Kompozitorius Andrius Šiurys: nuo simfonijos iki šiurrealistinių kukulių

2018 Nr. 11–12 (490–491), Agnė Sabulytė

Akademinė, elektroninė, eksperimentinė muzika – tokia jaunosios kartos kompozitoriaus Andriaus Šiurio kūrybos įvairovė . Vienu naujausių savo kūrinių „Poulet à la broche, Cordon bleu“ akordeonui, balso įrašui, elektronikai ir vaizdo projekcijai (premjera šių metų festivalyje „Jauna muzika“) Andrius Šiurys jau spėjo pelnyti klausytojų simpatijas ir pats šį darbą leidžia vadinti jo vizitine kortele.

– Andriau, ar sutiktumėte, kad situacija Lietuvos, o gal ne tik, kultūriniame gyvenime tokia: gali būti daugelio gerų kūrinių autorius, bet kol nesukuri rezonansinio darbo, tol tavęs nėra rinkoje, plačioje socialinėje erdvėje?

– Be abejonės, sutinku. Tačiau sąžiningų menininkų vertybėms vienoks ar kitoks populiarumas (net jei tas populiarumas apsiriboja akademine visuomene) didelės įtakos nedaro. Aš pats savo karjeros neprojektuoju, mano kūrybinė veikla daugiausia priklauso nuo gaunamų pasiūlymų ir užsakymų. Daugumos jų imuosi, nes muzika yra ne tik mano dvasinio pragyvenimo šaltinis.

– Kiek, Jūsų manymu, žinomumas svarbus kompozitoriaus karjerai, kiek jis lemia užsakymus, honorarus ir tolesnę sėkmę?

– Priklauso nuo to, kas rūpi pačiam kompozitoriui – žinomumas ar kūrybos kokybė. Jei tau svarbiausia, kad apie tave sužinotų kiek įmanoma daugiau žmonių, visų pirma nerašyk akademinės muzikos.

– Ko reikia kompozitoriui, kad jis galėtų gyventi iš savo profesijos?

– Jis turi būti produktyvus. Reikia sukurti nemažai muzikos, kad Lietuvoje sugebėtum iš jos pragyventi. O kai kuri daug, kartais pradeda trūkti motyvacijos, ima atrodyti, kad tavo kūryba beprasmė. Todėl svarbu pačiam sau atsakyti, kodėl tai darai. Juk yra daugybė kitų, psichikai mažiau žalingų, būdų pragyventi.

Savaime suprantama, pažintys svarbu. Talentas taip pat.

– Kiek kompozitorius šiandien gali sau leisti kurti tai, ką nori?

– Didesnę mano laiko dalį užima darbas su užsakymais, taip pat vis dažniau tenka teatro garso operatoriaus vaidmuo. Bet laiko savai kūrybai visada lieka, tik kad jo liktų, reikia dirbti beveik kasdien.

Kai tik galime, susibėgame su grupe „Delasferos“. Esame penkiese, bet man šiuo metu tai turbūt asmeniškiausia muzika.

– Ar tenka peržengti per savo principus vykdant užsakymus ir taip galbūt norint nemažai užsidirbti?

– Niekada nedarau to, kas man pačiam nepatiktų, tačiau rašydamas teatrui privalai išmokti būti visoks, kurti įvairių stilių, žanrų muziką ir nesilaikyti principų, kurie galbūt galiotų akademinei muzikai, nes čia vertinamas tavo savitumas, individualumas ir yra daugiau kūrybos laisvės.

Pastaruoju metu daugiausia laiko skiriu dramos spektakliams. Dažniausiai gimsta elektroninė įvairių stilių muzika – ambientinė, industrinė, IDM, breikbytas, disko ir kt. Kartais rašau elektroakustinę muziką: iš įrašyto garso sukuriama tam tikra muzikinė iliuzija – garsinė scenografija.

Akademinėje muzikoje save laikau ekspresionistu: mane žavi laiko fragmentiškumas, stengiuosi klausytojo dėmesį išlaikyti naudodamas tembrinius, dinaminius, diapazoninius ir kitokius kontrastus, netikėtumą, paradoksą, absurdą.

