Skambėjo Giuseppe Verdi „Requiem“

2018 Nr. 11–12 (490–491), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Gruodžio 14 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), dainininkai Sandra Janušaitė, Ieva Prudnikovaitė, Edgaras Montvydas ir Kostas Smoriginas Kongresų rūmuose atliko Giuseppe Verdi „Requiem“. Dirigavo Gintaras Rinkevičius. Kodėl prieš Kalėdas? Gal dar vis tęsiama koncertų, skirtų Kauno valstybinio choro ir P. Bingelio jubiliejams, serija (nors programėlėje tai nepažymėta)? O gal sunkiai derinta po pasaulį klajojantiems atlikėjams priimtina data?

1873 m. mirė italų poetas, romanistas ir nacionalinis didvyris Alessandro Manzoni, kurio kūriniai padėjo išaukštinti Italijos nacionalinį judėjimą. Visą gyvenimą Giuseppe Verdi buvo jo gerbėjas, ir ši mirtis kompozitorių labai paveikė, todėl nusprendė parašyti „Requiem“. 1868 m. jis sukūrė „Libera me“, Gioacchino Rossini garbei skirtų „Requiem Mass“ dalį, tačiau tada mišios nebuvo atliktos. Po Manzoni mirties G. Verdi pakeitė „Libera me“ ir parašė likusias „Requiem“ dalis.

Pirmą kartą kūrinys atliktas 1874 m. gegužės 22 d. Milano Šv. Marko bažnyčioje minint pirmąsias A. Manzoni mirties metines. Iš arkivyskupo reikėjo gauti specialų leidimą choristėms, kurios dainavo paslėptos už scenos. Kūrinį dirigavo pats G. Verdi. Klausytojų reakcija buvo vangi.

Po 3 dienų „Requiem“ buvo pakartotas „La Scaloje“ ir ten sulaukė didelės sėkmės. 1875 m. gegužės 18 d. Londono karališkojoje Alberto salėje jį atliko 1000 choristų ir 140 orkestro muzikantų. Viena žurnalistė Verdi kūrinį apibūdino kaip gražiausią bažnytinę muziką, sukurtą po 1875 metų, Mozarto „Requiem“ epochos.

G. Verdi buvo ryškiausias melodistas, „Requiem“ – operos verta muzika. Kompozitorius pasinaudojo galimybe sukurti chorui net dvi skirtingas puikias fugas. Davidas Rosenas savo knygoje apie „Requiem“ pabrėžia choro atliekamą pasakotojo vaidmenį. Kad ir „Dies irae, dies illa solvet saeclum in favilla“ – 12 ar 13 amžiaus atgarsis, iš ten atsklidęs pasakojimas.

Kūrinio struktūros vienovė – esminis „Requiem“ požymis. Subalansuotas skambėjimas, logiškos dalių proporcijos. Dirigentas, Bruno Valterio, Arturo Toskanini asistentas Erichas Leinsdorfas, išnagrinėjęs daug G. Verdi „Requiem“ interpretacijų ir paties kompozitoriaus samprotavimus, teigė, kad svarbiausia užduotis dirigentui – pateikti labai subalansuotą tempo ir skambėjimo galios prasme interpretaciją. G. Rinkevičius ypač pabrėžė kūrinio dramatiškumą, kurį atskleidė dinaminiais kontrastais, ekspresija, siekdamas išlaikyti veržlumą net ypač kantileniniuose solistų epizoduose, pavyzdžiui, ramybe alsuojančioje poetiškoje „Lacrimosa“ ar „Offertorio“, „Agnus Dei“ dalyse. Labai svarbu išdainuoti plačias frazes, tai teikia malonumą ir patiems solistams, ir klausytojams. Ne visur dirigentas tai leido.

Malonu buvo klausytis Ievos Prudnikovaitės, galėjusios atskleisti savo balso grožį ir galimybes. Raiškiai visame, net ir žemiausiame, registre skambėjo Kosto Smorigino balsas, nors jam tai nėra tipiška partija. Edgaras Montvydas, pakviestas sero Johno Elioto Gardinerio, G. Verdi „Requiem dainavo netgi su Monteverdi choru ir „Orchestre Revolutionnaire“. Pasirodė Londone, Vienos „Musikverein“, Amsterdamo „Concertgebouw“ ir kitose salėse. Didelis džiaugsmas klausytis šių solistų profesionaliai valdomų balsų, gebėjimo laisvai reikšti emocijas, įprasminti mintį.

Iš ansamblio iškrito Sandra Janušaitė. Blogiausia tai, kad negirdėjome tikrų piano, jautrios vokalinės linijos, lygaus balso skambėjimo visame diapazone. Ypatingas lakmuso lapelis – ramybės oazė „Agnus Dei“, moterų unisonas, kuriam nepakako jos jautrumo, o „Offertorio“ dalyje tekstui signifer sanctus ir panašioms muzikinėms frazėms pristigo intonacinės švaros.

Profesorius P. Bingelis kūrinį parengė prieš keturis dešimtmečius. Brendo choras, augo jo galimybės vokalui suteikti daugybę spalvų, pasiekti raiškią skambesio amplitudę ir paslankiai reaguoti į skirtingų dirigentų reikalavimus. P. Bingelis yra sakęs, kad G. Verdi „Requiem“ tarsi sukurtas jų chorui: „Tai spalvinga drobė su aistringomis kulminacijomis, su ryškiai pabrėžtu dramos elementu.“ Choras buvo išties spalvingas – nuo pirmosios pašnibždomis ištartos maldos iki energingos, tačiau subalansuotos, disciplinuotos „Sanctus“ fugos ar dramatiškos „Dies irae“.

Orkestre norėjosi girdėti lygesnį fagoto solo ir kokybiškesnę „Offertorio“ įžangą.

„Requiem“ – „naujausia Verdi opera „bažnytiniais apdarais“. Tokį darbą galėjo parašyti tiktai genijus“, – sakė Johannesas Brahmsas. Kiekvienas, prisilietęs prie šios muzikos ir scenoje, ir salėje, išėjo tauresnis, pakilęs virš žemiškų darbų ir vis labiau mus slegiančio kasdienio prasto muzikinio fono.

 

Birštono vasaros menų akademija