Vaidas Vyšniauskas: „Dalinuosi balsu ir širdimi“

Tenoras Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt) pastaraisiais metais dažnai pasirodo pasaulio didžiųjų operos teatrų ir koncertų salių scenose. Jo repertuare – daugiau kaip trisdešimt pagrindinių operų partijų ir daugybė kamerinių kūrinių. Po netikėto debiuto spalio 1 d. Niujorko teatre „Metropolitan Opera“ Samsono vaidmeniu Camilleˊio Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“, solisto gerbėjams liko tik spėlioti, kokios staigmenos dar laukia ateityje.

Internete pastebėjus kuklią afišą, informuojančią apie susitikimą su V. Vyšniausku lapkričio 17 d. Norvegijoje, Klokkarstuos miestelyje, apėmė nuostaba: nieko nebuvo rašoma nei apie renginio programą, nei apie patį solistą, tik paminėta, kad susitikimą organizuoja Norvegijos lietuvių krikščionių bendruomenė. Asketiškas renginio pristatymas sudomino, tad nuvykau į Klokkarstuos maldos namus, kur drauge su lietuvių bendruomene daugiau nei tris valandas klausėmės įdomių Vaido Vyšniausko istorijų apie jo gyvenimo vingius ir, žinoma, jo atliekamos muzikos.

Solistas tvirtino, kad tokio pobūdžio renginys – pirmas jo karjeroje ir vargu ar jį galima vadinti koncertu. Greičiau tai buvo muzikinis susitikimas, subūręs klausytojus dėl dviejų dalykų – tikėjimo ir muzikos. V. Vyšniauskas, baigęs Biblijos koledžą Rygoje, jau beveik šešiolika metų dirba pastoriumi „Naujos kartos“ bažnyčioje Vilniuje. Susitikime jis dalijosi savo įžvalgomis apie gyvenimo vertybes, išdėstytas Šventajame rašte, pasakojo savo atsivertimo į tikėjimą istoriją. Beje, atlikėjo pasirinktas tarptautinis sceninis vardas Kristian Benedikt neatsitiktinis – Kristian reiškia „krikščionis“, o Benedikt – „palaimintasis“.

Muzikinėje vakaro programoje buvo visko: originali lietuvių liaudies daina „Tris dienas, tris naktis“ bei Petro Olekos aranžuota „Pjovė lankoj šieną“, populiarios dainos „You Raise Me Up“ (Tu mane pakeli; muz. R. Løvlando, ž. B. Grahamo), „Melodrama“ (muz. P. Guerrini, ž. R. Katiliūtės), Franko Sinatros „My Way“ (Mano kelias) ir kt. Tarp dainų įsiterpė Alberto Hay Malotteˊo giesmė „The Lorˊs Prayer“ (Tėve mūsų). Susitikimo pabaigoje savo kūrybos dainą „Surask mane“ atliko bendruomenės narys Nerijus Čekavičius, o vėliau jam skambinant gitara V. Vyšniauskas pakvietė visus susirinkusius kartu sugiedoti keletą populiarių giesmių.

Renginyje buvo ir norvegų, jie, padedami vertėjos, taip pat susipažino su įvairialype V. Vyšniausko asmenybe.

Pasibaigus susitikimui paprašiau dainininką atsakyti į keletą klausimų.

– Kaip atsidūrėte Klokkarstuoje?

– Pakvietė mano geri draugai Tomas ir Ingrida Gegužinskai, kurie anksčiau gyveno Vilniuje ir priklausė „Naujos kartos“ bažnyčiai. Persikėlę į Norvegiją jie panoro sutelkti lietuvių bendruomenę ne tik tautinių, bet ir religinių interesų pagrindu. Žmonės mane labiau tapatina su operos solisto profesija, tad sumaniau ne tik pasidalinti mintimis apie tikėjimą, bet ir atlikti muzikinę programą.

– Kuo skiriasi dainavimas didžiosiose operos scenose ir kamerinėje aplinkoje? Kuri erdvė Jums artimesnė?

