Vieno chorvedžio gyvenimo istorija

2018 Nr. 9–10 (488–489), Algis Zaboras

Šiais metais žinomam Lietuvos choro dirigentui ir pedagogui Algirdui Lopui būtų sukakę devyniasdešimt, tačiau gražaus jubiliejaus jis nesulaukė, mirė prieš 8 metus.
Spausdiname Algirdo Lopo atsakymus (2002-06-04) į prof. Algio Zaboro klausimus apie chorvedžio profesiją, Lietuvos chorinę kultūrą.

– Kas lėmė chorvedžio profesijos pasirinkimą?

– Niekuomet nesiruošiau tapti chorvedžiu, norėjau būti automobilių inžinieriumi. Bet gyvenimas susiklostė kitaip.

Sovietų valdžiai Šilutės lageryje įkalinus tėvą, netekome maitintojo, reikėjo kaip nors užsidirbti duonos kąsnį. Namuose buvome pamokyti muzikos, neblogai grojau fortepijonu. Mane, akompanuojantį Kauno operos teatro chorui, išgirdo Klemensas Griauzdė ir pasiūlė stoti į Klaipėdos muzikos mokyklą. Kadangi jau buvau prakutęs groti, buvau paskirtas į antrą Povilo Pokrovskio fortepijono klasės kursą. 1949 m. baigiau fortepijono specialybę[1], o kadangi tais metais stoti į konservatoriją nesiruošiau (tėvas buvo baustas pagal 58 str.[2]), Griauzdė pasiūlė pasimokyti antros specialybės – chorinio dirigavimo. Ją baigiau 1950 m. Mokiausi vienus metus J. Karoso klasėje, bet pagrindinis dirigavimo mokytojas buvo Klemensas Griauzdė. Jis supažino su simfoninio orkestro instrumentarijumi ir Muzikinio teatro repertuaru.

Teko diriguoti „Eglę žalčių karalienę“, kuriai muziką parašė Jonas Švedas, J. Offenbacho operetę „Perikola“ , B. Aleksandrovo muzikinę komediją „Mažoji Giuzel“, I. Dunajevskio operetę „Laisvasis vėjas, R. Planquetteˊo komišką operą „Kornevilio varpai“, G. Rossini „Sevilijos kirpėją“. Savarankiškai pastačiau „Pelenę“ pagal K. Griauzdės muziką, parašiau muziką vaikiškam spektakliui „Raudonoji gėlelė“. Paruošiau „Eugenijų Oneginą“, bet dėl netikėto Muzikinio dramos teatro uždarymo premjera neįvyko.

Griauzdė patarė man parašyti vieną sonatos dalį bei pjesę ir bandyti stoti į kompoziciją.

1950 m. stojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją, išlaikiau egzaminus į chorvedybą ir kompoziciją. Netrukus buvo uždrausta paraleliai studijuoti dvi specialybes, tad pasirinkau chorvedybą. Pasirinkimą lėmė tai, kad šioje srityje mano žinios buvo kur kas platesnės, turėjau didesnį praktinį bagažą ir geriau grojau nei kiti studentai. Tai leido man baigti studijas per 4 metus.

Kodėl skubėjau gauti diplomą? Pokarinis gyvenimas buvo gana sunkus, 1948 m. gimė sūnus Vakaris (dabar žinomas muzikas), todėl norėjau kuo greičiau atsistoti ant kojų.

Kokių savybių reikia chorvedžiui?

– Jis, kaip ir simfoninio, kamerinio ar pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas,

privalo būti labai išsilavinęs muzikas, kitaip neturės kolektyvo pasitikėjimo.

– Ar jis turi būti ir pedagogas?

– Sakyčiau, gal daugiau psichologas. Kolektyve svarbu pažinti kiekvieną žmogų, suprasti jo siekius, galimybes tobulėti. Puikiausias muzikantas gali būti vidutinis dirigentas ir mažai išmanantis pedagogas, ir tada jo kolektyvas nepasieks didesnių pergalių.

– Kaip vertinate chorvedžių rengimą Lietuvoje? Ar egzistuoja lietuviška chorinio dirigavimo mokykla?

– Mes mokėmės iš savo mokytojų. Vieni jų gavo išsilavinimą Vakaruose – Paryžiuje, Berlyne, Leipcige, kiti Rytuose – Maskvoje, Petrograde, Varšuvoje. Kažkokiu būdu tos dvi kultūros buvo apibendrintos.

Negaliu tvirtinti, kad turime išskirtinę dirigavimo mokyklą, kad ji skiriasi nuo pasaulinių mokyklų. Lietuvos kolektyvai dalyvauja įvairiuose festivaliuose, konkursuose, ir jeigu jie laimi prizines vietas, tai, reikia manyti, mūsų chorinis menas ir jį puoselėjantys dirigentai niekuo nenusileidžia kitų tautų atstovams.

