Scenos įvaizdis: iššūkis ar estetika?

Kalbėti apie įvaizdžio svarbą žmogaus asmeniniame ir profesiniame gyvenime neretai gana keblu, nes kiekvienas pagrįstai nori būti mylimas, gerbiamas ir vertinamas už tai, koks jis yra, o ne už tai, koks parodomas pasitelkus įvaizdžio formavimo priemones; tokiu atveju kyla baimė prarasti savo tikrąjį „aš“.

Su įvaizdžio problema susiduria ir scenos žmonės. Jie labai daug metų gludina profesinius įgūdžius, atsisakydami vaikams, paaugliams, jaunuoliams įprastų pomėgių ir laisvalaikio, tad jiems nelengva pasakyti, kad tas didžiulis darbas nebūtinai garantuos sėkmingą karjerą. Būtina suvokti: žiūrovas ateina pamatyti reginio (šou), kurio sudedamosios dalys yra ir atlikėjo ištobulintas talentas, ir gerai apgalvotas bei pateiktas įvaizdis, todėl scenoje svarbu atrodyti, o ne tik būti, t. y. žiūrovui atlikėjas turi tapti reginiu.

Svarstant, kokį scenos įvaizdį verta rinktis, dažnai apsiribojama tik grožio kriterijumi. Tačiau sąvoka „gražu“ kiekvienam yra skirtinga, tad priimant sprendimus pirmiausia reikia atsakyti į kelis klausimus:

▪ Kokia jūsų tikslinė auditorija, kas yra jūsų talento gerbėjai?

Nuo atsakymo priklausys kiti įvaizdžio formavimo aspektai, nes tai, kas patinka roko fanui, nebūtinai patiks klasikinio vokalo gerbėjui.

▪ Nuspręskite, kokią žinią apie save norite pateikti.

Ne paslaptis, kad siekdami būti išgirsti renkamės, ką pasakyti ir kaip kalbėti, o reginiu jūs taip pat galite kalbėti.

▪ Kokio tikslo siekiate ta žinia?

Neužtenka atsakymo, kad norite būti išgirstas, pamėgtas, kad norite parodyti savo išskirtinumą. Reginių industrijoje gausu talentingų, gražių ir išskirtinių asmenybių, todėl šios industrijos instrumentais siekiama, kad siunčiama žinia apie jus praneštų bent vieną „S“, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai kalbėtų apie skandalą, seksą, smurtą. Čia jau galima pamąstyti, kokia strategija – grožio ar bjaurumo – labiau pasiteisins. Pavyzdžiui, puikiai žinomas menininkas Marilyn Mansonas (tikrasis vardas Brianas Hugh Warneris) devinto dešimtmečio pabaigoje įkūrė roko grupę ir scenos įvaizdžio pagrindu pasirinko bjaurumą, t. y. būti negražiam. Jo grimas, kostiumai, deklaruojama ideologija šokiravo, jis transliavo dvi „S“ – skandalą ir smurtą, įvaizdžiu tiesiogiai ir netiesiogiai siuntė žinią, kad yra pavojingas asmuo.

Buvusi Merilyn Mansono žmona Dita von Teese pasirinko priešingą scenos įvaizdžio strategiją – grožį. Radikaliai keisdama prigimtines ypatybes grožio pramonės priemonėmis ji transliuoja visas tris „S“ – seksualumą, skandalą (dėl radikaliai pakeistos išvaizdos) ir smurtą (įvaizdyje dominuojančios spalvos kalba apie seksualiai pavojingą moterį). Faktas, kad Dita von Teese, nors ir trumpai, buvo susituokusi su Merilyn Mansonu, lemia dar didesnį skandalą, jiedu kaip gražuolė ir pabaisa įkūnijo skandalingą priešingybių sąjungą.

Kalbant apie atlikėjo tikslinę auditoriją, t. y. gerbėjus, svarbu žinoti, kad žmonės skirtingai priima naujienas ar mados reiškinius. Konservatyvūs klausytojai ir žiūrovai pirmenybę visada teiks laiko ir tradicijų patikrintiems dalykams – jie rinksis A. Vivaldi „Keturis metų laikus“, atliekamus tradiciniais instrumentais, ir nepritars Vanessos Mae elektrinio smuiko skleidžiamiems garsams. Tačiau tokie gerbėjai yra patys lojaliausi, jeigu jie jus pamilo, tai amžiams.

Novatoriai – žmonės, pametę galvas dėl naujovių. Jie žūtbūt norės pamatyti, išgirsti, patirti tai, kas nauja, net jeigu tam didžioji pasaulio dalis nepritaria. Šios grupės žiūrovas nebus lojalus vienam atlikėjui ar žanrui, jis visada ieškos, kaip patenkinti naujovių troškimą, netgi jei tai kainuoja didžiulius, gal net neadekvačius pinigus.

