Ką atstatydinama kultūros ministrė palieka būsimajam ministerijos vadovui

2018 Nr. 11–12 (490–491), Vytautas Juozapaitis

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, prieš dvejus metus pirmosiomis savo darbo dienomis pasiskelbusi, kad prieš ją buvę ministrai nieko gero nepadarė, o ji viską pakeis, porą metų kultūros sektorių drebinusi slaptomis pertvarkos schemomis, kurias anonimiškai kūrė jos politinė komanda, kartkartėmis šiurpinusi visuomenę neadekvačiu elgesiu, gruodžio 3 d. premjero atstatydinta traukiasi į nežinią.

Kultūros bendruomenė ironizuoja: pakilo kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas.

Pažadėjusi kultūros srityje nepalikti akmens ant akmens, ant kultūros kelio primėčiusi visokiausių aštrių akmenų, bet nepadariusi to, ką skelbėsi atliksianti perkraudama kultūros politiką ir ją suderindama visumos požiūriu, ministrė būsimam Kultūros ministerijos vadovui palieka išdraskytą ministeriją, iš kurios jos vadovavimo metu pasitraukė stipriausi ir gabiausi valdininkai. Palieka gąsdinimų, įtampų, priešpriešų atmosferą, kurią suderinti gali tik kultūros asmenybė, turinti administracinės patirties, kultūrinės nuovokos ir tikro pasiryžimo išgelbėti kultūrą ir ją puoselėti.

Pirmiausia šios srities bendruomenė laukia, kad naujas vadovas pasakytų, kaip išeivijoje kartodavo poetas ir redaktorius Kazys Bradūnas, jog „kiekvienas žmogus yra labai brangus, kiekvienas žmogus yra vertas dėmesio, brangintinas ir saugotinas“.

Kiekvienas!

Kiek žmonių, pažemintų dėl amžiaus, įžeistų dėl nepatikusių darbų ar šiaip neįtikusių, palieka į nežinią nueinanti ministrė! Ne veltui paskutiniais mėnesiais iš kultūrininkų vis dažniau girdėdavau baisų kaltinimą: „Ji naikina šviesą.“ Kultūros šviesą.

Bet šios pastabos ne apie nueinančią ministrę, o apie svarbiausius darbus, kurių ji neatliko per dvejus metus. Net nepradėjo, nors skelbėsi daranti ir tuoj tuoj baigsianti.

Tikroji svarbiausių kultūros politikos darbų situacija paaiškėjo lapkričio 30 d., kai ministrė atsakė į Seimo narių V. Kernagio ir R. Popovienės, dirbančių Kultūros komitete, klausimus – kolegos kultūros ministrės prašė pasiaiškinti dėl kultūros politikos strateginių darbų.

Norėdami įsitikinti, ar demokratiškai ir profesionaliai rengiami trys svarbiausi kultūros politikos atnaujinimo dokumentų projektai, numatyti Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje (150.1.–153 str.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 patvirtintame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane (2.3.6. darbo 1, 2, 3 p.), ar juos rengiant dalyvauja kultūros ir meno asociacijos, geriausi srities ekspertai, kolegos Seimo nariai šių metų lapkričio 14 d. kreipėsi į kultūros ministrę prašydami dalykiškai nurodyti, kokiais jos įsakymais ar ministerijos kanclerio potvarkiais buvo sudarytos darbo grupės, turėjusios sukurti minėtus projektus. Juoba kad daugybę kartų ministrė ir viceministrai Seimo Kultūros komitete buvo tvirtai pažadėję, jog Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo, svarbiausio valstybės įsipareigojimus kultūrai įvardinančio ir šią sritį visuminiu požiūriu suderinančio teisės akto, projektas bus parengtas laiku, kaip numatyta Vyriausybės programos įgyvendinimo plane – 2017 m. IV ketvirtį. Jį parengti turėjo Kultūros ir Finansų ministerijos kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, praėjusių metų Seimo sesijai Vyriausybės pateiktame įstatymų projektų pakete jau buvo numatytas šio projekto svarstymas parlamente. Deja, projektas Seime net nebuvo įregistruotas.

