Šimtmečio Dainų dieną prisimenant

2018 Nr. 11–12 (490–491), Regimantas Gudelis

Nesuskaičiuojama daugybė Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos...“ žiūrovų, sociologinių apklausų, mokslinių tyrimų, įvairių komentarų gausa rodo išaugusį tautos domėjimąsi šiuo renginiu. Matyt, pradedama instinktyviai gintis nuo globalizmo, nutautėjimo tendencijų. Kita vertus, internetas iškėlė šventės „žinovus“, kurie, nors į ją ir neina (N. Putinaitė: „Na, aš nežiūriu dainų švenčių, man jos neįdomios“), tačiau žino, kad joms reikia naujų formų, ir dėl to kovoja... A. Juozaitis, laikantis latvius mūsų kultūros kriterijumi ir graudendamas, kad mes, lietuviai, pavėlavome net 51 metus, ir tai esą milžiniškas atsilikimas, interneto autoriams pakišo naują motyvą: Lietuvoje ne taip, kaip pas latvius, vadinasi – blogai! O H. Kunčius savo romane „Lietuvis Vilniuje“ šaiposi iš žmonių „sąmonės sutrikimo“, pasireiškiančio religine patriotine ekstaze Jeruzalėje ir Dainų šventėje Vilniuje. Išjuokti žmonių dvasines vertybes, kultūros tradiciją virsta madingu dalyku.

Savo rašinyje detaliai neanalizuoju Šimtmečio dainų šventės Dainų dienos „Vienybė težydi“ koncerto, labiau rūpi aptarti šventės viziją, jos meninę struktūrą, chorų repertuarą ir šiek tiek atlikimą.

Dedikacija

Šimtmečio dainų šventės tikslas buvo aiškiai įvardintas ir dokumentuotas– Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės koncepcijoje[1], kurioje akcentuojamas valstybės šimto metų gyvenimas ir užduotis manifestuoti jį jubiliejaus proga. ‎Kokiais epochiniais įvykiais buvo išklota ta šimto metų atkarpa? Ginkluota kova už realią nepriklausomybę po Vasario16-osios akto, sparti tautinės kultūros raida tarpukariu, okupacija ir II pasaulinis karas, po jo – ginkluotas priešinimasis, tremtys, žūtys, sovietmetis, Atgimimo sąjūdis, Baltijos kelias, Televizijos bokšto ir Parlamento gynyba. Ką iš šios Lietuvos Respublikos istorinės būties apgiedojo, viešu ritualu ar apeiga paminėjo, pašlovino Dainų diena?

‎Štai ką tuo klausimu rašė R. Valatka: „Bet versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną. Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne. Kaip sovietai išcenzūravo jas iš Dainų šventės, taip pseudolietuvybės puoselėtojai jų negrąžino. <...> Nereikia Dainų šventės? <…> Reikia. Tik dainų šventes reikėtų atskirti nuo pseudolietuvybės kunigų. <…> Bet Lietuva eina į priešingą pusę. „Svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą“, – su padėtį kontroliuojančio prižiūrėtojo atvirumu sakė R. Karbauskis per LRT radiją. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Pseudolietuvybė tampa svarbiau ir už nepriklausomą Lietuvą“[2].

Taigi, Šimtmečio šventės vizijos vertinimas, nors pateiktas šiurkščiu internetiniu stiliumi, vis dėlto glaudžiasi prie valstybinės tos šventės koncepcijos ir yra racionalus bei pamokomas. ‎Reikia, būtina kalbėti apie šventą meilę ir pagarba Tėvynei, bet šį kartą Dainų šventė privalėjo manifestuoti mūsų valstybės šimtmetį – istorinį laiką nuo 1918 iki 2018 m., istorinę būtį, kupiną ne vien šviesių, bet ir dramatiškų įvykių. Detaliai apdainuoti istorinius įvykius Dainų šventė dėl daugelio priežasčių negali. Tam būna skirti ritualai – proginė kantata ar šiaip meniškai organizuoti veiksmai, apeigos.

