrą, jo pateikiamus kūrybinius netikėtumus, bet ir susigaudyti, kur vyksta spektakliai: Klaipėdoje, Lietuvoje ar užsienyje. „Kad ir kaip būtų blogai, sakai, kad yra gerai“, – ragina operetės „Kandidas“ herojus.

Naujojo sezono premjera – Leonardo Bernsteino operetė „Kandidas“ – puikiai atliepia teatro šiandieną: jei į netikėtumus, pasitaikančius gyvenimo kelyje, žiūrėsi su optimizmu, jie netaps kliūtimi į sėkmę.

Profesorė Daiva Kšanienė pabrėžė, kad „Kandido“ premjerai pasirinkta simboliška vieta – būtent dabartiniame Klaipėdos dramos teatre 1820 m. pirmą kartą mieste nuskambėjo opera.

– Mes pripratę prie labiau klasikinių operečių, – sakė D. Kšanienė, – bet „Kandidas“ mane maloniai nuteikė: nors čia daug linksmybių, jos nėra lėkštos. Smagu, kad teatras nesiorientuoja į banalius pastatymus. Sužavėjo gili kūrinio prasmė, pritaikyta mūsų dienoms. Klasikinėse operetėse mažai dalyvauja choras, o čia jis ne tik dainuoja, bet tarsi ir atlieka įvairius vaidmenis. Choro partija labai organiška, puikiai įsilieja į bendrą visumą. „Kandidas“ – tai dvi valandos puikios muzikos, judesio ir komiško veiksmo.“

Spektaklis skirtas kompozitoriaus Leonardo Bernsteino gimimo100-mečiui. Operetės, sukurtos pagal XVIII amžiaus prancūzų mąstytojo Voltaireˊo satyrinį romaną „Kandidas arba Optimizmas“, premjera įvyko 1956 m. Niujorke, Brodvėjaus teatre. 2012 metais jos koncertinis variantas parodytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Klaipėdiečiai taip pat pasirinko koncertinį „Kandido“ atlikimą – čia minimali režisūra ir šviesų scenografija.

Operetė dainuojama angliškai, nes „Kandido“ tiesiog būtina klausytis originalo kalba. Muzika nepaprastai graži, įdomūs charakteriai ir svaiginantis tempas. Žaismingus personažus įkūnija geriausi Klaipėdos muzikinio teatro solistai: Aurimas Raulinavičius (Kandidas), Rita Petrauskaitė (Kunigunda), Steponas Zonys (Panglosas, Martinas), Dalia Kužmarskytė (Senoji dama), Beata Ignatavičiūtė (Paketė), Modestas Narmontas (Maksimilianas), Tadas Jakas, Kęstutis Nevulis, Rokas Spalinskas, Valdas Kazlauskas. Lietuviškai istoriją komentuoja Pasakotojas (Šarūnas Juškevičius).

Operetės režisierė Jūratė Sodytė-Bradauskienė sako, kad „Kandidas“, kaip ir daugelis genialių kūrinių, nesensta. Jame gvildenamos tiesos aktualios kiekvienai kartai, kiekvienai šaliai. „Staigmenų publikai parengiau labai daug“, – intrigavo režisierė, ragindama ne tik akylai stebėti veiksmą scenoje, bet ir mėgautis muzika. – „Kandidas“ – tai kelionė su nuotykiais, įvykių kaleidoskopas, kai viskas keičiasi beprotišku tempu. Tai ne burleska ir ne miuziklas, greičiau operetė su miuziklo prieskoniu. Ir tai prideda papildomo žavesio. „Kandidui“ pasisekė, nes du pasaulinio garso genijai atkreipė dėmesį į identišką situaciją: kur mes esame ir kodėl mes esame... Iš tų apmąstymų ir gimė bestseleris – be galo graži muzika, įdomūs charakteriai ir svaiginantis tempas.“

Spektaklio personažai nepaprastai įdomūs – juk veikalas filosofinis. Jame teigiama: kad ir kas nutiktų, žmogus, nors ir suvokdamas, kad nėra labai gerai, turi tikėti, jog yra gerai... Mums, lietuviams, reikėtų iš „Kandido“ pasimokyti ir optimizmo, ir meilės gyvenimui.