Antrą strateginį mūsų kultūros politikos atnaujinimo darbą – Lietuvos kultūros strategijos iki 2030 metų projekto parengimą – Kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija turėjo atlikti iki 2018 metų I ketvirčio, o šių metų IV ketvirtį, taigi dabar, gruodį, abi institucijos privalėjo pateikti ir strategijos įgyvendinimo priemonių planą – Nacionalinę kultūros programą.

Šie privalomi strateginiai darbai išvardinti ir Kultūros ministerijos vidiniame dokumente „LRV programos įgyvendinimo plano darbai ir veiksmai, už kurių įgyvendinimą atsakinga Kultūros ministerija“, jame nurodyta, kad už įstatymo projekto sukūrimą iki 2017 m. IV ketvirčio atsakingas kultūros viceministras Gytis Andrulionis ir Roberta Emilija Miliutienė (2.3.6. darbo 11 p.), už strategijos sukūrimą iki 2018 m. I ketvirčio – buvęs ministrės patarėjas Viktoras Bachmetjevas, Eglė Saudargaitė, Daiva Nazarovienė, Ieva Macijauskytė, Rūta Pileckaitė, Jadvyga Lisevičiūtė, Janina Krušinskaitė ir Gintaras Džiovėnas (2.3.6. darbo 12 p.), o už Nacionalinės kultūros programos, kuri ministerijos apraše vadinama kitaip nei Vyriausybės nutarime – Lietuvos kultūros strategijos įgyvendinimo priemonių planu, – parengimą atsakinga ta pati vykdytojų komanda (2.3.6. darbo 13 p.), programą įsipareigojama paruošti ir patvirtinti 2018 m. IV ketvirtį.

Seimo ir Vyriausybės nutarimuose dėl XVII Vyriausybės programos ypač pabrėžiamas teisės aktų kūrimo demokratiškumas, kolegialumas. Tai ypač akcentuojama kultūros ministrei privalomuose vykdyti Vyriausybės programos 150–153 punktuose, kuriais įsipareigojama dirbti glaudžiai bendradarbiaujant su kultūros asociacijomis ir patariamosiomis ministerijos tarybomis. Nepaisydama Vyriausybės programoje įteisintų darbų ir aiškaus jų vykdymo pobūdžio, kultūros ministrė Seimo nariams pranešė šokiruojantį faktą: nesudaryta nei įstatymo, nei strategijos, nei nacionalinės programos projektų rengimo grupė. Ministrės atsakyme miglotai aiškinama, kad jau parengtiems dokumentų projektams aptarti bus sudaromos konsultacinės grupės, bet tuos projektus rengs patys ministerijos darbuotojai. Ministrė nenurodė nė vienos rengėjų pavardės ir nė vieno darbų įvykdymo termino, tik pranešė, kad jie laukia galimybių studijos pristatymo gruodžio 5 d.

Pasirodo, ministrės komanda dar nė nepradėjo vykdyti Vyriausybės programos, kurioje išdėstytas konkretus darbų turinys, o tik ketina remtis galimybių studija, nors dėl jos kokybės niekas nėra garantuotas, juoba kad studiją rengia net internetinės svetainės neturinti ir viešai savo veiklos ir kvalifikacijų neskelbianti viešoji įstaiga „Mene“.

Kultūros bendruomenė jau viešai suabejojo, ar ta Kultūros ministerijos užsakyta ir diriguojama galimybių studija nebus tik gudri ministerijos vadovų politinių įgeidžių maskuotė, kuri slaptas ministerijos politinių pareigūnų sukurptas kultūros įstaigų pertvarkos schemas, pašiurpinusias visuomenę ir įžeidusias kultūros ir meno darbuotojus, pagrįs kaip būtinus veiksmus.

Beje, nacistas Gebelsas yra sakęs: jei nori, kad tavo melu patikėtų, reikia meluoti visuotinai, akiplėšiškai ir tvirtai.