 

Ritualas be kantatos

Šioje šventėje, mes, dainininkai, būdami estradoje, kokio nors raiškesnio ritualo nepastebėjome. Išeitų, ritualo vaidmenį atliko pirmos trys giesmės – „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur bėga Šešupė“ ir „O Rambyne“. Pirmosios giesmės buvo atliktos kuo puikiausiai – pakiliai, techniškai. Net patetiškoje „Lietuviais esame…“ atsirado laisvesnio frazavimo, šiai progai tinkamiausias buvo „Šešupės“ atgiedojimo stilius. Šventės repertuare nauja buvo J. Štarkos daina „O Rambyne“ (1928 m.), skirta Mažajai Lietuvai. Muzika gera, tačiau turinys ne visai originalus, juntamas sekimas latvių tautinio atgimimo baladėmis. Vis dėlto „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Kur bėga Šešupė“ giedamos dažnai, tad jų kaip ritualo galia nusilpusi. ‎Puikioji V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, programoje ketvirta, nuo ritualinės dalies nutolo. Kaip ir ‎klasikinio stiliaus gerai suręstas, patetiškas A. Kačanausko kūrinys „Malda už Tėvynę“ – koks čia ritualas, jeigu jau penktasis programos numeris?

‎Mano manymu, tikrasis ritualinis veiksmas buvo Prologas – 800 pučiamųjų instrumentų audra. Tikra audra! Orkestras, atlikdamas U. Vaiginio Fanfarą „Vardan tos…“, be teksto, vien garsu išreiškė didžiąją šventės idėją (dirigavo U. Vaiginis). O kur dar lietuviškų intonacijų maršai: L. Rimšos „Strazdas“; T. Adomavičiaus „Skambėkite, trimitai”, M. Tamošiūno „Džiaugsmas“. Nuo dūdų audros visa aplinka vibravo, estrados „kepurė“, atrodė, pakils ir nulėks! Pats garsas asocijavosi su ypatingumu, dvasiniu maestoso. Bet tai, žinoma, asmeninis įspūdis.

‎‎Europos muzikinėje praktikoje nuo pat J. S. Bacho laikų gyvuoja paprotys ypatingoms progoms kurti kantatas. To būta ir Lietuvos dainų švenčių tradicijoje: 1930 m. šventėje skambėjo kantatos pobūdžio J. Gruodžio „Vytauto giesmė“, sukurta Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių proga, Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje giedojome A. Martinaičio ir V. Braziūno kantatą „Gratulatione Lituaniae“, sovietmečio šventėms kantatų yra parašę J. Švedas, A. Bražinskas, E. Balsys.

‎Bet šiemet kantatos nebuvo.‎ Jungtinio choro dainininkai, giedoję kantatas sovietiniams gaivalams, garbingai pasirodę Lietuvos tūkstantmečio šventėje su jau minėta A. Martinaičio kantata, sulaukę nepriklausomos valstybės atkūrimo šimtmečio vietoj kantatos pagiedojo tik kelias iš šventės į šventę keliaujančias tautines dainas. Nusigyvenome. Belieka atsidusti kartu su V. Daujotyte: „Modernioji tėvyniškumo raiška visoje mūsų kultūroje apsilpusi“. ‎

 

Šventės kompozicija

‎Siekis Dainų dienos programą rikiuoti pagal kokį nors literatūrinį tekstą (šį kartą pagal himną), manau, yra savaime pasmerktas, nes rezultatas – nenatūralus, dirbtinis. Dainų diena visuomet aukštino lietuvybę, tautą, todėl tautinės idėjos deklaravimas himno eilutėmis tėra, švelniai tariant, fasadiškas perteklius. Choro programos struktūra (meninė architektonika) dainų šventėse būdavo sudėliojama muzikinės logikos principais, ir niekas nieko geresnio iki šiol nesugalvojo..