Visoje Europoje pamėgtą bei daugelyje teatrų statomą operetę pajūryje dirigavo Martynas Staškus. Pasak jo, „Kandido“ muzikoje derinama skirtinga stilistika, harmonija, skirtingi ritmai ir metrai... Rezultatas – optimizmo sklidinas muzikinis pastišas.

„Įdomus faktas, kad Voltaireˊo „Kandidas“ parašytas 1759 m, o operetė sukurta 1959 m, praėjus 200 metų, – sakė M. Staškus. – Tematika išlaikyta ta pati, tačiau tekstai pritaikyti prie to meto Amerikos realijų. Ir prieš 200 metų, Šviečiamajame amžiuje, ir 1959 metais maištauta prieš tą patį – intelektualų konformizmą, meno menkavertiškumą, religijos veidmainystę, politikų teisuoliškumą. Matyt, tuo metu L. Bernsteinui ir jo aplinkos menininkams tai buvo aktualu. Manau, aktualu ir šiandien.

Ir Voltero romanas, ir L. Bernsteino operetė kalba apie optimizmą. Kompozitoriaus ir dirigento muzikinė kelionė per pasaulį man asocijuojasi su „Kandido“ personažo kelione. Nuotykiai, egzotiški kraštai, sutikti keisčiausi žmonės, papročiai, aistros, atradimai, ašaros – visa tai lydi menininką, tai ir yra gyvenimas, kupinas optimizmo. Tokią matau paralelę tarp Kandido ir Bernsteino.“

 

Sirtakio siautulys

Naujausia Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės premjera – legendinio Mikio Theodorakio baletas „Graikas Zorba“. Jį Klaipėdoje pastatė pasaulinio garso choreografas ir kūrinio libreto autorius Lorca Massineˊas, kuris po griežtos atrankos šokio siautulyje sujungė geriausius Lietuvos baleto šokėjus bei visą Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupę (vadovas Donatas Bakėjus).

Massineˊas gimė 1944 m. Niujorke, garsaus rusų šokėjo ir choreografo Leonido Miasino ir jo žmonos šokėjos Tatjanos Orlovos šeimoje. Massineˊas yra daugiau kaip 50 baletų autorius, atkūrė daugelį savo tėvo spektaklių. Jo darbai rodomi garsiausiuose Niujorko, Londono, Paryžiaus teatruose. Baletą „Graikas Zorba“ jis pirmą kartą pastatė 1988 m. festivalio „Arena di Verona“ užsakymu.

Pasak baletmeisterio, „Graikas Zorba“ – istorija apie gyvenimą. Nikos Kazantzakis, apysakos „Graikas Zorba“ autorius, sukūrė herojų, kuris džiaugsmu įveikia liūdesį. Balete jis yra gaivališkas protagonistas, švenčiantis šią gyvenimo akimirką.

– Mūsų žemėje viskas juda, net ir pati Žemė. Šokis – ekspresyviausia šio judėjimo išraiška, – mano Lorca Massineˊas. – Sakyčiau, pats šokis yra gyvenimas, todėl šokantis Graikas Zorba paliečia kiekvieną žmogų labai asmeniškai. Aristotelis kalbėjo apie meno kūrinio sukeliamą katarsį, kuris apvalo, išlaisvina nuo emocijų. „Graikas Zorba“ dovanoja žmonėms katarsį, todėl šis baletas yra legenda, nes Zorbos širdis plaka karštai, jis gieda himną gyvenimui. Kiekvienas nori būti Graiku Zorba.

„Graikas Zorba“ – filosofinis veikalas, kuriame vyksta priešybių kova. Zorba yra laisvas nuo bet kokios doktrinos. Priešingas jo polius – Madam Hortens. Ji daug ima, bet nieko neduoda.

