Prancūzų muzikos fejerverkas

2018 Nr. 11–12 (490–491), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Šeštajame M. K. Čiurlionio tarptautiniame muzikos festivalyje greta talentingojo Sergejaus Nakariakovo, Jurgio Karnavičiaus, Petro Vyšniausko, Aleksandros Žvirblytės, Vilijos Kuprevičienės, Mindaugo Rojaus ir kitų atlikėjų koncertą surengė prancūzų pianistas Pascalis Devoyonas. Kadaise pianistas Vladimiras Horowitzas pasakė: dideliam menininkui būtina gera galva, jautri širdis ir išlavintos rankos. Taip galima apibūdinti ir Lietuvoje viešėjusį P. Devoyoną.

Pianistas studijavo Blanche Bascourret de Guéraldi ir Lélia Gousseau klasėse Paryžiaus konservatorijoje, ją baigė pelnydamas pirmąją premiją. Tarptautiniame Ferruccio Busoni pianistų konkurse apdovanotas II premija (1974), Tarptautiniame Lidso pianistų konkurse laimėjo III vietą (1975), Tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse – II vietą (1978). Pastarajame I vieta buvo paskirta Lietuvoje žinomam rusų pianistui Michailui Pletniovui, tačiau profesionali konkurso klausytojų auditorija demonstravo akivaizdų nepritarimą pskelbtiems rezultatams ir išreiškė didžiausią susižavėjimą 25-erių Pascaliu Devoyonu, sakė, kad jis – tikrasis konkurso nugalėtojas.

Pianisto karjera Europoje, Amerikoje siejasi su puikiomis Mauriceˊo Ravelio „Nakties vaiduoklio“ ir Ferenco Listzo Sonatos h-moll interpretacijomis. Pianistas daug koncertavo su violončelininku Stevenu Isserlisu ir smuikininku Dong-Suk Kangu.

Kadaise P. Devoyonas ilgai dvejojo: rinktis menininko kelią ar matematiką. Puikiai suprato, kad gerų koncertuojančių pianistų pasaulyje daug. Įstojęs į Paryžiaus konservatoriją norėjo įsitikinti, ar pakaks talento muzika pasakyti ką nors nauja, ar gebės sukurti savitas genialių kūrinių interpretacijas. Dvejonės baigėsi sulaukus pirmųjų įvertinamų konkursuose. Dabar pats yra įvairių konkursų žiuri narys, vertinamas už objektyvumą. Lietuvos radijo laidoje pianistas kalbėjo, kad konkursai jaunam atlikėjui yra gera proga pasirodyti visuomenei, nes koncertavimo galimybių pasaulyje mažėja. Skeptiškai pianistas vertina atlikėjų siekį nuolat demonstruoti savo personą televizijos ekrane: „Aišku, tai viena iš rinkodaros formų, taip atlikėjas parduoda save. Tačiau jis turėtų daugiau rūpintis, kaip nuoširdžiau, originaliau, tikriau atkurti kompozitoriaus išliekamąją vertę turinčius kūrinius.“

Ar daug jaunų žmonių išgirdo ir kitą svarbią P. Devoyono mintį: „Ar norint jaustis laimingam žmogui reikia daug pinigų? Svarbu turėti duonos ir saugų stogą virš galvos. Gera knyga, muzikai atlikti, klausyti skirtas laikas – tai laimės dalis. Klasikinės muzikos žmonės bijo, nesupranta, nes ją išgirsti, suvokti reikia laiko. O dabar visi skuba. Mažiau reikėtų skirti laiko pinigams kaupti, o daugiau būties problemoms spręsti, savikūrai.“ To nesuprasdami žmonės puola į pramoginio meno glėbį, prie charizmatiškų, bet paviršutiniškų atlikėjų.

Nuo 1991 m. P. Devoyonas dėstė Paryžiaus konservatorijoje, Berlyne, Ženevoje, įvairiose šalyse rengiamuose vasaros meistriškumo kursuose. Plokštelėse įrašė ne tik koncertų fortepijonui su orkestru, solinių kūrinių, bet ir puikios kamerinės muzikos. Jo repertuare – Franzo Schuberto, Ferenco Liszto, Roberto Schumanno, Edvardo Griego, Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio, įvairių epochų prancūzų muzika. P. Devoyonas mano, kad šiandien mokykla atlikėjui tik suteikia pagrindus, o vėliau jis daug naujo sužino dalyvaudamas pasaulio muzikų meistriškumo kursuose. Vienos, „tikros“ interpretacijos negali būti, nes tą patį kompozitoriaus tekstą skaito skirtingą patirtį, mąstymą išreiškiantis muzikas. „Tačiau būtinas interpretacijos pagrindas – kuo tikslesnis kompozitoriaus kūrinio perskaitymas: ką jis jautė kurdamas, ką siekė išreikšti. Atlikėjas negali būti viršesnis už kompozitorių“, – sakė P. Devoyonas.