Grupė „Delasferos“ kuria elektroakustinę chill out, dark jazz, ambientinę muziką. Inga Šepetkaitė – pagrindinė vokalistė ir tekstų autorė, Paulina Simutytė – pritariamasis vokalas, Justinas Žilys – elektrinė gitara, Danielius Pancerovas – baritoninis saksofonas. Aš kompiuteriu kuriu elektroniką, „gyvą“ garsą. Kiekvienas kuria savo instrumento partiją, tada vienas kitą pagiriam, pakritikuojam, pasibaram ir galų gale pasidžiaugiam, kad neblogai pavyko.

Taip pat groju Elektroninės muzikos trio kartu su kompozitoriais Jonu Jurkūnu ir Martynu Bialobžeskiu. Ten atliekame eksperimentinę elektroniką. Su broliu turime absurdiško triukšmo duetą „Galvos Oda“. Ta muzika – išskirtinio skonio klausytojui.

– Kas Jūsų pedagogai, kas ugdė muzikinį skonį, stilių?

– Rietavo meno mokykloje baigiau trimito klasę, mano mokytojas buvo Algimantas Krėpšta.

Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavau muzikos technologijas. Ten svarbiausios man buvo profesoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir Antano Jasenkos paskaitos. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Rytį Mažulį mokiausi kompozicijos, dėstė ir Mārtiņš Viļums, kurio profesinės žinios ir ypač požiūris į kūrybą mano galvoje kažką pakeitė.

O skonis formuojasi kasdien, jis priklauso nuo to, ko klausausi. Pastaruoju metu tai daugiausia elektroninė muzika, kaip pats sakau, vakarinio, naktinio skambesio. Taip pat labai svarbią vietą užima poezija. Ją skaitant, apie ją galvojant ar ją kuriant man kyla įdomiausių muzikinių idėjų.

– Kodėl pasirinkta kompozitoriaus profesija? Koks kelias buvo iki jos?

– Mano šeimoje nėra nė vieno profesionalaus menininko. Nors visi penki vaikai baigėme muzikos mokyklą, aš vienintelis likau su muzika. Muzikalumą paveldėjau iš tėčio – jis kapeloje groja armonika, gieda bažnyčios chore, tarnaudamas sovietinėje armijoje grojo trimitu.

Kai baigiau muzikos mokyklą, neturėjau jokio noro toliau groti. Vis dėlto po pusmečio man ėmė trūkti muzikos, tad paprašiau, kad brolis į kompiuterį įrašytų muzikos kūrimo programą. Tai buvo pirmas bandymas ką nors sukurti. Man buvo šešiolika, taigi nuo tada praėjo dešimt metų. Po muzikos technologijų (KTU) ir kompozicijos su skaitmeninių technologijų pakraipa (LMTA) studijų man jau nebeliko abejonių, kad noriu ir toliau kurti.

– Su kokiais partneriais – režisieriais, dainininkais, muzikantais, dirigentais – teko dirbti, kokiose salėse jau skambėjo Jūsų muzika?

– Daugiau dirbau su jaunosios kartos teatro režisieriais. Paulius Markevičius – ne tik talentingas režisierius, bet ir aktorius, tačiau pirmiausia labai šiltas, draugiškas žmogus, beje, neseniai Vilniaus rotušėje jam įteikta Jaunojo menininko premiją; Žilvinas Vingelis – absurdo ir siurrealizmo meistras, jame matau išprotėjusį genijų; dar Giedrė Kriaučionytė, Mantas Jančiauskas, Agnija Leonova.

Bendradarbiavau ir su vyresnės kartos teatro režisieriais – Rimantu Venckumi, Arūnu Kazlausku.

Vokalinės muzikos esu parašęs labai nedaug – jauniems talentams Emilei Ribokaitei ir Iljai Aksionovui, nuolat dirbu su „Delasferų“ vokalistėmis Inga Šepetkaite ir Paulina Simutyte.

Mano kūrinių yra groję akordeonistai Raimondas Sviackevičius ir Tadas Motiečius, smuikininkė Rusnė Mataitytė, taip pat ansamblis N.A.M.E.S. iš Austrijos.

