Vincas Kudirka. „Pirmosios kregždės“
Žymiausias XIX a. antrosios pusės Lietuvos visuomenės veikėjas, daktaras, prozininkas, poetas, publicistas, muzikas Vincas Kudirka savo pirmuosius spaudoje publikuojamus muzikos kūrinius – valsą ,,Varpelis“, polką ,,Dėdienė“, mazurką ,,Sudiev“ ir kitus – pavadino kregždėmis, „kurios pavasarį apreiškia“. Šis apibūdinimas inspiravo leidinio, skirto 160-osioms V. Kudirkos gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, pavadinimą ,,Pirmosios kregždės“.
Fortepijoniniai kūriniai, galima sakyti, buvo kompozitoriaus plunksnos bandymas iki V. Kudirkos kūrybos perlo, vainikuojančio visą jo muzikinę veiklą, – ,,Tautiškos giesmės“. V. Kudirkos fortepijoninės muzikos palikimas nėra gausus, nes tų kūrinių, kurie nebuvo paskelbti, rankraščiai pražuvo.
Leidinyje ,,Vincas Kudirka. Pirmosios kregždės“ publikuojamos ,,Tautiškos giesmės“ pirmosios faksimilės chorui, išspausdintos 1898 m. šeštajame literatūros, politikos ir mokslo mėnesinio laikraščio ,,Varpas“ numeryje, 1902 m. Tilžėje, Petro Mikolainio leidykloje, ir 1906 m. Rygoje publikuotos natos ,,Lietuvių hymnas“: žodžiai ir mėliodija V. Kudirkos; fortėpijonui priruošė A. Kačanovskis“.
Naujuoju leidiniu siekiama paminėti ir 120 metų sukaktį nuo to momento, kai pirmą kartą Sankt Peterburge koncerte lietuviams studentams šelpti viešai buvo sugiedota „Tautiška giesmė“ (1899 m. lapkričio 13 d., dirigavo Česlovas Sasnauskas). Lietuvoje ją pirmą kartą viešai atliko Miko Petrausko vadovaujamas choras lietuvių visuomenės surengtame vakare Vilniuje, miesto teatre, 1905 m. birželio 6 d.
***
Atgavus spaudą, „Tautiška giesmė“ skambėdavo kone visuose renginiuose. Lietuvoje ją pirmą kartą viešai sugiedojo Miko Petrausko vadovaujamas choras 1905 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto teatre lietuvių visuomenės vakare. Net tris kartus „Tautiška giesmė“ kartota koncerte, vykusiame Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse. 1905 m. Panevėžyje pirmajame lietuviškame vakare choras ją giedojo net 4 kartus. Tais pačiais metais ji giedota Marijampolėje, Kudirkos Naumiestyje, 1906 m. – Ukmergėje, Tauragėje, Biržuose, Rokiškyje. Pasak literatūrologės Reginos Mikšytės, lietuvių visuomenė šios giesmės „troško klausytis ir klausytis“. Jai skambant lietuviškuose vakaruose, kaip liudija ano meto spauda, tapo įprasta atsistoti, ir tai buvo svarbus veiksnys Kudirkos „Tautiškai giesmei“ virstant tautos himnu. Nesant savarankiškų lietuvių valdžios organų ar bent plačiai pripažintų visuomeninių institucijų, pati visuomenė „Tautišką giesmę“ pasirinko himnu dar iki Lietuvos valstybės atkūrimo. Vėliau, 1917–1918 m., dėl jos buvo kilusi diskusija: vieniems nepatiko žodžiai, kitiems muzika, bet ginčai greitai baigėsi. „Tautiška giesmė“ giedota iki 1950 m. liepos vidurio, kol sovietų valdžios buvo uždrausta. 1950–1988 m. Lietuvos himnas tapo tautinio pasipriešinimo totalitariniam režimui simboliu.
