Festivalis „Piano au Musée Würth“ – tarp eklektikos, maratono ir neginčijamos kokybės

2018 Nr. 11–12 (490–491), Gabrielė Sližytė

Prancūzijoje kiekvienais metais vyksta apie penkis šimtus klasikinės muzikos festivalių, tačiau nereikia manyti, kad kiekvienas jų turi ilgametę istoriją. Festivaliai gimsta ir miršta, o idėjos keliauja iš rankų į rankas prisikeldamos vis kitokiu pavidalu. Daug tarpusavyje nesusijusių dalykų gali sukurti naują įvykį, net instrumento atsiradimas kartais paskatina idėją.

Lapkričio 9–18 dienomis Elzaso mieste Eršteine vykęs festivalis „Piano au Musée Würth“ (Fortepijonas Würtho muziejuje) savo istoriją pradėjo prieš trejus metus, šiame muziejuje atsiradus nuostabiam „Steinway & Sons“ fortepijonui. Nors muziejus yra tik už poros valandų kelio nuo Paryžiaus ir, rodos, galėtų laisvai pritraukti sostinės publiką, muziejaus direktorės Marie-France Bertrand politika buvo kitokia. Festivalio tikslas – atgaivinti jau dešimt metų veikiantį Würtho šiuolaikinio meno muziejų siūlant aukštos meninės kokybės koncertus Eršteino publikai ir, svarbiausia, prisidėti prie Elzaso regiono kultūrinio patrauklumo didinimo.

Šiais metais festivalio meno vadovo Olivier Erouartˊo pasirinkta tema „Muzikų kartos“ iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti ganėtinai paprasta, tačiau repertuaro ir kūrinių žanrų eklektika suteikė gaivumo jausmą. Galų gale nepaprastai preciziška organizacija ir tikslumo komfortas atlikėjams bei publikai tik patvirtino festivalio užsibrėžtus aukštus tikslus ir renginių kokybę.

Pastaruoju metu Prancūzijoje darosi sunku rasti festivalį, kuris nesiūlytų bent vieno renginio jaunai publikai. Žinoma, tokia tendencija vyrauja daugelyje pasaulio šalių, jos priežastys gana aiškios – koncertai šeimoms padeda gauti valstybės ar miesto finansinę paramą. Nors festivalis „Piano au Musée Würth“ rengiamas privačiomis muziejaus lėšomis, vyraujančios tendencijos neaplenkė ir jo.

Kaip viena iš daugelio galimybių priartėti prie būsimos publikos (šito reikia bent tikėtis) festivalio organizatoriai puikiai pasinaudojo surengdami valandos trukmės susitikimą su džiazo pianistu André Manoukianu.

Nereikia manyti, kad tik klasikinė muzika susiduria su publikos atnaujinimo problema. Taip nutiko ir džiazui, ilgai laikytam intelektualų pomėgiu. Priartinti vaikus, tikriausiai dar nebuvusius džiazo muzikos koncerte, prie improvizuojančio atlikėjo, suteikiant išskirtinę galimybę užduoti jam įvairiausių klausimų, buvo vienas esminių festivalio momentų. Tiesą sakant, organizatoriai būgštavo, ar vaikai išdrįs kalbėti, įsijausti į jaunų žurnalistų vaidmenį. Bet vaikai, susidomėję pianisto gebėjimu groti be partitūros, nesiliovė klausinėję. Ar jūs atradote savo meną, ar išmokote jį daryti? Ar jūs labiau mėgstate groti užsimerkęs? Ar galėtume improvizuoti, jei dabar užlipusi į sceną jums pagročiau pjesę?

Šeštadienis ramiai baigėsi André Manoukiano rečitaliu ir jo naujo solinio albumo „Apatride“, jungiančio rytietiškus ritmus ir melodijas su vakarietiško džiazo tradicijomis, pristatymu, o sekmadienio dienotvarkė panėšėjo į maratoną. Paskutinę festivalio dieną buvo galima išgirsti net keturis koncertus, kurie publikai buvo pasiūlyti ne kaip varginantis ar neįmanomas dalykas, bet kaip galimybė praleisti visą dieną muziejuje.

Rytinis koncertas, kuriame pianistė Inga Kazantseva ir aktorius Jeanas Lorrainas pristatė Franciso Poulenco kompoziciją „Histoire de Babar“ (Babaro istorija), buvo skirtas visai šeimai. Pianistės preciziškas muzikinio teksto atlikimas nublanko prieš deklamuojamas Jeano de la Fontaineˊo eiliuotas istorijas. Tokie tekstai, kaip „Žiogas ir skruzdėlė“ ar „Varnas ir lapinas“, skaitomi skambant Čaikovskio, Prokofjevo, Musorgskio ir Beethoveno muzikai, atskleidė nuostabų Jeano Lorraino tembrą, jo raiški, bet neperspaudžiama tartis ir įtikinamos intonacijos idealiai tiko šiam nekasdieniam vaidmeniui.

Tuoj pat po pačiame muziejuje siūlomų vėlyvųjų pusryčių ir parodos „Namibija – naujos kartos menas“ aplankymo laukė kitas koncertas. Nors jauni muzikantai – smuikininkas Emmanuelis Coppey, garsaus prancūzų violončelininko Marco Coppey sūnus, ir pianistas Guillaumeˊas Bellomas – Brahmso ir Beethoveno antrąsias sonatas atliko „taip, kaip reikia“, vis dėlto tai labiau priminė Paryžiaus konservatorijos studentų rečitalį nei interpretaciją, galinčią padėti geriau atskleisti jau daugybę kartų girdėtus kūrinius. Bet, žinoma, viskas nebuvo taip blogai, nes retai atliekama Nino Rotos Sonata smuikui ir fortepijonui pasiūlė tam tikrų melodinių naujovių.

