Saulius Sondeckis. Devyniasdešimtmetis

Dažnai yra kartojami Sokrato prieš mirtį pasakyti žodžiai, kad geram žmogui negali atsitikti nieko bloga nei jam gyvam esant, nei mirus. Ar ši prieš du su puse tūkstančio metų pasakyta mintis visada atitinka tikrovę? Ar pats gyvenimas neverčia ja abejoti?

Ilgus dešimtmečius Saulius Sondeckis buvo Lietuvos šviesulys. Jis šlovino ir garsino Lietuvą, kūrė jos istoriją, nešė džiaugsmą žmonėms. Ir štai staiga vieną dieną buvo pasakyta, kad viskas yra kitaip, kad viso to nebuvo. Jau mirusiam buvo mestas ir kitas – bjaurus, šlykštus – kaltinimas. Nors jį paneigė ir atmetė tie, kurie vieninteliai Lietuvos įstatymų yra įgalioti tokį kaltinimą iškelti ir suteikti jam teisinę galią, pačių kaltintojų tai nepaveikė, jų nuomonė nepakito. Nei faktų, nei įrodymų, kurie atitiktų griežtus teisinės ekspertizės kriterijus, – vien tušti, užgaulūs žodžiai. Po šio pribloškiamo precedento sunku nesusimąstyti, kas yra svarbiau, kas nulemia tiesą – ar žodis, prasilenkiantis su tikrove, sukeičiantis vietomis blogį ir gėrį, ar žmogaus dorai, garbingai nugyventas amžius, visų akivaizdoje atlikti didūs darbai?

Sondeckio nuveiktų darbų net nereikia vardyti – Lietuvoje užaugo kelios kartos, gyvenusios jo kūrybos erdvėje, įpratusios girdėti ir suvokti muziką taip, kaip jis ją atlikdavo; pasaulyje daugybė žmonių Lietuvos vardą siejo su Sondeckio ir jo orkestrų koncertais. Visa tai buvo gerai matoma, gerai žinoma. Bet buvo ir daugybė kitų darbų, apie kuriuos nei rašyta, nei kalbėta. Sondeckis juos tiesiog darė, nes niekas kitas to nesiimdavo, sau ant pečių naštos neužsikraudavo – vieni apie tai nepagalvodavo, kiti neturėdavo noro ir laiko, treti nematydavo asmeninės naudos. Sondeckis buvo kitoks – jis nelikdavo abejingas, negalėdavo numoti ranka. Toks jis buvo žmogus, tokios buvo jo vertybės.

Taip atsitiko su didžio trimitininko Timofejaus Dokšicerio devyniasdešimtmečio minėjimu, kurio sumanytojas ir rengėjas buvo Sondeckis. Dokšiceris Lietuvoje apsigyveno 1990 m. Jo žmona, žinoma keramikė Mona Račgus, buvo lietuvė, tremtinių vaikas. Sulig pirmąja Nepriklausomybės atgavimo aušra jie priėmė Lietuvos pilietybę, persikėlė gyventi iš Maskvos į Vilnių. Vienas iškiliausių Rusijos ir pasaulio muzikų, dabar jau nebe iš Maskvos, bet iš Vilniaus keliaudavo į koncertinius turus ir meistriškumo akademijas, kurių visame pasaulyje laukė gerbėjai, kolegos, jaunieji muzikantai. Taip buvo iki pat Dokšicerio gyvenimo pabaigos, jis mirė Vilniuje 2005 m.

Pasaulinio garso muzikas, penkiolika metų gyvenęs Lietuvoje, – ir visiška tyla čia... „Ne, taip negali būti ir nebus!“, – tuomet ryžtingai pareiškė Sondeckis, matydamas, kaip 2011 m. rudenį artėja Dokšicerio devyniasdešimtmečio sukakties data, bet nėra jokių ženklų, liudijančių apie kieno nors ketinimą pažymėti jubiliejų. Sondeckis ėmėsi aktyvių veiksmų.

