Soile Isokoski: „Geras dainavimas yra geriausia viešųjų ryšių kampanija“

2018 Nr. 11–12 (490–491), Beata Baublinskienė

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje viešėjo garsi operos dainininkė, vienas žymiausių Europos lyrinių sopranų Soile Isokoski. Lapkričio 22–23 d. viešnia iš Suomijos vedė meistriškumo kursus pradedančioms dainininkėms. Trylikai merginų ji atskleidė stiliaus ir technikos paslaptis, kurias sukaupė dainuodama Vienos valstybinėje operoje, Londono „Covent Gardeno“, Niujorko „Metropolitano“ ir kituose geriausiuose pasaulio operos teatruose bei koncertų salėse diriguojant Zubinui Mehtai, Riccardo Muti, Esai-Pekkai Salonenui, Colinui Davisui, Seiji Ozawai, Valerijui Gergijevui, Pierreˊui Boulezui, Danieliui Barenboimui ir kt. Soile Isokoski kūrybinėje biografijoje – pagrindinės partijos W. A. Mozarto, R. Strausso, G. Puccini, G. Verdi ir kitų kompozitorių operose. 2008 m. dainininkei suteiktas vienas garbingiausių klasikos pasaulyje Austrijos apdovanojimas Kammersängerin.

Prieš 5 metus palikusi operos sceną, Soile Isokoski iki šiol koncertuoja kaip Lied žanro atlikėja, ypač daug dėmesio skiria pedagoginei veiklai, visame pasaulyje veda meistriškumo kursus.

Solistę kalbino Beata Baublinskienė.

– Ar pirmą kartą viešite Vilniuje?

– Jau buvau čia atvykusi prieš pusę metų į virtualią perklausą, kurią kaip projekto „Development Virtual Audition“ dalį surengė jūsų akademija, Danijos karališkoji muzikos akademija ir Oulu taikomųjų menų universitetas; pastarajame dėstau. Klausiausi jaunųjų lietuvių dainininkų. Tuomet ir buvau pakviesta dar kartą atvykti į Vilnių vesti meistriškumo kursų.

– Ką galėtumėte pasakyti apie jaunus Lietuvos dainininkus?

– Išgirdau puikių įvairių tipų balsų. Ką reikėtų lavinti? Pirmiausia kalbų tartį, tuomet – įvairių muzikos stilių pojūtį. Tačiau, manyčiau, puikiai atliekate savo muziką, taip pat slaviškos prigimties muziką, kurioje aš nesu labai įgudusi.

– Ko mokote meistriškumo kursuose?

– Įvairių dalykų. Jei studentas turi vokalinės technikos problemų, taisome jas. Bet negalėčiau sakyti, kad mokau tik kalbos, tik kvėpavimo arba tik stiliaus. Visko kartu. Pamenu, kai man, studentei, mokytojas pasakydavo keletą taisytinų dalykų, pasisekdavo, jei įsimindavau bent vieną iš tų patarimų ir įstengdavau juo pasinaudoti. Reikia kantrybės ir mokyti, ir mokytis. Būnu laiminga, jei mano kursų dalyviai išsineša nors vieną patarimą kaip idėją. Jei nori žinoti viską, informacijos gali rasti internete, bet visai kas kita yra įgyvendinti žinias savo kūnu. Tai sudėtinga.

– Jūsų biografijoje perskaičiau, kad savo muzikinę karjerą pradėjote kaip bažnyčios muzikantė. Ar tai tiesa?

– Mano tėvas buvo liuteronų bažnyčios pastorius, tad grojau vargonais ir vadovavau chorui – buvau kantorė. Bet Sibeliaus akademijoje Helsinkyje baigiau solinio dainavimo studijas, o ir toliau nuolat mokiausi. Kai dainavau Grafienę Mozarto „Figaro vedybose“, lygiagrečiai mokiausi Margaritos (G. Gounod „Faustas“) partiją. Buvau išalkusi žinių, jas tiesiog sugerdavau iš aplinkos. Savo pirmus du vaidmenis sukūriau Helsinkyje, tuomet išvykau į Vokietiją, Manheimą, vėliau dainavau didžiuosiuose Berlyno, Vienos, Hamburgo teatruose. Galėjau uosti jų atmosferą ir mokytis kultūros, stiliaus – visko. Klausydavausi kitų dainininkų. Per repeticijas visada sėdėdavome ir klausydavomės, ką režisierius jiems sako, žiūrėdavome, kaip jie dirba. Deja, mūsų dienomis stebintieji repeticiją sėdi įnikę į savo telefonus, nežinau, ką jie ten mato. Dėl to tikrai liūdna. Jaunimas turėtų mokytis iš vyresniosios kartos.