Kvartetas „Florestan“, jau trisdešimt metų vienas aktyviausių Elzaso regiono ansamblių, ir pianistė Eveline Rudolf trečiame sekmadienio koncerte pateikė itin malonių netikėtumų. Tiesa, dvylikto Mocarto Koncerto fortepijonui (K. 414) transkripcija pernelyg neįtikino (puiki individuali kvarteto narių intonacija grojant kartu vietomis labiau priminė disonansų kvartetą), bet XX a. nepriklausomo prancūzų kompozitoriaus Mauriceˊo Journeau (1898–1999) Styginių kvartetas, op. 11, buvo tikras vakaro atradimas. Nicoje 1927 m. parašytas kūrinys skendi pietų šviesoje, jo klausantis negalima nepagalvoti apie akivaizdžią Ravelio įtaką. Journeau Kvartetas, sukurtas vienoje gražiausių Prancūzijos vietų, trykšta laime, melodingumu ir gyvenimo aistra. Gaila, kad kompozitoriaus pasiryžimas išlikti nepriklausomam ir rašyti muziką dėl malonumo lemia tai, kad nedaugelis muzikantų atlieka jo kūrinius.

Koncerto pabaigai buvo pasirinktas retai girdimas Reynaldo Hahno Kvintetas styginių kvartetui ir fortepijonui. Šis kompozitorius Prancūzijoje labiau žinomas savo melodijomis balsui, tačiau ir kita jo kūrybos dalis kupina žavesio, ką patvirtino kvarteto „Florestan“ ir pianistės Eveline Rudolf grojimas. Šį kartą buvo gerai pasirinkti tempai, daug tikslesnė intonacija, be skubos užbaigiamos frazės.

Legendinis pianistas Würtho muziejuje – taip organizatoriai pristatė baigiamąjį festivalio koncertą ir savo pažadą ištesėjo. Nors dažnai tokie žodžiai kaip „genialus“ ar „legendinis“ vartojami ne pagal paskirtį, pianisto ir dirigento Philippo Entremontˊo rečitaliui apibūdinti jie tiko geriausiai. 1934 metais gimęs ir vos aštuoniolikos debiutavęs Niurjoko „Carnegie Hall“, Philippas Entremontˊas vis dar nelėtina veiklos tempo. Jis yra pagrojęs daugiau kaip šešis tūkstančius koncertų, pasirodęs kartu su tokiais muzikos grandais, kaip Leonardas Bernsteinas, Pierreˊas Boulezas, Leopoldas Stokowskis ar Igoris Stravinskis, su jais įrašė albumų, buvo Naujojo Orleano filharmonijos, Denverio simfoninio ir Nyderlandų kamerinio orkestrų meno vadovas.

Tokio masto atlikėjo koncertas dažnai tampa metų įvykiu, tačiau nereikia tikėtis, kad jis bus įsimintinas vien dėl garsus vardo. Nors Philippo Entremontˊo koncerto programa nenustebino – dvi Beethoveno sonatos ir Schubertas, – tačiau tai, su kokia vidine jėga pianistas atgaivino puikiai žinomus kūrinius, pribloškė jau daug ką girdėjusią publiką. Beje, tik po koncerto sužinojome, kad likus keletui valandų iki jo pradžios Philippas Entremontˊas jo vos neatšaukė dėl prastos savijautos. Prisimenant bravūrišką Beethoveno interpretaciją, nepriekaištingą dikciją ir prasmingai atliekamus pasažus sunku patikėti, kad tą vakarą pianistas nebuvo labai geros formos. Festivalio meno vadovas Olivier Erouartˊas papasakojo savo įspūdžius iš Paryžiuje girdėto Karajano koncerto – klausydamasis maestro diriguojamo orkestro jis praradęs bet kokį kritinį jausmą. Akivaizdu, kad panašiai įvyko ir klausantis Philippo Entremontˊo. Koncerto pradžioje pagrotos Beethoveno sonatos Nr. 30, op. 109, ir Nr. 23, op. 57 (garsioji Appassionata), skambėjo nepriekaištingai, bet Šuberto sonata Nr. 21 (D960) pakeitė šios muzikos suvokimą. Dažnai atlikėjai joje mėgina atskleisti tam tikrą filosofinį pagrindą, tačiau retai įmanoma išgirsti tikrą muzikinį rezultatą. Per tokią ilgą karjerą Philippas Entremontˊas „prisijaukino“ Schuberto muziką ir dabar ją atlieka taip, kad atrodo, jog pats ją sukūrė.

Tiesą sakant, jau seniai teko lankytis tokiame eklektiškame festivalyje, per vieną dieną leidžiančiame išgyventi tiek skirtingų emocijų. Bet gal ir gerai, nes pasibaigus vienai dienai atrodo, jog prabėgo kelios. „Piano au Musée Würth“ uždarymo metu buvo paskelbta kitų metų tema – „Juokas muzikoje“. Juk eklektika ir juokas puikiai dera, ar ne? O festivalio komanda panašių idėjų nestokoja bent penketui metų į priekį.

 

Birštono vasaros menų akademija