Ką nors nusprendęs, Sondeckis jau nesustodavo, eidavo iki galo. Jis viską darydavo iš pagrindų, mąstė plačiai, mokėjo įvertinti, kas yra kas. Didį trimitininką pagerbti turėjo tokio pat rango muzikas, todėl pirmasis Sondeckio skambutis buvo trimitininkui virtuozui Sergejui Nakariakovui. Sondeckį su juo siejo labai artima ir ilga draugystė – pirmąkart Sergejų išgirdo, kai šis dar buvo vaikas. Susižavėjęs išskirtiniu jaunojo muzikanto talentu, energingai ėmėsi kurti jo artistinę karjerą – susisiekė su keliais žymiausiais Europos impresarijais, ir kaip per stebuklą jau tais pačiais metais, Sondeckio vedamas, Sergejus išėjo į prestižinių festivalių, elitinių koncertų salių scenas.

Nakariakovo atvejis apskritai unikalus. Jis autodidaktas – groti trimitu išmoko be mokytojų pagalbos, vien klausydamasis Dokšicerio įrašų ir iš jų semdamasis patirties bei įkvėpimo. Savo jaunajam kolegai Sondeckis padarė ypatingą dovaną – supažindino jį su Dokšiceriu. Jie susitiko tik vieną kartą, Sondeckio namuose Vilniuje susikirto išeinančios žvaigždės ir kylančios žvaigždės keliai.

Praėjo daug metų, ir štai Sondeckis prašo Sergejaus paslaugos – kviečia prisidėti pagerbiant Dokšicerį. Sondeckio skambutis jaunąjį kolegą pasiekė, kai šis gastroliavo Amerikoje. Maestro išdėstė reikalą ir tuoj pat išgirdo net ne sutikimą, bet karštus padėkos žodžius už siūlymą dalyvauti tokiame gražiame renginyje.

Bendraminčių Sondeckis rado ir Lietuvoje – jis visada pasižymėjo nepaprastu sugebėjimu burti žmones. Jį parėmė Lietuvos pūtikai – į projektą entuziastingai įsitraukė Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, kuriam tuomet vadovavo profesorius Algirdas Budrys. Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), pagrindinis Sondeckio koncertinis partneris Lietuvoje paskutiniu jo kūrybinės veiklos dešimtmečiu, užtikrino dalyvausiąs baigiamajame koncerte. Tvarkyti einamuosius reikalus Sondeckiui padėjo Lietuvos muzikų sąjunga.

Sondeckio surengtas Dokšicerio devyniasdešimtmečio minėjimas virto nedideliu festivaliu. Pirmasis koncertas (gruodžio 12 d.) įvyko Valstybiniame Vilniaus Gaono muziejuje, dalyvavo Nakariakovas ir orkestras „Trimitas“. Tai buvo kaip jubiliejaus minėjimo prologas. Kitas renginys (gruodžio 13 d.) įvyko Taikomosios dailės muziejuje, čia ne tik muzikuota: Sondeckis pasidalijo prisiminimais apie savo draugystę ir bendradarbiavimą su Dokšiceriu, buvo perskaitytas pranešimas apie ilgą didžio trimitininko kūrybos kelią, paskui Nakariakovas, pritariant pianistui Dariui Mažintui, atliko kamerinę programą.

Dokšicerio pagerbimo renginių kulminacija tapo koncertas Nacionalinėje filharmonijoje (gruodžio 14 d.). Pasirodė Nakariakovas ir nuostabi pianistė iš Belgijos Maria Meerovich, paskutinę akimirką pakeitusi negalėjusią atvykti Nakariakovo seserį Verą, griežė Klaipėdos kamerinis orkestras. Skambėjo Mozarto kūriniai, Arbano „Venecijos karnavalas“, Šostakovičiaus Koncertas fortepijonui, trimitui ir orkestrui. Atlikimas pakerėjo, publika sukėlė ovacijas. Tą vakarą pirmą kartą po 2004-ųjų konflikto Sondeckis išėjo į Nacionalinės filharmonijos sceną ir atsistojo prie dirigento pulto. Deja, tai buvo ir paskutinis kartas...

