Pagrobtosios Elenos sugrąžinimas

2018 Nr. 9–10 (488–489), Tomas Bakučionis

Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos valdymo laikotarpiu Valdovų rūmuose 1636 metais buvo pastatyta pirmoji itališka opera Lietuvoje „Elenos pagrobimas“. Jos libretą parašė Vladislovo Vazos sekretorius Virgilio Puccitelli (Virdžilijus Pučitelis), o muziką, spėjama, galėjo sukurti tuometinis rūmų kapelmeisteris italas Marco Scacchi (Markas Skakis). Operos partitūra neišliko, mūsų laikus pasiekė tik jos libretas.

Marco Scacchi tėvynainis Marco Vitale, lietuvių violončelininko, senosios muzikos propaguotojo Dariaus Stabinsko paskatintas, ėmėsi neeilinio iššūkio – sukurti (o gal ir atkurti) visą operos „Elenos pagrobimas“ muziką.

Praeityje sunykusių ar kitaip pražuvusių meno vertybių atkūrimas visais laikais buvo ir bus karštų diskusijų objektas. Tarp meno kolekcionierių kadaise sklandė anekdotas, kad legendiniam Pablo Picasso esant gyvam buvo žinoma apie 2000 jo darbų, o po mirties šis skaičius padvigubėjo... Suprantama, įžymių menininkų, ypač tapytojų, kūrinių klastotės, kad ir kaip talentingai padarytos, vis vien lieka klastotėmis. Kitaip žiūrima į atkuriamą architektūros paveldą, sunykusius ar sunaikintus objektus. Antai Štutgarto (Vokietija) senamiestį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje britų ir amerikiečių bombonešiai beveik nušlavė nuo žemės paviršiaus: XVIII a. Viurtembergo herzogų Naujieji rūmai (Neues Schloss) buvo sugriauti iki pamatų, ne ką geriau pasisekė miesto Evangelikų katedrai (Stiftskirche) ir Senajai viduramžių piliai (Altes Schloss). Vis dėlto miesto piliečių bendruomenės spaudžiamas Badeno-Viurtembergo žemės Landtagas 6-ajame dešimtmetyje priėmė sprendimą (vieno balso persvara...) atstatyti sugriautus Naujuosius rūmus. Nors naivu būtų tikėtis, kad rūmai atstatyti absoliučiai autentiškai, tokių paveldo atkūrimo pavyzdžių, ypač Vokietijoje, rastume ne vieną.

Lietuva taip pat nesyk buvo nusiaubta karo audrų, tačiau paradoksalu tai, kad didesnę dalį mūsų materialiojo paveldo sunaikino ne karo audros, o okupacinių valdžių veiksmai. Taip nutiko ir LDK valdovų rūmams. Jų atkūrimas visuomenėje kėlė daug diskusijų tiek dėl pačios koncepcijos (pirmiausia dėl išlikusios ikonografinės medžiagos patikimumo), tiek dėl išlaidų ir būsimos naudos santykio. Kad ir kaip ten būtų, bent mano akys dar nepriprato prie rūmų šiaurinio korpuso sienos prilipdyto stiklinio lifto (turbūt ir nepripras...). Neteko matyti, kad vokiečiai, atkurdami savo istorinius pastatus, lipdytų tokius disneilendiškus blizgučius. Vis dėlto jau kitąmet švęsime atstatytų Valdovų rūmų dešimtmetį...

Rugsėjo 8 ir 9 dienomis tapome išskirtinio istorinio renginio Valdovų rūmuose – operos premjeros „Elenos pagrobimas“ – liudininkais. Tiesa, kiek nuvilianti detalė: spektakliui buvo pasirinkta šiauriniame korpuse esanti renginių salė, bet ši erdvė suprojektuota taip, kad joje nėra jokios akustikos, ji „padaroma“ elektronikos priemonėmis. Man kartais atrodo, kad užaugo keista projektuotojų karta, kuri mus žūtbūt stengiasi pripratinti tik prie stiklinių pastatų, sintetinės akustikos ir dirbtinės ventiliacijos tarsi prie sintetinių gėrimų ir bulvių traškučių.

Tačiau šiuo atveju akustika yra tik detalė. Esmė – kompozitoriaus Marco Vitale autentiškam libretui sukurta (arba pritaikyta) nauja muzikinė medžiaga. Klausydamasis operos sąmoningai atsiribojau nuo fakto, kad jos muzikinis audinys yra sukurtas šiemet, ir tam nereikėjo pastangų. Marco Vitale išties meistriškai sudėliojo visas audinio detales į vientisą stilingą tų laikų paveikslą. Apie tai bylojo ankstyvajam barokui būdinga harmoninė kalba, melodikos vingiai, arijų ir rečitatyvų santykis, stilingi, kontrapunktiški instrumentiniai intarpai. Tačiau režisūrinė idėja – opera kabarete – manęs neįtikino, ir ne todėl kad ji prasta per se, bet kad blaškė kai kurios klišės, perimtos iš kino, cirko ir kitų žanrų. Šios režisūrinės idėjos realizavimas ir pats režisieriaus Claudio Levati sukurtas personažas man priminė kino genijaus Woody Alleno triukus. Na, gal ir buvo šmaikštu, bet...

Neįtikėtinai didelį darbą nuveikė atlikėjų komanda – lietuvių, lenkų, ispanų dainininkų bei instrumentininkų ansamblis. Ypač džiugu dėl Lietuvos solistų, pagrindinių vaidmenų atlikėjų Rūtos Vosiliūtės (Elena), Noros Petročenko (Aetra), Viktoro Gerasimovo (Menelajas), Nerijaus Masevičiaus (Neptūnas, Jupiteris), kurie labai kruopščiai parengė vokalines partijas, jų sceninė plastika buvo įtikinama, subalansuota ir organiška (visko tiek, kiek reikia). Gerai pasirodė nedidelis operos choras: Edita Bagdonaitė-Venislovienė, Ieva Gaidamavičiūtė, Justina Orlovskytė (furijos, nimfos), Mindaugas Bargaila, Saulius Raulinaitis, Artūras Miknaitis, Mykolas Treščenkinas (chormeisteris Gintautas Venislovas). Gal šįsyk mažiau sėkmingi buvo solistų svečių pasirodymai – gal pritrūko vokalinės ištvermės (vis dėlto spektaklis trunka ganėtinai ilgai), gal svetimos sienos nepadėjo ar buvo kitų priežasčių, tačiau pasigedau tikslesnio intonavimo, aiškios artikuliacijos ir vokalo stabilumo. Nedidelis orkestras griežė labai ansambliškai, jautriai akompanavo solistams, išgirdome raiškius barokiškus instrumentinius intarpus, klausėmės puikaus ir išraiškingo basso continuo.

Tad savo istoriją palengva susigrąžiname, nors tai vyksta ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Akcentuojant šio projekto išliekamąją vertę, linkiu „Elenos pagrobimui“ tapti repertuariniu spektakliu, surasti savęs vertą erdvę, ir galbūt ne tik Valdovų rūmuose.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!