Tokio lygio atlikėjo pasirodymas M. K. Čiurlioniui skirtam Tarptautiniam muzikos festivaliui suteikė ypatingą kokybės ženklą. Valdovų rūmų Didžiojoje menėje „Fazioli“ fortepijonu P. Devoyonas paskambino 12 savo mėgstamo kompozitoriaus Claudeˊo Debussy preliudų. Atlikimas buvo ne tik virtuoziškas, bet ir nepaprastai žavus. Taikliai artikuliuojamam garsui pianistas suteikdavo vis naują spalvą ir prasmę, kūrė įtaigius tembrinius derinius. Pavergė labai giliai pajausta poetinė konkrečių programinių Debussy preliudų prasmė, besikeičiančių ritminių piešinių žaismė, puikus tušė. Kad ir „Fejerverkas“ – spalvinga, virtuoziškiausia preliudų ciklą baigianti pjesė: pianissimo skambinami pasažai įkaitina erdvę, tarsi matyti degančių ugnelių švytėjimas, akinami blyksniai. Ir jokio paviršutiniškumo, jokios parodomosios bravūros.

Publikai prašant P. Devoyonas paskambino Debussy jaunystėje sukurtą pjesę „Mergaitė lino spalvos plaukais“. Nepaprastas kantilenos ir ją lydinčios harmonijos santykis tarytum priartino mus prie prancūziškos muzikos gelmių, atliepė tai, ko siekė kompozitorius: nežinomo autoriaus rankraštyje rasta škotų melodija – tarsi akvarele nulietas mylimos mergaitės portretas, „visa tai, kas geriausia buvo mano galvoje...“

Koncerte P. Devoyonas atliko ir kito savo mėgstamo kompozitoriaus – Mauriceˊo Ravelio – kūrinį „Nakties vaiduoklis“ (Gaspard de la Nuit) pagal prancūzų romantizmo atstovo Aloysiaus Bertrandˊo eilėraščius proza apie pragarą ir vaiduoklių gyvenimą. Pianistas perteikė tai, ko siekė autorius: ritmų, spalvų, raiškios artikuliacijos kaita sukurti tamsų, paslaptingą muzikinį pasakojimą. M. Ravelis rašė: „Gasparas buvo velnias, o gal tas, kuris kūrė tuos proza rašytus eilėraščius... Turiu ambicijų muzika pasakyti tai, ką poetas išreiškė žodžiais: „Parke sutikto žmogaus klausia: „Pasakyk man, kur galima rasti Nakties Gasparą?“ – „O, jeigu nelaksto kitur, jis – pragare!“ Poetas tęsia: „Ak taip, tai – velnias...“

Pirmoji siuitos dalis „Undinė“ tarsi gimsta iš kelių vandens lašų. Monolitinės akordų kolonos, glissando, tremolo, triolių bangavimas, triliai. Dubliuotos oktavos, klajokliai akordai extrêmement égal et léger. Rūko, vėjo stichija. Nuolat besikeičiantys ritminiai dariniai – niūraus peizažo gelmė. P. Devoyonas įgyvendino M. Ravelio „Undinės“ sumanymą: groti greitu tempu ir su visomis sudėtingomis faktūromis „ištirpti“ klausytojų akivaizdoje. Raveliški rubato buvo palaikomi vidinės ritminės disciplinos – tai vis protingai valdomo įkvėpimo ir meistrystės rezultatas. Skaidrių konfigūracijų (nenaudojant pedalo) ir akordinių slinkčių judėjimas, kupinas vidinės disciplinos ir įtaigos. O koks efektingas fortissimo siekis Un peu plus lent epizode!

Antroji dalis – „Kartuvės“. Nenustodamas skamba lemties varpas „už miesto sienos, tolumoje, o pakaruoklis apšviestas besileidžiančios saulės...“ (A. Bertrand). Net ir akordinių slinkčių apsuptyje ar besikeičiančiame ritminiame piešinyje varpo skambėjimas, sinkopuota vibruojanti jo ritminė formulė nekinta. Pianistas kuria niūrų, gąsdinantį peizažą. Sudėtingiausių faktūrų susipynimas toks aiškus. Atrodė, kad skambinančiajam turėjo pritrūkti rankų... Tačiau sunkūs akordų sujungimai, dainingi motyvai ir – Ravelio nurodymu – jokios agogikos... Įspūdį darė atmosfera, kurta tylos gradacijomis, iki visiško išnykimo ūke.

„Skarbo“ reikalauja ypatingos pianisto mąstysenos ir technikos. Pats M. Ravelis sakė norėjęs sukurti kūrinį, sunkesnį už „Islamėjų“. A. Bertrandˊas: „Skarbo, tas neūžauga, pasakė, kad gal šiandien mirsi, prakeiktasai. Palaidos su voru, kuris taisosi tavo ausyje.“ P. Devoyonas atvėrė viso kapinyno siaubą. Ir šv. Benignos kriptą, iš kurios sklinda mirusių vaikų balsai... Pirmoji frazė – tarsi kontrafagotas, toliau suskamba mažasis būgnelis ir Skarbo romantišką polėkį įprasminanti tema. Gebėdamas valdyti klavišus jautriais pirštų galiukais, nedidelio ūgio, jėga nepasižyminčiomis rankomis pianistas kūrė efektingiausias kulminacijas, įtaigius kontrastus. Kaip yra sakęs Nikolausas Harnoncourtas, poezijos vaizdinių inspiruota muzika yra stipresnė už žodį, ji klausytoją veikia emocine galia. A. Bertrandˊas: „Neūžauga naktinė pamėklė kasnakt auga tarp manęs ir Mėnulio kaip gotikinės bažnyčios varpinė, kurioje dreba paauksuotas varpas...“

Prikeltas talentingo pianisto P. Devoyono jis ilgai skambės mūsų atmintyje.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!