Seimo Kultūros komitete kultūros ministrė ir viceministrai daugybę kartų komiteto nariams aiškino, kaip sklandžiai, demokratiškai, kolegialiai ir nuosekliai vyksta įstatymo projekto kūrimas, kaip gerai kuriama strategija ir Nacionalinė kultūros programa, kaip viskas bus padaryta tobulai ir beveik laiku.

Tačiau paaiškėjo, kad tai tebuvo visiškas melas ir akių dūmimas.

Dabar jau galutinai aišku – Kultūros ministerijos vadovybė dirbo tarsi bunkeryje, politinės komandos nariai anonimiškai sudarinėjo slaptas egzekuciją primenančias kultūros įstaigų sukoncerninimo schemas, o ministerijos vadovams privalomi svarbiausi darbai nukelti neapibrėžtam laikui arba iš viso nebus daromi.

Seimo Kultūros komiteto posėdžiuose atvirai meluodami apie strateginių darbų vykdymą, ministrė ir jos komandos nariai ne tik apgavo parlamentą, jo Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį ir Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, kurie taip pasitikėjo ministre ir ją gynė. L. Ruokytė-Jonsson, prieš tapdama Vyriausybės nare, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos metu skelbtuose straipsniuose (jie ir dabar surandami portaluose delfi.lt ir 15min.lt) „Lietuvos kultūros politikos Achilo kulnas“ (2016 08 09) ir „Lietuvos kultūros politikai būtinas kokybiškas perkrovimas“ (2016 08 05) aiškino, kad „administraciniais metodais pažangos nepasieksime“, tvirtino, jog „kaip kultūros žmogus nuolat stebiu ir matau „plika akimi“, kad mūsų kultūros politika – nedemokratiška. Ji neturi demokratinio savirefleksijos mechanizmo“. O Vyriausybės programos kultūros politikos dalyje, kuri perkelta iš pačios kultūros ministrės rengtų sąjungos rinkimų programos tekstų, žadama: „Lietuvos kultūros ir meno politikos sistemos pagrindai bus įteisinti atskirame Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatyme, kurio nuostatos bus įgyvendinamos patvirtinus ilgalaikės ir vidutinės trukmės kultūros raidos strateginio planavimo dokumentus: 2017–2030 m. Lietuvos kultūros strategiją bei jos įgyvendinimo teisės aktą – Nacionalinę kultūros programą“ (Vyriausybės programos 150.1 p.).

Dar daugiau – kultūros ministrė Vyriausybės programoje pati įrašė, kad „tobulinsime visuomenės reprezentavimo priimant sprendimus kultūros politikoje praktiką. Skaidrios ir efektyvios kultūros politikos pagrindu turi tapti demokratiniai jos formavimo ir įgyvendinimo principai. Tam turime tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema“ (Vyriausybės programos 150.2 p.). Pagaliau Vyriausybės programoje net nurodyta, su kokiomis organizacijomis bus kartu kuriami ir įgyvendinami strateginiai kultūros politikos atnaujinimo darbai: „153. Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“

Praėjo du Vyriausybės darbo metai. Visi trys svarbiausi kultūros politikos programos darbai neatlikti, net nėra sudarytos tarpžinybinės darbo grupės su geriausiais ekspertais jiems parengti. Kultūros visuomenė ir ministerija stovi priešingose barikadų pusėse, kultūros žmonės visiškai nepasitiki kultūros ministre, tad kantrybė trūko ir premjerui, žinančiam tikrąją svarbiausių darbų nevykdymo padėtį.

Naujajam Kultūros ministerijos vadovui teks nelengva dalia imtis tų svarbiausių darbų suburiant patikimas ekspertų grupes, įtraukiant į jas labiausiai patyrusius kultūros ir meno specialistus, kad pažadėtasis kultūros politikos atnaujinimas būtų realus ir kokybiškas.

Ar kultūros politikoje po nakties išaus diena?

Ar kiekvienas kultūros žmogus, kad ir kur jis darbuotųsi, bus branginamas, vertinamas, girdimas?

Tik kultūros asmenybė gali tai atlikti. Jos ir reikia kultūros ministro poste.

 

Birštono vasaros menų akademija