‎Dar per pirmąjį Dainų dienos repertuaro pristatymą Vilniuje R. Gelgotienė pasiūlė V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“ iškelti į priekį. Šitaip greičiausiai būtų buvusi išspręsta kantatos problema, nes giesmėje dar yra ir priesaika. O jei po jos būtų nuskambėjęs „Dunojėlis“ ir D. Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“, būtų išėjęs puikus muzikinis ritualas: tėvynės (valstybės) šlovinimas ir priesaika; kovose žuvusiųjų apraudojimas ir pasižadėjimas, jei prireiks, „mes stovėsim ir nedrebėsim“. Prisiminkime Tūkstantmečio šventės (2009 m.) koncerte „Giesmė visa esybe“ atliktas J. Tamulionio „Septynias dedikacijas Lietuvai“, sukomponuotas iš kelių jau žinomų ir kelių naujų chorinių kūrinių. Tai įtaigus ritualinis ciklas, nes kiekvienas jo numeris dedikuotas tautos relikvijoms ir dvasiniai patirčiai.

Prieš šventę ypač rūpėjo, kaip bus atliekama V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, kaip ją pateiks šventės režisierius. Youtube prie Ilinojaus universiteto choro „Dunojėlio“ įrašo nurodyta: „Reflection on Civil War“. Kitataučiai už tūkstančių kilometrų gebėjo pajausti kompozicijos nuotaiką ir giliąją prasmę, pateikti ją originaliu būdu – choriniu ritualu! Stebina! Bet tai ne mūsų jėgoms?! Kaip atskiras koncertinis kūrinys „Anoj pusėj Dunojėlio“ skambėjo puikiai (garbė chorui ir dirigentui), bet be ritualinės auros, kurios buvo galima tikėti. Atrodo, šį kartą choras galėjo įvykdyti bet kokius reikalavimus, tačiau reikalavimų nebuvo...

‎Chorą sužavėjo V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“. Vedžioti „bachiškas“ melodines linijas skambiais lotyniškais žodžiais – didelis malonumas, o Priesaika – choro reakcijos išbandymas. Jungtinio choro gebėjimas šitaip tiksliai, sinchroniškai ir drąsiai ritmizuoti anaiptol nelengvą rečitatyvą – didelė sėkmė. Manyčiau, kad tai buvo pats įtaigiausia ritualinis kūrinys, tik atsidūręs ne toje vietoje – šventės pabaigoje.

Prie šventės sėkmės prisidėjo ir poetinių tekstų skaitymas, ir Lietuvos bažnyčių varpų dūžiai. Tokia trinarė šventės kompozicija (tekstai–varpai–dainos) inspiravo gilesnį dainų turinio ir tautinės idėjos pajautimą. Choras buvo dėmesingas, po tų intarpų operatyviai „susirasdavo“ toną, įstodavo tiksliai intonuodamas. Tiesa, dainininkai, ruošdamiesi įstoti, labiau stebėdavo dirigentą, tad skaitomi tekstai kiek slydo pro ausis, bet varpų gaudesys, tarsi ataidintis iš istorijos ūkanų ir kviečiantis į ateitį, buvo išties įspūdingas ir simboliškas.

 

Chorai

Šimtmečio dainų šventėje stipriai ūgtelėjo jungtinio choro meistriškumas – tokio gražaus garso, tikslaus intonavimo, darnos, profesionalios kūrinių interpretacijos dar neteko patirti. Mėgėjų chorai gerai paruošė repertuarą, be to, jiems talkino vis trys profesionalūs valstybiniai kolektyvai – Kauno choras (vad. P. Bingelis), choras „Vilnius“ (vad. A. Dambrauskas) ir Šiaulių „Polifonija“ (vad. T. Ambrozaitis). Jų indėlis, ypač kiek sumažėjus suaugusiųjų jungtiniam chorui, buvo be galo svarbus.