Man pasisekė, kad dainavau su senosiomis operos divomis, tokiomis kaip Agnes Baltsa, su Ruggero Raimondi, Ferruccio Furlanetto. Kai Olandijoje kūriau savo pirmąją Mikaelą (G. Bizet „Karmen“), Karmen buvo puiki bulgarų dainininkė Nelly Bozhkova, ji mane daug ko išmokė. Ji, Vienos valstybinės operos trupės narė, buvo diva scenoje, bet ne gyvenime. Paprastai kuo didesnis dainininkas, tuo didesnė ir asmenybė. Žinoma, yra išimčių. Beje, daugiausia girdime kaip tik apie tuos, kurie kelia rūpesčių, veliasi į skandalus, o daugybė puikių žmonių tarsi lieka šešėlyje.

– Dainavote žymiausiose pasaulio operos scenose, diriguojant daugeliui garsiųjų dirigentų. Ar galėtumėte išskirti Jums ypač svarbią asmenybę?

– Tai – Zubinas Mehta, ne tik puikus dirigentas, bet ir nepaprasta asmenybė. Repetuojant vieną spektaklį paklausiau jo, kaip turėčiau dainuoti, kokia turėčiau būti scenoje. Jis man tepasakė: „Būk savimi!“

– Tačiau režisieriai gali turėti labai konkrečią viziją, kuri nebūtinai sutaps su Jūsų „buvimu savimi“.

– Paprastai režisieriai, su kuriais dirbau, pateikdavo keletą galimų personažo kūrimo variantų. Visada galėdavau rinktis tai, kas man buvo artimiausia. Žinoma, kai kurie režisieriai būna pernelyg išprotėję, radikalūs. Todėl svarbu turėti gera dirigentą, kuriam rūpėtų dainininkai. Tai lyg dainininko ir dirigento sąmokslas.

– Per savo karjerą dainavote ne tik operoje, iki šiol atliekate dainas – vadinamąjį Lied repertuarą. Kodėl dainininkui svarbu skirti dėmesio kamerinei muzikai?

– Šios abi sritys daug duoda viena kitai. Atliekant dainas būtina lanksčiau naudoti savo balsą, perteikti daugiau spalvų. Jei dainuojate tik operą, kyla pavojus, kad prasirėksite – gebėsite išgauti tik balso masę be jokių spalvų, be pianissimo.

Įdomu, kad kai Paryžiaus Bastilijos operoje dainavau Dezdemoną (G. Verdi „Otele“), dirigentas Valerijus Gergijevas pirmiausia mums pasakė: „Visa ši opera yra tarsi kamerinė muzika, klausykitės vienas kito.“ Galėjau jį išbučiuoti už šiuos žodžius. Mat buvau pasiruošusi pompastiškam atlikimui su daug garso ir pan. Iš pradžių iš jo žvilgsnio nesupratau, ko jis iš manęs tikisi. Bet jis pasakė: „Nesekite manęs, aš jus seksiu.“ Tai labai atpalaidavo. Taigi net ir operoje yra labai daug kamerinio muzikavimo.

– Jūsų vaidmenų sąrašas įspūdingas: Grafienė, Fjordilidžė, Pamina, Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Visos jos tokios“, „Užburtoji fleita“, „Don Žuanas“), Ariadnė, Maršalienė, Grafienė (R. Strausso „Ariadnė iš Naksos“, „Rožės kavalierius“, „Kapričas“), Elza, Eva (R. Wagnerio „Lohengrinas“, „Niurnbergo meisterzingeriai), Amelija (G. Verdi „Simonas Bokanegra“), Mimi, Liu (G. Puccini „Bohema“, „Turandot“), Rachelė (J. F. Halévy „Žydė“) ir t. t. Kurie iš jų mėgstamiausi, Jums ypatingi?

– Visada dainavau tuos lyrinio soprano vaidmenis, kuriuos mėgau. Žinoma, daugelio ir nesu sudainavusi. Paskutinis mano išmoktas vaidmuo buvo Madam Baterflai G. Puccini operoje. Tai jau nėra lyrinio soprano vaidmuo, labiau skirtas dramatiniam sopranui. Bet man pasisekė, kad gavau galimybę dainuoti šitą partiją.