Kodėl tik Sondeckiui susirūpinus, pradėjus „skambinti varpais“, buvo prisimintas ir pagerbtas Lietuvoje gyvenęs pasaulinio garso muzikas? Iš esmės tą patį, nors ir šiek tiek kitaip suformuluotą klausimą iškėlė ir į jį atsakė Leonidas Donskis savo esė „Kur gyvena atmintis?“ Apmąstymams filosofą pastūmėjo epizodas iš žymaus JAV džiazo trimitininko Arturo Sandovalio koncerto 2006 m. „Kaunas Jazz“ festivalyje. Trimitininkas paklausė publikos, ar ji ką nors žino apie Timofejų Dokšicerį. Atsiliepė vos keli balsai, didžioji publikos dalis tylėjo. Štai kaip Donskis aprašė tą, jo žodžiais tariant, „stulbinantį dialogą“: „Timofejus Dokšiceris – nuostabus trimito pedagogas ir muzikantas, – tarė Sandovalis. – Aš noriu pagerbti jo atminimą ir skirti jam kūrinį. Ar šioje salėje yra jo žmona?“ Atsistojo nedidelė kukli moteris – Dokšicerio našlė. „Ačiū Jums“, – linktelėjo jai Sandovalis.“[1]

Amerikiečio pūtiko prisimintas Dokšiceris ir Lietuvos publikos reakcija tapo savotišku Donskio apmąstymų leitmotyvu apie istorinę atmintį, dabarties būtį, apie mus pačius. Filosofo įžvalgos nuskambėjo kaip verdiktas: „Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus sukuriančios, įsteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur. Mes raminame ir guodžiame save pasakomis apie tai, kad mes, o ne kas nors kiti saugome savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti galintis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš esmės yra mūsų kognityvinis ir egzistencinis dialogas su mūsų pačių ir visos mūsų jautrumo bei sentimento bendruomenės buvimu pasaulyje. Kiti mumyse randa, ką mes prarandame. Mes mirštame, kada pamirštame, kaip pasakytų Milanas Kundera.“ [2]

Donskio esė buvo paskelbta 2012 m. sausio 5 d., taigi jau po Sondeckio organizuotų Dokšicerio devyniasdešimtmečio renginių. Sondeckis šio teksto nebuvo skaitęs, bet jame išdėstytos mintys buvo ir jo tiesa. Jis saugojo atmintį, kad ir kokia ji būtų, nelaukė, kad kas Kitas primintų, kas ir kaip yra buvę, sau pačiam prisiėmė šią funkciją, ją vykdė ir kitus kvietė prie jo prisijungti. Šia prasme Sondeckis ir pats buvo Kitas. Todėl aštuoniasdešimt trejų, senas ir ligotas, jis užsibrėžė tikslą pagerbti didįjį Dokšicerį, išreikšti jam padėką. Tai ir padarė.

Dokšiceriui skrti renginiai Vilniuje nepraėjo nepastebėti – pasaulis (Kiti) tai išgirdo, pamatė, įvertino. JAV reziduojanti Tarptautinė trimitininkų gildija, autoritetingiausia pasaulio trimitininkų profesinė organizacija, rašė: „Vilniuje, Lietuvoje, Maestro Saulius Sondeckis surengė trijų dienų koncertų seriją savo ilgamečiam draugui ir kolegai [Dokšiceriui] pagerbti. Koncertuose dalyvavo jauni talentingi trimitininkai, įvairūs Lietuvos orkestrai, į visų trijų dienų koncertines programas buvo įtraukti nepamirštami Sergejaus Nakariakovo pasirodymai. Renginiuose suskambo ir Dokšicerio Benge trimitas, kuris dabar yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje ekspozicijoje.“[3]

Sondeckio ryžtas grąžinti atminimą apie Dokšicerį ir jį kuo plačiau paskleisti buvo kaip mėginimas nepasiduoti Donskio įžvelgtai užmaršties tendencijai, priešintis jai. Tąkart Sondeckiui pavyko...