„Anoj pusėj Dunojėlio“, „Tėvynei giedu naują giesmę“, „O kai Sauliūtė tekėjo“, V. Miškinio „Lietuva“, išeivijos kompozitoriaus ir chorvedžio D. Polikaičio „Dainų dainelės“ (Maironio ž.)... D. Polikaičio dainos būtinai reikėjo – išeivija tuo kūriniu parodė savąją, šiek tiek lietuviškai amerikietišką, Maironio poezijos jauseną, pagarbą tradicijai. Solistai savo posmus dainavo santūriai, chorai banguojančio ritmo su ramiomis sinkopėmis tėkmę įveikė be pastangų. G. Kuprevičiaus „Skirski, skriski Lietuvėlėn“ vertinčiau santūriai – kūrinėlis nuoširdus, melodingas, tačiau Dainų dienai lyg ir menkutis. Iš kompozitoriaus buvo galima tikėtis naujos, labiau išplėtotos versijos.

Moterų choras gali didžiuotis L. Kairytės originaliai išplėtotos sutartinės „Turėja liepa“ atlikimu. L. Vilkončiaus „Tokia esu“, manau, labiau tiktų vokaliniams ansambliams – publikai pamaloninti. Plačiai, darniai skambėjo G. Savinienės „Lietuva“, tik gal jos jau gana.

Visus maloniai nustebino iš visų vyrų sudarytas vienas choras. Atrodė, gali trūkti susidainavimo – juk dainininkai išsibarstę po visą estradą, tačiau, matyt, garso operatorių pastangomis juos pavyko sujungti į darnią visumą. Daug padėjo ir profesionalių chorų vyrai. B. Gorbulskio „Mano gimtinė“ sužavėjo visus iki vieno. Pilk ant sovietmečio šiukšlių kiek nori, bet jau vien ši daina įrodo, kad buvo ir daug gero! K. V. Banaičio „Valio pjovėjėliai“ – lyg ir vyrų chorų klasika, „Kur lygūs laukai“ – gerai sudainuota, nieko neprikiši, tik daina sena.

Vaikų ir jaunimo choras – tarsi atskira respublika su savo geromis taisyklėmis, tvirta metodika, gerai susidainavusi. Atliko šešias dainas, kai kurias jau girdėtas. Programa sudaryta iš įvairaus turinio ir nuotaikos dainų. Iš naujų labiausiai įsiminė L. Vilkončiaus „Žmonės ant kalnų“, žaidimas su aidu buvo visai naujas dalykas!

‎Išaugo chorų repeticijų produktyvumas. Didžioji darbo dalis buvo atlikta per pirmąsias dvi repeticijas, trečios, generalinės, reikėjo tik dėl bendros tvarkos. Koks istorinis progresas – 1960 m. dainų šventėje jungtinis choras repetavo visą savaitę dukart per dieną!

Dainų dienai buvo pasitelkta nauja galinga garso technika, ir tai užtikrino kokybišką garso sklaidą (šios srities „aukščiausiasis valdytojas“ – V. Karpuška). Estradoje dainininkai puikiai girdėjo save, savo kaimynus ir visą chorą.

 

Dirigentai

‎Jų adresu internete buvo paleista negražių, net ciniškų frazių. Iš kur tiek pagiežos, pykčio? ‎Gandų ir apkalbų paleidžia ir patys muzikai, nors tam pagrindo lyg ir nėra – šventės dirigentus balsavimo būdu atrinko Chorų sąjunga.

‎Šioje šventėje pasirodė nauja, brandi dirigentų karta. Visi turi puikų akademinį išsilavinimą, didelę tarptautinių konkursų patirtį, dirigavę Lietuvos ir kaimynų dainų šventėse. Jie suformavo profesinę estetinę normą – dainų šventėje kiekvienas kūrinys turi būti atliekamas tiksliai ir meniškai. Tai mes ir girdėjome: šventėje nebuvo nė vieno atmestinai padainuoto, dėl dirigento kaltės „nukentėjusio“ kūrino. Suprantama, skiriasi dirigentų temperamentas, įtaigos galia ir dirigavimo maniera, tačiau choras visus gerai suprato, preciziškai išpildė reikalavimus.