Žinote, esu pagijusi nuo vėžio. Mano sesuo mirė nuo šios ligos, o aš išgyvenau. Liga buvo diagnozuota gana anksti, tad man pavyko išsikapanoti. Baterflai dainavau jau po gydymo, fiziškai jaučiausi gana silpnai. Iš tiesų mano pirmasis vaidmuo po gydymo buvo Alisa Ford G. Verdi „Falstafe“: pasirodžiau tokiu „chi chi, cha cha“ amplua, buvo smagu. Bet fiziškai visa energija buvo išsekusi. Tad sudainavau savo paskutinius spektaklius Miuncheno ir Vienos valstybinėse operose ir pasakiau sau „stop!“ Po 25 metų klajonių nutariau grįžti namo, į Suomiją. Turiu rūpintis savo 94 metų mama. Dėstau Oulu taikomųjų menų universitete, esu daugiau ar mažiau atsidavusi pedagogikai ir kol kas man tai teikia malonumą. Jei jausiu, kad negaliu daugiau nieko duoti studentams, sustosiu.

Dainuoti operoje lioviausi prieš 5 metus, bet vis dar rengiu koncertus, gruodį pasirodysiu Londono „Wigmore Hall“ salėje.

– Ką patartumėte karjeros siekiančiam jaunam dainininkui?

– Dirbti! Žinoma, reikia turėti balsą, tačiau reikia nuolat dirbti, mokytis.

– Bet ar tarptautinei karjerai užtenka tik darbo, ar reikia, pavyzdžiui, ir gero agento?

– Gera agentūra yra svarbu. Kalbėjau apie tai su Jūsų kolegomis. Deja, Lietuvoje, regis, neturite agentūrų – gerų agentūrų, kurios išmanytų balsus, tai, kokio tipo vaidmenis galima siūlyti operos teatrams. Iš tiesų sunku būti vienam, be to, tai vargina: jei turite derinti repeticijų grafikus, honoraro dydį, jums reikia pagalbininko. Nereikia didelės agentūros, užtenka žmogaus, kuris jumis rūpintųsi, derėtųsi už jus. Kai kurių dainininkų vyrai arba žmonos užsiima jų vadyba.

– Ar Jūs bendradarbiaujate su kokia nors agentūra?

– Dirbu su nedidele suomių agentūra, jos paslaugų man visiškai pakanka. Aktyvios karjeros metais dainuodavau po du tris spektaklius ar koncertus per savaitę! Tai buvo beprotystė, kaip dabar manau atsigręždama atgal. Bet su Dievo pagalba kažkaip pavyko! (juokiasi).

Dar vienas svarbus aspektas: iš pradžių nesitikėkite didelių pinigų. Nesilygiuokite į tuos, kurie smarkiai reklamuojami. Beje, viešųjų ryšių agentūros yra brangios, tad prieš kreipiantis į jas reikėtų tiksliai išsiaiškinti, ko tikitės ir ką šios agentūros ketina jums pasiūlyti. Jei tereikia išsiųsti jūsų nuotrauką ar biografiją, tą gali padaryti ir jūsų agentas. O jei savo darbą dirbate gerai, tai jau yra pakankama jūsų viešųjų ryšių kampanija.

Grįžkime prie Zubino Mehtos. Jo diriguojamas garsusis trijų tenorų koncertas sulaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo numatyti dar du pasirodymai. Bet Zubinas dirigavo tik pirmąjį koncertą. Visi gavo didelius honorarus, bet tuomet tenorai susirūpino, kad reikia sumokėti ir didžiulius mokesčius. Taigi Zubinas pasakė: man užtenka tiek, kiek yra, o toliau – tikrai ne mano reikalas rūpintis jūsų mokesčiais...

Nebūkite per daug godūs.

– Ko dar galėtumėte palinkėti jauniems žmonėms, kartu ir dainininkams?

– Pabrėžčiau žodį „disciplina“: pirmiausia – darbas, o tada – visa kita. Jei tvarkote namus, gaminate valgį, o tik tada dirbate, būsite pavargę. Jei esate sąžiningi savo darbo atžvilgiu, jei išties norite dainuoti, turite lavintis kiekvieną dieną, tarsi tai būtų jūsų tarnyba. Ir tik po to – visa kita. Bet ir desperacijos nereikia. Jei susiduriate su kliūtimi, kurios negalite įveikti, nemėginkite pramušti sienos galva. Tiesiog palikite tai kuriam laikui, atsitraukite. Kantrybė yra dorybė.

 

Birštono vasaros menų akademija