Man, be studijų Vilniaus konservatorijoje (prof. Povilo Bekerio dirigavimo kl.), teko 2 metus studijuoti Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, baigiau kursus Taline, Rygoje, Minske, Vakarų Europoje. Geriausiai esu susipažinęs su Weimaro aukštąja muzikos mokykla, su jos profesoriumi Gertu Frischmuthu esu pažįstamas jau 17 metų. Ne kartą teko būti jo pamokose, choro studijoje. Lankiau įvairių kolektyvų repeticijas, teko stebėti, kaip daromi Leipcigo radijo ir televizijos choro garso įrašai. Taigi galiu teigti, kad nepastebėjau visiškai skirtingo požiūrio į chorinį dirigavimą.

– Kas žmones traukia dainuoti chore?

– Kiek esu pastebėjęs, „užkratą“ jie gauna mokyklos suole. Buvęs Klaipėdos teatro meno vadovas ir režisierius Juozas Gustaitis mums, jauniems žmonėms, sakė: „Menas yra tokia bjauri bacila, kuria apsikrėtęs žmogus gali tik apsigydyti, bet neišgyti.“ Ir tai yra šventa tiesa. „Ąžuoliuko“, „Liepaičių“, „Dagilėlio“, „Gintarėlų“ ar panašiose mokyklose vaikai „užkrečiami“ taip, kad be dainavimo neįsivaizduoja savo tolesnio gyvenimo. Man teko 40 metų dirbti chormeisteriu ir dirigentu vyrų chore „Aidas“ (choro įkūrėjas J. Vanagas). Pastebėjau, kad tie žmonės, kurie buvo dainavę mokykloje ar universitete, be choro jau negali apsieiti. Be to, repeticijos, gastrolės suartina žmones, choras tampa lyg šeima, jų gyvenimo dalimi.

– Koks sėkmingas choro organizavimo receptas?

– Jei būtų universalus receptas... Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių.

Viena, kai organizuoji chorą mokykloje, kur jo visi dalyviai yra vienoje vietoje, sutampa jų užimtumo laikas ir pan. Visai kita situacija, kai kalbame, pavyzdžiui, apie valstybinius chorus – į juos skelbiami konkursai, sudaromos atrankos komisijos ir t. t. Kaip ieškoti potencialių choristų? Iš savo praktikos galiu pasakyti: jokia reklama, jokie skelbimai neduoda rezultatų. Efektingiausias būdas, kai esami choristai atsiveda savo draugus ar gimines.

Ar reikia į chorą priimti visus norinčius? Sunkus klausimas. Esu pastebėjęs, kad tie, kurių silpna klausa ir vokaliniai įgūdžiai, labiau nori dainuoti. Bet priėmus silpnesnį dainininką, kiti choristai ima skųstis: „Maestro, jis nepataiko į toną, trukdo, jo reikia atsisakyti.“

Vis dėlto nėra žmogaus be klausos, pamažu jis „prisidainuoja“, per 2–3 metus pasiveja ir net pralenkia savo kolegas tiek vokalo brandumu, tiek klausos aštrumu.

Dar svarbu, koks dainavimo chore tikslas.

Man teko dirbti Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurioje mokėsi vien vyrai (jų buvo daugiau kaip 100). Direktorius man pareiškė, kad į chorą privalau priimti visus be išimties. Meninis choro lygis direktoriui nebuvo svarbus, jis norėjo, kad būsimasis partinis darbuotojas, dirbsiantis periferijoje, suprastų, kas yra mėgėjiškas menas. Jis teigė, kad pats nepamėginęs, žmogus niekuomet negalės gerai suprasti kultūrinio saviveiklinio judėjimo. Ir aš su juo sutinku.

Kai mirė prieš tai kaimo kapelai vadovavęs klarnetininkas Gediminas (užmiršau jo pavardę), buvo pakviestas Jurgis Gaižauskas. Kapelos vyrai grojo neblogai, bet „iš ausies“. Gaižauskas pareikalavo, kad jie išmoktų muzikinį raštą ir grotų iš natų. Ko gero, Jurgis buvo susitaręs su direktoriumi, nes kai vyrai nuėjo skųstis („atsirado, matai, čia toks kompozitorius, kuris reikalauja groti iš natų“), direktorius paprašė jų partinių bilietų ir į juos įrašė, kad per 2 mėnesius privalo išmokti muzikinį raštą... Ir išmoko, ir iki šiol Jurgiui dėkingi.

– Kas yra gera repeticija?