Donskio teksto žodžiai apie Sandovalio koncerte viešai pagerbtą Dokšicerio našlę paliečia dar vieną labai jautrią temą, kuri netikėtai susisieja su aktualiu šių dienų kontekstu.

Tarsi visiems suprantama, kad netektį sunkiausiai išgyvena artimieji. Tokią akimirką pasakytas šiltas, nuoširdus užuojautos žodis palengvina žmogų užgulusią praradimo naštą, padeda nesijausti tokiam vienišam. Donskio aprašytas epizodas būtent apie tai – apie jautrumą, žmoniškumą, vidinę kultūrą.

Sondeckio atveju buvo kitaip – jau po jo mirties plačiai paskleista netiesa stipriausiai smogė artimiesiems. Su jais net nebuvo bandyta susisiekti, o paaiškėjus, kad pateikta informacija neatitinka tikrovės, jų atsiprašyti. Jie paprasčiausiai ignoruoti. Ar, remiantis Donskio išdėstyta logine konstrukcija, dabar jau ir žmoniškumo reikia semtis iš Kitų, ar pagarba ir dėmesys artimui jau nėra civilizuotam žmogui privaloma vertybė?

Sondeckio nebėra. Kiti nuolat primena mums apie šį didį žmogų. Štai vos keli pavyzdžiai: 2017-aisiais Vienos „Kozerthause“ surengtas koncertas „In memoriam“, dedikuotas Sondeckiui; koncertą Maestro atminimui skyrė į Vilnių atvykęs Vladimiras Spivakovas. Ta pati tendencija ir 2018-aisiais – Sauliaus Sondeckio devyniasdešimtmečio metais. Sankt Peterburgo Ermitažas, pasaulinės šlovės muziejus, plačiai anonsavo jubiliejinį Sondeckio koncertą, kuriame pakvietė dalyvauti Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestrą (70 žmonių!), iškilius solistus ir chorą iš Sankt Peterburgo. Ketvirtį amžiaus Sondeckis vadovavo Ermitažo orkestrui, jam buvo suteiktas garbingas muziejaus muzikos kolekcijos kūrėjo vardas, ir dabar, plačiai ir skambiai, jam reiškiamaas dėkingumas už tai, kad buvo drauge, kad kartu tarnavo didžiam menui, didžiai kultūrai. Vadinasi, pildosi Donskio žodžiai, vadinasi, Kiti neleidžia pamiršti Sondeckio.

Kitiems Sondeckis yra svarbus, o mums?.. Koks bus mūsų atsakas į Kitų iniciatyvas, kokie Vilniuje vyks Sondeckio jubiliejiniai renginiai?

Žmogui būdinga tikėti laiminga pabaiga. Sokratas išsakė mintį apie gerą žmogų lydinčią gėrio aurą. Jam antrino Donskis, aiškinęs, kaip išsaugoma atmintis ir neleidžiama pamiršti žmogaus nuveiktų gerų darbų. Ar šios įžvalgos nereiškia, kad istorinėje perspektyvoje blogio žodis, nežiūrint jo momentinės galios, yra bejėgis prieš gerus darbus? Juk tai jie lieka žmonių atmintyje, tai jie, o ne pykčio ir pavydo pagimdytas, sumaištį ir šaltį nešantis blogio žodis turi prasmę ir išliekamąją vertę. Tad kaskart džiaugdamiesi Sondeckio per ilgą gyvenimą atliktų darbų vaisiais, nepamirškime, kam už tai esame dėkingi, nepalikime šios privilegijos vien tik Kitiems.