Vienos valstybinė opera iš arčiau

Šių metų pavasarį teko išskirtinė galimybė regėti vieno garsiausių pasaulyje operos teatrų – Vienos valstybinės operos – gyvenimą iš arčiau, susipažinti su šia milžiniška meno „mašina“ ir jos struktūromis. Straipsnis gimė manant, kad su Lietuvos skaitytojais verta pasidalinti įspūdžiais ir pamėginti sugriauti kai kuriuos pas mus gyvuojančius mitus apie vakarietiškus teatrus. Suprantama, subjektyvumas neišvengiamas, vis dėlto manau, kad įžvalgos apie Vienos valstybinę operą pasirodys pagrįstos.

Veiksmas prasideda šių metų kovą, kai stebėtojas, palankioms aplinkybėms susiklosčius, „įkrinta“ į Vienos valstybinės operos gyvenimo sūkurį. Jau kovo 3 dieną stebimas P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ netikėtai nuvilia ir kiek apgriauna Vienos operos mitą. Tenka pripažinti, kad rusų muzika nėra stiprioji šio teatro sritis, veikiausiai Vienos tradicijai nelabai suprantama slavų agogika ir jos naudojimas muzikoje. Jau įžangoje girdėti nepateisinamas solfedžiavimas, funkcijų dėliojimas bei linijos skaidymas. Jokio romantinei rusų muzikai taip būdingo mąslumo, jausmingumo, net tam tikros egzaltacijos. Ausį rėžia ir skandalinga kai kurių solistų bei choro rusų kalbos tartis, net ir Lenskiui, čekų tenorui Pavelui Cernochui, sunkiai sekasi susidoroti su šia profesionalui privaloma užduotimi. Atlikėjams mažai padeda prancūzų kilmės dirigentas Louisas Langrée.

Neaišku, ar repeticijų stoka, ar veikalo istorinės epochos ir kultūrinės tradicijos neišmanymas pakišo koją „Eugenijaus Onegino“ atlikimui. Bet kurio lietuvių profesionalios muzikos klausytojo toks atlikimas veikiausiai netenkintų, tačiau Vienos publika liko sužavėta. Žinoma, neturėtume pamiršti ir turistų gausos teatre. Kita vertus, tikėtina, kad dėl gana skaudžiai susiklosčiusių istorinių Lietuvos kultūrinio gyvenimo aplinkybių išsilavinęs Lietuvos operos lankytojas geba geriau įvertinti rusų romantinės muzikos atlikimą nei išsilavinęs Vakarų Europos operos lankytojas. Matyt, net ir globalios kultūros teatrui tolimesnės muzikinės tradicijos veikalas dažnai būna sunkiai įveikiama užduotis.

2018 metais austrai švenčia nacionalinei kultūrai gana svarbaus, bet mums mažai žinomo kompozitoriaus Gottfriedo von Einemo gimimo 100 metų sukaktį. Nuošalyje neliko ir svarbiausias šalies operos teatras, šiai išskirtinei progai pastatęs kompozitoriaus operą „Dantono mirtis“ (Dantons Tod). Sudėtingos muzikinės kalbos opusas, neįprasta mišrių metrų struktūra, besikeičiančios smulkios ritminės vertės, menka tonalinė trauka atlikėjams sukuria ypatingus iššūkius. Tai viena iš priežasčių, kodėl pasaulyje ši opera statoma gana retai. Tam reikia išskirtinių resursų ir atlikėjų, ką Vienos valstybinė opera gali sau leisti. Tačiau net ir jai nepavyko profesionaliai pastatyti veikalo, jautresnę klausą turintį klausytoją trikdė netikslios intonacijos ir ritminės vertės.

Operos siužetas nukelia į revoliucijos palaužtos, jakobinų diktatūros kamuojamos beužgimstančios Prancūzijos respublikos laikus. Dantonas – vienas žymiausių Didžiosios Prancūzijos revoliucijos veikėjų. Tačiau, kaip visuomet, revoliucija pradeda ryti savo kūrėjus ir pareikalauja buvusio tautos herojaus Dantono kraujo. Naikinant senąsias vertybes, gimsta radikalios filosofinės idėjos, bandoma sukurti naują žmogų. Dantonas atsiduria diskusijų dėl tikrosios žmogaus egzistencijos prasmės ir įtempto politinio veiksmo centre. Išskirtinai parankus istorinis siužetas leidžia vystyti įtemptą dramaturginę liniją. Kitais atvejais kritikuotina kompozitoriaus muzikinė kalba šioje dramoje randa tinkamą lauką. Klyksmas, isterija, nesiliaujantis giljotinos dunksėjimas, reikalavimai vis naujų aukų ir kraujo – puiki terpė klasteriams, atonalumui bei tam tikra prasme chaotiškai muzikinei kalbai. Kaip ir visa profesionali muzika, ši taip pat turi tam tikrą sistemą bei kompozicinę logiką, o tai iš atlikėjų reikalauja nepriekaištingo intonavimo ir ritmikos pojūčio. Suomių dirigentė Susanna Mälkki, nors ir labai stengėsi, su šiais uždaviniais nesugebėjo susidoroti, kompozitoriaus organizuotas chaosas virto neorganizuotu atlikimo chaosu. Priežastys – prasta manualinė dirigavimo technika, atlikėjų susiklausymo ir repeticijų stoka.