‎Abejonė kilo dėl Šiaurės Amerikos ir Kanados chorų ir jų vadovų pagerbimo. Šventėje dirigavo D. Polikaitis, atminimo dovana buvo pagerbta D. Viskontienė. Bet ar to pakako? Gerai žinome, kokiomis sąlygomis dirba išeivijos chorai, teko būti jų šventėje Čikagoje, matyti nepaprastą choristų entuziazmą, lietuvybės jauseną. Į šventę suvažiuoja ir stambesni chorai, ir 5–7 asmenų, be vadovo, pasiruošę savarankiškai, naudodamiesi tik įrašais. Gal mes jiems nebuvome pakankamai dėmesingi?

 

Repertuaras

Jis buvo toks, kaip visada. Iš 19 mišraus choro dainų 7 buvo dainuotos anksčiau, 8 – naujos, 4-ių naujos aranžuotės. Panašus dainų santykis buvo ir kitose chorų grupėse. Šventės repertuare galėjo būti naujų sudėtingesnių kūrinių, tačiau didžiausiu trūkumu laikau tai, kad nebuvo jokio stambios formos opuso – kantatos ar kokio nors vientisesnio ciklo, tarkim, bent tokio, kaip vaikų jungtinio choro atlikta M. K. Čiurlionio lietuvių liaudies dainų siuita. Be stambios formos kūrinio Dainų diena atrodo pernelyg kukliai.

‎Estradinės dainos su solistais muzikų nuolat peikiamos, ir toks vertinimas iš dalies pagrįstas: jos niekada netaps grynąja chorine muzika – kito tipo melodika, afroamerikietiški ritmai, kita vokalo maniera etc. Be to, solistai nesitapatina su choru, jie, dainuodami pakyloje prie dirigento, demonstruoja save, choras jiems tėra fonas. Bet! Jei ‎nebūtų buvę T. Leiburo „Laisvės dainos“ (R. Katino aranž.), nebūtume turėję šiuolaikinės patriotinės dainos. Be G. Abariaus „Dieve, laimink Lietuvą“ (L. Abario aranž.) šventės pabaigai būtų pritrūkę „festivalinės“ dainos. A. Mamontovo „Geltona, žalia, raudona“ (D. Zvonkaus aranž.) gal ir apokalipsiška, bet ir tokios dramatinės spalvos reikėjo. Visos tos dainos kalbėjo aktualia tematika, ko aiškiai trūko „grynajam“ choriniam repertuarui.

Dar kartą R. Valatka: „Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne.“ ‎Teko kalbėtis su ukrainiete chorvede. Pas juos dabar chorų padėtis gera, o prasidėjus karui su Rusija atgijo ir išpopuliarėjo senosios kazokų karo dainos. Nesistebime, ukrainiečiai juk kariauja. Tačiau tai, ką apie karo dainos poreikį rašo juristas, karys savanoris A. Mamalujus, turėtų parūpti ir mums: <…> separai jau prikūrė dainų apie jų Šūdorosiją – gal tų dainų, kaip sakoma, „ne fontanai“, bet jų yra! Jos jau „šio karo“, jas suka per „Separ FM“ nuolat! Kur mūsų dainos?! <…> Mums tik termovizorių kietesnį nupirk, kelnes šiltesnes išduok – ir viskas puiku! <…> Negalima taip, žmonės. Karas – rimtas dalykas. <…> Nes net ir galvoti nieko naujo nereikia – viskas už jus sugalvota, šimtmečiais atidirbta! O mes kartojame taip, lyg šis karas būtų pirmas žmonijos istorijoje“[3].