Maestro Modestas Barkauskas dirigavo mano baigiamąjį magistro studijų kūrinį „Spingsulės blykstės aklam“, griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Mano akademinė muzika skambėjo Menų spaustuvėje, Klaipėdos koncertų salėje, Liškiavos bei Palendrių bažnyčiose, LMTA salėse, ne kartą – Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje, kur kompozicijos studentai rengdavo savo kūrybos koncertus.

Spektakliai, kuriems kūriau muziką, rodomi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Kauno dramos ir Oskaro Koršunovo teatruose, Menų spaustuvėje ir kt.

– Vienas naujausių Jūsų darbų yra muzika lietuviškam kinui. Ar tai pirmas prisilietimas prie šio žanro?

– Kine mano patirtis kukli. Muzika režisierės Lauros Tamošiūnaitės trumpo metražo filmui „Laimei einant, užmigęs buvau“ – vos antras bandymas kino žanre. Buvo tikrai įdomu, nes filme yra mistikos, paslapties, simbolizmo, o tai man nesvetima.

Muzika kinui yra visai kas kita nei muzika teatrui pirmiausia dėl montažo, be to, kine viskas kur kas nuosaikiau. Panašu – dialogas su režisieriumi prieš pradedant darbą apie kūrinio nuotaikas, atmosferą, muzikos reikšmę.

Įdomu tai, kad nuo pat kūrybos pradžios apie mano elektroninius kūrinius žmonės dažnai sakydavo, kad jie skamba kaip filmo garso takelis. Turbūt manyje užkoduotas taikomosios muzikos kompozitoriaus likimas...

– Kokius darbus vadintumėte savo vizitine kortele?

– „Poulet à la broche, Cordon bleu“ akordeonui, balso įrašui, elektronikai ir vaizdo projekcijai. Išvertus pavadinimas būtų „Sriuba su kepenėlių kukuliais“, kartais šį kūrinį vadinu tiesiog „Siurrealistiniais kukuliais“ (pavadinimą inspiravo F. Dürrenmatto pjesė „Fizikai“). Jame jungiau mistiką, siaubo filmų nuotaiką, siurrealistinį absurdą, popmuziką (po vieno garsaus stiklų dūžio ima skambėti „angelo radijas“; kaip vėliau supratau, šis muzikinis įvaizdis man kilo iš „radiatoriaus mergaitės“, dainuojančios D. Lyncho filme „Eraserhead“). Kūriau ne tik muziką, bet ir pats filmavau, montavau vaizdą, rašiau tekstą. Vienoje kūrinio vietoje atlikėjas visiškai laisvai improvizuoja, nes nurodyta tik paskutinė nata, jam siūloma remtis atskirame partitūros lape užrašytu eilėraščiu. „Poulet à la broche, Cordon bleu“ parašytas specialiai akordeonistui Raimondui Sviackevičiui. Jis kūrinį atliko tiesiog neįtikėtinai. Daug darbo įdėjo ir aktorė, dainininkė Paulina Simutytė – ji nusifilmavo vaizdo klipe, įdainavo „angelo radiją“, įrašė „prancūzišką“ balsą (iš tiesų tai neegzistuojanti kalba, tik fonetiškai panaši į prancūzų), nupiešė partitūros viršelį ir eilėraščio iliustraciją.

Mano kūrybos stilistiką atspindi ir „Some kind of dream about itself“ kameriniam ansambliui ir elektronikai (premjera festivalyje „Druskomanija“ 2016 m.), kuriame naikinu ribą tarp akustinio ir elektroninio skambesio, „Spingsulės blykstės aklam“– ilgiausiai rašytas ir kol kas vienintelis mano kūrinys simfoniniam orkestrui, „Nesusikalbėjimai“ fortepijonui ir elektronikai.

– Kokie artimiausi planai, iššūkiai?

– Su grupe „Delasferos“ kitais metais planuojame išleisti debiutinį albumą, rašysiu kūrinį kameriniam moterų chorui „Melos“, kursiu muziką dramos spektakliui, kurio premjera planuojama sausį. Esu numatęs keletą naujų elektroakustinės muzikos projektų.

 

 

Birštono vasaros menų akademija