Evoliucionistai (evoliucija – lėtas kitimas) į naujienas žvelgia santūriai. Pavyzdžiui, jie mėgsta klasikinę muziką, tačiau nėra nusiteikę prieš jos aranžuotes džiazo ar kito žanro stiliumi. Evoliucionistai sudaro didžiausią galimos tikslinės auditorijos dalį, todėl pastaruoju metu vis daugiau klasikinės muzikos atlikėjų į savo repertuarą įtraukia įvairių žanrų kompozicijas. Aptariamoji grupė nebus lojali tik vienam žanrui ar atlikėjui, o jų sprendimą apsilankyti vieno ar kito muziko koncerte gali lemti jiems imponuojančių asmenų pasirinkimas. Taigi šios grupės poreikį ateiti jūsų paklausyti ar pamatyti reikia nuolat stimuliuoti. Ir tas stimulas gali būti tiek jūsų talentas ir profesionalumas, tiek scenos įvaizdis.

Išsiaiškinus tikslinę auditoriją, svarbu nuspręsti, kas formuos atlikėjo (grupės) sceninio įvaizdžio idėją. Tai gali būti jis pats, prodiuseris, režisierius, meno vadovas ar fotografas. Aiškus pasirinkimas padeda išvengti blaškymosi tarp kelių idėjos teikėjų ir nuosekliai dirbti įvaizdžio kūrimo komandai: dizaineriams, stilistams, grimuotojams, scenos dailininkams, apšvietimo specialistams ir kt. Neturint idėjinio vadovo chaosas neišvengiamas.

Dažnai įvaizdžio samprata nėra tiksli. Apranga, jos priedai, šukuosena, makiažas – tai dar ne visas įvaizdis. Ir asmeninis gyvenimas paprastai skiriasi nuo sceninio įvaizdžio.

Įvaizdį formuojantys asmeninio gyvenimo elementai:

▪ kasdienio gyvenimo erdvės;

▪ kūno sandara (ūgis, svoris, odos spalva ir kt.);

▪ asmens istorija;

▪ socialiniai vaidmenys (juos lemia kasdienis gyvenimas);

▪ kasdienio gyvenimo kostiumas – visa tai, kas „uždedama“ ant asmens: apranga ir jos priedai, šukuosena (spalvos, forma ir kt.), makiažas, įdegis, kvepalai, tatuiruotės, auskarai, implantai ir kt.;

▪ aplinka – daiktai, gyvūnai, greta esantys žmonės.

Tie patys elementai atsispindi ir scenos įvaizdyje, tačiau svarbu nepamiršti, kad joje nereikia demonstruoti kasdienybės ir buities. Buities iliuzija galima tik tuo atveju, jei tai padeda kurti reginį žiūrovams.

Įvaizdį formuojantys sceniniai elementai:

▪ atlikėjo profesinės veiklos erdvės – koncertų salė, televizijos studija, kurioje duodamas interviu, ir pan.;

▪ kūno sandara (ūgis, svoris, odos spalva ir kt.), amžius ir jį apibūdinantys požymiai, laikysena, manieros, gestikuliacija, kvapas, veidas (prakaituojantis, išbalęs, nuraudęs, pamėlusios lūpos), kalbėjimas (garsiai, tyliai), balso tembras, intonacijos, kalbos kultūra (taisyklinga kalba, žargonas ir kt.);

▪ atlikėjo istorija, kuriama iš asmeninio bei profesinio gyvenimo įvykių (išsilavinimas ir laimėjimai, pažintys su garsiais žmonėmis), pažiūras atspindinčių spaudoje, televizijoje ir kitur viešai pasakytų minčių, įrašų socialiniuose tinkluose ir kt.;

▪ scenos vaidmenys (personažai). Jie paprastai lieka scenoje, bet kartais su atlikėju „keliauja“ ir jam nužengus nuo scenos. Tai gali būti sąmoningai pasirinkta įvaizdžio idėja;

▪ sceninis kostiumas. Jo paskirtis gali būti tokia pati, kaip ir kasdieniame gyvenime (apsaugoti nuo klimatinių veiksnių, liudyti statusą, suteikti psichologinį komfortą, saviraiškos galimybes ir kt.), tačiau jis turi daryti įspūdį ir reginiui suteikti įtaigumo. Svarbu prisiminti, kad „Nebus antro karto geram pirmam įspūdžiui sudaryti“ (Mary Kay Ash);

▪ aplinka: dekoracijos, rekvizitas, apšvietimas, lydintys asmenys, gyvūnai. Tai, kas yra šalia atlikėjo, veikia scenos įvaizdį. Pavyzdžiui, jei gatvėje pastebėtumėte besibūriuojančią minią, kurios centre būtų be paliovos fotografuojantys garsių žurnalų fotografai, su mikrofonais brautųsi reporteriai ir operatoriai, jūs tikrai pamanytumėte, kad toje minioje atsidūrė ypatingas asmuo ar asmenų grupė. Tokia aplinka savaime sukurią paveikų įspūdį, kurio ir reikia sceniniam įvaizdžiui sukurti.

Sceninį įvaizdį pelnytai galima vadinti vizualinės komunikacijos dalimi, nes reginiu atlikėjas siunčia tam tikrą žinią. Įvaizdis tapo neatsiejama muzikantų ir kitų atlikėjų profesinės veiklos elementu, šou aplinkoje jis be žodžių per kelias sekundes perteikia tai, ką norint pasakyti kitu būdu prireiktų daug fizinių ir intelektinių pastangų ir laiko.

Savo įvaizdį kuriate ir tuomet, kai manote, kad nieko nedarote, t. y. nesinaudojate įvaizdžio formavimo priemonėmis. Įvaizdis kalba visada. Tačiau jūs galite rinktis, apie ką jis kalbės.