‎Ar mūsų kraštas ramioje vietoje, mums negrasinama? Ar mes tikrai nepažeidžiami? Galima politiką stumti į šoną, bet juk karo dainos reikalingos ir muzikinės ekspresijos aspektu, kadangi jos aktyvesniais tonais gali paįvairinti mūsų chorinę lyriką, o vyrams reikia stiprių emocijų. Prisiminkime, kaip šauniai praėjusioje Dainų šventėje vyrai traukė K. Vasiliausko „Brangiausias spalvas“!

 

Vizualiniai veiksmai

Šį kartą choras pagal iš specialios tribūnos duodamą komandą privalėjo judėti, darbuotis rankomis – aukštyn, į priekį, į šoną, net tvirtą kumšti kelti. Būsimoje šventėje gal jau reikalaus ir ant galvos atsistoti? O juk ir paaugliui aišku, kad tokie veiksmai kenkia dainavimo kokybei (sutrinka frazavimas, ritmo precizika etc.), krinta dėmesingumas (dainininkai seka net du dirigentus – tikrąjį ir judesio vadovą). Antai repeticijoje dirigentas T. Ambrozaitis („O kai sauliūtė tekėjo“) paprašė choro piano, ir pasigirdo stebuklingai gražus tylus garsas, gal net pianissimo – šį meninį faktą galima būtų aukso raidėmis įrašyti į dainų švenčių istoriją. Bet toks piano buvo tik repeticijoje. Dainų dienos koncerte choras prieš finalą buvo taip įsismaginęs nuo mosikavimo ir bangų kėlimo, kad dėmesys nulėkė šalin, į pirmą posmą moterys tiesiog „įvirto“ mezzo forte. Nuotaiką ir ekspresiją dirigentui valios pastangomis pavyko atkurti, bet piano nebebuvo.

 

Publika

Jungtinį chorą vien savo buvimu, rimtimi, tyla, plojimais stipriai veikia publika. Paskutinėse dainų šventėse publikos pagausėjo ir ji tapo kur kas dėmesingesnė – šis malonus pokytis aiškiai jaučiamas iš estrados. Štai vos vedėjui pranešus dainos „Kur giria žaliuoja“ (dirig. V. Miškinis) pavadinimą, pakilo, subangavo visa aikštė – nuo pirmųjų suolų iki pamiškės. Iš žiūrovų sklindanti energija buvo tokia stipri, kad choristams susivaldyti prieš prieštaktį buvo išties sunku. Toliau – „Lietuva brangi“ (dirig. L. Abarius), kuri tarsi įtvirtino dvasinį pakilimą, ir finalinė iškilminga „Dieve, laimink Lietuvą“ (dirig. A. Šumskis).

Dainų šventėse dalyvauju nuo 1960 m. ir kartu su kitais vyresnio amžiaus choristais galiu paliudyti: sovietmečiu, pabrėžiu – sovietmečiu, pasibaigus šventės programai, choras ir nemaža dalis publikos visuomet dar padainuodavo 3–4 liaudies dainas, žmonės dainuodavo ir eidami namo. Dainų būdavo ir po ansamblių vakaro, nes į jį be bilietų įleisdavo choristus. Vilnius lai susitvarko autobusų ir troleibusų eismą, kad užtrukusiems estradoje nereikėtų namo kėblinti 2–3 valandas, ir dainos vėl pasigirs. O žmonės dainuoti nepamiršo. Kaip sutelktai ir nuoširdžiai visas Vingio parkas giedojo himną! Tie, kurie jį giedojo publikoje, apie tai kalba kaip apie aukščiausią dvasinę patirtį.

 

[1] Prieiga internete: www.lietuva.lt/100/lt/lietuvai-100/sventes-koncepcija

[3] Aleksandr Mamaluj. Karo dienoraštis 2014–2015. Vilnius: Briedis, 2018, 307–308.

Birštono vasaros menų akademija