M. Theodorakis buvo revoliucionierius, jo nepaprastoje muzikoje skamba laisvė. Buvo laikas, kai žmonės patekdavo į kalėjimą vien dėl to, kad gatvėje dainuodavo jo dainas. Jo muzika suteikė jėgos ir galios pasauliui, visiems žmonėms, ne tik melomanams. Jo kūryba – tai aukštos klasės poezija, XX a. fenomenas.“

Baletas „Graikas Zorba“ pastatytas daugiau nei 35 šalyse, jį matė daugiau kaip du milijonai žmonių.

„Graikas Zorba“ – daugiau negu baletas. Tai spektaklis, kuriame susilieja muzika, šokis, literatūra, drama, choro dainavimas. Tai opera omnia. Muzika ir šokis sukuria dramą, kurios pagrindas yra laisvė, meilė ir draugystė. Spektaklyje graikais tapo bei graikiškai dainavo ne tik Klaipėdos muzikinio teatro choras, bet ir valstybinis choras „Vilnius“, solistė Ernesta Stankutė (mecosopranas).

Graiko Zorbos vaidmenį spektaklyje atliko vienas geriausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjų Mantas Daraškevičius. Sunku tai vadinti vaidmeniu, nes, anot M. Daraškevičiaus, Zorbos gyvenimo filosofija jam labai artima. „Graikas Zorba – laisvės, gyvenimo džiaugsmo propaguotojas, tad mūsų požiūriai labai sutampa. Noriu pasidžiaugti, kad gyvename laisvoje Lietuvoje, turime laisvą valią... Atrasti meilę gyvenimui ir savo šaliai, kaip ir graikas Zorba, linkiu visiems“, – sakė M. Daraškevičius.

Džono partiją premjeroje šoko Sofijos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijus Nikola Hadjitanevas. Jis jau daug metų dirba su choreografu L. Massineˊu, Džoną yra šokęs ne vienoje šalyje.

Jauno graiko Manolios vaidmenį spektaklyje atliko LNOBT artistas Žilvinas Beniuševičius, o jo meilės objekto, rūpėjusio ir amerikiečiui Džonui, – talentinga Kauno valstybinio muzikinio teatro šokėja Auksė Mikalajūnaitė.

Klaipėdos muzikinio teatro šokėja ir choreografė Aušra Krasauskaitė tapo garbaus amžiaus dama Hortense, kuri Graiką Zorbą mylėjo savo rožiniame pasaulyje.

„Įsikūnyti į seną damą – tikras iššūkis. Esu tikra, kad su kiekvienu nauju spektakliu tai man pavyks vis geriau. Kuriant šį vaidmenį mane konsultavo ir Rūta Kudžmaitė, kuri daug metų madam Hortense šoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatyme“, – pasakojo A. Krasauskaitė.

Šokėjos nuomone, visiška netiesa, kad lietuviai per daug santūrūs, todėl negali perteikti pietietiško temperamento: „Prireikus lietuviai puikiai moka išsilaisvinti ir parodyti temperamentą, siausti kaip nevaldoma stichija. Klaipėdos žmonėms, gyvenantiems prie jūros, tai labai natūralu. Taip nutiko ir su mūsų teatro baleto trupe bei kviestiniais kūrėjais.“

Šokėjai spektaklio metu taip siautė scenoje, kad jau ne šoko, o kone kilo į orą ir skraidė...

Orkestrui dirigavo M. Staškus, išskirtinę scenografiją sukūrė, kaip pati sako, minimalizmo estetikai ištikima dailininkė Sigita Šimkūnaitė. Spektaklio kostiumų autorė – viena ryškiausių mados kūrėjų Lietuvoje Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas.

Klaipėdoje choreografui L. Massineˊui talkino ne mažiau garsi jo asistentė Anna Krzyskow, jau nuo 1990 m. įvairiose šalyse padedanti statyti šį baletą.

Visi žino sirtakį, bet nedaugelis žino, kad jį išpopuliarino „Graikas Zorba“. Klaipėdiečių baleto kulminacijoje šokėjai sukosi sirtakio ritme iki begalybės, o publika negailėjo plojimų...

Tokia ta gyvenimo pilnatvė pajūryje sirtakio ritmu.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!