Čiurlionio kūrybos tyrimai akademinėje erdvėje

Turbūt daugelis pritars, kad Čiurlionis mums yra ypatingos svarbos, kultinė asmenybė, Lietuvos kultūros veidas, šiuolaikiškai kalbant, mūsų brendas užsienio šalių intelektiniuose sluoksniuose. Čiurlioniui dėmesio nestinga ir tėvynėje, ir už jos ribų, jo kūryba nuolat aktualizuojama naujomis monografijomis, studijomis ar netgi komerciškai – paveikslų atspaudais ant šokolado ar saldainių dėžučių. Paradoksalu, tačiau visa tai vyksta labiau asmenine iniciatyva, nes valstybės dėmesys iškilioms asmenybėms dažniausiai pasireiškia proginiais renginiais, minėjimais, geriausiu atveju jų metų paskelbimu. Akivaizdu, kad viso to nepakanka, proginiai vienkartiniai dalykai greitai pamirštami. O galėtų būti kitaip – valstybė turėtų pastebėti ir skatinti kruopščią ir ilgai trunkančią tyrėjų veiklą, nes fundamentalūs darbai, kurių dar labai trūksta, nedaromi priešokiais tam tikroms progoms. Taigi ar neturėtų būti skatinama visuomenės akistata su Čiurlionio ir kitų iškilių Lietuvos ir pasaulio menininkų kūryba, kuri turtina dvasią, nepaliauja stebinti ir žavėti?

Tokios mintys kilo dalyvaujant tarpdalykinėje mokslinėje konferencijoje „M. K. Čiurlionis ir kontekstai“, kurią, pasitinkant menininko gimtadienį, surengė Lietuvos muzikos ir teatro akademija drauge su Lietuvos kultūros tyrimų institutu ir M. K. Čiurlionio namais Vilniuje. Konferencija pratęsė nuo 2003 metų rengiamo tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su Čiurlioniu“ studijų savaitės tradicijas.

Konferencijoje kompozitoriai, muzikos atlikėjai, menotyrininkai, muzikologai, kultūros filosofai dalijosi naujausiomis čiurlionistikos tyrimų įžvalgomis ir aktualijomis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorė dr. Judita Žukienė, sveikindama konferencijos dalyvius, pabrėžė, kaip svarbu kiekvienai tyrėjų ir klausytojų bei žiūrovų kartai rasti savąjį kelią į Čiurlionio pasaulį. Čiurlionio provaikaitis, Čiurlionio namų Vilniuje direktorius pianistas Rokas Zubovas ir muzikologas, daugelio Čiurlionio kūrybos tyrimams skirtų konferencijų vadovas LMTA docentas Rimantas Astrauskas džiaugėsi išaugusiu akademiniu tyrimų lygiu.

Žaviu meniniu akcentu – Čiurlionio Noktiurno garsais – renginį pradėjo Virginija Unguraitytė-Levickienė, visai neseniai LMTA apgynusi meno daktaro disertaciją, kurios svarbiausias įžvalgas pateikė pranešime „Perskaityti rankraštį: M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui“. Ji išsamiai ištyrė Čiurlionio variacijų Sefaa Esec ir Besacas rankraščius, palygindama skirtingas jų redakcijas, atkūrė originalius Čiurlionio tekstus ir jų redakcinius papildus.

Muzikologė ir vargonininkė Jūratė Landsbergytė pranešime „Romantizmo ištakos: maironiškasis Čiurlionio kūrybos kontūras“ ieškojo abiejų menininkų kūrybos sąsajų. Muzikologė Rūta Skudienė dėmesį sutelkė į prieš septynerius metus vykusio „Vilnius Jazz“ atidarymo koncerte skambėjusią Liudo Mockūno ir Arturo Bumšteino kompoziciją „Homage to M. K. Č.“, kurios šokiruojančioje muzikinėje kalboje buvo galima įžvelgti Čiurlionio kūrybos motyvų ir idėjų reminiscencijų.

Meno filosofas ir dailininkas Stasys Mostauskis pranešime „M. K. Čiurlionio tapyboje vaizduojama tikrovė – kas tai?“ mokslinį diskursą pakreipė filosofinės problematikos link. Čiurlionio vaizduojama tikrovė nėra tapati akimi regimai tikrovei, nes greta matymo žinojimas vaidina vis svarbesnį vaidmenį, abstrakcija tampa regimosios tikrovės alternatyva.

Meno filosofas, dailėtyrininkas akademikas Antanas Andrijauskas pranešime „Čiurlionio fantazijos ir vaizduotės galia: tapybinės klajonės svajų pasaulio bekraštybėse“ gvildeno menininko kūrybos konteksto problematiką pasitelkdamas pasaulines aktualijas, drąsiai keldamas nūdienos problemas ir skaudulius. Anot prelegento, vaizduotės galia Čiurlioniui neprilygo niekas, jam įgimtas kolorito skambesys, spalvos muzikalumo jausmas, ypatingas santykis su gamta, gebėjimas girdėti kitiems negirdimus garsus, matyti kitiems nematomas spalvas, formų pirmapradiškumo ieškojimas. A. Andrijauskas pasidalijo mintimis apie šiuolaikinėje meno Mekoje – Paryžiaus Pompidou centre – matytą grandiozinę parodą, skirtą modernizmui, kurioje Čiurlionio kūryba nusipelno užimti deramą vietą. Pastebėta, kad istoriografinių Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimų fone labai trūksta morfologinės kūrybos ir kūrybos proceso analizės. Kontekstas padeda suprasti tekstą, tačiau tyrimai stringa, nes trūksta Čiurlionio laiškų vertimų, nėra iki šiol išleistų pamatinių tekstų. Kur užsienietis galėtų pasiskaityti apie Čiurlionį anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų kalbomis? Beje, Čiurlionio laiškai seniai išversti (iš lenkų kalbos vertė Radoslawas Okuliczius-Kozarynas), tačiau jų leidyba Nacionalinėje M. K. Čiurlionio galerijoje stringa jau antrą dešimtmetį.