– Pagrindinė sąlyga – geras lankomumas. Sakykim, chore yra 40 narių, o repeticijoje dalyvauja 15–20. Repeticija gali būti gera, bet nedalyvavusiems teks mokytis kitą kartą, o tiems, kurie buvo praėjusioje repeticijoje, jau neįdomu. Kuo geresnis lankomumas, tuo greičiau galima pasiekti rezultatų.

Į repeticiją vadovas turi ateiti pasiruošęs, susiplanavęs darbą kaip ir kiekvienas mokytojas, einantis į pamoką. Negali atsinešęs naują kūrinį mokytis kartu su choru. Geriausia mokomą kūrinį mokėti atmintinai (aš taip stengdavausi). Jei moki choro partijas, darbas sutrumpėja perpus.

Geras choro skambesys priklauso nuo teisingo vokalo formavimo, kurio pamatas – kvėpavimas. Kiekvienas chorvedys turi savo vokalinių pratimų.

Kuo geresnė chorvedžio kvalifikacija, jo dirigavimo technika, tuo aukštesnis choro meninis lygis, gražesni rezultatai.

– Ar choro vadovui būtina bendrauti su dainininkais ne darbo metu?

– Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad būtina. Domėjimasis choro dalyvio gyvenimu, žinojimas, kokios jo bėdos namuose ir darbe, kodėl praleido repeticiją, labai suartina vadovą su choristu.

– Dirigentai ir dirigentės – ar tarp jų yra lemtingų skirtumų?

– Tikrai nėra. Yra puikių dirigenčių ir blogų dirigentų, tik moterims dirbti kur kas sunkiau, nes nemažai laiko atima vaikų auginimas. Bet esama pavyzdžių, kai viską sugebama suderinti.

– Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamasis choro repertuarą?

– Daug kas lemia repertuaro politiką. Pirmokams niekuomet neduosime dainuoti kantatų, kaip ir suaugusių kolektyvui – vaikiškų dainų.

Vyrų chorui „Aidas“ perėjus į Krašto apsaugos ministerijos pavaldumą, pasikeitė ir repertuaras, reikėjo išmokti karinės tematikos, žygio dainų. Buvęs Radijo ir televizijos choras privalėjo dainuoti viską, ką parašo mūsų kompozitoriai, nes viena iš svarbiausių choro užduočių buvo kūrinių įsigijimo komisijai pateikti naujų lietuvių autorių kūrinių įrašus ir jais papildyti radijo fondus

O šiaip repertuaras parenkamas atsižvelgiant į choro pajėgumą, nes aukščiau bambos neiššoksi. Be to, jei norima dainuoti, pavyzdžiui, renesanso ar baroko muziką, dirigentas privalo išmanyti, kaip turi būti atliekamas tokio stiliaus kūrinys.

Pastaraisiais metais choras „Jauna muzika“ surengė ne vieną seminarą, kuriame dalyvavo žymūs užsienio dirigentai, romantinės ar baroko muzikos žinovai. Tokie seminarai be galo naudingi, jie plečia akiratį. Reikia pasakyti, kad mūsų geriausių chorų vadovai jau turi supratimą apie įvairių stilių muziką.

– Lietuvos chorai XXI amžiuje. Kur einame, kaip einame ir kur turėtume eiti?

– Aš ne orakulas ir pasakyti, kur mes turėtume nueiti, negaliu. Man atrodo, kad einame pasižvalgydami, matydami, kas aplink mus – latviai ir estai, lenkai ir rusai, vokiečiai. Per TV ir radiją girdime geriausius kolektyvus, į juos lygiuojamės. Nemanau, kad lietuvių chorinė muzika atsiskyrusi nuo kitų ir kad turėtų eiti kokia nors labai skirtinga kryptimi. Visas chorinis judėjimas eina į aukštesnę pakopą.

Prieš 50 metų nei Filharmonijos, nei RTV chorai nebūtų galėję įveikti tokių kūrinių, kokius atliekame šiandieną. Kita vertus, niekas tokių kūrinių ir nerašė. Galima teigti, kad dabar chorai lengviau susidoroja su techniškai sunkiais kūriniais, dainuojama sudėtingiausia muzika. Taip ir turi būti. Anksčiau buvome atsilikę nuo latvių, estų, kurie dainų šventes pradėjo rengti anksčiau už mus, bet, manau, daug kur esame juos paviję. Praeityje Rygos kamerinis choras „Ave Sol“ buvo stebuklas, o dabar mūsų „Jauna muzika“ ne ką blogesnis.

– Kokius teigiamus ir neigiamus chorinės kultūros poslinkius pastebėjote po Nepriklausomybės atkūrimo?

– Džiugu, kad dabar nemažai stiprių kolektyvų atstovauja Lietuvos chorinei muzikai pasaulyje.