– Puikiai jaučiuosi tiek važiuodamas automobiliu, tiek skrisdamas lėktuvu (šypsosi). Juk svarbiausia, kur vyksti ir koks kelionės tikslas. Mano tikslas – tiesioginis kontaktas su klausytoju, noras savo dainavimu daryti jam teigiamą poveikį. Pasiekęs šį tikslą jaučiu didelį pasitenkinimą ir žinau, kad mano įdėtas darbas ir misija yra prasmingi. Manau, gyvenime svarbu yra ne tai, ką mes įsigyjame, o kuo tampame. Garsusis rusų teatro režisierius Konstantinas Stanislavskis teigė, kad yra didžiulis skirtumas tarp užduoties ir misijos. Užduotis lokali, t. y., ką šiuo metu darau scenoje, o misija – ką savo veikimu noriu pasiekti. Taip pat sakoma: „Jei neradai laimės, ieškok prasmės“. Taigi visi atlikėjai yra pašaukti ne būti laimingi, bet rasti gyvenimo prasmę. Būtent to aš ir siekiu.

Artimą ryšį su klausytojais laikyčiau vienu svarbiausių kamerinių koncertų privalumų, leidžiančių atlikėjui žaisti niuansais, sutelkti dėmesį į vokalinę raišką ir dainų kontekstą. Operoje atlikėjas labiau koncentruojasi į vaidmenį ir bendrą veiksmą, kas, mano manymu, taip pat yra įdomu ir prasminga.

Žinoma, malonu, kai į salę susirenka daug žmonių, tačiau bėgant laikui nebe taip svarbu klausytojų skaičius. Jaunam, dar šiek tiek paviršutiniškam atlikėjui labai rūpi, kiek žmonių jį išgirdo, kiek ir kaip plojo, ar priėjo po koncerto ir patapšnojo per petį. Bet bręsdamas atlikėjas ima suvokti, kad yra davėjas, o ne gavėjas. Po daugiau nei dvidešimties karjeros metų jaučiuosi gerokai brandesnis ir visuomet esu nusiteikęs duoti. Jei reikia, prieš koncertą galiu ir kėdes padėlioti, po koncerto pasimelsti už maistą, paraginti visus valgyti, kai niekas nedrįsta. Tai labai paprasta.

– Šiandien Jums buvo pirmas tokio formato renginys?

– Protestantiškoje bažnyčioje man dar niekados neteko vienu metu kalbėti ir dainuoti. Tačiau šį kartą nusprendžiu pasidalyti ir savo balsu, ir širdimi, padainuoti ir papasakoti apie savo gyvenimą ir įsitikinimus. Ir viskas vyko labai sėkmingai, visi atrodė patenkinti. Vienas klausytojas džiaugėsi išgirdęs pastoriaus A. Lediajevo dainą iš miuziklo „Kefas“, sakė, kad ji jo mėgstamiausia. O iš kito klausytojo sužinojau, kad dainą „You Raise Me Up“ norvegų kompozitorius krikščionis pirmiausia sukūrė kaip giesmę, tik vėliau ji išpopuliarėjo kaip Josho Grobano daina.

– Ar neketinate organizuoti tokio pobūdžio renginių Lietuvoje?

– Esu bandęs Juodkrantės bažnyčioje, tačiau dažniausiai tik vedu pamaldas, tarnauju bei dalinuosi savo žodžiu ir įsitikinimais. „Naujos kartos“ bažnyčioje yra susibūrusi grupė, kuriai priklauso ir penketas jaunesnės kartos muzikantų, tad organizuoti muzikinę veiklą pavedu jiems. Ateityje norėčiau tokių renginių, nes yra daugybė vokalinių kūrinių, derančių su mano skleidžiamomis idėjomis.

– Muzikos atlikėjai nuo seniausių laikų yra priversti nuolatos keliauti. Ar Jums priimtinas toks gyvenimo būdas?

– Keliauti mėgstu, keliaudamas jaučiuosi gerai. Nuvažiuoju į naują vietą, susipažįstu su naujais žmonėmis, ir visa tai man labai patinka. Nesureikšminu kartais patiriamų nepatogumų, galiu miegoti ir lėktuve, ir mašinoje. Žinoma, būna laikotarpių, kai miegoti tenka tik lėktuvuose ir po skrydžių vykti tiesiai į koncertus, tačiau apskritai keliauti man be galo įdomu.

– Koks Jūsų požiūris į emigraciją?