1000. dabartinis Lietuvos kultūros tyrimų instituto vadovas dr. Rasius Makselis nagrinėjo neoplatonizmo atbalsius Viačeslavo Ivanovo (1866–1949) straipsnyje „Čiurlionis ir menų sintezės problema“. V. Ivanovas Čiurlionio kūrybą komentuoja per III a. filosofo Plotino idėjų prizmę, mato, kad Čiurlionis siekia peržengti trijų dimensijų pasaulio ribas. Dailė, anot Ivanovo, yra artikuliacija erdvėje, muzika – artikuliacija laike, todėl sintezė galima, kai pasiekiamas transcendentinis lygmuo.

Menotyrininkė ir dailininkė dr. Salomėja Jastrumskytė pranešime „Privatumo kontempliatyvumas ir estetiškumas M. K. Čiurlionio epistoliarikoje“, pasitelkusi kasdienio gyvenimo estetikos principus, tyrinėjo Čiurlionio privatumo išgyvenimus Leipcige, subuitintą tikrovę, pastebėdama, kad bet koks atsitraukimas nuo jos sukuria estetinį santykį.

Provokatyvus ir nuotaikingas Giedriaus Kuprevičiaus pranešimas „Aktualusis Čiurlionis“ filosofinius svarstymus sugrąžino į dabartį. Kompozitorius apmąstė savo vingiuotą Čiurlionio pažinimo kelią nuo paprasto vaikiško neigimo iki gilaus susižavėjimo. G. Kuprevičiaus sąlytis su Čiurlionio kūryba yra labai produktyvus – prisiminkime prieš keletą metų įvykusią baleto „Čiurlionis“ premjerą Nacionaliniame operos ir baleto teatre, jo iš rankraščių atkurtą, naujai orkestruotą stambios formos vėlyvojo laikotarpio kompoziciją „Dies irae“ ir kitus. Pranešėjas pastebėjo, kad šiandien ypač aktuali akademinio kūrinių katalogo reikmė, nes skirtingų autorių naudojami skirtingi tų pačių kūrinių šifrai, opusai, pavadinimai sukuria didelę painiavą.

Prof. R. Zubovas aptarė naujausias reikšmingas čiurlionistikos publikacijas: pranešimų rinkinį „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje“ (sudarė dr. Nida Gaidauskienė), knygas „Čiurlionio namai Vilniuje: istorija ir veikla“ (sudarė Nida Gaidauskienė ir Rokas Zubovas), Viktorijos Daujotytės „Sofija“.

Konferencijos meninę dalį įrėmino du ryškūs akcentai: italų pianisto Daniele Buccio ir Roko Zubovo Čiurlionio kūrinių koncertai. Romos Šv. Cecilijos konservatorijos ir Albano Bergo akademijos dėstytojas, kompozitorius, muzikologas ir pianistas Daniele Buccio parengė specialią koncertinę programą iš vėlyvojo laikotarpio Čiurlionio kūrybos rankraščių. Atlikėjas skambino kūrinius ta eilės tvarka, kaip jie buvo sukurti, sustodamas ten, kur baigdavosi natų rankraštis, t. y. taip, kaip jie užrašyti paties kompozitoriaus. Atlikėjas mano, kad non finito principas, kurį naudojo kompozitorius, yra ypač modernus, savotiška nūdienos aktualija. Straipsnio autoriui, buvusiam Jadvygos Čiurlionytės studentui, kompozitoriaus sesuo rodė brolio rankraščių puslapį, kuriame nebuvo jokių prieraktinių ženklų, ir teigė, kad kompozitorius girdėjo muziką ir tik sau pasižymėdavo tai, ko reikėtų neužmiršti, o tai, kas buvo aišku ar kartodavosi, tiesiog nematė reikalo perrašinėti. Nors nebuvo jokių prieraktinių ženklų, sesuo teigė, kad tai yra Des-dur preliudas, kurį ji vaikystėje girdėjusi brolį skambinant.

Roko Zubovo koncerte skambėjo ankstyviausi kompozitoriaus opusai – pirmosios dainelės, skirtos kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, Trys Varšuvos preliudai, mazurkos, kurių keletą prisiminė ir iš klausos užrašė Viktorija Hempliova, liaudies dainų „Sėjau rūtą“, „Kas bus, močiute, kas bus?“ išdailos.

Konferencijos pabaigoje buvo aptarti straipsnių ir almanachų (išleisti penki rinkiniai) leidybos ir sklaidos pasaulyje klausimai, numatytos būsimos temos, nes Čiurlionio genijus generuoja daugybę neatsakytų klausimų, kurie skatina tyrėjus ieškoti atsakymų ir nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta.

Renginio mecenatas – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, padedantis puoselėti čiurlionianos mokslinių tyrinėjimų ir sklaidos tradicijas.