Sena Vienos valstybinės operos tradicija – „Parsifalio“, paskutinės Richardo Wagnerio operos, rodymas prieš Velykas, Didžiąją savaitę. Kristaus aukos tema puikiai tinka ypatingai metų progai ir randa atgarsį katalikiškos Vienos publikos nuotaikose. Rimtis ir susikaupimas, diktuojamas Wagnerio muzikos, teatre jaučiamas nuo pirmos repeticijos. Garsaus dirigento Semyono Bychkovo dirigavimo technika ir partitūros išmanymas padeda perteikti menkiausią muzikinę frazę, bet nesuskaidoma ir nepametama bendra monumentaliosios Wagnerio operos dramaturginė linija. Britų tenoras Christopheris Ventrisas – vienas garsiausių šių laikų Parsifalio vaidmens atlikėjų, jį 2008–2010 metais dainavo Bairoito festivalyje. Kartais garsus vardas tėra fikcija, tačiau šiuo atveju akivaizdu puikus vaidmens suvokimas, jungiant kiekvieną muzikinę frazę su režisūriniu sumanymu, ypatingas jautrumas garsui. Stebino visos solistų trupės profesionalumas, ansambliškumas. Vis dėlto nedaug pasaulio operos teatrų gali pasigirti kokybiškais Wagnerio veikalų pastatymais. Reikia turėti galvoje, kad Wagneris – vokiškos muzikavimo kultūros dalis, o tokios muzikos atlikimas yra viena stipriųjų Vienos valstybinio operos teatro pusių.

Nepamirštama ir R. Wagnerio „Valkirija“ su švedų dramatiniu sopranu Iréne Theorin (Brunhilda), Christopheriu Ventrisu (šį kartą Zygmundas), vokiečių sopranu Simone Schneider (Zyglinda). Galima tik pavydėti Vienos operai prestižo, ryšių ir finansų, leidžiančių sukviesti vienus geriausių Wagnerio atlikėjų. Jų patirtis daugiausia lėmė visos operos atlikimo kokybę.

Įdomus paskutinės R. Strausso operos „Kapričas“ pastatymas. Libreto idėją pasiūlė vienas didžiausių XX amžiaus mąstytojų rašytojas Stafanas Zweigas, jį rašė Clemensas Kraussas ir pats R. Straussas. Viskas vyksta ikirevoliucinėje vis dar Burbonų valdomoje Prancūzijoje, pilyje šalia Paryžiaus. Veiksmo pagrindas – nesibaigianti saloninė diskusija, kuris menas, muzika ar poezija, didingesnis ir kuriam iš jų turėtų būti teikiama pirmenybė. Tai klausimas ir apie menų santykį pačioje operoje, tad „Kapričas“ iš dalies yra opera apie operą. Reikėtų pabrėžti, kad tai brandžios R. Strausso muzikinės kalbos kūrinys. Operos trupė ganėtinai gerai susidorojo su sudėtinga partitūra, pagyrimo vertas vokiečių dirigentas Michaelis Boderis. Ir dar kartą išryškėjo Vienos operos pranašumas statant vokiečių kūrėjų opusus.

2018 metų Vienos valstybinės operos gala koncertas. Šį kartą jis dedikuotas teatro garbės primadonai Editai Gruberovai jos 50 metų koncertinės veiklos proga. Edita Gruberova – vienas garsiausių ne tik mūsų amžiaus, bet, kas galėtų paneigti, ir visos žmonijos istorijos koloratūrinių sopranų. Ji dainavo žymiausiuose pasaulio operos teatruose, koncertavo su iškiliausiais šio ir praėjusio amžiaus menininkais – Luciano Pavarotti, Karlu Böhmu, Herbertu von Karajanu, Plácido Domingo, José Carrerasu, Jessye Norman, Nikolausu Harnoncourtˊu. Edita Gruberova, net ir po tiek metų sceninės patirties, išlaikė neįtikėtiną formą: trečios oktavos dolcissimo garsai piano dinaminėje skalėje, neįtikėtini obertonai, girdimi net ir visam orkestrui grojant gana garsiai. Ką jau kalbėti apie dramaturginį vaidmens suvokimą – nei garbingas amžius, nei jokios kitos aplinkybės netrukdė primadonai pasinerti į jaunos Violetos vaidmenį. Tai iliustruoja įsimintinas įvykis repeticijoje, kai atlikėjai baigus ariją ir aidint orkestro ovacijoms, nedelsiant duodamas ženklas tęsti toliau, nes per daug sunku išeiti iš taip giliai išgyvenamo vaidmens. E. Gruberova spinduliuoja aukščiausią profesionalumą, nepaprastą erudiciją ir, pirmiausia, reiklumą sau. Tai aukščiausios prabos menininkė visais atlikimo meno aspektais.

Šiame straipsnyje pateikti tik keli Vienos valstybinėje operoje patirtų įspūdžių pluošteliai. Apibendrinant galima pasakyti, kad Vienos scenoje galima išvysti skirtingiausių kultūrinių tradicijų ir įvairiausios muzikinės kalbos pastatymų, čia pasirodo daugybė geriausių pasaulyje menininkų, kuriuos tarsi magnetas traukia garsiojo teatro prestižas. Tačiau Vienos valstybinė opera, siekdama pasipelnyti iš publikos, neišvengia komercinių pastatymų, dėl to krinta atlikimo kokybė. Daugumai einamųjų spektaklių skiriama tik viena repeticija, atlikėjai nespėja iš vienokio muzikos stiliaus sėkmingai „peršokti“ į kitą. Didžiuma operos dainininkų ir dirigentų yra kviestiniai atlikėjai, todėl dažnai pritrūksta laiko veikalo dramaturgijai atskleisti. Tačiau pagirtina Vienos operos vadybinė sistema, teatras veikia kaip gerai organizuotas bičių avilys.