Neigiama tai, kad dabar, palyginti su tarybiniais metais (kad ir kokie jie buvo blogi), chorinis judėjimas nebėra toks masinis. Anksčiau vos ne kiekvienas kolūkis, gamykla, įstaiga turėjo didesnį ar mažesnį chorelį, tautinių šokių kolektyvą, kaimo kapelą. Per tą masiškumą, šiaip ar taip, buvo prusinamas periferijos, kaimo žmogus. Dabar šito nėra. Nei gamyklos, nei įstaigos nebesugeba išlaikyti vadovo (o ir nenori to daryti). Gal mūsų verslininkai milijonieriai iki meno dar nepriaugę, nes nelinkę jo remti.

– Kokią norėtume turėti lietuvišką chorinę muziką?

– Esama nemažai talentingų kompozitorių, rašančių labai įdomią muziką, niekuo nenusileidžiančią Europos ir kitų žemynų kūrėjams.

– Jeigu būtumėt ištremtas į kitą planetą, kokius chorinės muzikos kūrinius pasiimtumėte?

– Nežinau... Ko gero, pasiimčiau „Lietuva brangi“. Ir užtektų.

 

 

ALGIMANTAS LOPAS

Gimė 1928 m. gegužės 12 d. Joniškyje. Pirmąsias muzikos žinias gavo iš vargonininkų J. Dragūno ir J. Pėželio. Vėliau mokėsi Kauno 8-ojoje gimnazijoje ir kurį laiką dirbo koncertmeisteriu Valstybės teatre.
1946–1950 m. Klaipėdos muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu (dėst. P. Pokrovskis) ir diriguoti (dėst. Juozas Karosas). Mokydamasis dirbo koncertmeisteriu ir dirigentu Klaipėdos muzikiniame dramos teatre.
1950–1954 m. choro dirigavimą studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dėst. Povilo Bekerio klasėje) ir dirbo koncertmeisteriu.
1951–1958 m. – Lietuvos valstybinio dramos teatro muzikinės dalies vedėjas, nuo 1955 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo 1977 m. – docentas, nuo 1990 m. – Lietuvos muzikos akademijos Choro dirigavimo katedros profesorius.
Nuo 1966 m. apie du dešimtmečius vadovavo neakivaizdinio skyriaus choro studijai, choro dirigavimą dėstė ir Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos katedroje. Išugdė daugiau kaip 100 kvalifikuotų chorvedžių.
1961–1967 m. vadovavo Vilniaus tarybinės partinės mokyklos vyrų chorui, vokaliniams ansambliams, solistams ir kaimo kapelai. Keletą metų buvo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto dainų ir šokių liaudies ansamblio „Šviesa“ chormeisteris, daug metų dirbo Vilniaus miesto vyrų ir moterų chorų „Aidas“ chormeisteriu, nuo 1961 m. buvo Respublikinio muzikos mokytojų mišriojo choro chormeisteris ir dirigentas.
Nuo 1976 m. – Vilniaus miesto vyrų choro „Aidas“ meno vadovas ir vyr. dirigentas. 1993 m. choras perėjo Vilniaus karininkų ramovės žinion.
A. Lopo vadovaujamas choras „Aidas“ yra koncertavęs Rumunijoje ir Bulgarijoje, ne kartą – Vokietijoje. Lietuvos dainų švenčių konkursuose pelnė prizinių vietų, dalyvavo I (1994) ir II (1998) pasaulio lietuvių dainų šventėse, padarė įrašų Lietuvos radijuje ir televizijoje.
Iš stambesnių „Aido“ meniškai interpretuotų kūrinių minėtini V. Budrevičiaus requiem „Brolių kapuose“, G. Šukio Mišios Kristaus Rūpintojėlio garbei, J. Concone „Petite messe sovenelle complete“, A. Vivaldi kantata „Gloria“, J. Brahmso „Rapsodija“, Ch. Gounod „Prie svetimų upės krantų“, chorai iš Verdi operų ir Händelio oratorijos „Mesijas“.
A. Lopas buvo dainų švenčių konsultantas, chorų apžiūrų ir konkursų koncertmeisteris, I respublikinio vyrų chorų sąskrydžio (1963), I respublikinės moksleivių dainų šventės (1964), II pasaulio lietuvių dainų šventės (1998) dirigentas.
Parašė mokslo tiriamųjų darbų, muzikinių straipsnių ir chorų koncertų recenzijų, sudarė daug dainų rinkinių, sukūrė dainų chorams ir muziką dramos bei televizijos spektakliams.
Mirė 2010 m. rugsėjo 4 d.

 

[1] Sūnus Laurynas Vakaris Lopas priduria, kad baigė su pagyrimu, vadinamuoju raudonu diplomu.

[2] Sovietinio Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis atsakomybę už politinius nusikaltimus.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!