– Jei reikėtų, galėčiau gyventi kitoje šalyje, nors, žinoma, jausčiau tam tikrą diskomfortą, juk ten visada būsi imigrantas, svečias. Kita vertus, migruodami žmonės susipažįsta su skirtingomis kultūromis, pradeda truputį plačiau žvelgti į gyvenimą, atsikrato stereotipų ir nacionalizmo. Prisiminkime, pavyzdžiui, Sankt Peterburgą – Rusijos kultūros sostinę, kurioje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išsilavinimą įgijo Lietuvos muzikai Kipras ir Mikas Petrauskai, Mykolas Bukša, Juozas Tallat-Kelpša ir daugelis kitų, mūsų muzikinė kultūra praturtėjo. Tad manau, kad migracija pati savaime yra teigiama.

Tačiau žmogus, emigruodamas dėl ekonominių priežasčių, pirmiausia turi žinoti, dėl ko išvažiuoja ir kokia tikroji jo uždirbtų pinigų vertė, jei reikia aukoti laiką, šeimą, vaikus. Esminis klausimas – ar verta? Aš visuomet apie tai galvoju. Ilgiausiai namus palieku mėnesiui, pastaruoju metu teko ir šiek tiek ilgiau. Su šeima svarstydami mano išvykimo vertę matome, kad tai, kas ateina į šeimą per mano darbą, yra daugiau negu patiriamas diskomfortas.

– Svetur dainuojate dažniau nei Lietuvoje. Ar dirbdamas su užsienio režisieriais, dirigentais, kitais kolegomis pabrėžiate savo lietuvišką tapatybę?

– Metro stotelėje garsiai nešaukiu: „Aš lietuvis!“ (šypsosi). Bet nėra nepatogu ar gėda prisipažinti, kad esu lietuvis. Užsienyje visi žino lietuvių krepšininkus, kitus sportininkus, o operos pasaulyje – ir dainininkus. Mes, muzikos atlikėjai, tam tikra prasme esame Lietuvos ambasadoriai, žiūrėdami į mus žmonės susidaro visos tautos vaizdinį. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad operos pasaulyje mes esame užsitarnavę labai gražų įvaizdį. Vienas kolega netgi šmaikščiai paklausė, ką mes valgom, kad taip gerai dainuojam.

– Ar į savo koncertinį repertuarą dažnai įtraukiate lietuvių kompozitorių kūrinių? Kokie Jūsų mėgstamiausi mūsų vokalinės muzikos autoriai?

– Mano šviesaus atminimo mokytojas Virgilijus Noreika, matyt, įskiepijo meilę lietuviškai muzikai, ypač klasikinei. Mano koncertuose visuomet skamba bent viena liaudies daina, dažnai atlieku lietuviškus romansus, tarp kurių – Stasio Šimkaus „Kur bakūžė samanota“, Juozo Gruodžio „Visur tyla“, Juozo Tallat-Kelpšos „Daina apie Nemunėlį“, Aleksandro Kačanausko „Vai, gražu“ ir daugybę kitų. Visai neseniai „Vaidilos“ teatro scenoje pirmą kartą dainavau Juozo Karoso dainą „Žibuoklės“. Į koncertų repertuarą įtraukiu ir arijų iš lietuviškų operų. Jau daug metų nuolat raginu dirigentus ir koncertų salių vadovus surengti koncertą, kuriame skambėtų vien lietuviškos arijos. Kita mano iniciatyva – kompozitoriaus Amilcare Ponchielli operos „Lietuviai“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, jos įrašymas į CD ir šios operos gastrolės po visą pasaulį. Juk A. Ponchielli buvo Giacomo Puccini mokytojas! Po garsiosios „Džokondos“ jis parašė operą „Lietuviai“, kuri, mano manymu, yra kur kas brandesnė. LNOBT privalo savo repertuare turėti šią operą, taip pat ir bent vieną nacionalinę, galbūt Jurgio Karnavičiaus „Gražiną“ arba Vytauto Klovos „Pilėnus“. Vilniuje nuolatos lankosi turistai iš užsienio, ir jie nori susipažinti su mūsų kultūra. Tik mes patys galime pasirūpinti savo šalies kultūriniu įvaizdžiu.